Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
6 Birželis



TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Dr. V. Mar. — Tautiškumo klausimas sovietinėje praktikoje ...................................... 241
Janina Degutytė — Antigona (eil.) ................................................................................. 249
M. Jurgita Saulaitytė — Eilėraščiai ............................................................................... 250
A. Zubras — Atramos beieškant .................................................................................... 251
Albinas Baranauskas — Eilėraščiai ............................................................................... 257
Dr. Jurgis Gimbutas — Skanseno poveikis ................................................................... 258
Antanas Rukša — Humanizmas Lietuvoje XIX a. ......................................................... 261

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Al. — Po LB rinkimų ....................................................................................................... 265
A. Sž. — Įvykiai Amerikos katalikų universitete .......................................................... 266
K. Nenortas — A. Saulaitis — skautų priešakyje ......................................................... 268
Vladas Jakubėnas — Kontraversijų keliais (Stempužienės ir Lapinsko koncertas) ... 269
Jonas Rugis — Dviejų kultūrų klausimu ........................................................................ 270
Kun. P. Celiešius — Posusirinkiminės nuotaikos gyvenime .......................................... 272
Mūsų buityje ..................................................................................................................... 273
Laiškas redakcijai (Al. Gimantas) ................................................................................... 275

KNYGOS
H. Nagys — Antano Gustaičio poezija ............................................................................ 276

Vt. Vt. — Lietuvos konstitucinės teisės klausimu ......................................................... 277
Alaušius — Iš memuarinių knygų (M. Vaitkus) ............................................................. 278
Atsiųsta paminėti ............................................................................................. viršelio 3 psl.
Skaityti daugiau...
 
TAUTIŠKUMO KLAUSIMAS SOVIETINĖJE PRAKTIKOJE PDF Spausdinti El. paštas


Tautiškumo klausimas sovietinėje teorijoje ir praktikoje (II)


Balandžio nr. peržvelgę, kaip Sov. Sąjungoje sprendžiamas tautiškumo klausimas teorijoje, dabar pažiūrėkime, kaip iki šiol jis buvo sprendžiamas praktikoje. Čia rasime du dalyku: tautų fizinį naikinimą ir tautų moralinį, arba dvasinį žalojimą, verčiant jas būti rusiškomis.

1. Tautų genocidas
Bolševikų revoliucija nesigailėjo savo priešų. Kai pirmaisiais revoliucijos metais aukomis krito be tautybių skirtumo ištisa buržuazinė klasė, inteligentija, tai vėliau pasireiškė planingas tik nerusiškų tautų naikinimas.

Pirmoje vietoje paminėtini ukrainiečiai, kurių, pravedant krašto sukolchozinimą ir dėl to kilusį ūkininkų pasipriešinimą, badą (1932-1933) bei deportacijas, tada žuvo apie 5 milijonai (3 milijonai mirė badu, kiti išžudyti, deportuoti). Į jų vietą buvo atkelta apie 4 mil. rusų. Pastarųjų Ukrainoje 1926 buvo 3.055.000, o 1959 jau 7.091.000.

Genocido aukomis tapo ir Pabaltijo valstybės, kurios per 1940-41 okupaciją ir 1945-55 deportacijas neteko apie 750.000 gyventojų (ištremta: lietuvių 400.000, latvių 200.000, estų 150.000). Jų vieton atkelta rusų kolonistų, kurie Lietuvoje sudaro 15 proc. visų gyventojų, Latvijoje 35 proc. ir Estijoje net 40 proc. Nuo 1955 deportacijų sistema pakeista vad. jaunimo ir specialistų "savanorišku" vykimu į "draugiškas" sovietines respublikas. Iš Lietuvos tokiu būdu kasmet suverbuojama po 10.000 "savanorių". O iš Sovietų Sąjungos vis vyksta nauji kontingentai į Pabaltijo kraštus. Vien sovietinėn Lietuvon kasmet atvyksta nuolatiniam apsigyvenimui apie 20.000 rusų.

Nerusiškų jų tautų naikinimas ypačiai ryškus Rusijos Socialistinėje Federalinė j e Sovietinėje Respublikoje (RSFSR), kurioje 1956 m. duomenimis buvo 112.600.000 gyventojų. Jos federališkumą sudarė 12 autonominių respublikų, 6 autonominės provincijos ir 10 tautinių sričių. Su smulkiais tautiniais vienetais šioje RSFSR buvo 40 nerusiškų tautų; tai sudarė 1/4 visų šios respublikos gyventojų. Tačiau RSFSR valdžioje nerasime kitokių, kaip tik rusus. Daugelis autonominių respublikų ir provincijų taip sutvarkytos, kad jose rusai sudaro daugumą. Kai paskutinio karo metu vokiečiai okupavo didelius Sovietų Sąjungos plotus, pavergtosios tautos į vokišką okupaciją žiūrėjo kaip į išlaisvinimą iš rusiškosios vergijos, nors paskui nusi vylė ir vokiečių "išlaisvinimu". Toji simpatija okupantui, teisingiau sakant, pasireiškęs laisvės troškimas buvo Maskvai pretekstas sunaikinti "neištikimas" tautas. Ir taip čečėnai, kurių buvo 407.000, kalmukai — 134.000, karačajai — 75.000, ingušai — 92.000, balkarai — 42.000, Krymo totoriai —- 140.000 ir Volgos vokiečiai 380.000 dingo ne tik iš Sovietų Sąjungos žemėlapio, bet ir nuo žemės paviršiaus: jie buvo deportuoti į Sibiro koncentracijos stovyklas, jų politinės ir kultūrinės institucijos sunaikintos, autonominės respublikos ir sritys panaikintos (Volgos vokiečių autonominė respublika buvo panaikinta 1941.IX.2, o Krymo totorių 1946.VI.26). Kaip tai įvyko, išdėstė Chruščiovas XX kompartijos suvažiavime:

"1943 m. gale, didžiojo tėvynės karo metu, kai pastovus visais frontais laimėjimas atsisuko Sov. Sąjungos naudai, buvo nuspręsta ir įvykdyta deportavimas iš krašto, kuriame gyveno, visų karačajų. Beveik tuo pat metu, 1943 m. gruodžio mėn. panašaus likimo susilaukė visi autonominės kalmukų respublikos gyventojai. 1944 m. kovo mėn. buvo deportuoti visi čečėnai ir ingušai, o jų autonominės respublikos panaikintos. 1944 m. balandžio mėn. iš kabardinų, balkarų autonominės respublikos buvo į tolimas sritis deportuoti visi balkarai, o pati respublika pavadinta autonomine kabardinų respublika" (Chruščiovo kalba kompartijos suvažiavime 1956.11.24-25. Zr. B. Meissner, Das Ende des Stalin-Mythos, 1956 189 ir toliau). Šie žodžiai buvo pasakyta kaltinant Staliną, tačiau padaryta "klaida" nebuvo Stalino įpėdinių pilnai atitaisyta.

Dar ilgą laiką po deportacijų tos tautos buvo laikomos tarsi raupsuotomis. Dėl tariamo didžiojo tėvynės karo metu padaryto "išdavimo" jos buvo išbrauktos iš sovietinių tautų tarpo. Sovietų Didžioji Enciklopedija (II laida) tokių tautų, kaip karačajai, ingušai, balkarai visiškai nesumini, netgi kaip praeities istorinių ar geografinių liekanų. Visa, kas galėjo tas tautas priminti, jų gyventose vietose buvo ištrinta. Pvz. Kryme visi totoriški vietovardžiai pakeisti rusiškais, kaip tai padaryta ir Karaliaučiaus krašte.

Po Stalino mirties buvo pripažinta ir kartojama, kad tai buvo klaidos nacionalinės politikos srityje. Tą dar neseniai pakartojo ir G. Zimanas "Komuniste" (1965 nr. 4): "Asmenybės kulto laikais buvo padaryta daug klaidų ir iškraipymų nacionalinės politikos srityje. Nėra jokio abejojimo, jog socialistinio teisingumo pažeidimas, visos bylos sufabrikuotos doriems žmonėms, nuodijo santykius tarp nacijų, kėlė iš padugnių vis dar teberusenančius nacionalistinius ir šovinistinius instinktus, žalojo nacijų savitarpio pasitikėjimą . . . Stalino laikais buvo sunaikintos balkarų, ingušų, čečėnų, kalmukų nacionalinis valstybingumas, buvo griebtasi nepagrįstų represijų prieš kadrus eilėje nacionalinių respublikų . . . Sunku išmatuoti tą nuostolį, kurį padarė visi šie nacionalinės politikos iškraipymai". Bet tai tėra tušti tariamos užuojautos žodžiai ir prie klaidos prisipažinimas. Nei apgailestavimas, nei vėlesnis tų tautų rehabilitavimas neprikels tuos tūkstančius nekaltų žmonių, kurie žuvo Sibiro koncentracijos stovyklose, kaip lygiai negrąžins joms padėtį, turėtą prieš 1941. Krymo totorių ir Volgos vokiečių tautinė autonomija liko visiškai palaidota. Kalmukai gavo tik autonominės provincijos teises vietoje autonominės respublikos. Karačajai buvo sulieti su čerkesais į bendrą autonominę provinciją. Vien tik čečėnai, ingušai ir balkarai atgavo ankstyvesnį statusą, tačiau gyventojų daugumai žuvus ir tuose kraštuose įsivyravo rusai.

Kaip Maskva planingai naikina nerusiškas tautas, matyti iš mums kaimyninės Latgalos pavyzdžio. Dėl geografinės padėties ir istorinės eigos Latgaloje rusų įtaka buvo žymiai stipresnė, negu kitose Latvijos provincijose, ir rusų nuošimtis žymiai didesnis. Sovietų Sąjunga dar 1926 Latgalą laikė specialiu tautiniu vienetu. Rusams 1940 okupavus Pabaltijo kraštus, latvių komunistai susirūpino stiprinti šios srities tautinę kultūrą. II pasaulinio karo metu buvo atgaivintas latgaliečių tarpe laikraštis "Taisniba", imta leisti ta pat tarme rajoniniai laikraščiai, rengiamos Latgalos kultūros dienos, dainų šventės, — tai turėjo atsverti rusų įtaką. Už tai Latvijos kompartijos vadai buvo apkaltinti "sritiniu patriotizmu", kuris esąs ne kas kita, kaip "buržuazinis nacionalizmas". Latgalos inteligentai buvo išsiųsti į Sovietų Sąjungos gilumą, o jų vieton atkelti rusai. Latgalos miestuose gatvių užrašai liko tik rusiški. Latgala, kaip etnografinis vienetas, dingo iš žemėlapio. Sovietinė Enciklopedija 1953 skelbė, kad Latgala jau neegzistuoja. Šeši Latgalos valsčiai buvo prijungti prie sovietinės Gudijos. Likviduoti visi latgaliečių tarme leidžiami laikraščiai, o jų vietoje dabar išeina 9 rusiški. Iš Rusijos į Latgalą atsiųsta 1500 kolchozų pirmininkų. Jokio Latgalos atstovo nėra Latvijos respublikos sovietuose, jokio atstovo aukščiausiame soviete Maskvoje. 1955 į Latvijos aukščiausią sovietą iš Latgalos buvo išrinkta 40 deputatų, bet jų tarpe tik 6 vietiniai, o visi kiti ateiviai rusai. Gražiausia tai, kad Tautybių Soviete Maskvoje Latgalai atstovauja Ilja Ehrenburgas (Eltos Informacijos 1964, 286).
Skaityti daugiau...
 
ANTIGONA (eil.) PDF Spausdinti El. paštas
I
Pasiliko toli akmeninių aikščių tyla ...
Paskutinis laiptas — šiurkšti, svetima uola .. .
O visi kalnų šaltiniai ir medžiai, ir paukščiai — mano!
O raudona ugnis gyslom srovena.

Kaip saulės išdeginto miško gaisras — nenugalėsit!
Pasilikite sau savo vandenį ir pavėsį.
Aš saulei žiūriu į akis — savo širdies tiesa,
Ir mano mirtis — gyvenimo mano tąsa.

Lik sveikas, sužadėtini, — nebučiavau dar tavęs.
Lik sveikas, sūnau, — kuris niekados nebūsi.
Meilė mane čia atvedė — meilė išves . . .
Taip virpa pratiestoj saujoj paryčio vėjo gūsis . ..
Vienintelis vardas — Polinikas ...
Meilė — įstatymas mano.

Nieko nesvertu. Kiek turiu, atiduodu...
O raudona ugnis plazdena .
Skarelė ant kaklo . . . Paskutinis mazgas .. .
O man nebaisu!
Jokiu nuosprendžiu manęs nenuteisite. —
Aš jus teisiu!
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
LAISVĖ
Olose netilps naktis,
sprogs diena.

Medžiuose pabus jėga,
Žels miškai.

Saulės nesulaikoma šviesa
apims tave,

Lietuva!

PRIESPAUDOJ
Anoj pusėj kalno
rytas.
Paskubėkim.

Kur?

Kalnas kyla, mums bekopiant,
mums belaukiant, auga.

Anoj pusėj kalno
laisvė —
bet ne mums.
Skaityti daugiau...
 
ATRAMOS BEIEŠKANT PDF Spausdinti El. paštas
I
Telkdama visus išeivius lietuvius, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė remiasi visiems bendrais tautiniais uždaviniais. Naujoji išeivija atsirado už Lietuvos ribų tik dėl to, kad Lietuva neteko nepriklausomybės. Užtat ji (naujoji išeivija) yra ir bus prieš Lietuvos okupavimą ir visas jėgas, kurios siekia Lietuvos okupacinę padėtį išlaikyti. Tautai atgauti laisvę, o iki to laiko bent iškovoti laisvesnes sąlygas jai reikštis bei gyventi yra visų sąmoningų lietuvių tikslas, nežiūrint išsiskyrimų dėl pasaulėžiūros, dėl politinių įsitikinimų, dėl kelių į tautos laisvę ar laisvėjimą.

Tačiau Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, jei nori išlikti gyvąja tautos dalimi, niekada negali elgtis taip, lyg atstovaujanti viena pati tautai, bet būtinai visur ir visada visus savo sprendimus bei veiksmus privalo derinti su pagrindiniu tautos kamienu, niekad nuo jo neati-trūkdama, niekad akių nuo Pabaltijo nenugręždama. Dėl to labai svarbu, kad būtų kuo gyvesnė komunikacija su tauta, kad būtų kuo platesnės durys į ją. Ir tautos kamienui, gyvenančiam svetimoj kontrolėj, taip pat svarbu, kad durys į pasaulį būtų kiek galint plačiau praviros. Toks išeivijos ir tautos kamieno priklausomumas bei solidarumas išplaukia ne vien iš bendriausios lietuvių tautinės bendruomenės sąvokos, bet ir iš pagrindinio tautinio organizmo tikslo — išlikti gyvam ir klestėti. O tai įmanoma tik tada, kai turima sąlygos nevaržant reikštis ir politiškai savo kelius apspręsti.

Kaip kiekvieną organizmą gamtos dėsnis verčia kiek galint pilniau apsireikšti, taip lygiai tas galioja ir žmogui. Bet žmogus, jau kaip moralinis principas, savąjį buvimą bei apsireiškimą sąmoningai suvokia ir vairuoja. Iš žmogaus organizmo seka ir platesnė išvada — išlaikyti savo tautinę individualybę, nes per ją reiškiasi žmogaus kaip rūšies giminėje buvimas (tegu rūšies požymiai tik sąmonei teatpažįstami). Iš čia kyla ir moralinė pareiga tautai ir genčiai, kurios sąmoningumas laipsniškai plėtojasi su žmogaus dvasinių galių išsiskleidimu, su žmogaus sąmonėjimu apskritai. Šia prasme ieškotina ir išeivijos Pasaulio Lietuvių Bendruomenės moralinės atramos.

Žmonių sambūrio, taigi ir tautos organiškumas tėra išvestinas iš panašumo organinei funkcionalinei visumai. Todėl žmonių apsijungi-mai ar tautos visuma gali savo išmintimi ir valia pasiekti, kad jų bendruomenės reiškiasi labiau organiškai, suderintai ir bendro tikslo vairuojamai. Bet labiau išryškėjant egotistiniam momentui, labiau iškylant individualiniam ar grupiniam skyriojimuisi, gali būti nueinama net iki visai palaidos būsenos, net neapykantos ir tarpusavio kovos, net iki organizacijos sugriovimo, iki susinaikinimo .Tai tada, kada gimininis moralinis principas iškrypsta ar yra iškreipiamas, suteikiant pirmumą egotistiniams ar grupiniams išskaičiavimams bei interesams, kartais net dėl iš šalies veikiančios griaunamosios įtakos. Tuo ypač naudojasi tautiniam solidarumui priešiškos jėgos, kokios paprastai beveik visada sąmoningai ar nesąmoningai yra tautas pavergusios valstybės ar valstybiniam kūne dominuojančios etninės grupės.

Nors teoriškai lengva prieiti kosmopolitinės žmonijos būsenos įsivaizdavimą, tačiau niekada žmonės nėra gyvenę kitaip, kaip gentimis, iš kurių susidarė ir tautos. Tą vaizdžiai byloja ir šių dienų primityviosios Afrikos ar Naujosios Gvinėjos gentys, kurių vienos yra pakeliui į tautas, gi kitos bus stipresnių etninių grupių taikiu ar prievartos būdu asimiliuotos.

Tiesa, kad naujųjų laikų technikos amžiaus žmogus vis labiau išsivaduoja iš žemės priklausomybės, vis ryškiau pajaučia tarpusavio bei tarptautinę priklausomybę ir žmonijos visumos lyg organizmo reiškimąsi, bet perdrąsus ir tik spekuliatyvus būtų tvirtinimas, kad žmonija eis tautinių skirtybių paneigimo keliu. Siekė to ir sieks didžiosios tautos ir jų valstybės, pasišovusios asimiliuoti pakraštines kaimynines mažąsias tautas bei viduje egzistuojančias skirtingas etnines grupes. Kalbos nėra, kad joms tas yra pavykę praeityje, vyksta dabartyje ir pavyks ateityje, tik niekas negali numatyti, kaip toli ir plačiai. Keičiantis nuotaikoms ir pažiūroms, gali vėl iškilti tautinės nacijos reikšmė iki moralinio pagrindo valstybei. Tai ir šiuo metu ryšku Afrikos kontinente, net dėl mažųjų salų Okeanijoj. Raudonosios Rusijos pavergtoms tautoms, kur ryškiai ir formuojamai, bet kremliniu požiūriu labai išmintingai vykdoma asimiliacija, tenka ištverti iki palankesnių nuotaikų bei įvykių ir šioje Žemės planetos dalyje. Ištverti tepavyks tik gaivališkiausiems ir sąmoningai atspariems etniniams junginiams, nes pasikeitimų Rusijoj nematyti greitoj ateityje, nors šiaip jau net ir aiškūs satelitai palaipsniui vis ryškiau vaduojasi iš priklausomybės Maskvai. Tie nauji vėjai nelieka be atgarsio ir Pabaltijy, nors ir mažesniu mastu dėl skirtingos ten padėties.

Nematant greitų vilčių išvysti išlaisvintą ar iki vakarietiškos sampratos išlaisvėjusią lietuvių tautą, nenuostabu, kad išeivijoj gyvenanti lietuvių jaunesnioji ar jaunoji karta imasi filosofiškai ir morališkai pagrįsti savo vietą gyvenamuose kraštuose, nors ir neatsisakydami savo kilmės ir santykio su tauta. Iš čia ir pasaulio piliečio vizija, ir geresnio pasaulio tikėjimas. Žmogaus prigimtis jau tokia, kad būtinai reikalauja savo nusiteikimams ir veiksmams logiško ir racionalaus pagrindo, ateities keliams įžvelgiamų atramos taškų.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai