Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1 Sausis



TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Vaclovas Čižiūnas — Jaunimo problema lietuviškoje išeivijoje ............. 1
Kazys Bradūnas — Čiurlioniškoji fuga (eil.) ............................................ 7
Vincas Trumpa — Kovotojai ir kolaborantai . ........................................  9
Faustas Kirša — 5 eilėraščiai  ................................................................ 17
Jeronimas Kačinskas — Vytautas Bacevičius ...................................... 18
A. Rimvydas ir J. Alaušius — Žvilgsnis į 1965 metus ........................... 20

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Dr. Ign. Urbonas — Vyskupas J. Labukas-Matulaitis .......................... 35
Juozas Kojelis — Žvilgsnis į jaunimo žurnalus ....................................... 37
K. R. — Francois Mauriac ir De Gaulle ................................................ 38
Vytautas Bagdanavicius, M.I.C. — Pirminio žmogaus religija ............. 39
Dr. P. Rėklaitis — Nevertinama Europos lietuvių veikla ..................... 41
Mūsų buityje  ........................................................................................... 41


KNYGOS
Titas Alga — Naujas veidas vaikų literatūroje — Minelga .................. 45
J. Grinius — P. Orintaite apie Salomėją Neri .......................................  46
Atsiųsta paminėti ..................................................................................... 46
Skaityti daugiau...
 
JAUNIMO PROBLEMA LIETUVIŠKOJE IŠEIVIJOJE PDF Spausdinti El. paštas

1. Lietuviškojo jaunimo problema yra visos lietuvių išeivijos problema. Jos branduolį sudaro pagrindinis išlikimo ir sveiko savito kūrybingumo klausimas. Mums rūpi, kad išeivijos lietuvių jaunimas išliktų lietuviškas ir kad jo lietuviškumas būtų kūrybingas ne menkiau už senosios kartos kūrybingumą. Čia, suprantama, kalbama apie tautinės kultūros kūrybą, be kurios joks tautinis išlikimas nėra įmanomas.

Išlikimo problema yra būdinga tik išeivijoje ir visur ten, kur tautinėms mažumoms tenka gyventi skaičiumi ir ūkinėmis bei kultūrinėmis pirmenybėmis pers veriančio j e tautinėje daugumoje. Šia proga man prisimena būdingas tautinio išlikimo šauksmas nepriklausomoje Lietuvoje: kuklus vienkartinis Vytauto D. universiteto lenkų studentų draugijos leidinėlis "Wytrwaj!" (Ištesėk!), išleistas tarp 1927 - 1931 m. Jame desperatiškai buvo šaukiamasi lenkų tautinės sąmonės, kad tuo būdu būtų sulaikytas oportunistinis lenkų jaunosios šviesuomenės tirpimas lietuvių naudai. Daugelis buvome to tirpimo liudininkai, kuriems ir jo priežastys tada buvo ir dabar yra aiškios: etninis Lietuvos lenkų pagrindas bene 80 nuošimčių buvo lietuviškas.

Abiejų Amerikų žemyne ir visur plačiame pasaulyje už mūsų tėvynės ribų esame vienur žymesnė, kitur visiškai menka tautinė mažuma.
Skaityti daugiau...
 
ČIURLIONIŠKOJI FUGA PDF Spausdinti El. paštas
Paguldyki mane kaip kūdikį,
Užklojęs padange šviesia,
Ir vidudienio vėją pabudinki
Ošti pušų šakose.

Sapnuodamas tavo sapnus,
Aš noriu miegoti, miegoti,
Ir žemę, kaip juodą karolį,
Ridinėti delnuos.

Bet tu mane kankini,
Kai mes esam vieni ...
Aš nenoriu spalvos,
Aš nenoriu garsų —

Palik mane ant kalvos
Tarp rudens debesų ...
Kam tu mane kankini? —
Tu kaip audra ateini,
Tu mane kaip obelį purtai,
Mintys krinta kaip žali obuoliai,
Ir nors ausys apkurto,
Bet už jų ten giliai
Tu pats gūdžią fugą groji,
Viskas dega kaip uogienojai ...
Viskas jau pelenai, pelenai —
O, kaip tu mane kankinai ...
Skaityti daugiau...
 
KOVOTOJAI IR KOLABORANTAI PDF Spausdinti El. paštas
Svarstymai apie XIX amžių Lietuvoje (I)

1. Aptarimo ieškant
Kovoti dėl savo krašto laisvės, kaip ir mirti už tėvynę, yra gražus ir kilnus daiktas. Iš untros pusės, bendradarbiauti su krašto okupantu ir priešu — negražu ir nedera. Tačiau istorikui dažnai nėra lengva pasakyti, kas iš tiktųjų yra laisvės kovotojas, o kas yra bendradarbis, arba kolaborantas. Laisvė — abstrakti sąvoka. Kaip ir Dievas. Ir apie laisvę galima tą patį pasakyti, ką anas viduramžių pabaigos mistikas pasakė apie Dievą: viskas, ką jūs kalbate npie Dievą, yra netiesa. Kas vienam gali atrodyti laisvė, kitam tai tebus noras sugrįžti į senus laikus, kur, bent jo asmenišku atveju, nebuvo jokios laisvės. Užtat dažnai tas pat žmogus vienam gali atrodyti kilniausias laisvės kovotojas, kitam — nuožmiausias laisvės priešas. O ar retai būna, kad vienas ir tas pat žmogus vienu metu ir vieniems yra laisvės kovotojas, kitu metu ir kitiems yra tautos išdavikas. Ir ne dėl to, kad tas žmogus iš esmės būtų pasikeitęs.

Bandysime pasirinkti keletą pavyzdžių iš mūsų ir mūsų likimo bendrininkų lenkų XIX a. istorijos. Gal būt, geriausias pavyzdys čia galėtų būti labai žymus Lenkijos ir Lietuvos XIX a. pirmosios pusės veikėjas kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoryskis (1770-1861). Nuo pat okupacijos pradžios jis atsidūrė Petrapilyje, sukosi ir lėbavo carų rūmuose, intymiai susidraugavo su būsimuoju caru Aleksandru I, kuris 1803 m. paskyrė jį Vilniaus universiteto kuratoriumi, kas to laiko supratimu reiškė ir Lietuvos švietimo ministrą, o 1804-1806 m. Rusijos imperijos užsienio reikalų ministru. 1830 m. sukilimo metu JIS pasidarė tautinės lenkų vyriausybės premjeras, po sukilimo tos pačios vyriausybės pasmerktas in absentia nukirsti galvą. Atsidūręs rmigracijoje vienų emigrantų buvo laikomas tautos didvyriu, kitų — išdaviku dėl kolaboravimo su caru, vėliau tapo nevainikuotas daugumos emigrantinės Lenkijos karalius. Kas jis buvo: laisvės kovotojas ar išdavikas? Vienas vienu Betų, kitas — kitu? Kada jis daugiau nusipelnė lenkų tautai: ar tada, kai bendradarbiavo su caru Aleksandru I, ar tada, kai vadovavo 1830 m. sukilimui, ar būsimas nevainikuotas karalius emigracijoje, beveik visų gerbiamas ir godojamas, bet nė iš vieno realios pagalbos Lenkijai nesulaukdamas? Vargu, ar ir pats Čartoryskis būtų galėjęs atsakyti į šiuos klausimus. Žinia, kad 1815 m., kada po Vienos kongreso sudužo jo visos viltys atstatyti Lenkiją ir kada jo glaudžiam bendradarbiavimui su caru Aleksandru I atėjo galas, jis pats be jokios gėdos, o greičiau su tam tikra rezignacija ir širdgėla, įrašė į savo dienoraštį: "Mano daina, atrodo, sudainuota. Pastatyti vargšę Lenkiją ant savo kojų buvo mano darbas . .. Dabar aš prieinu savo karjeros galą. Tegu kiti darbuojasi, mano eilė, gal būt, dar vėl ateis".1
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
Iš pomirtinio palikimo

JAUNYSTĖ

Jaunystė su žiedais balandžiais nuplasnojo.
Atsimenu šventai: lelijos saulę mojo.
Aš skyniau jas ir mylimajai dovanojau.
Kokia graži ir lelija ir mylimoji!...

Senas knygas, — naujom; senas maldas kartoju:
Pavasariai tie patys: paukščiai ir artojai,
Ir lovon guldamas kaip kūdikis žegnojuos, —
Jaunyste, ko tu kaip šviesi uola sustojai?
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai