Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
18 rugsėjis


Viršeliai PDF Spausdinti El. paštas
 
 
VIETOVARDŽIŲ VOKIETINIMAS MAŽ. LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VL. VILIAMAS   

Mažosios Lietuvos nutautinimas yra įvykęs įvairiais etapais ir įvairiais būdais. Tarp kitų pažymėtinas ir lietuviškų vietovardžių vokietinimas. Vokietinimas vyko įvairiais laikais ir yra palietęs nemaža lietuviškų ar baltiškų vietovardžių.

Čia paminėsime tik porą, atliktų paskutiniais hitlerinės Vokietijos laikais. H. Kirrinis (pats suvokietėjęs lietuvis) savo darbeliu „Die neuen Ortsnamen im Nordostlichen Ostpreussen“ Geographische Anzeiger, 1938, pusi. 463—465) duoda tokią lentelę, iš kurios ryškėja naujų vardų skaičiai ir nuošimčiai palyginus su senaisiais:

Apskritis Plotas km  Vietovių skaičius Naujų Skaičius  vietovarddžių
%
1. Goldapės 993 174 134 77,0
2. Darkiemio 760 165 119 72,1
3. Tilžės—Ragainės 1100 279 191 68,5
4. Gumbinės 729 165 112 67,9
5. Pilkalnio 1061 249 167 67,1
6. Treuburgo 856 101 61 60,4
7. Stalupėnų 704 199 118 59,3
8. Pakalnės 1004 237 119 50,2
9. Įsručio 1161 202 101 50.0
10. Unguros 923 78 22 28,2
Viso 9.291   1849 1144  
61,9

Yra išleistas pakeistų vietovardžių pilnas sąrašas ir žemėlapis. Čia skelbiami pakeitimai yra atlikti tik 1938 metais birželio mėnesį. Tai tik vieno suvokietinimo saldo, o jų buvo, deja, ne vienas.

Skaityti daugiau...
 
APIE KLAIPĖDOS KRAŠTO TARMES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.KANTKIMAS   
Kiekviena kalba, jei tik ji užima bent kiek didesnį plotą, paprastai nesti visame plote vienoda, bet daugiau ar mažiau skiriasi pagal įvairias krašto vietas. Tokia kalba esti suskilusi į tarmes. Suskilimas atsiranda per ilgesnį laiką, kai padidėja ta kalba kalbančių žmonių skaičius ir jie pasiskirsto didesniame plote. Jei tik tokie gyventojai ilgainiui labiau vieni nuo kitų nutolsta, nutrūksta tarp jų nuolatinis bendravimas — ima ir jų kalba po truputį tolti, atsiranda tarminių skirtybių. Svarbiausios tarmių atsiradimo priežastys kaip tik ir yra žmonių bendravimo kliūtys. O tos kliūtys atsiranda dėl to. kad žmonėms bendrauti kelią pastoja gamtinės, geografinės ar politinės bei kultūrinės, sienos. Gana svarbios yra politinės sienos: jei viena ir ta pačia kalba kalbą žmonės yra dėl kokių nors priežasčių perskirti tokios politinės sienos, jų tiesioginis bendravimas esti sulaikomas, viena tos kalbinės bendruomenės dalis pasilieka vienose sąlygose, kita — patenka į kitas, kurios savaip ima formuoti ir jos kalbą.

Tokia politinė siena, kuri tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos atsirado jau nuo Melno ežero taikos 1422 m., pirmiausia yra sudariusi ir Klaipėdos krašto lietuvių tarmines skirtybes.
 
Ilgus amžius gyvendami Prūsų valdžioje, vokiškosios aplinkos veikiami ir neturėdami tiesioginių santykių su D. Lietuva, be to, dar ir tikybiniu atžvilgiu nuo pastarųjų skirdamiesi, Klaipėdos krašto lietuviai ilgainiui ir savo kalba kiek nutolo. Suprantama, kad ir tiesioginė vokiečių kalbos įtaka turėjo jų kalboje pasireikšti. Nekalbant apie žodyno, posakių skolinius, kurių randame klaipėdiečių kalboje, jų ir tartyje, daugiausia, tiesa, paskutiniais laikais jaunojoje kartoje, žymu vokiškumo. Dažnas Didžiosios Lietuvos lietuvis bus pastebėjęs, kad klaipėdiečiai (kaip ir apskritai visi Maž. Lietuvos lietuviai) kiečiau taria mūsų minkštuosius priebalsius. Jie paprastai ištaria Nečūnai, lašinu, gaspadorus (gacpadorus) vietoj Nečiūnai, lašinių, gaspadorius. Tas kietinimas ypač ryškus žodžio viduryje, galūnėje mažiau. Bet vėl kietojo l jie neturi — taria vidutinį, pusiau minkštą: pvz, lūpos, labai malonu jų tariama beveik kaip liūpos, liabai malionu. Šioks priebalsių tarimas yra vokiškosios tarties įtaka. vad. artikuliacinės bazės pakitimas, tiesa, tik vėlesniais laikais aiškiau tepasireiškęs. šis pakitimas, viena, yra gautas nusiklausius į vokišką tartį, o antra, fiziologiniu keliu — per mišrias vedybas.
 
Skaityti daugiau...
 
ATSIMINIMAI IŠ 1918-1925 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ERDMONAS SIMONAITIS   
1. Tilžė, Mažosios Lietuvos atgimimo lopšys.

Senasis Mažosios Lietuvos kultūrinis ir politinis centras buvo Tilžė. Ten veikė mūsų tautos žadintojai ir veikėjai: Dr. Bruožas, Dr. Girėnas, Sauerveinas, Kuršaitis, Miksas, Smalakys, Jankus, Smalėjus, Kalvaitis, Vydūnas. Vanagaitis. Dr. Gaigalaitis, Jagomastas ir daug kitų. Iš ten kalbėtojai ir giedotojų draugija vyko į visus Mažosios Lietuvos bažnytkaimius ir kėlė Prūsų lietuvių tautinę sąmonę žodžiu ir daina. 1914 m. VIII. 1 d. turėjo Tilžėj įvykti didelė lietuvių šventė Jokubinėj. Bet lygiai tą dieną Vokietijos vyriausybė paskelbė mobilizaciją ir mūsų jaunieji vyrai užuot ėję į savo šventę turėjo eiti karan.

1918 m. kaizerinei Vokietijai sugriuvus, naudojosi visos pavergtos tautos Amerikos prezidento Vilsono paskelbta apsisprendimo teise, kur jos .nori priklausyti. Neatsiliko ir Mažoji Lietuva. Grįžo dalis jaunesniųjų veikėjų iš karo, nors daug jų turėjo paaukoti savo gyvybę svetimų tironų interesams. Susirinkome būrelis grįžusių su senesniais veikėjais ir vienbalsiai nutarėme pareikšti pasauliui, kad Mažoji Lietuva nori atsiskirti nuo savo pamotės Vokietijos ir susijungti su atsikuriančia nepriklausoma Lietuva. Buvo išrinktas komitetas, kuris šitą akciją turėjo organizuoti ir pravesti. Šitos akcijos centras vėl buvo Tilžė. Po trumpo laiko buvo sušauktas visų Mažosios Lietuvos veikėjų suvažiavimas Tilžėj, kuriame buvo priimtas Dr. Gaigalaičio paruoštas atsišaukimas į pasaulį ir mūsų visuomenę. Atsišaukimas buvo Vokietijos ir užsienio laikraščiuose paskelbtas, nors vokiečių laikraščių redaktoriai šitą atsišaukimą labai nenorėjo skelbti, nes tai esą „Verrat“. Vokiečių įstaigų ir laikraščiu sukiršintos visuomenės reakcija buvo, žinoma, mums labai nepalanki. Visi jie, nuo dešiniųjų iki komunistų, vadino mus išdavikais „Verrateriais“, nors Vokietijos vyriausybė buvo priėmusi. Vilsono punktus, kad visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę. Prasidėjo grasinimai per laikraščius, ir taip sukiršinti avantiūristai vokiečiai pradėjo lietuvius veikėjus persekioti ir užpuldinėti. Dalis senesnių veikėju pasišalino iš Tarybos, bijodami dėl savo ir šeimos gyvybės. Ir keista, tie, kurie pasėjo grūdus, javus pjauti laikui atėjus, bijojo, reikėjo juos pjauti jaunesniems, iš karo grįžusiems, kurie frontuose buvo užsigrūdinę ir jokio pavojaus nepaisė. Dėl vokiečių laikysenos mūsų atžvilgiu pora pavyzdžių: „Tilsiter Zeitung“ buvo prieš lietuvius veikėjus įdėjęs šmeižtą-straipsnį. Jonas Vanagaitis ir aš nuėjome pas redaktorių, kad šmeižtą atitaisytų. Redaktorius labai stebėjosi, kad mes, Vokietijos piliečiai, norime nuo Vokietijos atsiskirti, juk visi tokias pastangas vadiną išdavimu. Paklaustas, redaktorius, ar jis norėtų kaip vokietys priklausyti Prancūzijos valstybei ir kad jo vaikai turėtų prancūziškas mokyklas lankyti, labai nustebo, kad mes Lietuviai su vokiečiais lyginamės, vadinasi, lygių teisių reikalaujame. Su Vanagaičiu nuėjome pas Tilžės „Arbeiter und Soldatenrat“ pirmininką, Prūsų lietuvį, su kuriuo kalbėjome lietuviškai. Reikalavome, kad ir mes savo atstovų norime turėti, kaip ir kitos partijos. Jis buvo senas socialdemokratas darbininkas. Ir jis smerkia mūsų pastangas atsiskirti nuo Vokietijos, nes naujoj Vokietijoj visi piliečiai, ir lietuviai, turės lygias teises. Kad lietuvis nori savo lietuvišką valstybę turėti, kaip ir vokiečiai savo, tą ir socialdemokratas negalėjo suprasti.
Skaityti daugiau...
 
KLAIPĖDOS KRAŠTO ĮVYKIŲ CHRONOLOGIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. NORMANTAS   
1920 m. sausio m. 10 d. įvyko Klaipėdos, krašto atskyrimas nuo Vokietijos, Vyriausią valdžią perėmė generolas Odry, o vėliau vyriausias komisaras Petisnė. Kraštui valdyti buvo sudaryta Steputaičio direktorija, kuri išbuvo ligi krašto prijungimo prie Lietuvos.

Šitai direktorijai bevaldant, krašte pamažu susidarė aiškus nepasitenkinimas, jog buvo galima laukti bombos sprogstant, kaip tuomet sakydavo. Iš kitos pusės buvo galima laukti, kad Antantes valstybių sprendimas dėl Klaipėdos krašto priklausomybės gali neatitikti gyventojų norui ir valstybės reikalui. Dėl šitų priežasčių patriarchas Jankus, sušaukė Mažosios Lietuvos gelbėjimo Komitetą Šilutėj, kuris 1923 m. sausio m. 9 d. paskelbė manifestą į visus krašto gyventojus, kuriame buvo išdėstytas reikalingumas, prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Remiamasi, kad Klaipėda ir visas kraštas nuo seniausių laikų lietuvių apgyventas ir kad ekonomiškai jis priklauso prie Lietuvos.
Ligi tol valdžiusi Steputaičio direktorija buvo paskelbta atšaukta ir sudaryta nauja, Erdmono Simonaičio vadovaujama, vadinama sukilėlių direktorija, į kurią įėjo nariais Reizgys ir Toleikis. Vėliau, direktorijai iš Šilutės į Klaipėdą persikėlus, į ją dar įėjo dr. Gaigalaitis ir Kristupas Lekšas.

Sausio m. 15 d. kapituliavo prancūzų okupacinė kariuomenė. Steputaitis ir kiti pasižymėję politikai pabėgo į Dancigą.

Kad apramintų aliantus, Simonaitis su savo direktorija atsistatydino ir užleido vietą naujai, Viktoro Gailiaus direktorijai. Šitai teko daug darbo nudirbti, reikėjo visą administraciją pritaikyti naujoms aplinkybėms, teko daug sunkumų nugalėti.

Pažymėtinas 1924/25 m. bažnyčios konfliktas, kuris iškilo užsimojus Klaipėdos krašto bažnyčią padaryti savarankiška, ją atskirti nuo Vokietijos. Daug triukšmo kilo krašte ir daug vaidų. Įvyko peštynės prie Vyžių bažnyčios, kai pasamdyti mušeikos neleido įeiti bažnyčion valdžios atstovams ir įvedamam naujam kunigui. Buvo išlaužti net bažnyčios vartai. Ginčas baigėsi direktorijos, ir vyriausybės pralaimėjimu. Bažnyčia ir toliau liko priklausoma nuo užsienio.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai