Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1 Sausis



TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Galina Sužiedėlienė — Naujoji aplinka — grėsmė ar proga? ................................1
Pranas Visvydas — Eilėraščiai .............................................................................. 8
Juozas Pažemėnąs — Prof. Vladas Jurgutis .........................................................11
Vladas Kulbokas — A. Nyka-Niliūnas kritikas .................................................. 20
A. Tautvydas — Žvilgsnis į 1966 metus I. Visuomeninis-politinis gyvenimas ... 26

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
A. Vč. — Jurgio Jankaus indėlis .......................................................................... 36
Henrikas Nagys — Vizgirdos portretinė tapyba  ................................................ 38
St. Santvaras — Stasio Baro arijų plokštelė ....................................................... 39
Viktoras Gidžiūnas, O. F. M. — Dun Skoto kongresas ...................................... 41
MŪSŲ buityje ........................................................................................................ 42

KNYGOS
Ilona Gražytė — Barono romanas angliškai ........................................................ 45
Dr. Jonas Balys — Lietuvių liaudies karinės-istorinės dainos ........................... 46
Skaityti daugiau...
 
NAUJOJI APLINKA - GRĖSME AR PROGA? PDF Spausdinti El. paštas


Kai kurie egzilų prisitaikymo aspektai


Prieš porą metų, sociologijos magistro laipsnio siekiant, šio straipsnio autorei teko pravesti studiją, panaudojant vieną lietuviškos visuomenės Amerikoje grupę. Nors studijos hipotezė nebuvo reikšmingai patvirtinta, surinktų duomenų analizė suteikė pakankamai aktualių ar bent diskutuotinų išdavų, kurias čia norima sutrauktai atpasakoti.

Studijos pagrindine tema buvo pasirinkta aplinkos įtaka paskiro individo socialiniame prisitaikyme; konkrečiau — buvo siekiama ištirti santykį tarp aplinkoje pajaučiamos grėsmės ir prisiimamos socialinės rolės. Pirmiausia gal pravartu pateikti santrauką tų sociologinių prielaidų, kuriomis remiantis išvesta hipotezė bei atliktas jos tyrinėjimas.

Aplinka bendrai aptariama kaip sociokultūrinė tikrovė, būdingai ir giliai įtaigojanti kiekvieno mūsų brendimą, o tuo pačiu ir savito "aš" sukūrimą. Kai kurie sociologai konkrečiai aplinką aptaria kaip nenutrūkstančią eilę įvairių situacijų, arba padėčių, kurias mes esame priversti suprasti ir sau pritaikyti. Pavyzdžiui, W. I. Thomas1 tai tiesiog vadina "situacijos definicija", aiškindamas tai kaip žmogaus pastangas apibūdinti savo paskirtį socialinėje plotmėje, ir drauge su K. Lewin2 įžvelgia už aplinkos objektyvios tikrovės ir tam tikrą antrą, subtilesnę jos dimensiją — tai yra, individualiai, subjektyviai suprastą aplinką, tartum perkoštą per kiekvieno individo savitą asmenybę ir jo visą egzistencinę patirtį. Šia dimensija remdamasis, Thomas toliau teigia, jog padėtį aptariant (situaciją definuojant), objektyvioji aplinkos tikrovė tampa mažiau reikšminga nei subjektyvioji, kuri savo ruožtu virsta ta tikrąja žmogaus veikimo priežastimi. Kitaip tariant, ne tikroji padėtis, bet jos interpretavimas apsprendžia mūsų elgseną.

Sociologai ir psichologai taipgi teigia, kad savęs suvokimas išsivysto kaip tik per nuolatinį padėčių aptarimą, kurio eigoje individas susidaro savęs vaizdą jam būdingų sugebėjimų ir bruožų šviesoje. Kol aplinka, padėjusi sukurti tas jį apibūdinančias apraiškas, lieka ta pati, jo socio-kultūrinė elgsena yra aiškiai ir vienodai apspręsta, nekelianti veik jokio konflikto tarp savęs suvokimo ir aplinkos reikalavimų. Kita vertus, jei aplinka pasikeičia, žmogus yra pastatomas prieš visą eilę naujų padėčių, kurių sėkmingas ar nesėkmingas išsprendimas daugiausia priklauso nuo santykio tarp jo savivokos ir aplinkos tikrovės — kai nauja padėtis reikalauja veiksmo, prašokančio individo tuometinius sugebėjimus, iškyla nedarna tarp jo tikrojo "aš" ir savivokos. Siekdamas atstatyti darną tarp šių dviejų sąvokų, bet negalėdamas realiai priimti savo paties trūkumų, individas juos įžiūri naujoje aplinkoje, kuri tuo būdu jam parankiai tampa išoriniu grėsmės objektu. Patologiniame lygyje grėsmės pajutimas gali iššaukti ypatingą įtampą, baimę ar net visišką neveiksmingumą; tačiau čia tenka pažvelgti vien tik į lengvesnes reakcijas, kurios betgi taip pat savotiškai sulaiko žmogų nuo apsisprendimo vienokia ar kitokia veiksmo ar galvosenos linkme. Tokio apsisprendimo trūkumas galutinai viską paverčia vienodos vertės bei svarbos dalykais, ir tolimesnių padėčių realistiškas suvokimas — situacijų definicija — darosi neįmanomas. Nesuvoktos ir neaptartos, naujos padėtys savo ruožtu dar toliau gilina sumišimą.

Įdomu tad pažiūrėti, kokio padėties supratimo ir jos problemų išsprendimo reikalauja radikaliai pasikeitusi individo aplinka, ir kiek stipriai šį apsprendimą paveikia joje pajuntama grėsmė. Tokiam tyrinėjimui emigrantų pritapimas naujame krašte yra kaip tik geriausia dirva. Savaime suprantama, jog įsikūrimo laikotarpis gali būti sunkus ir problematiškas, giliai grasinantis naujos aplinkos vertybėmis bei reikalavimais. Drauge jis yra ir varginantis, pačiam imigrantui stengiantis pritapti, perimti kai kurias tų naujų vertybių ir definicijų. Tačiau neretam skirtumai tarp senų ir naujų definicijų pasirodo tokie dideli, jog visos pritapimo pastangos priveda tik prie gilaus nepasitenkinimo ir nesėkmės savijautos, kurią A. Kardiner3 vadina "socialine neuroze" — nuolatinio sumišimo stoviu, kuriame neįstengiama diskriminuoti, išrinkti tai, kas pačiam svarbu, ir atmesti tai, kas nereikšminga. Užuot aiškaus apsisprendimo pritapti prie naujos aplinkos ar palaikyti savas formas, tokios neurozės paliestasis svarsto abu kelius sus vienodai didžiu susirūpinimu, bet negali nė vieno galutinai pasirinkti. Pati nauja aplinka gi tampa grėsmės šaltiniu, iš kurio laukiama tik pavojaus savo ir artimųjų vertybėms.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas


Iš ciklo "Kalifornija

APVERSTOS VALTYS
Skiriu Vladui

Vandenyno atspalvių glostomas,
Į burlaivio sparnų šilką
Linkdamas, ieškau globos

Ilgesiui, kuris pajūrio erdvėj
Ankstų rytmetį maitina krūtinę
Druska, puta ir vėjo gūsiais.

Žengiu nepalikdamas pėdų smėly.
Lyg rūstus patėvis, nešu rimtį,
Išsunktą iš dabarties vaisių.

Niekas neseka. Tik kelios žuvėdros
Tūpčioja ant apverstų valčių.
Tik vilnys bėga iš paskos.

Žengiu galvodamas apie draugus,
Likusius šiaurėje, girių ir ežerų
Prieglobsty, tetervinų draugėj.

Galvoju apie juos, gvildendamas
Laiko likiminį svorį, slegiantį
Žingsniuose ir mūsų tylėjime.

Ir vienatvė (jų ir mano atspara),
Kaip ežerų legendarinė pilis, dunkso,
Pasipuošusi vario kuorais.

O čia — glitūs dugno vijokliai,
Sutrūnijusių rąstų atplaišos,
Tamsūs pakrantės pylimo stulpai

Šneka vandens tarme, bangų
Hieroglifais, ryklių šuoliais
Ir nerimstančių žuvėdrų klyksmu.

Ir matau už juosvo rūko, pašlaitėje,
Meilūs veidai nušvinta Pano spalva
Ir spindi ant smėlėto guolio.

Ir man taip gera mąstant apie mūsų
Draugystę, kuri, lyg atogrąžų vaisius,
Ir žiemą noksta nežinomoj saloj.

Mąstau apie tai ir, vilkdamas tinklo
Nuožmų srovį, artėju lėtai prie valčių.
Ie pelekų tvaikas nustelbia mintis.

1965
Skaityti daugiau...
 
PROF. VLADAS JURGUTIS PDF Spausdinti El. paštas
Rašydamas apie savo artimiausio bičiulio prof. P. Kuraičio 1964.XII.18 mirtį, V. Jurgutis Romos poeto Lukrecijaus žodžiais apgailestavo, kad "nemirtinga mirtis nusineša vis naujas mirtingas gyvybes". Prieš metus, 1966 sausio 9 dieną 10 val. vakare Vilniuje ir pačiam Jurgučiui, nebeatlaikius paskutinio plaučių uždegimo, teko "nueiti į tą šalį, iš kur niekas grįžti negali" (iš jo 1958.X.17 laiško). Prieš mirtį prašęs kelis kartus artimuosius, kad duotų jam ramybę — ramiai, netrukdomai numirti. Palaidotas gimtojo valsčiaus Palangos kapuose, šalia savo tėvų. Gimęs 1885.X.24, tad buvo perkopęs 80 metų slenkstį.

Pirmiausia   norėtųsi   paliesti   profesoriaus paskutinio dešimtmečio gyvenimą — tiek, kiek jis atsispindi jo laiškuose, rašytuose šių eilučių autoriui ir P. E. Vainauskams. Jau 1956 rudenį pajuto rimtą širdies negalavimą, o 1957 turėjo, žymiai smarkesnį širdies priepuolį. Iš pradžių atrodo, nelengvai galėjo susitaikyti su ligonio padėtimi. "Nuo 1957 metų sergu sunkia širdies liga. Ilgai gulėjau lovoje, dabas pasivalkinėju po kambarį...;  nepaprastai gyvenimo sunkumai pakirto ne tik to seniau geležinio žmogaus energiją, bet ir sveikatą. Gyvenu ne tik vaistais, bet ir adatomis. . .; blogiau su nervais: nuo pakelto ūpo staiga pereinu į nesulaikomas ašaras. Kai kas spėja, kad jau stoviu ties kadaise geležinės mano valios ir, kitų nuomone, nemenko proto kapais . . . Skaityti nieko negaliu, nes nepasisekė prisirinkti akinių. Todėl kreivai ir didelėmis raidėmis  rašau.. .  Matote,  kokiu laužu virtau" (1958.VII.31). Vėliau tais pat metais rašė: "galvos ūžiantis motoras sukėlė regėjimo ir klausos haliucinacijas ... Be savo kiemo beveik niekur negaliu išeiti. Dažniausiai sėdžiu savo kambario kampe . . .; visas dienas pasilieku vienum vienas, draugystėje mano keturkojo prieteliaus Kuprelio . . .". 1960 pavasarį persirgo ypač sunkiu gripu, kurs guldantis, anot jo gydytojų, į karstą ir jaunus tvirtus vyrus. Todėl rašė: "Ir pats kartais imu stebėtis, kad su viena ausim, viena akim, vienu dantim, viena ranka, ir karts nuo karto streikuojančia širdimi vis dar gyvenu ir nenustoju gyvybinės energijos. Nežinau, kas čia kaltas: stiprus organizmas ar žemaitiškas būdas. Pragyvenęs dieną, padėkojęs už ją Praamžiui, esu patenkintas". Ir taip beskaitant prof. V. Jurgučio laiškus, lyg savaime suskamba ausyse Beethoveno penktosios simfonijos įvado garsai: Likimas beldžiasi į duris . . .

Netekęs klausytojų auditorijos ir jausdamasis "senu, priverstu tylėti profesoriumi", jis labai godžiai norėjo bent laiškais bendrauti su atsiliepiančiais mokiniais ir buvusiais bendradarbiais. Iš tų laiškų galįs "bent kiek susivokti mūsų diasporos žmonių kultūrinio darbo nuotrupose, kurios tose ligonio intellectual exile' sutemose yra džiuginanti prošvaistė". Atsiliepdamas į 1964 kalėdinį sveikinimą, sako: "Laiško mintys lydėjo mane švenčių dienomis. Jų draugijoje senas vienišius nejautė senatvės vienumos ir galėjo pakartoti Nietzsches —

O, Einsamkeit, du meine Heimat, Einsamkeit Wie selig und zärtlich redet zu mir deine
Stimme".


Kitu atveju, įvertindamas "artimų praeities asmenų" laiškus kaip "visuomet laukiamą, didelę brangenybę", cituoja Goethę:

"Ihr bringt mit euch die Bilder froher Tage, Und manche liebe Schatten steigen auf".

Tiesa, 1959 atvirai rašė, jog "būta atsitikimo, kad gavau laišką, skridusį oru net ištisas šešias savaites, o mėnesio laikas virto neretenybė". Kai pasiskundė, "dėl ko man skirtiems laiškams reikalingas buvo toks ilgas laikas, kurio metu ir burinis laivas gali atplaukti iš Amerikos", pašte atšovę: "Džiaukis, kad dar gavai". Tokiais nusiskundimais, įrašytais į savo laiškus, Jurgutis norėdavo įgnybti bolševikų cenzoriams. Žinoma, nelengva buvo jiems tikrinti jo laiškus, nes juose būdavo pilna citatų vokiečių, prancūzų, anglų, lotynų, lenkų, italų ir net graikų kalbomis (žinoma, ir rusiškai). Ir rezistencinė, režimą plakanti dvasia gana ryškiai trykšta iš jo laiškų. Rašydamas apie savo pergyvenimus Stutthofo kacete sako: "Nemaža lietuvių atidavė savo gyvybę už sąžinės ir įsitikinimų laisvę. Juk tokie žmonės, vis vien kokios bebūtų jų asmeninės pažiūros, yra tikri kankiniai, nes sąžinės ir įsitikinimų laisvė yra tas barometras, pagal kurį rikiuojasi visos kitos pilietinės laisvės" (1959.IX.9). Prisiminęs savo gausingų draugų likimą rašo, kad "tik vienas liko krašte, keli gyvena užjūryje, visi kiti svetimoje padangėje užmigo amžinu miegu ir šviečia jiems nežinomoje vietoje (suprask — Sibiro tremty) tik žvaigždė naktimis".

Paguodos randa knygose: "liko kiekvieno vienišo ištikimos draugės — palydovės knygos. Jos taip papuošia, paįvairina gyvenimą, kad juste nepajunti kaip savaitė prabėgo. Knygų alkis atrodo tiesiog nepasotinamas. Tiek grožio, senini nepastebėto, randu romėnų ir graikų klasikuose, tiek faktų, seniau nežinotų išskaitau visų laikų istorijos knygose. Atrodo, kad vis trūksta ir trūks to laiko, ir gaila, kad jo taip maža beliko" (1962.IV.7).
Skaityti daugiau...
 
A. NYKA - NILIŪNAS KRITIKAS PDF Spausdinti El. paštas
A. Nyka-Niliūnas
Nuotrauka V. Maželio

Praūžus karo audrai ir gyvenimui aprims-tant, kad ir nepalankiausiomis sąlygomis, mūsų kūrybinis gyvenimas išeivijoje ėmė reikštis. Pasirodė eilė kultūros žurnalų (Tėvynė, Žibintas, Žvilgsniai, Gintaras, Mintis, Pėdsakai, Aidai). Imą rodytis knygos tuoj išgrobstomos. Visi gyvena didžiąją tėvynės praradimo gėlą. Kiekvienas paguodos žodis brangus. Rašo, kas gali ir kas negali. Kritika pradžioje nestato jokių meno reikalavimų, kad tik rašantieji keltų viltis, kovotų su pesimizmu. Bet ir šiuo metu kai kas rimčiau žiūri į kritikos darbą ir ima taikyti normalius literatūrinius reikalavimus (Tremtinių Mokyklos ir kai kurie kiti kritikai). Eilė rašytojų - kritikų dėl to pasišiaušia, pageidauja vaiž-gantiško "deimančiukų ieškojimo", griežtesnę kritiką laiko beveik nusikaltimu. Kita kritikų grupė vėl ateina su daugiau ar mažiau utilitariniais reikalavimais: literatūra neatskiriama nuo moralės, religijos, tautos bei visuomenės reikalų. Literatūra turi dorinti, kovoti dėl Lietuvos. Iš šios gausios kritikų grupės vieni, didelio išsilavinimo ir gero skonio, duoda objektyvių vertinimų, kol veikalų idėjos nesikerta su jų pasaulėžiūra; kiti, mažiau talentingi, didesni doktrinos saugotojai, per idėjinę pusę nemato ir meninės ir smerkia ar kelia savo pasaulėžiūrai svetimus ar artimus žmones. Tokia neatsakinga kritika daro daug žalos. Prieinama ligi pareiškimo, jog geriau vidutinis rašytojas, kad tik "moralus" . . . Nors dar Lietuvoje pasižymėjusių estetinės bei iš dalies psichologinės kritikos atstovų nebegali persverti moralistų ar "švelniųjų" balsų. Kyla gyvas reikalas stoti už literatūros savitas teises, atstatyti iškreiptą jos vaizdą, neskirstant rašytojų į "savus" ir "svetimus", kelti literatūrines "nuodėmes", ne moralines. Ir šitas sąjūdis nelaiko literatūros esme — "menas menui". Literatūra dabar — atsikreipimas į laiką ir žmogų. Tas naujas žodis — Literatūros Lankų ir Žemės sambūrio, kur tarp vyraujančių rašytojų bei kritikų buvo Alfonsas Nyka-Niliūnas.

A. Nyka-Niliūnas (slapyvardžiai: Leonas Miškinas, Andrius Sietynas, H. B. S. ir kt.) baigė Vilniaus universitetą, studijas gilino Tūbingene ir Freiburge, buvo Aidų redakcijoj, vienas Literatūros Lankų redaktorių. Kritikoje jis yra egzistencinio estetizmo reiškėjas: kas egzistenciškai esminga ir autentiška, yra kartu estetiška ir literatūriškai tikra. Jam poezija — angažavimasis, projektuota į laiką, žmogų, jo situaciją universalių santykių plane (kaip Putinas ir F. Kirša). Šitai ypač išryški Cz. Miloszo ar V. Mačernio poezijos aptarime. Tokio Mačernio "žodis ne tik skamba, reiškia, bet kartu ir sprendžia, atsakydamas į paties žodžio sąvokinio turinio keliamą klausimą" (V. Mačernis. Poezija 1961, 239). Gi Miloszo "epochos sąmoningumo poeziją" Niliūnas sutinka "kaip laisvo žmogaus balsą, ieškantį žmogaus, ir protestą prieš žmonijos ir kultūros paaukojimą propagandos dievams" (Czeslaw Milosz. Epochos sąmoningumo poezija, Niliūno užsklanda, 89). Arba toliau: "Cz. Milosz tam tikra prasme užėmė moralisto poziciją: žodis privalo turėti perkeitimo galios, žodis privalo mirti už savo tiesą, t. y. turi būti vienkartinis epochai ir Laikui didžiąją raide" (ib. 88-89).

Mūsų kritikos padėtis. Niliūnas nurodo, kad nuo tautinio atgimimo laikų kritika ėjo svetimas pareigas, vertindama veikalus už patriotiškumą, registruodama motyvus, atpasakodama turinį. Ir laisvę atgavus, to neatsisakyta. Dabar kyla konfliktas tarp dalies rašytojų ir skaitytojų bei kritikų, — reikalaujant visa palankiai vertinti, taikant patriotinį metodą, mažinant reiks lavimus, atsižvelgiant, kas parašė, kokie autoriaus nuopelnai praeityje. Dar 1948 (Aidai, nr. 15) Niliūnas drąsiai pasisako apie dviejų skirtingų literatūros kartų pažiūras į literatūrą ir jų kovą. Ta kova prasidėjo, kai 1930-40 m. kartos rašytojai perėjo į "senių" (ne amžiumi) stovyklą. "Seniai" tvirtino, kad grynai estetiškai formalinė kritika negalima, kad reikia atsižvelgti į autoriaus nuopelnus. Į tai Niliūnas pareiškia: "Todėl dar kartą tenka pakartoti visiems aiškų kritikos principą, nurodantį, kad vertintinas tik turimas prieš akis kūrinys, užmirštant viską apie autorių".
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai