Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
9 lapkritis


TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Paulius Rabikauskas — Lietuviškumo apraiškos Vilniaus akademijoje ..................................... 377
Kazys Bradūnas — Iš ciklo "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio" (eil.) .......................................... 390

Stasys Yla — Tautybių sankritis Vilniaus universitete 1803-1832 metais ................................... 392
Dr. Stasys Goštautas — Ispanų humanistas Petras Roizijus Vilniuje (1551-1571) ..................... 397

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Juozas B. Laučka — Iš popiežiaus Jono Pauliaus II-jo lankymosi Amerikoje .............................. 406
Česlovas Grincevičius — Mokslo dienos Chicagoje — Vienuoliktasis LKMA suvažiavimas .... 412
Eucharistijos Bičiuliams 10 metų (LKB Kronika, Nr. 39) .............................................................. 416
Birutė Saldukienė — Devintasis tarptautinis karbono stratigrafijos ir geologijos kongresas ..... 417
Mūsų buityje ..................................................................................................................................... 418

KNYGOS
Pr. Visvydas — Tendencingai nugenėta knyga (A. Kairys: Po Damoklo kardu) .......................... 419
J. Papartis — Anglijos lietuvių buities panorama (Kazimieras Barėnas: Kilogramas cukraus) .. 420
V. K. — Narsa gyventi (J. Gliaudą) ................................................................................................ 421
Laiškai redakcijai: P. Jatulis — Saulius Girnius persistengė ........................................................ 423
Šis numeris iliustruotas su Vilniaus universitetu susietomis nuotraukomis. Viršelių 1 psl. — Vilniaus universiteto didžiojo kiemo vartai. Viršelių 4 psl. — Vilniaus universiteto herbas iš 1707 metų J. A. Preuschhoff veikalo "Universitas Vilnensis".
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŠKUMO APRAIŠKOS VILNIAUS AKADEMIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Paulius Rabikauskas   
Paskaita, skaityta Chicagoj 1979 rugsėjo 2 d., L.K.M. Akademijos XI suvažiavimą užbaigiant, iškilmingame Vilniaus 400 metų jubiliejaus minėjime

Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, jau pats faktas, kad mūsų krašto sostinėje prieš keturis šimtmečius buvo įkurtas universitetas, yra nepaprastos reikšmės įvykis. Be senosios Pietų ir Vakarų Europos, visai nedaug kitų pasaulio kraštų gali didžiuotis tokio senumo universitetu. Kiekvienas universitetas visuomet — labiau praeityje negu dabartyje — buvo ir yra visą tą sritį ar net kraštą giliai veikiantis kultūros faktorius. Universitetas seniau apimdavo — bent branduolyje — visas reikšmingesnes kultūrines apraiškas, kurias šiandien ugdo ir skleidžia įvairios savarankiškos institucijos. Tiktai XVII—XVIII amžiais pradėtos steigti atskiros akademijos, skirtos mokslo skatinimui, vadinamosios mokslų akademijos, vėliau meno akademijos, viešosios bibliotekos, centrai ir kitos panašios institucijos. Kiekviena iš jų daugiau ar mažiau išteka iš senesniųjų universitetų. Tai galioja ir Lietuvos atveju: mūsų krašto bibliotekų, teatro, muzikos, net inžinerijos ir architektūros pradinių šaknų reikia ieškoti Vilniaus universitete. Net šios Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos, kurios suvažiavime minime Vilniaus universiteto sukaktį, kilmės siūlai nuveda į senąjį Vilniaus universitetą. Kaip žinoma, L.K.M. Akademija buvo įkurta kaip pakaitalas anksčiau (neužilgo po nepriklausomybės atgavimo) planuotam katalikų universitetui Lietuvoje.
To universiteto planuotojai ir vėliau Akademijos iniciatoriai buvo daugiausia buvusieji Petrapilio Dvasinės Akademijos profesoriai ar bent auklėtiniai. O Dvasinė akademija Petrapilyje buvo tiesioginė Vilniaus universiteto atžala — kitaip sakant, tas pats senojo Vilniaus universiteto Teologijos fakultetas. Carui 1832 metais uždarius Vilniaus universitetą, Teologijos fakultetas dar kurį laiką tęsė savo veiklą Vilniuje kaip Vyriausioji seminarija, kuri po 10 metų (1842 m.) buvo perkelta į Petrapilį ir pavadinta Romos Katalikų Dvasine Akademija. Panašūs siūlai iš tos pačios praeities, iš tos pačios Petrapilio Dvasinės akademijos nuveda ir į šiandien taip sėkmingai ir našiai veikiantį Liublino katalikų universitetą.
Skaityti daugiau...
 
Iš ciklo "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio" (eil.) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kazys Bradūnas   
Iš ciklo "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio"
SLENKSTIS

Žolė, akmuo ir slenkstis,
Kampinė, kryžius ir knyga.
Įžengęs aslai nusilenksi,
Bučiuosi žemę . . . Ir staiga

Išgirsi laikrodžio mušimą
Jau dingusių, jau dingusiųjų valandų
Ir nukirstos pušies ošimą
Ir balsą, virstanti aidu:

Surinki viską ir išeiki
Negrįžtamai toli, toli,
Atidaryk duris ir ženki —
Slenkstis, akmuo, žolė . . .

Skaityti daugiau...
 
TAUTYBIŲ SANKRITIS VILNIAUS UNIVERSITETE 1803-1832 METAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS YLA   
Paskaita, skaityta Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Muoažiavime Chicagoje 1979.VUl.3l - IX.2.

Universitetas savo paskirtimi tarnauja mokslui, o mokslas yra anttautinis. Anttautinį pobūdį išlaikė Vilniaus akademija per 200 metų, kol jai vadovavo jėzuitai. Jiems pasitraukus dėl ordino uždarymo (1773), aukštoji Vilniaus mokykla atsidūrė reformų kryžkelėj, ir jau tada iškilo tautiniai (lietuvių-lenkų) skirtingumai.

Paskutinioji reforma, kurią 1803 m. pravedė caras Aleksandras I, davė Vilniaus universitetui "imperatoriškąjį" vardą. Tai rodė, kad jis tarnaus imperijai, kuri neseniai buvo išplėsta į lietuvių valdytas rytines slavų sritis ir į pačią etnografinę Lietuvą. Toms naujai prijungtoms sritims buvo sudaryta atskira Vilniaus švietimo apygarda, apimanti 8 gubernijas. Jos globėju ir Vilniaus universiteto kuratoriumi caras paskyrė savo jaunystės draugą kunigaikštį Adomą Jurgį Čartoriskį, kilimo gediminaitį.

Vilniaus universitetas buvo vienintelis į rytus ligi Kijevo imtinai ir į Vakarus, įskaitant rusams tekusią Lenkiją su jos centru Varšuva, kuri neturėjo savo universiteto. Vilniaus universiteto durys neišvengiamai turėjo būti atviros šio plataus, kultūriškai ir kalbiškai nevienalytiš-ko regiono studentams iš kilmingųjų šeimų.
Skaityti daugiau...
 
ISPANŲ HUMANISTAS PETRAS ROIZIJUS VILNIUJE (1551-1571) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS GOŠTAUTAS   
Minėdami Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, kartais užmirštame, kad Vilniaus universitetas išaugo iš 1569 m. įsteigtos kolegijos. Žemesnių, parapinių mokyklų netrūko nuo pat Lietuvos krikšto, bet aukštesnių mokyklų nebuvo iki XVI amžiaus. 1539 m. A. Kulvietis įsteigė Lietuvoj pirmą aukštesnę mokyklą, kurios gyvenimas buvo labai trumpas, bet atgarsiai ilgi; gal šio protestanto (gal geriau humanisto) dėka, atsidarė akys katalikams, kad, norint išlaikyti katalikybę Lietuvoje, reikia sukurti universitetą kuris atsispirtų humanistinei protestantiškai dvasiai. Reikia neužmiršti, kad protestantus rėmė tokie didikai, kaip Goštautai, Radvilos, Chodkevičiai,
Kiškos ir kt., kurie per reformaciją galvojo išlaikyti Lietuvos suverenumą.

Tad Vilniaus universiteto atsiradimas nebuvo visai atsitiktinis reikalas, bet sumanus politinis įvykis. Pora metų prieš jėzuitų kolegijos atidarymą ir po Kulviečio mokyklos uždarymo, ispanas Petras Roizijus prie Šv. Jono bažnyčios, kurios klebono pareigas jis tuomet ėjo, nuo seniau egzistavusią parapinę mokyklą praplėtė į teisės ir klasikinių kalbų mokyklą.

Petras Roizijus, Pedro Ruiz de Moros, Petrus Royzius Maureus Alcagnicensis, — tai vardas giliai susietas su XVI amžiaus Lietuva, su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, su Radvilomis, su Barbora Radvilaite, su vyskupu Protasevičiu-mi, su II Lietuvos Statutu, su Liublino unija ir su jėzuitų kolegija.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai