Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
3 Kovas



TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Juozas Eretas — Kazys Pakštas (kalbėtojo portretas) .......................................................................... 97
Antanas Gustaitis — Portretai (eil.) ...................................................................................................... 106
Pulgis Andriušis — Antaną Gustaitį atkūrus ........................................................................................ 107
Kun. Petras Celiesius - Laiko sudabartinimo problema (ryšium su A. Maceinos "Dievo Avinėliu") 112
Dr. Pr. Skardžius — Baltistica (naujas kalbotyrinis žurnalas) ............................................................. 116
Juozas Jakštas — Iškalbinąs, Mažosios Lietuvos dokumentas ......................................................... 121
Kotryna Grigaitytė — Indrė (novelė) ................................................................................................... 125
 
IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Juozas Kojelis — Lituanistinio švietimo rūpesčiai ............................................................................... 135
Urv. — Vaičaitis ir Urbonas .................................................................................................................. 136
MŪSŲ buityje ......................................................................................................................................... 138
 
KNYGOS
K. Rauda — Danguolės Sadūnaitės poezija    ...................................................................................... 141
Vaclovas Čiziūnas — Naujienos lituanistiniam mokymui (D. Veličkos leidiniai) ............................... 142
Atsiųsta paminėti .................................................................................................................................... 144
Skaityti daugiau...
 
KAZYS PAKŠTAS (Kalbėtojo portretas) PDF Spausdinti El. paštas


Kazys Pakštas nebuvo kabinetinis žmogus, kuris prisirakinęs prie rašomo stalo būtų galėjęs gaminti "kalbas". Jis popieriaus, tos baltos sienos, skiriančios jį nuo žmonių, nemėgo. Priešingai, jis veržte veržėsi prie žmonių, kuriuos savo žodžiu norėjo betarpiškai veikti. Tą jis gaivalingai ir darė, ir net taip sėkmingai, kad greit tapo vienu žymiausių mūsų kalbėtojų. "Bematant spėjo pagarsėti savo ugningomis kalbomis. Oratorius buvo smarkus, jau anuomet kone Krupavičiui prilygęs, o kitus, tuomet garsėjusius Ciceronus net lenkė", taip dr. G. Valančius "Drauge" (1960.X.15) atestuoja tą oratorių, kurio ryškiausius bruožus čia bandysime nubraižyti.

Vedamoji idėja
Didelis tėra toks kalbėtojas, kuris pasišvenčia vienai galingai idėjai ir jai besąlyginiai aukojasi. Demostenas iškilo savo kova už tėvynės laisvę. Ciceronas išgarsėjo savo akcija prieš bet kokią korupciją ir prieš sąmokslininkus. Mirabeau negailestingai pliekė pasenusį feodalizmą. Pittas, jaunasis, išeikvojo savo jėgas sukaldamas santarvės prieš Napoleoną. O'Connellis atkakliai siekė airių nepriklausomybės. Mažasis Windthorstas be baimės pešiojo Prūsijos aro plunksnas, o Churchillis nugalėjo bent dvi diktatūras. Jie visi laimėjo, nors kai kurie tik moraliai. Bet kokia kaina! Demostenas buvo neteisingai   apkaltintas   ir bėgdamas   nuo priešų nusinuodijo. Ciceronas buvo nužudytas. Pittas, vyresnysis, kalbos metu buvo širdies smūgio nutrenktas, o persidirbęs jo sūnus pasiekė tik 47 metų amžiaus. Canningas panašiai suardė savo sveikatą. Ir Mirabeau mirė 42 metus eidamas. Retas oratorius, kuris nebūtų tapęs savo aukų auka.

Tą tiesą, kad kalbėtoją sudarė visų pirma jo idealai ir tik paskui jo talentas, patvirtina ir mūsų oratoriai. Dovydaitis su Leimonu iškilo savo atsidavimu amžiniems siekiams, Endziu-laitis su Krupavičium daugiausia savo pasiaukojimu socialiniam teisingumui, Sleževičius savo rūpinimusi valstiečiais. Tą tiesą patvirtina ir Kazys Pakštas, mūsų tautinės minties misionierius.

"Svarbiausia jo idėja — taip rašo L. Dambriūnas — gelbėjimas Lietuvos, ir svarbiausia tam priemonė — dinamiška kultūrinė kūryba, kuri turėtų skleistis vertikaline kryptimi, kadangi mums horizontaliai skleistis nėra kur. Svarbiausia tam sąlyga — visų lietuvių vieningumas, nuoširdi tolerancija kitų pažiūroms. Nors daugumas lietuvių katalikai, tačiau kultūra kurtina platesniu krikščionybės pagrindu, nes ji visos Vakarų civilizacijos pamatas". Norint gelbėti ne tik Lietuvą, bet ir aplamai Vakarus, nesą kito kelio kaip visų krikščionių kova su klastinguoju laisvės priešu iš Rytų.

Šitos idėjos inspiruotas ir stumiamas, Pakštas kreipėsi į visus savo tautiečius, bet ypatingai į jaunimą, pabrėždamas, kad lietuviai naujaisiais amžiais dar nėra tarę savo žodžio ir jog kaip tik jaunųjų uždavinys jis tarti. Šitaip aukštindamas mūsų atžalyną, jis nemanė jame kurstyti kokį nors šovinizmą, o tenorėjo jam rodyti kilnų tikslą ir skiepyti pasitikėjimą savo jėgomis. Kaip jis tą uždavinį suprato, jaunimas galėjo išgirsti ir 1954 metais Čikagoje įvykusiame Ateitininkų kongrese, kur jis prabilo į jį šiais poezijos kupinais žodžiais: "Surinksime geriausius kultūrinius žmonijos laimėjimus, sujungsime juos lietuvių kultūros turinin ir apipinsime juos visų mūsų pievų kvapiais žiedais. Tai bus Lietuvos žodis moderniai žmonijai". Šiais atmintinais žodžiais jis dar sykį patvirtino, ką jis apie 1920 metus Fribourge kartu su Šalkauskiu jauna širdimi buvo pasiryžęs diegti į jaunas širdis.
Skaityti daugiau...
 
PORTRETAI (eil.) PDF Spausdinti El. paštas
PULGIS ANDRIUŠIS
Priekin stumia žmogų už pečių šešėlis,
O žmogus šešėlį vėliak atgalios
Ir susikvatoja, tartumei pašėlęs,
Pro nurytą gėlą tremtinio dalios.

O aide — nei gaidžio nuo gimtos pašiūrės,
Nei griežlių skudučių deimantuos rasų.
Ant akmens tik žiogas, lyg ežys pašiuręs,
Ir skruzdė — ne sesė genčių Zarasų.

Tai tenai už tolių — ežerėlių rūkas,
Už anų — jaunystė, švilpus kažkada,
Į anuos nuskrido ir ausy suūkus
Uodo mašalėlio ilgesio gaida.

Ten žiedam kalbėjus, žodžiais žodį kūrus —
Čia plyna padangė dega mėlynai,
Rankoje beliko uodega kengūros,
Ligi horizonto — tyrų pelenai.

Dykuma į šiaurę, vakarus ir rytus,
Pragarą ir rojų prieangy dangaus, —
Ir ... žvaigžde sužėri ašara įkritus
Į akis šešėlio iš akių žmogaus.
Skaityti daugiau...
 
ANTANĄ GUSTAITĮ ATKŪRUS PDF Spausdinti El. paštas
Vieną dieną Ignas Šeinius, Klaipėdos Krašto Gubernatūros spaudos patarėjas ir "Vakarų" dienraščio vyr. redaktorius, nei iš šio nei iš to paklausė:

—    Ar pažįsti tokį Antaną Gustaitį?
—    Ką gi veiksiu nepažinęs, pažįstu, — atsakiau savo šefui, didžiai besistebėdamas, kam gi jam prireikė to gaudento, humanitaro, važi-nėjusio iš Marijampolės (kur dėstė privatinėj atsilikusių gimnazistų "akademijoj") lankyti paskaitų Kauno universitete, išdaigavusio eksperimentinės psichologijos laboratorijoje, koridoriuose, teatro seminare ir studentiškose šuniavose.

—    Nesijuok, — tęsė I. Šeinius, matydamas mano nuotaiką, paminėjus šią pavardę, — va, mums reikalingas naujai įrengtame Klaipėdos radiofone direktorius, aną dieną skambinau Baliui Sruogai, jis ir nurodė šią pavardę.

Klaipėdos vokietininkai didlietuvius vadindavo gauruotais žemaičiais (langhaarige Szemaiten), tad naujasis direktorius, atrodė, jau iš pirmo žingsnio čionai bus pasmerktas nepasisekimui, nes jo galvą dengė juodas garbanuotas kūtkailis, patvirtindamas klaipėdiškių keiksmažodžio teisingumą. Jau laukėm, kad jis, apsigyvenęs Lietuvos lange į Vakarų Europą, patrumpins kudlas. Gal ir padarė kai kurių nuolaidų kirpėjui, tačiau visą laiką pajūrio sostinės gatvėse laikė aukštai iškėlęs savo gaurus, kol pagaliau visos tautybės su tuo apsiprato. Kaip iš fotografijų matau, jisai ir Misičiužyje vaikščioja neapsikirpęs. Manau, jis ir plikas būdamas galėtų rašyti eiles, bet deklamuoti jas iš scenos taip įspūdingai negalėtų. Taip pat nukentėtų ir amūrinis imperializmas. Biblinė legenda apie Saliamono plaukų galybę nėra tuščias prasimanymas.

Iš Aukštadvario lietuvių ir vokiečių kalbų mokytojo įšokęs stačiai direktoriaus kėdėn, gyvendamas tik dviese su žmona aktore A. Zdanavičiūte, kuri dirbo Klaipėdos teatre, rodės, abu galėjo važinėti paauksuotoj karietoj. Bet butelį pradžioj paskubom teko išsinuomoti nuošalioj gatvelėj pas amerikoną, kuris infliacijos laikais čia už niekus įsigijo keletą namų ir gerai vertėsi nieko nedirbdamas, laikė ant gembės pasikabinęs kavaleristo šoblę apsiginti nuo skriaudikų, ant visų durų džiržgėjo sunkūs užraktai, žvangėjo retežiai, čirškė skambalai, — mat, nepasitikėjo vietos policija, kuri nesuvaldanti piktadarių ir neapsauganti padorių žmonių turto taip, kaip Amerike. Būdamas pernelyg atsargus ir visur tematydamas tik gengsterius, besitaikančius prie jo dar neišmainytų dolerių kapšio, kartą net rež. R. Juknevičiui, besisvečiuojant ne į tas duris įspraudusiam galvą, šoble būtų nukirtęs ausį, jeigu ašmenys nebūtų įstrigę į durų staktą. Tokiame apsiausties stovyje A. Gustaitis išgyveno daugiau kaip pusę metų, sklandžiai sutardamas su karinguoju šeimininku, įsigijo jo visišką pasitikėjimą; nunešus mėnesinę nuomą, amerikonas net stikliuką duodavo išgerti, leisdavo pačiupinėti kardą, pasakodavo, kaip vieną kartą Amerike buvo nuėjęs į judamuosius paveikslus ir ką ten rodė, o išlydėdamas savo nuomininką į kitą butą, net apsiverkęs pabučiavo. Tur būt, nėra pasaulyje tokio žmogaus, su kuriuo A. Gustaitis negalėtų gyventi taikingame sambūvyje.
Jo santykiai su pesimistu šeimininku praskleidžia pašaliniams ir nežinomą būdo bruožą — A. Gustaitį kartais apkrisdavo siaubinga melancholija. Tai ir su amerikonu buvo iš dalies giminingos sielos.

Užeikime į Klaipėdos radiofoną tokio sukrėtimo metu. J. Grybauskas, diktorius ir muzikinių plokštelių vedėjas, šiaip labai linksmas, dinamiškas vyrukas, kartais irgi grimzdavo tamsiausion neviltin. Jeigu jo ir jo direktoriaus A. Gustaičio dvasiniai nuosmukiai sutapdavo vienu ir tuo pačiu laiku, tai radiofono raštinėje pasilikdavo palyginant linksmiausiu tarnautoju H. Radauskas, vokiškasis diktorius ir redaktorius, nors pastarasis nepasižymi didelio optimizmo dorybėmis.

—    Turmelyje supūsim, kandalais apkals! — šūkauja direktorius, J. Grybauskas kraštutinėje apatijoje, H. Radauskas bamba panosėj, viskas atrodo, kaip tame rusiškame romanse:

Vežike, neragink arklių,
Man nėra kur beskubėti,
Man nėra kas bemylėti. . .

A. Gustaičio melancholinius antpuolius vaizdingai patvirtina ir jo parašytoji komedija "Slogučiai", kur provincijos burmistras iš valdinių statybų pavagia savo mūrelio naudai karutį cemento ir paskutinėje scenoje blaškos lovoj, sąžinės botagų kapojamas, svaido pagalvius į košmarinį juodą katiną su liepsningomis akimis. Būdingas yra ir A. Gustaičio paskutinės knygos pavadinimas (Ir atskrido juodas varnas). Vienas jo mėgiamiausių išsireiškimų — tamsus gaivalas. Klaipėdoj net jį patį rikošetiniu būdu bandyta tituluoti tamsiu gaivalu. Dar vėliau, Vokietijoj, prie jo prilipo taip pat būdingas peklininko titulas. Kaip jam giminingas A. Mickevičiaus "Vėlinių" refrenas:
Skaityti daugiau...
 
LAIKO SUBRANDINIMO TEOLOGINĖ PROBLEMA Ryšium su A. Maceinos "Dievo Avinėliu PDF Spausdinti El. paštas
Dr. Antanas Maceina savo paskutiniame veikale "Dievo Avinėlis" atskleidžia Vakarų ir Rytų Bažnyčios liturginio Dievo Avinėlio pergyvenimo skirtumą. Veikalas išsamus, liturginės minties įžvalga gili ir daugumai mūsų lietuvių nauja. Šiuo veikalu autorius nusipelno tikro teologo vardą. Nors veikalas savo minčių šviežumu ir taiklumu man labai patinka, tačiau vis dėlto norėčiau patikslinti vieną autoriaus išsireiškimą Vakarų Bažnyčios teologų sąskaiton.

Dr. A. Maceina teigia: "laikas yra neatsukamas (irreversibile) — tai ontologinė tiesa. Kaip tad praeitis gali virsti dabartimi? Kaip galima praėjusį ir vienkartinį įvykį padaryti dabartinį, jo nekartojant, tai yra neatliekant esmingai naujo veiksmo? Šios sunkenybės katalikų teologija nėra nugalėjusi" (p. 215). Antroje vietoje tas pats teiginys kartojamas dar ryškiau: "Rytų Bažnyčios teologija nesusiduria su filosofiniu laiko neatsukamumo (irreversibilitas) klausimu, kurio katalikų teologai kaip tik negali išspręsti, aiškindami liturgiją kaip kryžiaus istorinės aukos sudabartinimą nekruvinu būdu. Ši sunkenybė Rytų Bažnyčios teologijoje iš viso nekyla. Kristus kaip Vyriausias Kunigas aukojasi dangiškam Tėvui ir dabar, dangiškoje garbėje: šis aukojimas yra jo amžina būsena. Bažnyčiai reikia tik šį aukojimą . . . nuleisti iš amžinybės į laiką ir savais veiksmais bei daiktais padaryti jį žmogui pajaučiamą. Tai Bažnyčia kaip tik ir vykdo liturgijos šventimu" (p. 227-228).

Aš nesutinku su šiuo autoriaus teiginiu, kad Vakarų Bažnyčios teologijoje nebuvę teologų, suvokusių, kad vienkartinio įvykio nebūtų galima sudabartinti, jo nekartojant. Jų buvo patristiniais laikais, jų buvo viduramžiais, jų yra ir dabartinių teologų tarpe.

Iš patristinio laikotarpio pati būdingiausia asmenybė yra, be abejo, šv. Augustinas. Jis, atėjęs į Katalikų Bažnyčią iš neoplatonikų, neišvengiamai   atsinešė   kai   kurių   neoplatonizmo pradų, kuriais remdamasis suvokė ir kai kurias katalikų tikėjimo tiesas naujoje šviesoje.

Jam Dievas yra tiesos ir šviesos šaltinis, iš kurio trykšta amžinieji pažinimo pradai (species aeternales). Tik jų dėka, mūsiškai tariant, žmogus turi intuityvų pažinimą. Dieviškoji malonės šviesa lydi žmogų visą gyvenimą, bet žmogus turi jai atsiverti. Žmogaus atsivėrimas ar užsisklendimas sudaro vienkartinių į-vykių virtinę (neatsukamą laiką). Tačiau iš Dievo spindintieji amžinieji pradai nėra laike, o nuolatinėje dabartyje. Jie žmogaus atsivėrimu gali būti visados sudabartinti, nes jie savąja dabartimi nuolatos koegzistuoja su bet kurio laiko vienkartiniais įvykiais. Ši mintis, kad ir ne tokiais pačiais žodžiais išreikšta, glūdi visuose Augustino teologiniuose veikaluose. "Išpažinimuose" Augustinas prisipažįsta, kad jį gyvenimo sūkuriuose nuolat lydėjo Dievo apvaizda ir jo malonė, kuri nėra laike, nors gali būti sulaikinta. Jis parafrazuoja Psalmės 138, 8 žodžius ir jais nori išreikšti savo mintį: "Jei aš pakilsiu dangun, tu ten esi; jei nusileisiu pragaran, tu esi ten dabartinis (praesens) . . . mano Dieve, kuris tarei, 'Aš pripildau dangų ir žemę' " (Conf. I, 2). Toliau, paklausęs "kas esi, mano Dieve", atsako: "Esi labiausiai paslėptas ir labiausiai dabartinis". Arba vėl: "Aš neegzistuočiau, jei tu nebūtum manyje" (ibid.).
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai