Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
9 Lapkritis



MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
Jaunime. — Su nepateisinamu vėlavimus: pagaliau spalio mėnesį pasirodė spaudoje informacija apie Jaunimo peticijos eigą. Pagal šią informaciją, Jaunimo peticijos įteikimu Jungtinėms Tautoms rūpintis Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso vadovybė buvo pavedusi Lietuvių jaunimo antikolonialinei lygai, pirmininkaujamai J. Miklovo. Kaip informuojama, atskiruose kraštuose surinkti parašai tiesiog buvo įteikti tik JAV, Italijos, Australijos, Kanados ir Kolumbijos misijoms prie JT. Nieko nepasakoma, kurių kitų kraštų atitinkamos misijos buvo lankytos ir dėl ko jos nesutiko peticijos priimti. Taigi, informacija nepilna. Peticija su visų kitų kraštų parašais rugpiūčio 13 (kodėl su ištiso mėnesio vėlavimu?) buvo paštu pasiųsta JT gen. sekretoriui U Thant. Iš JT Žmogaus teisių komisijos pareigūno gautas raštas, kad su peticija "bus pasielgta pagal Ekonominės ir Socialinės Tarybos rezoliucijos 728 F (XXVIII) paragrafą 2 (b) ir (e)", ši rezoliucija liečia Žmogaus teisių komisiją, ir tai reiškia, kad su Jaunimo peticija bei jos lydimaisiais raštais bus supažindinti visi žmogaus teisių komisijos nariai ir paliestoji valstybė — Sovietų Sąjunga.

— JAV ir Kanados LB vadovybių pasitarime Clevelande rugsėjo 24-25 buvo pranešta, kad Jaunimo kongresui iki rugsėjo 20 buvo surinkta aukų 94.648 dol., išlaidų padaryta 86. 276 dol., nesumokėtų sąskaitų dar yra 8012  dol.,  banke — 8372 dol.

Paskirų aukotojų buvo per 6000. Jaunimo peticijai surinkta 140.021 parašų.

—    Čikagoj spalio 15 neolituanai buvo surengę jaunųjų talentų dailiojo skaitymo, grožinės literatūros, muzikos vakarą, kuriam vadovavo rašytojas. S. Santvaras. Savo kūrybos paskaitė A. Garlauskas, R. Stakaus-kas ir D. Šukelytė.

Rašytojuose.
— Ateitininkių Giedros korporacijos skelbtą romano konkursą balsų dauguma spalio 7 laimėjo Aloyzas Baronas už romaną "Trečioji moteris". Premija — 1000 dol. Jury komisiją sudarė K. Bradū-nas, C. Grincevičius, D. Kučėnienė, I. Motekaitienė (pirm.) ir J. Vaičiūnienė. Iš viso konkursui buvo gauti 8 rankraščiai.

—    Los Angeles dramos sambūris, talkindamas Balfo skyriui, spalio 15 surengė literatūros vakarą, kuriame buvo paskaityta trylikos įvairių rašytojų, daugiausia losangeliečių, kūrybos. Be to, savo kūrybos paskaitė jaunas vietinis poetas E. Janulaitis.

—    Bostono LB kultūros klube spalio 22 dr. H. Nagys analizavo neseniai pasirodžiusią Antano Gustaičio satyrinės poezijos knygą "Ir atskrido juodas varnas". Savo poezijos paskaitė A. Gustaitis ir H. Nagys. B. Vaitkūnaitė-Nagienė apibūdino išraiškos šokio meną ir pašoko vieną šio meno šokį.
Skaityti daugiau...
 
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Donatas Šatas — Dvi kultūros  .......................................................... 385
Antanas Rūkas — Šlaviko mirtis (eil.) ............................................... 389
Juozas Girnius — MŪSŲ savasis Eretas .......................................... 391
V. Vaitiekūnas — Kultūrinis bendravimas su Lietuva ...................... 396
Jonas Paltarokas — Gyventojų prieauglis ir maisto klausimas ....... 401
Dr. Povilas Rėklaitis — Dokumentai apie K. Donelaičio protėvį .... 406
Juozas Tininis — Seneka .................................................................... 410
M. Antanina, F.M.M. — Rūkas pajūry (eil.) ..................................... 413
Aleksandras Pakalniškis — Laidotuves ............................................ 414

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
L. Andriekus, O.F.M. — Lietuvių katalikų religinis kongresas ....... 419
J. Vaišnora, M.I.C. — Nuostatai dėl kai kurių liturginių naujovių  .. 422
Dr. V. Litas — Biologinė žmonių giminės ateitis ............................... 424
Mūsų buityje  ....................................................................................... 426


KNYGOS
J. Gimbutas — Geografinis-istorinis Lietuvos vardynas .................. 428
Atsiųsta paminėti ................................................................................. 432
Skaityti daugiau...
 
DVI KULTŪROS PDF Spausdinti El. paštas

Technologai ir humanitarai


Paskutiniu metu dažnai diskutuojamas vadinamasis dviejų kultūrų klausimas, būtent modernios inteligentijos pasiskirstymas į dvi grupes — gamtos mokslininkus bei technologus ir humanitarus. Šio klausimo išpopuliarinimas ir pats dviejų kultūrų terminas priklausytų C. P. Snow, kuriam, kaip retam kitam asmeniui, teko artimai bendrauti ir su mokslininkais, ir su literatais, tarpininkauti tarp mokslinių ir valdžios įstaigų. C. P. Snow savo išsilavinimu yra fizikas. Pradėjęs šią profesiją praktikuoti, vėliau pasuko į rašytojų karjerą ir anglų literatūroje pasiekė pripažinimą. Šiuo dviejų kultūrų klausimu jis buvo rašęs ir anksčiau, tačiau didžiausio atgarsio sulaukė po savo paskaitos Cambridge College 1959 m. toje paskaitoje, kurioje jis aštriai užsipuolė tradicinę humanitarinę kultūrą, palygindamas humanitarų gamtos mokslų supratimą su neolitinio žmogaus supratimu (C. P. Snow. Two Cultures and the Scientific Revolution. Cambridge University Press, New York, 1961). Humanitariniai intelektualai esą panašūs į Ludditus, kurie savo laiku Anglijoje bandė sustabdyti pramoninę revoliuciją naikindami mašinas, palengvinančias ir pagreitinančias žmogaus darbą. Komunikacijos nutrūkimas tarp humanitarinių ir technologinių mokslų anaiptol nereiškia technologų izoliacijos nuo gyvenimo. Tai reiškia humanitarų atitrūkimą nuo mūsų aplinką keičiančių jėgų ir jų pačių užsidarymą steriliame kiaute, nes modernaus pasaulio kūrimas priklausąs gamtos mokslininkams. C. P. Snow, atrodo, nebandė savo tezės daugiau išplėtoti ir ją pagrįsti. Jam greičiau rūpėjo tik iškelti šį klausimą kiek galint aštriau. To jis pasiekė, nes ši paskaita sukėlė diskusijas, kurios dar ir dabar tebesitęsia. Žinoma, C. P. Snow nėra vienintelis, kuris palietė šį klausimą. Dauguma anglosaksų filosofų esejistų yra nusistatę už tiksliuosius mokslus ir šį klausimą panašiai diskutavo, kaip C. P. Snow.

Šis modernios inteligentijos pasiskirstymas iškilo su greita gamtos mokslų pažanga ir iš jos išplaukiančia specializacija. Gamtos mokslininkų ir jų darbų pritaikyto jų — inžinierių bei technologų — užsiėmimas pasidarė sunkiai suprantamas ir prieinamas asmenims be specialaus išsilavinimo ar bent be didesnių pastangų. Komunikaciniai sunkumai susidarė ne vien tik tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų, bet ir tarp atskirų gamtos mokslų disciplinų. Tik palyginant neseniai buvo pradėta suprasti žala, kurią tolimesnei mokslo pažangai daro idėjų pasikeitimo stoka tarp atskirų gamtos mokslo sričių. To supratimo išdava yra ta, kad tiksliuosiuose moksluose įvyko posūkis atgal nuo specializacijos į generalizaciją. Ardomi barjerai tarp atskirų sričių, pasikeičiant metodais ir idėjomis. Universitetuose inžinierių ir technologų paruošimo programos palengva keičiasi. Tereikia tik palyginti prieš 10-15 metų naudotą inžinerijos kursą su dabartiniu, ir nesunku pastebėti, kad specialūs empiriniai kursai yra pakeisti teoriniais kursais, duodančiais platesnį ir sąmoningesnį dėstomo dalyko supratimą. Šis posūkis yra svarbus ne vien tik tiksliųjų mokslų plotmėje. Yra ženklų, jog ši tendencija į generalizaciją nesustos ant humanitarinių ir tiksliųjų mokslų ribos.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
ŠLAVIKO MIRTIS

I
Dangoraižiai lekia į dangų,
kurio nėra.
Tik juodumoj akloj
aistringai blykčioja
žaliai ir raudonai ir mėlynai dažyta coca-cola.
Pasiremi paskutiniosios karčiamos palangės
pavargusia ranka
ir išpleti akių mėlynę
ir bėgi švytinčiais langais į viršų,
kolei apsunkusi galva žemyn nupuola.

Naktis išniekinta negailestingai —
nei mėnesienos, nei žvaigždžių;
bažnyčių kupolai spalvom išbraižytoj tamsoj —
tarytum katilai
žmogėdrų milžinų.

Langai, langai, langai. . .
Ir mėlynai ir raudonai dažyta coca-cola.
Ir pervertas strėle
Prudential Life Insurance.
Norėtumei mažos pašiūrės,
kuriai grąžintum seną skolą,
 mokėdamas su kaupu
ilgai, ilgai, ilgai . . .

Prie karčiamos, dangoraižių papėdėje,
žmogus — mažytis, mažuliukas, mažas.
O jo gyvenimo miražas,
didesnis už visus dangoraižius ir visą miestą,
patsai sau laidotuvių giesmes gieda.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ SAVASIS ERETAS PDF Spausdinti El. paštas
Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai ir netrukus (1922) įsteigus Lietuvos universitetą, šion aukštojo mokslo įstaigon teko pasikviesti nevieną svetimtautį, nes daug kur stokojome savo kompetentingų dėstytojų. Nemaža tuo būdu Lietuvon atsikviestųjų nuoširdžiai įsigyveno į mūsų tarpą, įsijungė į lietuvių kultūros kūrybą ir pasiliko Lietuvoje ligi pat sovietinės okupacijos (tarp skliaustelių tenka pridurti, kad vienas antras netgi ryžosi pakęsti ir okupacinį režimą, nors ir galėjo numatyti savo bendrą likimą su lietuviais — istorikas prof. L. Karsavinas ir mirė Sibiro tremtyje, o filosofas prof. V. Sezemanas taip pat turėjo ją iškentėti). Be abejo, nevienam jų šis priverstinis Lietuvos palikimas buvo tikrai skaudus, nes reiškė ir asmeninį gyvenimo sujaukimą. Tačiau turėdami vėl iš naujo kurti savo gyvenimą, jie nebesieja savo likimo su lietuviais, kurie nebegali sudaryti darbo sąlygų. Natūralu, kad, palikdami Lietuvą, jie baigė savo jai tarnybą. Konstatuojame tai be jokio priekaištavimo, nes ir nėra pagrindo priekaištauti ten, kur nėra nei pareigos, nei tuo pačiu kaltės.

Bet juo labiau mus jaudina tie mūsų bičiuliai, kurie ir šiuo metu tebetarnauja Lietuvai. Labai jų ne daug, bet užtat juo jie mums brangesni. Ryškiausias jų tarpe prof. Juozas Eretas, pereitą mėnesį sulaukęs 70 amžiaus metų sukakties.

Okupavus Lietuvą sovietams, 1941 Eretas grįžo į savo gimtinę Šveicariją. Bet ir savo tėvynėje jis tebegyvena lietuviškaisiais rūpesčiais. Visu savo likimu Eretas taip sutapo su lietuviais, kad būtų per maža jį laikyti tik mūsų bičiuliu. Jis taip įaugo į mus, kad tapo mūsų tarpe savuoju. Ne kitaip ir jis pats jaučiasi, su lietuvių tauta sutapęs nuo savo studijų baigimo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metais. Į Lietuvą jis atvyko 1919 spalio 15, bet jau prieš tai beveik pora metų buvo dirbęs lietuviškąjį darbą. Pirma raštu kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę, vėliau, atvykęs Lietuvon, pats reikšmingai dalyvavo nepriklausomos valstybės organizavime. Esame jam taip pat savieji, kaip ir jis mums yra savasis, o ne tik bičiulis iš svetimųjų. Visi mūsų pergyvenimai drauge yra ir jo pergyvenimai. Savo paskutiniame laiške užsiminęs Ed. Turausko mirtį, Eretas pridūrė: "reikės suglausti eiles". Ir šie žodžiai reiškė: mūsų eiles. Todėl ir minime prof. J. Ereto sukaktį kaip savojo, į mus nebeišplėšiamai įaugusio žmogaus.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai