Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
4 Balandis



TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Feliksas Jucevičius — Tarp mirties ir mito ................................................................... 145
Juozas Girnius — Tarp heroizmo ir realizmo (pratęsiant pokalbį su F. Jucevičiumi) .. 151
Danguolė Sadūnaitė — Eilėraščiai ................................................................................. 155
Darius Lapinskas — Susitikimai su Jeronimu Kačinsku .............................................. 157
Andrius Sietynas — Pulgiui Andriušiui 60 metų ............................................................ 160
Benediktas Rutkūnas — Eilėraščiai .............................................................................. 163
Antanas Rukša — Humanizmo skleidimasis XVI a. Lietuvoje .................................... 164
Dr.V.Mar. — Tautiškumo klausimas sovietinėj teorijoj ............................................... 175

IS MINTIES IR GYVENIMO
Ignas Malėnas — Šatrijai 40 metų ................................................................................ 181
Vt. V t. — Laišku apie R. Skipitį ................................................................................... 183
J. Surgaila — Šiluvos koplyčios pašventinimo iškilmių plokštelė ................................ 184
Juozas Lingis — Sovietų istorikai grumiasi su normanistais ........................................ 185
Mūsų buityje .................................................................................................................... 187

KNYGOS
Dr. J. Grinius — Nelės Mazalaitės Miestelis ............................................................... 190
R. Šilbajoris — Bradūno susitikimai su Čiurlioniu ........................................................ 191
Skaityti daugiau...
 
TARP MIRTIES IR MITO PDF Spausdinti El. paštas


Žmonės vaidina gyvenimo dramą, ir tai mes vadiname istorija. Kiekvieną kartą, kai mes susiduriame su istoriniais įvykiais, iš tikrųjų susiduriame su žmogiškais veiksmais. Štai kodėl istorija neišsisemia įvykiuose, bet žmogiškojo gyvenimo sklaidoje. Juk savo etimologine prasme istorija yra nagrinėjimas, o ne pasakojimas. Domėtis istorija reiškia bandyti suvokti tam tikro laikotarpio žmonių galvojimą, jų viltis ir troškimus, jų meilę ir neapykantą. Kai kurie istorikai, kaip pvz. Collingwoodas, laiko istoriją praeities pergyvenimų atkūrimu mąstyme. Praeitis lyg ir "prisikelia", kai mes apmąstome praeities įvykius. Istorinis pažinimas sutampąs su žmonių pergyvenimų permąstymu. Ši istorijos samprata artima hegelizmui. Hėgelio reflektuojančioji istorija taip pat sutampa su josios apmąstymu. Kadangi apmąstymas yra proto veikla, o istorija — protas dialektiniame judesyje laike, tai tarp istorinio vyksmo ir istorinio pažinimo nėra rūšinio skirtumo. Vienas ir kitas yra tas pats protas, kurį Hėgelis kartais vadina pasaulio dvasia, o kartais absoliutine dvasia. Taip interpretuoti istoriją reiškia ne ką kita, kaip jai duoti panteistinį pobūdį.

Bet kodėl domimės praeitimi? Ką mums duoda istorinis pažinimas? Kadangi tai dalinai paklūsta anam imperatyvui, kurį senovės graikai pastatė žmogaus tikslu: pažink save. Sokratui atrodė, kad gyvenimas nebuvo vertas gyventi, jei jis liks nenagrinėtas. Kad praeitites nagrinėjimas turi bendro su savęs pažinimu, tai galime spręsti iš to vaidmens, kurį atlieka praeities dalykų atsiminimas mūsų asmenybės susiformavimui. Kas liktų iš mūsų, jei mes prarastumėme atmintį? Tennysonas Odisėjuje sako, kad "jis yra dalis viso to, ką sutiko". Tai galioja ir tautoms. Jos yra didele dalimi tai, ką sutiko amžių bėgyje. Aišku, jos yra kartu ir tai, kaip jos laikėsi sutiktosios tikrovės akivaizdoje. Kai mes žinome, ką jos "sutiko", ir kaip jos laikėsi akivaizdoje to, ką "sutiko", tai tuomet galime žinoti, kas jos yra.

Bet manau, kad tautos gali save tikrai pažinti tik tuomet, kai jos žvelgia į savo praeitį ne svajotojo, o gydytojo akimis. Štai kodėl man istorinis pažinimas turi daug panašumo su au-topsija. Gydytojai domisi lavonu, kad galėtų suvokti organizmo funkcionavimą bei vienos kūno dalies ryšius su kita. Mes irgi gilinamės į praeitį, kad suprastumėm josios veikimą bei sutrikimus. Kartu noriu pabrėžti, kad istorinis pažinimas neturi nieko bendro su praeities egzaltacija. Idealinė bei poetinė įvykių ir žmonių interpretacija nėra istorija, o mitas. Kurti mitus apie praeitį bei herojų kultą dar nereiškia ją pažinti. Mitinė dalykų bei įvykių sklaida turi tiek pat bendro su istorija, kiek gražūs sapnai su tikrove. Aišku, mes galime sustoti prie savo tautos praeities, kaip Hamletas prie savo numylėto juokdario kaukolės. Kaip kaukolė Hamletą, taip ir praeitis gali priversti mus susimąstyti. Bet turime nepamiršti, kad praeitis yra tik kaukuolė, kurioje nebėra gyvybės. Ar kau-kuolė beturi siekimų, planų, tikslo? Jų neturi ir praeitis. Praeitis yra mirtis be vilties bet kada prisikelti, ir garbinti praeitį reiškia garbinti mirtį. Štai kodėl praeities garbintojai yra Loto žmonos vaikai. Kaip Loto žmona, žvelgdama atgal, sustingo druskos stulpu, taip suakmenėja ir tie, kurie paskęsta praeities idolatrijoje. Ar ne keistai mus nuteikia žmonės, kurie begyvena tik praeitimi? Nebūtų galima sakyti, kad jie gyvena; jie tik egzistuoja praeityje, nes rytojus jiems atrodo mirtis. Kuomet didesnė tautinės bendruomenės dalis begyvena praeitimi, toji bendruomenė yra dalinai jau mirusi. Ji yra mirusi ateičiai, nes tik vakar bėra jos gyvenimo dalis.

Šį kartą kreipiu savo žvilgsnį į įvykius, kurių liudininkais buvome II pasaulinio karo metu. Tas laikotarpis svyravo tarp mirties ir mito, ir štai kodėl jis vertas ypatingo dėmesio. Kai kas mano, jog tauta išvysto visas savo galias, kai ji atsiranda pavojuje. Kadangi karas sudaro didžiausią pavojų, tai jo metu ji ir pasiekianti aukščiausią išsivystymo laipsnį. Nors su šituo teigimu nesinori pilnai sutikti, vis dėlto reikia pripažinti, kad karai išmėgina tautas. Jei taikos metais tautos išplėtoja savo kūrybines galias, tai savo dvasinį tvirtumą parodo mūšių bei pavojų metu. Žodžiu, taikoje tarpsta genijai, o herojus pagimdo karai. Nors mes tiesiogiai su nieku nekariavome, tačiau mūšio lauke išbuvome per visą II pasaulinį karą. Neabejoju, kad iš savo laikysenos karo metu mes galime daug ką pasakyti apie save.

Kaip mes išlaikėme egzaminus? Manau, kad mūsų tauta, aplamai paėmus, parodė daug tautinio subrendimo. Nevienas tautietis liks drąsos ir pasišventimo pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Bet mūsų politiniai vadai, su mažomis išimtimis, nepasižymėjo didele politine išmintimi. Dar blogiau: pavojų metais likdavome visai be vadų. Jie pirmutiniai gelbėdavosi iš skęstančio laivo.
Skaityti daugiau...
 
TARP HEROIZMO IR REALIZMO Pratęsiant pokalbį su F. Jucevičiumi PDF Spausdinti El. paštas
Kun. dr. F. Jucevičius savo aukščiau įdėtame straipsnyje kritiškai pervertina mūsų tautos ir jos vadovybės politinius sprendimus aštriosiose dilemose, prieš kurias pastatė II pasaulinio karo sūkuriai ir jo nelemtos pasekmės. Iš esmės kiekvieną straipsnį laikome diskusiniu dėl to, kad kiekvienu klausimu gali būti skirtingų pažiūrų. Tačiau šį straipsnį galima vadinti diskusiniu ir ta specialia prasme, kuria pas mus redakcijos yra įpratusios atžymėti straipsnius, laukdamos poleminės reakcijos.

Savikritika visada yra "diskusinė". Nesijaudiname dėl kitų kritikos, net jei ta kritika būtų ir mažai teisi. Greičiau susijaudiname, kai kas nors imasi ir į kitus ramiau ir objektyviau pažvelgti (pvz., ligi šiai dienai dar beveik neįmanoma dalykiškai svarstyti mūsų santykių su lenkais, nesukeliant pasipiktinimo audros tuose, kurie panieką lenkams laiko lietuviškojo patriotizmo integraline dalimi). Bet sunku ramiai pakelti kritiką, besikreipiančią į mus pačius. Ir juo sunkiau, juo daugiau yra tiesos, nes šiuo atveju tiesa neišvengiamai siejasi ir su kalte. Savikritika nepakeliama be atitinkamo dvasinio ir moralinio subrendimo atvirai žvelgti ir į savus trūkumus, klaidas ar net kaltes. Todėl ir galima savikritikos atsakingai imtis tik ten, kur žmonės yra jai pribrendę. Visada pasitikėjome savo skaitytojų brandumu savarankiškai vertinti šio žurnalo skiltyse rašančių autorių pažiūras, nelaukiant, kad "linijos" vardan būtų baiminamasi kritiškesnio ar naujesnio žvilgio. Pasitikime ir šį kartą.

Sutikus naują pažiūrą, racionalu ne šokti ja piktintis, o ramiai persvarstyti, kiek kur ji turi tiesos, didesnio ar mažesnio pagrindo. Kun. dr. F. Jucevičius savo aštrios logikos žvilgiu persvarsto pats ir žadina visus mus persvarstyti ištisą eilę klausimų, tiesiogiai liečiančių praeitį, bet netiesiogiai angažuojančių ir ateitin besikreipiančią dabartį. Daug kur jo keliami klausimai turi pagrindo, nors ir nevienam gali būti skaudu tai pripažinti. Tačiau dėl kai kurių kitų autoriaus analizių kyla ir abejonių. Šioje pat vietoje norime trumpai pasisakyti dėl dviejų tokių probleminių žvilgių — į 1941 birželio sukilimą ir į partizaninę laisvės kovą, vėl kraštui patekus sovietinėn vergijon.

1. Kun. dr. F. Jucevičius kietai įvertina ne-pasipriešinimą pirmajam sovietiniam nepriklausomybės užgniaužimui: "Viena tik tereikėjo — laisvę ginti. Ją ginti nors savaitę, nors dieną, nors valandą". Visiškai su juo sutinkame. Bet kaip tik dėl to nebesuprantame, kodėl 1941 birželio sukilimą jis laiko buvus bereikalingą.

Nepriklausomybės netekimas, negynus laisvės nė vieną valandą, liko tautoje žaizda. 1941 birželio sukilimu tauta atpirko režimo pasyvią kapituliaciją prieš metus ir tuo būdu atstatė pasitikėjimą savimi pačia. Drauge 1941 birželio sukilimas akivaizdžiai paliudijo, kad ne jos valiai atstovavo okupantų pravestasis "liaudies seimas", inkorporavęs Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Kad "pereito karo analai" ignoruoja 1941 birželio sukilimą, nieko nereiškia. Ir 1940 birželio pasipriešinimas taip pat būtų neminimas II pasaulinio karo aprašymuose, kurie savaime nukreipti į "didžiuosius".

Apgailestaudamas 1940 metais negynimą laisvės nė "valandą", bet taip pat apgailestaudamas 1941 birželio sukilimą, autorius remiasi prielaida, kad buvo griebtasi "šiaudo", nepažįstant vokiečių nacių. Ta prielaida labai mažai teturi pagrindo, nes gal tik kai kurie voldemarininkų žmonės gyveno autoriaus minimu "vokiečių mitu". Daugelis tebeatsiminė vokiečių okupaciją iš I pasaulinio karo metų. O jei kas ir būtų tai pamiršęs, pačių nacių atvirai skelbiami siekimai įspėjo, jog ne iš jų galima laisvės tikėtis. Pakankamai visi pažinojome nacius ir iš savo pačių nesenos patirties Klaipėdos krašte. Tiek mažai buvo "vokiečių mito", kad, priešingai, ne vienas ir iš aiškių antikomunistų nelemties atveju linko "rinktis" rusus, o ne vokiečius. Interpretuoti 1941 birželio sukilimą vokiečių "mitu" greičiau yra ne išrengti seną mitą, o jį dabar kurti.

Tauta spontaniškai sukilo 1941 birželio mėnesį, ne vokiečių naciais pasitikėdama ir ne už "šiaudo" griebdamasi, o pasinaudodama pirma proga paliudyti laisvės troškimui. Tai neginčijamai rodo to sukilimo pastatytosios Laikinosios Vyriausybės nesvyruojantis laikymasis. Jei būtų ji savo sprendimus grindusi "vokiečių mitu", tai ir būtų vokiečiams pasisekę ją "suratinti" (paversti "patarėjais"), kaip buvo nesėkmingai bandyta. Verčiau suspenduodama savo veiklą, negu paklusdama vokiečių gundymui. Laikinoji Vyriausybė liko ištikima ją pastačiusio 1941 birželio sukilimo tikslui — tautos laisvei nepriklausomoje valstybėje. Todėl laikomės to paties nusistatymo, kuris pereitų metų birželio numery buvo išreikštas žodžiais, kad 1941 birželio 23 diena yra "tokios pat istorinės reikšmės, kaip 1918 vasario šešioliktoji". Tos pačios istorinės reikšmės dėl to, kad, netekus 1918 vasario 16 aktu paskelbtosios nepriklausomybės, 1941 birželio 23 vėl buvo pareikštas tas pats nusistatymas II pasaulinio karo audroje.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
RYTAS

I.
Žingsnio
nežengiu,

neinu niekur —

neįsisupdama,
neapsigaubdama

tavo artuma —

II.
Medžiai
kelia rankas
į saulę —

į sotų
šviesos
avilį -

(Ji geresnė,
saugesnė —
negu namai).
Skaityti daugiau...
 
SUSITIKIMAI SU JERONIMU KAČINSKU PDF Spausdinti El. paštas
Jeronimas Kačinskas — kompozitorius, dirigentas, mokytojas — mano mokytojas dirigavime, kompozicijoje.

Susitikome mudu pirmą kartą jo bute vos metams praėjus nuo naujųjų lietuvių išeivių antplūdžio Amerikon — jis didysis mūsų kompozitorius — maestro, aš tada labai tylus, nedrąsus jaunuolis, mokąs šiek tiek paskambinti pianinu. Ir koks buvo mano nustebimas, kai po trumpo įžanginio pokalbio jis mane paklausė, ar esu ką nors parašęs, sukomponavęs. Mat, buvau užėjęs tada pas jį pasiteirauti apie pianino pamokas. Pasijutau tada lyg gimnazistas, užtiktas berašant savo pirmąsias eiles, tačiau sukaupęs visas jėgas atsakiau taip, ir taip prasidėjo mano pamokos, studijos, diskusijos kompozicijoje bei dirigavimo mene su Jeronimu Kačinsku.

Kaip muzikas, kūrėjas ar išpildytojas, negali pabėgti nuo savęs kaip žmogaus, taip lygiai ir mokytojas negali išvengti neparodęs savo muzikinio aš. Ir taip aš metų eigoje išaugau — augau jo įtakoje, susipažinau su jo muzikine pasaulėžiūra, išmokau jį suprasti kaip žmogų ir kūrėją. Jeigu jis tada pamokose pabrėždavo stiliaus vientisumą, visų muzikos epochų sintezės ieškojimą bei išsikalbėjimą muzikos frazėse, sakiniuose ar motyvuose iki nepaprasto užbaigtumo, tai vėliau, susipažinęs su jo veikalais, atradau visas šias savybes jo kūryboje. Tik apie vieną savybę jis nediskutavo per daug su manim, kurią tačiau galima atrasti visuose jo veikaluose, — tai atematinė kompozicijos technika. Šią sąvoką galima būtų pastatyti šalia ato-nalinės, aritminės, asimetrinės ir kitų panašių šių laikų muzikinės kompozicijos sąvokų.

Kai atonalinėje muzikoje mes prarandame tonacijos jausmą, aritminėje muzikoje — pasikartojančių ar giminingų ritmų pulsą ir asimetrinėje muzikoje — struktūros reliatyvumo jausmą, tai atematinė j e kompozicijoje mes pasigendame temų ar motyvų pasikartojimo. Tada veikalas pasidaro lyg ilga pynė, susidedanti iš spalva bei forma skirtingų akmenų, kuriuos tik mūsų panašumų ar giminingumo ieškoti pripratusi akis ar muzikos atžvilgiu ausis bando supanašinti. Veikalas laimi fantazijos neapribotame lakume, spalvų ir nuotaikos įvairume, bet kartu ir pastato klausytoją prieš problemą, su kuria jis nebuvo susidūręs nuo klasikinių laikų: pagal kokį kelrodį orientuoti savo intelektą veikalo eigoje? Kaip priešybę paimkime Beethoveno penktąją simfoniją. Čia pradinis keturių gaidų motyvas yra kartojamas įvairiausiame kontekste, tačiau jis kaip toks yra visuomet labai lengvai atpažįstamas ir net menkiausiai išprususiam klausytojui suteikia progos ne vien tik širdimi, bet ir protu (banaliai išsireiškus) sekti veikalo vystymąsi. Atematinėje kompozicijoje klausytojui nėra viskas taip lengvai prieinamai pateikiama. Čia klausytojas, šalia emocinio veikalo pajutimo, turi gana atidžiai sekti temų, motyvų vystymąsi, ieškoti jų vienas į kitą panašumo ar nuotaikos giminingumo, kad išklausęs veikalą, galėtų savyje susidaryti jo struktūrinį vaizdą, be kurio bet kokia kompozicija būtų tik improvizacija. Tačiau atsiminus, kad muzika ilgus metus buvo tik karalių ir kunigaikščių menas ir kad visų laikų nauja, vertinga muzika niekuomet nebuvo taip greitai suprasta, tenka tik priminti, jog ne nauja muzika — atematinė ar atonalinė ar aritminė — turės taikytis prie publikos, bet publika turės pribręsti prie jos, kad tolimesnis jos vystymasis nebūtų sustabdytas ar pristabdytas.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai