Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
2 Vasaris



TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Antanas Sužiedėlis — Vanagai ar balandžiai? .............................................. 49
Leonardas Andriekus — Galiūnų godos (eil.) ............................................... 52
Vysk. P. Brazys, MIC — Mūsų pareigos persekiojamai Lietuvai .............. 57
Domeika Mickevičiui (laiškas, vertė J. Kėkštas) ........................................ 68
Juozas Pažemėnas — Prof. Vladas Jurgutis ................................................. 70
J. Alaušius — Žvilgsnis į 1966 metus: II. Kultūrinis gyvenimas ................. 75

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Ignas Malėnas — Naujasis mokymo skaityti metodas ................................ 87
Stasys Goštautas — Vida Krištolaitytė ........................................................ 89
Algirdas Jurkus — Naujos kosmologinės teorijos ....................................... 90
Mūsų buityje .................................................................................................. 91

KNYGOS
Algirdas Landsbergis — "Hamletas"— nugalėtojas  .................................. 93
Antanas Mažiulis — Nauji lietuvių raštijos ir bibliotekų istorijos darbai ... 94
Skaityti daugiau...
 
VANAGAI AR BALANDŽIAI? PDF Spausdinti El. paštas


Minint Lietuvos Nepriklausomybės šventę, kaip ir kiekvieną kitą sukaktį, mintis lengvai klysta praeitin. Sukaktys minimos kaip tik praeities aktams pagerbti ir praeities įvykiams prisiminti.

Kitomis sąlygomis pagarbaus žvilgsnio praeitin pakaktų. Tačiau Nepriklausomybės šventėje negalint nepriklausomybe pasidžiaugti, tenka žvilgsnį kreipti plačiau ir kiek praktiškiau — į šio laiko pasaulį, kurio vyksme slypi Nepriklausomos Lietuvos viltis.

Žvelgiant į pasaulio įvykius ir nuotaikas iš šios vietos ir šio laiko, galima jame matyti du aspektus.

Iš vienos pusės, galime rasti ir pagrįstai sakyti, kad pasaulio stovis niekuo kitoks, koks jis buvo tada, kai mūsų kraštas buvo pavergtas. Visa eilė valstybių, ir mūsų Lietuva, kaip buvo, taip liko nelaisvėje. Plotai už geležinės uždangos nesumažėjo — anaiptol, komunizmo kėslai užvaldyti pasaulį tebevykdomi nemažesne sparta visuose pasaulio kampuose, — smurtu, jėga, ir teroru, kur be to neapsieinama; išnaudojimu civilinių neramumų, neturto, politinių trinčių, kur to pakanka. Tokios pačios diktatūros valdžiose, toks pats persekiojimas ir panieka religijai, tokia pati leninizmo gairių nesąmonė mene, literatūroj. Iš tiesų yra pasaulyje daug blogybių, bet nieko dar istorijoj nėra buvę ir nieko dabar nėra, kas būtų taip sistematingai, neatlaidžiai pikto, taip žiauriai ir visuotinai žmoniją palietusio, kaip komunizmas. Kas ką besakytų apie komunizmą kaip teoriją, praktikoje komunizmas yra žmogaus išniekinimas, tesilaikąs jėga, įbaiminimu, slaptumu, ignorancija.

Šitaip žvelgiant į pasaulio stovį ir gyvai gyvenant mūsų tautos išniekinimą, nenuostabu, kad mūsuose tebėra kietas, neatlaidus, principinis, žūtbūtinis nusistatymas: komunizmas tegali būti nugalėtas, tegali būti išnaikintas, tegali būti nugrumtas — ir tai be kompromisų, be derybų, be nuolaidų. Derėtis ar ieškoti bendrų interesų būtų, mums rodos, tolygu ieškoti bendrų interesų su vagim ar plėšiku — kiekviena nuolaida būtų doros, teisingumo išdavimas. Mes norime ir siekiame visiškos laisvės ir pilnos teisybės.
Skaityti daugiau...
 
GALIŪNŲ GODOS PDF Spausdinti El. paštas
NADRUVOS KRIVIS
1235

Kad jūs girdėtumėt,
Kaip tyliai kužda vėlės
Naktim prie mano romuvos
Iš medžio aprasojusių šakų! —
Nesykį jau šaukiau lakštingalom:
Nutilkite!

Bijau,
Gal nenugirstu kokio žodžio,
Tyram giesmių šaltiniui trykštant iš nakties.
Nubus aušra,
Nutils lakštingalos,
O man vienam teks viską išgiedot,
Ką prikuždėjo dvasios
Apie žygius ir pergales.

Aš pats stebiuos,
Kad, silpstant nuo senatvės klausai,
Vėlių balsus aiškiau girdžiu.
Čia kartais, lyg užtvinus Vyslos upė, liejasi
Į dausą nukeliavusiųjų krivių, rikių, karžygių kalba,
Ir aš meldžiu Ilgiau miegot aušras.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ PAREIGOS PERSEKIOJAMAI LIETUVAI PDF Spausdinti El. paštas
Mūsuose gan dažnai pasitaiko nevienodo Lietuvoje vykstančių persekiojimų vertinimo ir skirtingo lietuviškosios išeivijos uždavinių supratimo. Vieniems atrodo, kad skaudi mūsų tautos dabartis tėra bausmė už praeities nusikaltimus. Kiti mano, jog tremtyje Lietuvos neatkursi, ir todėl juo greičiau išeiviai įsilies į vietinės tautos gyvenimą ir juo pilniau pereis į vietinę sielovadą, juo geriau. Kai kam lietuvybės palaikymas išeivių tarpe jokios gilesnės prasmės neturi, ir todėl beveik su menkavertiškumo ar kaltės jausmu šalinamasi nuo jos, kaip nuo kokio nacionalistinio šovinizmo atliekalo.

Šitie ir panašūs reiškiniai skatina mus paieškoti atsakymo į tris tarpusavy susijusius ir vienas kitą paaiškinančius klausimus, kurie mums, kaip lietuviams ir katalikams, kelia nerimo ir susirūpinimo, būtent:

I.    Kokia yra persekiojimo prasmė ir pavojai Lietuvoje?

II.    Kokia yra mūsų visų atsakomybė užtautos persekiojimą ir jos likimą?

III.    Kokias šita atsakomybė uždeda mums pareigas?

I. Persekiojimo prasmė ir pavojai Lietuvoje
1. Jau pats Kristus buvo šio pasaulio galiūnų persekiojamas. Savo gyvenimą pradėjo tremtiniu Egipte ir baigė tarp dviejų piktadarių ant kryžiaus. Savo sekėjams jis sakė: "Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums sakęs: tarnas nėra didesnis už savo valdovą. Jei jie mane persekiojo, persekios ir jus" (2 Jo. 15, 20). Jis net laimino persekiojamuosius, sakydamas: "Palaiminti, kai jus šmeižia, persekioja ir meluodami kalba visa pikta prieš jus dėl manęs" (Mt. 5, 11).

Ši Kristaus pranašystė pildosi nuo pat krikščionybės pradžios iki mūsų dienų. Persekiojimą pradėjo tautinės žydų bendruomenės vadai už tai, kad Kristaus karalystė norėjo būti nepriklausoma nuo jų žemiškų siekimų, nes ji nebuvo "iš šio pasaulio" (Jo. 18, 36). Todėl apaštalai tikėjo, jog "Dievo reikia labiau klausyti, kaip žmonių" (Apd. 5, 29): "Kadangi jūs nesate iš šio pasaulio,... todėl pasaulis nekenčia jūsų" (Jo. 15, 19).

Persekiojimą perėmė ir tęsė Romos imperija dėl to, kad krikščionys atsisakė aukoti valstybės dievams, kurių tarpe buvo ir pats imperatorius. Mūsų laikais jį tęsia fašizmas, rasizmas ir komunizmas todėl, kad krikščionybės negalima pajungti vien tik tautos, rasės ar klasės interesams.

Šiandien jau trečdalį viso pasaulio yra užliejęs komunizmas, kuris be pasigailėjimo naikina visa, kas tik nepasiduoda darbo klasės vardu vykdomos diktatūros įgeidžiams. Kadangi laisvas asmuo, šeima ir tauta netelpa klasės rėmuose, komunizmas stengiasi naikinti jų savitumą ir pajungti jo kuriamos "mokslinės" darbo žmonių masės tarnybai. Ypač kovoja jis prieš religiją, kuri drįsta prasilaužti pro akliną ekonominių vertybių mūrą į anapus. Jis pats nori tapti "moksline" žmogaus religija su savo "senuoju testamentu" (Marksas, Leninas, Stalinas), su savo "katekizmu", arba diamatu (dialektinio materializmo vadovėliu), su savo "breviorium" (partijos programa), su savo "išganytoju" (komunistų partija), su savo "rojumi" (beklasė komunistinė visuomenė), su savo "sakramentu" (darbas) ir su savo apeigomis (jungtuvių, laidotuvių, vardo davimo, partinio sutvirtinimo, saulės grįžimo, pavasario atėjimo ir t.t.).

Jau 27 metai, kai Lietuva jėga tapo komunistinės valstybės provincija. Pati didžiausioji jos nelaimė yra laisvės netekimas. Viskas yra partijos kontrolėje: mokslas ir menas, filosofija ir religija, spauda ir organizacija, ekonominiai ir kultūriniai, visuomeniniai ir valstybiniai reikalai. Visas tautos gyvenimas ir jo pažanga yra nuolat guldomi į Prokrusto lovą ir žalojami pagal prieš šimtmetį užšaldytas Markso teorijas.

Lengva suprasti, kad toks laisvės neturėjimas užmuša atsakomybę ir užgniaužia kūrybinę iniciatyvą. Baimė ir netikrumas ugdo veidmainiavimą   ir   pataikavimą   partijos   galingiešiems. Prievarta brukamas ateizmas sugriauna paskutinį nepriklausomumo bei pasitikėjimo pagrindą, tiek atskirą žmogų, tiek ir visą tautą išduodamas permainingiems diktatūros įnoriams.

Šitaip iš visų pusių puolama, persekiojama ir žalojama tautinė bei religinė lietuvio gyvata tėvynėje yra mirtiname pavojuje.
Skaityti daugiau...
 
Domeika Mickevičiui PDF Spausdinti El. paštas
Ignotas Domeika (1801-1889) yra vienas iš ryškiausių pereito amžiaus politinių emigrantų. Kilęs iš istorinės Lietuvos (Naugarduko aps.), jis studijavo Vilniaus universitete ir vėliau aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. Šiam sukilimui nepasisekus, pasitraukė į užsienį, baigė Paryžiuje kalnų inžineriją ir išvyko į Čilę. Profesoriaudamas Santiago universitete ir vėliau (1867-88) jame rektoriaudamas, jis stambiai pasižymėjo kaip mokyklų organizatorius ir geologas bei minerologas. Į amžiaus pabaigą buvo grįžęs tėviškėn, bet netrukus vėl išvyko Čilėn.

Spausdinamasis jo laiškas yra paskutinis iš serijos iki šiolei neskelbtų laiškų, kokius jis rašė poetui Adomui Mickevičiui iš Čilės. Tik neseniai rado jį Janusz Odrowąz-Pieniązek Mickevičiaus muziejuje Paryžiuje, pirmą kartą jis buvo atspausdintas Varšuvos literatūros žurnale "Tworczošč" 1966 nr. 11.

Spausdiname šį laišką kaip dokumentą, kuris ir po daugiau kaip šimto metų lieka įdomus. Laiškas rašytas po 1848 m. Europą sukrėtusios revoliucijų bangos. Atstovaudamas tradicinei unijinei sampratai, laiško autorius vartoja Lenkijos vardą, kur reiškia savo politines viltis. Tačiau, kur kalba apie save patį, apibūdina save net "nuožmiu lietuviu" ir tikisi grįžti Lietuvon.
Santiago, 1850.11.25

Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai