Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
3 Kovas



TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Juozas B. Laučka — Iš religines tolerancijos istorijos .................................... 97
Stasys Santvaras — Eilėraščiai  ..................................................................... 104
Bronius Povilaitis — Vitas Manelis  ............................................................... 106
Vladas Jakubėnas — Dainavos ansamblio dvidešimtmetis  .......................... 109
Mykolas Vaitkus — Pluoštas atsiminimų apie S. Nėrį  ................................. 114
Česlovas Valdemaras Obcarskas — Eilėraščiai   .......................................... 121
Juozas Tininis (vertė) — Pasikalbėjimai su rašytojais ................................... 124

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Alaušius — Belaukiant religinio kongreso  .................................................... 127
V. Vardys — Leonardas Dambriūnas  ............................................................ 128
A. R. — Dėl veiksnių konferencijos Clevelande pareiškimo  ....................... 129
J. L. Navickas — Filosofas Lonerganas ......................................................... 131
Kun. P. Celiešius — Kardinolų ir patriarchų pirmenybės klausimu  ............. 133
Mūsų buityje  ..................................................................................................  134


KNYGOS
Aug. Raginis — Šerkšno sidabras (M. Vaitkus) ............................................ 137
Paulius Rabikausaks — Mikalojus Daukša (J. Lebedžio monografija)  ...... 138
Juozas Kojelis — Moksleivių metraštis (Daigeliai) ...................................... 143
Skaityti daugiau...
 
IŠ RELIGINĖS TOLERANCIJOS ISTORIJOS PDF Spausdinti El. paštas

1.
Vatikano II susirinkimui priėmus deklaraciją religinės laisvės klausimu, įvairių religijų išpažinėjai, indiferentai ir nuoširdžiai netikintieji sveikina Katalikų Bažnyčią pradėjus naują tarpsnį žmonijos gyvenime. Tai, ką Vatikano II susirinkimo deklaracija išdėstė daugybe žodžių, glūdėjo Šventraštyje, Bažnyčios Tėvų raštuose, daugybėje enciklikų ir ganytojinių laiškų, tačiau praktiškame gyvenime dažnai pasitaikydavo ryškių nukrypimų. Pats faktas, kad Bažnyčia rado reikalo tvirtai ir viešai iškelti žmogaus religinės laisvės teisę ir aplamai sąžinės laisvę, drauge yra pripažinimas, kad reikia tolydžio žvelgti gyveniman atviromis akimis.

Religinė netolerancija vargino ir skriaudė žmones per šimtmečių šimtmečius. Jos dėmių nerandame pirmųjų amžių krikščionyse, kai jie sudarė nežymią Romos imperijos gyventojų mažumą. Krikščionys tada daugeliu atvejų buvo didžiausios religinės netolerancijos aukos. Juk ir krikščionybę, kaip pažymi istorikas Carlton Hayes, įkūrė religinės netolerancijos Auka. Pirmaisiais amžiais krikščionybė sklido, Romos imperijos pagoniškai vyriausybei ją žiauriai persekiojant, bet jos pirmiesiems skleidėjams ir išpažinėjams nepavartojus jokios fizinės pajėgos.1 Tačiau, kai krikščionys pasiekė vadovaujančių pozicijų, padėtis pasikeitė: persekiotieji kai kur patys tapo persekiotojais.

Jau ketvirtame amžiuje krikščionis imperatorius draudė eretikams užimti valdžioje vietas ir grasino jiems pabaudomis, turto atėmimu, ištrėmimu ir net mirtimi. 385 m. krikščionys valdininkai Triere pasmerkė mirčiai septynis asmenis vien dėl to, kad jie buvo "eretikai". Penktame amžiuje imtasi prievartos veiksmų prieš manichiejus ir donatistus. Aragono karalius Alfonsas II 1194 m. persekiojo valdensiečius vien tik dėl jų skirtingo religinio požiūrio. Prancūzijoje 1331 m. įsteigiamas Inkvizicijos tribunolas, kuris pavedamas išimtinai karaliaus žiniai. Anglijoje 1400 m. priimtas statutas De haeretico comburendo, kuriuo įvesta mirties bausmė už ereziją. Karalienės Elzbietos laikais veikė "Aukštosios Komisijos teismas", kuris turėjo teisę ieškoti erezijos ir prievarta įvykdyti religinį vienodumą. Karalienei Elzbietai katalikybė reiškė svetimųjų įtaką, nelojalumą ir išdavystę.2
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
SIELA                                                              
Nors tu ne mylimos ranka,                               
Ne medis toly svetimam palikęs girią, —             
O visada, kai mojas nerimo sparnai nusvirę —
Tu suplazdi many, tarytumei išgąsdinta slanka...
                                                                     
Sudegins kūną Viešpaties diena!                   
Ar gali kas įveikti mano kurtizanę? —   
Į liūną grimsta ąžuolai pasenę,                 
O tu, kaip grįžtantis pavasaris, esi jauna! ...
                                                              
Ak, jeigu mudu esam du,                            
Kur dingsi tu, kai mes turėsim atsiskirti? —
Žmogus per žemės džiaugsmą eina tik į mirtį, —
Jei tu gyvensi, tai kieno vardu? ...                
                                                                      
Gal tu esi tiktai goda,                                 
Tik juodo labirinto perdeganti žvakė? —                                                                 
Pagauta viesulo, nukris į ašarų marias plaštakė,                                                     
Lyg negyvenus, lyg neskraidžius niekada ...                                                             
                                                                                                                      
Skaityti daugiau...
 
VITAS MANELIS PDF Spausdinti El. paštas
Pernai vasarą, 1965 rugpiūčio 2, staiga širdies priepuoliu mirė Vitas Manelis, buvęs Žemės Ūkio Akademijos prorektorius, profesorius, agronomijos daktaras. Jis gimė 1910 vasario 17 Šimonių miestelyje, Panevėžio aps. Vėliau tėvai persikėlė gyventi į savo ūkį Miškinėlių kaime, tame pat valsčiuje. Jis buvo vyriausias gausioje šeimoje iš 10 užaugusių vaikų. Būdamas didelių gabumų, 1926 m. baigė Rokiškio valstybinę gimnaziją pirmuoju mokiniu sulaukęs vos 16 metų amžiaus. Kadangi tėvų ūkis buvo smulkus, vos 10 hektarų vidutinės kokybės žemės, Vitui baigus gimnaziją susidarė sunkumų siekti aukštojo mokslo. Jo noras įstoti į Žemės Ūkio Akademiją turėjo būti atidėtas, nes tais metais (1926) buvo vyriausybės padarytas (vėliau pakeistas) nutarimas perkelti bendrųjų dalykų, kaip fizikos, chemijos, botanikos ir kt. dėstymą iš Žemės Ūkio Akademijos Dotnuvoje į Kauno universiteto matematikos-gamtos fakultetą. Tačiau studijoms Kaune reikėjo stipresnės materialinės paramos iš tėvų namų, negu studijuojant Žemės Ūkio Akademijoje. O tos paramos tėvai mažai tegalėjo duoti. Todėl tuos metus jis liko namuose, sustiprintai mokydamasis anglų kalbos. Kai 1927 m. Žemės Ūkio Akademijos programa buvo vėl konsoliduota Dotnuvoje, Vitas tuojau pat įstojo studentu į agronomijos skyrių.
Skaityti daugiau...
 
DAINAVOS ANSAMBLIO DVIDEŠIMTMETIS PDF Spausdinti El. paštas
Atgaivintasis "Nemunas žydi

Dainavos" ansamblio pradinė kilmė yra kiek komplikuota. To vardo ansamblis įsikūrė 1946 m. didžiuliame lietuvių tremtinių centre — Hanau stovykloje (netoli Frankfurto). Broniaus Jonušo vadovybėje šis "Dainavos" ansamblis plačiai išgarsėjo. Maždaug tokiu pat laiku Wiesbadene, kurortiniame mieste netoli Frankfurto, susiorganizavo kitas — "Tautinis ansamblis", kurį glaudžiai bendradarbiaudami vedė dirigentas Stepas Sodeika ir režisierius Gasparas Velička. Šis ansamblis greit buvo perkeltas į Seligenstadtą, barakų stovyklą prie to paties vardo bavarų kaimelio. Ir šis ansamblis buvo plačiai žinomas. "Dainava" Br. Jonušo laikais ruošė daugiausia mišraus pobūdžio koncertus: "Tautinis ansamblis" daugiau linko prie muzikinių vaidinimų; abu ansambliai išugdė gerus chorus. 1949 m. prasidėjus emigracijai, "Tautinis ansamblis" buvo perkeltas į Hanau. Br. Jonušui pasiruošus emigruoti, abu sambūriai susiliejo į vieną, "Dainavos" vardu, su Stp. Sodeika ir G. Velička kaip vadovais.

Netrukus naujoji jungtinė "Dainava" su tais pačiais vadovais ir su beveik pilnu choristų sąstatu atsidūrė Čikagoje. Ir čia buvo tęsiama buv. "Tautiniam ansambliui" artima veikla, dalijant ją tarp koncertinių pasirodymų ir muzikinių vaidinimų. Šių paskutiniųjų tarpe ypač išgarsėjo G. Veličkos "Nemunas žydi", daug kartų vaidintas Čikagoje ir kitose kolonijose. Vienas iš pagrindinių "Dainavos" dėsnių, įrašytų net į įstatus, buvo palaikyti lietuvišką muziką. Išimtys buvo daromos tik bažnytinių koncertų srityje. Dirigentas Stp. Sodeika pragyvenimą pelnė kaip Šv. Kryžiaus parapijos vargonininkas, žinomo mecenato prel. A. Linkaus globojamas. "Dainavos" ansamblis pagiedodavo iškilmingose pamaldose, o kartais surengdavo religinės muzikos koncertą.

Žymesni pastatymai buvo: oratorijos Rossinio "Stabat Mater", L. v. Beethoveno "Kristus Alyvų Kalne", C. B. Adamso "Betliejaus žvaigždė", Merdecente "Septyni Kristaus žodžiai", Br. Markaičio, S.J. "Kančios naktis" ir nemažai smulkesnių religinių giesmių. Iš stambesnių lietuviukų kantatų, Stp. Sodeikos pastatytų, paminėtina Č. Sasnausko "Broliai" ir J. Žilevičiaus "Vytauto Didžiojo kantata". Muzikinių vaidinimų buvo keletas; jų autoriai, be G. Veličkos, buvo J. Ignatonis, A. Merkelis, A. Mackus (St. Šimkaus "Išeiviai"); buvo pastatyta taip pat M. Petrausko - P. Sarpaliau operetė "Šienapiūtė".

Tarp 1951 ir 1966 m. "Dainavos" ansamblis pasirodė per 50 kartų reguliariuose koncertuose ir per 40 kartų nemokamai dalyvavo įvairiuose minėjimuose. Buvo nemažai išvykų į kitas JAV lietuvių kolonijas ir Kanadą.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai