Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
22 balandis


TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Kun. Dr. A. Baltinis — Atgaila ir prisikėlimas ............................ 1
J. Kėkštas — Naktis be rimų (eilėraštis) .................................... 3
Bernardas Brazdžionis — Paryžiaus įspūdžiais (eilėraščiai) ...... 4
Juozas Girnius — Amžinybės perspektyva ir laiko horizontas .. 6
Vincas Kazokas — Žvilgsnis į Čiurlionį ..................................... 13
Zenonas Ivinskis — Lietuvių kultūros problemos ..................... 17
Antanas Vaičiulaitis — Apie didįjį katiną (pasaka) ................... 24
Simas Sužiedėlis — Jaunimas šeimoje ir organizacijoje ........... 27
Jonas Grinius — Gulbės giesmė (IV. Ištikimybės byla) ........... 34
A. Palšaitis — Arlekinas (eilėraštis) .......................................... 41

KŪRYBOS PASAULY
Izidorius Vasyliūnas — Naujos Banaičio dainos ...................... 42
A. Džiugėnas — Po pietų žvaigždėm ......................................... 43
Antanas Mažiulis — Iš gęstančio židinio .................................. 44
Paulius Jurkus — Lietuvių dailininkai į pasaulį ........................ 45
D. J. — Dvi knygos jaunimui ..................................................... 46
J. Grinius — Literatūros premijų įteikimo paraštėje ................ 47

AKADEMINIS GYVENIMAS
Gajos korporacijos sukaktis ...................................................... 48
Studentų ateitininkų žiemos stovykla ........................................ 48
Skaityti daugiau...
 
DVI KNYGOS JAUNIMUI PDF Spausdinti El. paštas
Stasys Tamulaitis, SUGRĮŽIMAS, Tuebingen, Patria, 1948 m. Piešiniai P. Osmolskio.

Pulgis Andriušis, VABALŲ VESTUVĖS, Schweinfurt, Tėviškės Garsas, 1948, iliustracijos P. Osmolskio.

Vaikų literatūra yra žanras, kurį daugelis yra linkę laikyti pritaikomuoju menu. Ji skiriama pirmoje eilėje vaiko ugdymui ir todėl joje į ieškoma kitokio turinio ir kitokių priemonių negu grynajame mene. Tačiau vargu ar yra toks vaikų literatūros veikalas, kuriame nebūtų ir kūrybinės, meninės apraiškos. O labai dažnai pasaka ar alegorija yra tik išviršinė forma, kurioje gyvena tikras ir dėdelis meno kūrinys.

Dvi neseniai pasirodžiusios knygos: Pulgio Andriušio „Vabalų vestuvės“ ir Stasio Tamulaičio „Sugrįžimas“ tikrai bus mūsų tremties vaikų mylimos knygos. Tačiau, kalbant apie jas, kaip grožinės literatūros kūrinius, reiktų jas išskirti.
Stasio Tamulaičio knyga galbūt tikrai būtų galima vadinti grynąja vaikų literatūra. Suaugusio akyse ją užgriuvusios dvi didelės literatūrinės nelaimės, kurių jokiais kitais privalumais nebeatitaisysi, būtent: sentimentalumas ir neoriginalumas. Tikrai nuoširdi jos gaida ir sugyvinti „negyvieji“ daiktai - žvakutė, lėlė... - labai primena senąjį pasakorių Anderseną, o toji istorija apie žvakutę gali būti pavadinta sulietuvinta Anderseno pasaka. Visų apsakymėlių graudumas, išskyrus „Teismą po obelim“, apsunkina šią knygą net kaip ir vaikams skirtąją. Mačiau keletą vaikų, kurie, išgirdę porą jos puslapių, pasileisdavo į tokias ašaras, kad mamos tikrai turėdavo daug vargo, kol jas nušluostydavo. Aišku, tokiu atveju pražūva ir visos geros intencijos, glūdėjusios knygoje: sužadinti vaikų širdyse geruosius žmogiškus jausmus - užuojautą silpnajam ir gimtojo krašto meilę. Tai būtų dvi pagrindinės didaktinės Tamulaičio apsakymėlių mintys. Jos įpavidalintos geromis priemonėmis: sklandžia kalba, gyvu dialogu, ne per ilgomis gamtos vaizdavimo įtarpomis. Šitie privalumai yra būtini vaikų literatūrai. Šilta ir įtikinanti yra Tamulaičio patriotinė tematika, tačiau ar ne per daug tiesiog išreikšta? Kažin ar tokiu neperkeistu mūsų aktualių vargų ir neseniai praėjusių įvykių vaizdavimu galima vaiko sieloje pritvirtinti jau nykstantį, penkių metų įspūdžiais slopinamą tėviškės atminimą. Kiekvienas kūrinys, tegu ir vaikui, reikalautų dvasinio rašytojo spektro, kuris perlaužtų tikrovę ir iš jos išskirtų, kas yra giliai teisingą ir brangu ir kas atsitiktina, nereikalinga ir perdėta.

Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŲ KULTŪROS PROBLEMOS PDF Spausdinti El. paštas

I.

I. REIKALAS DOMĖTIS LIETUVIŲ KULTŪROS ISTORIJA

Vargu kada labiau lietuviams buvo prasmės ir reikalo kalbėti apie savąją kultūrą ir jos vystymąsi, kaip dabar. Vargu kada anksčiau tas klausimas buvo taip aktualus, kaip tokiu laiku, kada lietuvių tauta turi vesti įtemptą kovą ne tik už politinę, bet ir už kultūrinę egzistenciją. Kada mūsų akivaizdoje materialinės gėrybės ir politinės institucijos pasirodė tesančios tokios nepatvarios ir labai praeinančios prigimties, kada fiziniai ginklai sutrupa be jokių pėdsakų, ypač mažųjų tautų atstovams kultūra išlieka bene svarbiausias veiksnys, dažnai galingesnis, sėkmingesnis ir reikšmingesnis už politinius.

1. Aušrininkų pažiūros. Bet šituo teigimu dar nesam nieko naujo pasakę. Štai atsiverskime „Aušros“ I-jį Nr., išėjusį Tilžėje prieš 65-rius metus ir ten rasime, kad jaunas medicinos gydytojas Basanavičius ano meto nykioje dabartyje ne tik kreipė savo tautiečių žvilgsnį į praeitį, bet taip pat ragino domėtis senąja lietuvių kultūra: „... ir mes, lietuviai šios gadynės, turime pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos; todėlei pirmių pirmiausia turime pažinti jųjų senovišką gyvenimą, būdą, dabą (-tuo žodžiu aušrininkai suprato kultūrą) ir tikybą, jųjų darbus ir rūpesčius.“

Tai yra programa, kurią Basanavičius pastatė ne tik kitiems, bet pirmiausia pats sau. Juk jis visą savo gyvenimą nebeišleido iš akių lietuvių kultūros istorijos, ir jos tyrinėjimui skyrė geriausias savo jėgas. Jeigu žvelgsim į Basanavičiaus gausių darbų bibliografiją, tai matysim, kad jis beveik iš kiekvienos Lietuvos praeities liekanos, iš kiekvieno daikto, iš perkūno kulkos, akmens kirvuko, ornamentuoto kryžiaus, piliakalnio, seno drabužio, net lapinės kepurės ir t.t. pirmoje eilėje majestotiškai išvedė garbingą mūsų tautos praeitį, nurodė jos brangumą, mokė vertint savo kalbą ir tėvynę. Kiekvieną tokią praeities kultūrinę liekaną paliesdamas tas aušrininkas virpino sustingusią ano meto lietuvio dvasią ir jai kvėpė naujos gyvybės bei tautinės sąmonės.

Ar mes beprisimename, su kokiu kilniu, gražiu jausmu bei nuostabiai tyriu patriotizmu Basanavičius rašė per eilę pirmųjų „Aušros“ numerių apie reikšminguosius lietuvių tautos kultūros paminklus, „apie senovės Lietuvos pilis“: „ ... piliakalnius vien patys mūsų prabočiai supilstė; šitie tad kalnai yra vienintelės liekanos mūsų tėvų darbo. Kitos tautos turi daugybę visokių senovės puikių palaikų, kuriais gėrisi; mes vėl galim gėrėtis ir girtis piliakalniais - tais piliakalniais, kurie ir tolimiausiems vaikų vaikams liudys apie garbingus senovės prabočių mūsų veikalus ... Jeigu Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuo mes kalti esame stiprybei mūsų garbingų prosenių, bei pražilusiems mūsų piliakalniams. Guodokime tad mūsų piliakalnius...“

Arba vėl kitas trumputis pavyzdys, rodąs Basanavičiaus entuziazmą senosios mūsų kultūros palaikams.

Straipsnio pabaigoje „Senatvė lapinės kepurės“ tas mūsų kultūros istorikas, etnografas ir etnologas rašo: „Jeigu jau mūsų dienose lietuvis nieko kito senesnio ne-(be)turėtų, kaip savo lapiną, tai ir tuo sykiu jis pasigirti galėtų, kad jo kepurė yra senesnė už nevieną šios dienos kalbą ir tautą“ („Aušra“ 5-6 Nr.).

O kokių romantiškų bei savarankiškų išvadų Basanavičius ir kiti aušrininkai buvo priėję, betyrinėdami ar besidomėdami lietuvių praeitimi, jųjų senovės kultūra. Nors daugelis tų teorijų šiandien nebepripažintos, nors iš kai kurių mūsų romantikų teigimų šypsomasi, bet anais laikais jie buvo suprantami, jų pagalba buvo žadinama lietuvių tauta. O jai buvo rodoma, kad ji kitados buvusi didelė, galinga ir labai kultūringa. Jos tikyba buvusi visų senoviškų tikybų, net graikų romėnų, šaltinis. Tad senovės lietuviai davę pradžią visai šių dienų Europos kultūrai. Iš čia ir suprantama, kodėl Basanavičius visą savo amžių skyrė lietuvių kultūros tyrinėjimui. Tarp daugybės mūsų patriarcho raštų ir straipsnių neužtiksime, rodos, nė vieno reikšmingesnio iš politinės ir karų-kautynių istorijos. Šioji sritis Basanavičiui buvo žymiai svetimesnė. Tikslas gi domėtis lietuvių senove ir jų kultūra buvo „Aušros“ steigėjui didaktinis, nes lietuvių senovės „gyvenimą pažinę, pažinsime geriau juos, o juos pažinę ir patys pasižinsim ...“

Skaityti daugiau...
 
Viršeliai PDF Spausdinti El. paštas
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
* VILNIUS THE CAPITAL OF LITHUANIA. By T. J. Vizgirda, Architect. 105 Illustrations. Lithua-nia - Country and Nation II.

* Kristijonas Donelaitis METAI. Spaudai paruošė J. Ambrazevičius, iliustravo medžio raižiniais V. K. Jonynas. Tai V K. Jonyno iniciatyva pakartotas tremtyje 1940 metų Švietimo Ministerijos leidinys.

* PETRAS KIAULĖNĄS. Preface de Maurice Šchere r. Edition „Patria“ Tūbingen. Gausiai iliustruota monografija prancūzų, anglų ir vokiečių kalbose.

* Jonas Grigolaitis NACIŲ PRAGARE Kalinio Nr. 40627 išgyvenimai nacių koncentracijos stovyklose 1941 - 1945 metais. Išleido „Mūsų Kelias“ 1948 m. Kaina 4 DM, viršelio piešinys dail. A. Rūkštelės. 238 psl.

* NAUJOJI AUŠRA. Mėnesinis lietuvių kultūros žurnalas, 1948 m., gruodis, Nr. 1 (10) II metai. Redaktorius Anatolijus Kairys. Redakcijos adresas: 7029 S. California Ave., Chikago 29, 111. USA

* ŽINGSNIAI Kultūros žurnalas. 1948, spalis, Nr. 15, 64 psl. Redakcijos adresas: (2) Diepholz, Litauisches Lager, Britische Zone.

* Gražina Krivickienė ir Viktoras Petravičius DAINOS. VIEUX CHANTS. Fribourg en Bresgau, 1949.
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai