Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
8 spalis


KNYGA IR LIETUVIŠKOJI SĄŽINĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranas Naujokaitis   

Į lietuviškąją knygą ši kartą mėginsime pažvelgti lietuvybės išlaikymo šviesoje. Lietuvybės išlaikymo problema mirga spaudos puslapiuose, svarstoma suvažiavimuose, skamba mūsų lūpose. Pavojus yra didelis, susirūpinimas pagrįstas. Tai tautinės gyvybės ar mirties problema. Jos sprendimas yra sunkus ir sudėtingas, nes esame tautos atskala, išbarstyta svetimų tautų masėse.

Tėvynėje, net ir pavergtoje, žmogui sunku nutausti. Tiesa, svetimos idėjos pridaro žalos, kūrybinės laisvės stoka pristabdo kultūros augimą, pataikūnų ir net išgamų prisi-veisia, žaloja tautos charakterį, bet pačios tautinės sąmonės nepajėgia išrauti ar užgesinti. Pavergėjas gali sunaikinti tautą fiziškai, ją išžudyti, ištremti, išblaškyti, bet negali savoje žemėje nutautinti, nes ten savos kultūros gelmės veikia kiekviename žingsnyje — savaime, visas žmogaus galias apimdamos. O ir priespauda pažadina atsparumą, norą priešintis, sukelia kovos dvasią.

Visai kitaip yra tautos atskaloje, išbarstytoje svetimose žemėse. Išeivijoje tautinė sąmonė perduodama jaunesniajai kartai tik didelėmis pastangomis ir planingu veikimu. Aplinkumos vaidmuo ištisai žalingas, neigiamas, bet sugestyviai patrauklus, galingas. Atsverti aplinkumos į-taką reikia didelės jėgos, žodžių ir pamokymų neužtenka. Tėra tik vienintelė jėga — tautinė kultūra. Tai gyvoji tautos dvasia. Lietuvybės ugdymas prieaugančioje kartoje bus tiek sėkmingas, kiek pajėgsime į-traukti jaunimą į savos kultūros ratą. Sava daina, tautinio šokio entuziazmas, dailės kūryba, bet ypač lietuviška knyga — yra tos jėgos, kurios formuoja žmogaus asmenybę, daro jį atsparų neigiamoms aplinkos įtakoms. Jei savos kultūros reikšmės neįstengtume suprasti, būtų tuščios ir bereikalingos visos gausios mūsų kalbos apie lietuvybę.
Skaityti daugiau...
 
Turinys PDF Spausdinti El. paštas
Pranas Brazys, M. I. C. — Enciklikos "Mater et Magistrą" mintys ir bruožai ...... 329
Alfonsas Gricius — Prietema, Miškai ciklonuose, Rudens melodija (eil.) .......... 341
Jurgis Blekaitis — Antano Škėmos atsisveikinimas ................................................ 342
A. Baltinis — Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimas Čikagoje . 346
Jonas K. Karys — Aidų premijos laureatas ................................................................ 351
Zefirina Balvočienė — Keistam dvylipume (eil.) ..................................................... 350
Jonas R u g i s — Medžiagos sąvoka moderniojo mokslo šviesoje ...................... 352
Al f. šešplaukis — Lietuviškasis elementas Agnės Miegel kūryboje .................. 360

KŪRYBOS PASAULYJE
LITERATŪRA
Pranas Naujokaitis — Knyga ir lietuviškoji sąžinė ................................................. 365


KNYGOS IR ŽURNALAI
Aug. Raginis — Antanas Tulys: Tūzų klubas .......................................................... 368
V. Trumpa — Apie Žalgirio mūšį angliškai .............................................................. 369

MENAS
Izidorius Vasyliūnas — Vytautas Marijošius ir Ju-
liaus Gaidelio šeštoji simfonija ................................................................................... 370


MOKSLAS
J. Matusas — Nemuno žemupis pertvertas 15-me amžiuje .................................... 373

VISUOMENINIS GYVENIMAS
S t. Barzdukas — JAV lietuvių Bendruomenė gyvenime ....................................... 374
Įvykiai ............................................................................................................................... 376
Skaityti daugiau...
 
ENCIKLIKOS "MATER ET MAGISTRĄ" MINTYS IR BRUOŽAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS BRAZYS, M.I.C.   

Proga ir turinys
Naujoji popiežiaus Jono XXIII socialinė enciklika "Mater et Magistrą", datuota šių metų gegužės 15 d., atžymi 70 metų nuo pirmosios socialinės Leono XIII enciklikos "Rerum nova-rum". Joje Bažnyčia papildo savo socialinį mokslą ir autoritetingai pasisako svarbiausiais mūsų dienų ūkinio ir visuomeninio gyvenimo klausimais. Toks brandus, rišlus ir aiškus yra tas pasisakymas, kad geriausias jo komentaras yra jis pats. Bažnyčia čia neapeina opiųjų visuomenės klausimų ir nesitenkina miglotomis bendrybėmis. Su motinišku rūpestingumu ir moko-višku taiklumu ji skaido sudėtingą atskirų žmonių, grupių, tautų ir viso pasaulio reikalų są-raizgą, nurodo konkrečius socialinius uždavinius ir duoda aiškias gaires jiems spręsti.

Enciklika turi trumpą įžangą ir keturias dalis. Pirmoji yra įvadinė ir apžvelgia Bažnyčios socialinio mokslo vystymąsi nuo "Rerum novarum" ligi mūsų laikų. Iškeliama Pijaus XI socialinė enciklika "Quadragesimo anno", Pijaus XII 1941 m. Sekminių Kalba ir per paskutinį dvidešimtmetį įvykę pasikeitimai bei perversmai mokslo, technikos, ūkinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo srityse. Antroje dalyje pagilinamos ir papildomos "Rerum novarum" direktyvos ypačiai privatinės ir visuomeninės iniciatyvos srityje, pasisakoma dėl naujos visuomenėj imo apraiškos, patikslinami darbo atlyginimo ir gėrybių paskirstymo reikalavimai. Trečioje dalyje aptariami naujieji socialinio klausimo rūpesčiai: pusiausvyros atstatymas tarp žemės ūkio ir pramonės sektorių, tarp daugiau ar mažiau išsivysčiusių sričių ir kraštų, tarp gyventojų prieauglio ir pragyvenimo reikmenų; tarp medžiaginės ir dorinės bei religinės pažangos. Ketvirtoje dalyje pabrėžiamas Bažnyčios socialinio mokslo aktualumas ir duodamos katalikų socialinio švietimo auklėjimo bei veikimo gairės.
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALFONSAS GRICIUS   
PRIETEMA

Žarstydamas erdvėj žaras spalvingas,
Per vasaros laukus kvapnius
Ateina vakaras panteros žingsniais
Ir žemėn atneša sapnus.

Ir lygumoj išauga, jam pamojus,
Alėjos ilgos smuikų išlenktų,
Kuriais prašniokšdami smuikuoja
Įšniršę vėjai šėlstančiu taktu.

Ir rožių soduos paslaptinguos,
Kur snaudžia dubury džiaugsmų žvaigždė
Pakilęs gaivalingai sminga
Į tylą elfų juoko aidesys,

Nes susitarę, lyg vaikai išdykę,
Pagriebia jos iš vakaro slapčia
Atsineštą jo žygių knygą
Ir skaito ją, kvatodamos nakčia.
Skaityti daugiau...
 
ANTANO ŠKĖMOS ATSISVEIKINIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS BLEKAITIS   
"Tan tin tin tan — atkala čelesta.
Aš išjungiu elektrą, ir tamsa sugeria mane. Guliu kaip užmūrytasis, kuriam leista alsuoti. Guliu kaip nukryžiuotinas, kurio niekas neprikals prie kryžiaus. Guliu ir laukiu. Sugeriu į save garsus. Mano siela buvo sausa kempinė, čelestos metaliniai garsai pripildo jos duobutes ir kanalus. Siela išbrinksta, ir vėl esu nemirtingas.
Todėl reikalauju Madonos."


"Čelestoje" Škėma — visas. Jo nuoširdumas, kada jauti, kad tas ar kitas vaizdas, detalė, jausmas — iš gyvenimo išimti, tikri kūnu ir krauju ir tik truputi, šventiškiau prajieškoto sakinio aprengti. Jo nuoširdumas — ir jo poza, kada žmogus pabūgsta savo skausmo ir savo siaubo ir uždengia veidą sarkazmu, meta tyčia nešvankybę, arba dar išraito didelę, painią, in-telektuališką metaforą.

Bet nereikia klysti: ir toje pozoje, jos pačiam žmogiškam pagrinde — gyvas žmogus, jieškąs erminių, jam. skaudžiai rūpimų dalykų išsakymo, tikslaus ir skrendančio žodžio. Ir poza — nuoširdi, nes pas Škėmą ii kyla iš atkaklaus siekimo — neįprastomis priemonėmis išreikšti tai, kas neįprastai pergyvenama. Škėma nejieško paprastumo, nes ir jo dvasinis pasaulis toli nuo pusiausvyros, aiškumo, darnos, vientisumo, o priešingai — skilęs tarp slogaus sapno ir kasdienybės. Ir pati kasdienybė, kada jis bando nufotografuoti ją, pirštu rodydamas į požeminių traukinių stotis, į gatvių kampus ir pavadinimus, į savo namus, į Manhattano siluetą tolyje — visa ta kasdieniškoji tikrovė, nepakeista ir tikra, telpa į siurrealistinį košmarą.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai