Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
7 Rugsėjis



TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Stasys Yla — Ateities sąjūdis laiko perspektyvoje ................................... 281
A. Vč. — V. Mykolaitis-Putinas ................................................................. 289
Vincas Mykolaitis-Putinas — Eilėraščiai .................................................. 290
Vladas Jakubėnas — "Gražina" (opera) ................................................... 294
Viktoras Vizgirda — Naujos apraiškos Lietuvos dailėje .......................... 301
Nelly Sachs — Eilėraščiai (vertė J. Tininis) .............................................. 309
Vytautas A. Jonynas — Expo 67 margumynai .......................................... 310
 
IŠ MINTIES IR GYVENIMO
R. K. S. — Parapijos — ne "parapinis reikalas" ...................................... 315
B. Ciplijauskaitė — Dar apie "specializacijos barbarizmą" ..................... 316
Paulius Rabikauskas — Balčikonis pasisako už Sirvydą ......................... 316
Dr. V. Litas — Gyvenimo prailginimas ir biologinis "nemirtingumas" .... 318
Mūsų buityje ................................................................................................ 319

KNYGOS
Dr. J. Grinius — Alės Rūtos "Žemės šauksmas" .................................... 324
Al. Baronas — VI. Ramojaus "Kritusieji už laisvę" ................................. 327
Atsiųsta paminėti ......................................................................................... 328
Laiškai redakcijai ......................................................................... viršelių 3 psl.
Skaityti daugiau...
 
ATEITIES SĄJŪDIS LAIKO PERSPEKTYVOJE PDF Spausdinti El. paštas

Dvejopos sukakties proga

Mūsų kultūros ir tautinės sąmonės vystymosi raidoje verta atkreipti dėmesį į sąjūdžius, išaugusius iš tam tikrų branduolių. Pirmasis toks tautinis kultūrinis sąjūdis Žemaičiuose susidarė iš vysk. Merkelio Giedraičio auklėtų bei sutelktų kunigų grupės. Prasidėjęs reformacijos metu, šis sąjūdis turėjo ir krikščioniškosios restauracijos tikslus. Šio sąjūdžio pirmoji banga, pradėta XVI a. pabaigoj, neišsibaigė su šios kartos kunigų mirtimi apie XVII a. pusę. Ji tęsėsi net ligi pačios XVIII a. pradžios — ligi trečiojo švedmečio, po kurio atėjęs didysis maras suparaližavo gyvenimą visoj Lietuvoj, o ypač Žemaičiuose. Po šio didelio smūgio minėtasis tautinis kultūrinis sąjūdis vėl atsigavo, ir to amžiaus pabaigoj matome tikrąjį jo įsibangavimą. Šios antros bangos viršūnė buvo pasiekta XIX a. pradžioje, kada aplink vysk. Juozą Arnulfą Giedraitį susitelkė keliolika gerai išlavintų kunigų ir visa eilė bajorų. Trečioji to lituanistinio kultūrinio ir kartu krikščioniško atgimimo banga ryškiai iškyla vysk. Motiejaus Valančiaus laikais pačiame XIX a. viduryje. Valančius toli gražu nebūtų išvystęs tokios kultūrinės dinamikos, jeigu nebūtų turėjęs užnugario, paruošto antrojo Giedraičio kartos, ir nebūtų turėjęs ištikimų bendraminčių. Šis sąjūdis, dėl paaštrėjusios rusų priespaudos, pasidarė žymiai labiau šakotas, kovingas ir praktiškai labiau veiksmingas.

Šioje sąjūdžių grandyje, kaip tęsinys, turėtų savo vietos ieškoti ir ateitininkai. Naujos aplinkybės šią ketvirtąją bangą padarė dar platesnę ir reikšmingesnę. Pirmose trijose lietuviškumas buvo neatskiriamas elementas nuo krikščioniškumo, nors kartais stipriau pabrėžiamas bei ryškinamas. Ateitininkams nebereikėjo lietuviškumo taip ryškinti, nes jis jau buvo vėl iškeltas "Aušros" pradininkų. Bet reikėjo labiau susirūpinti lietuviškumo deriniu su krikščionybe, kuris buvo pažeistas naujųjų srovių.

Kas iš tikro buvo ir yra ateitininkų sąjūdis, galima plačiau svarstyti ir vertinti tik dabar, kada jau yra didesnė laiko perspektyva. Dabar laikas ir plačiajai visuomenei blaiviau žiūrėti į šį socialinį mūsų tautos reiškinį, ko anksčiau dėl įvairių priežasčių stigo. O proga stabtelti ties ateitininkais yra dviguba: šįmet sueina 40 metų, kai Palangos konferencijoj (1927) trys skirtingu laiku išaugusios sąjungos sudarė Ateitininkų Federaciją, o kitais metais moksleivių sąjunga švęs 60 metų nuo pirmųjų savo įstatų redakcijos.
 
Sąjūdžio originalumas ir universalumas

Nors ateitininkai nebuvo pirmas bei paskutinis ryškesnis mūsų tautos sąjūdis, betgi jis yra vienintelis savo pobūdžiu. Kiti sąjūdžiai ribojosi daliniais tikslais, o ateitininkai iš karto ėmėsi plačių uždavinių, siekė visa įimti savin, visa suderinti ir nukreipti į dvasinį tautos atgimimą. Šiam posūkiui buvo istorinės priežastys.

Tautinis atgimimas buvo įsibėgėjęs, bet tautos dvasia gniužo nuo svetimų paraližuoj ančių įtakų. Tautinės jėgos skeldėjo idėjiškai, politiškai. Antra vertus, tauta brendo kultūriškai, siekė išsivaduoti iš slaviškų įtakų, ieškojo pilnesnio, idėjiškai pagrįsto savo kelio. Buvo įvairių inteligentinių katalikų jaunimo sambūrių jau devyniolikto amžiaus pabaigoje, bet jie nebuvo pasaulietiški. Juos, slaptus, kūrė kunigų seminarijų auklėtiniai. Buvo ir studentų bei moksleivių sąjūdžių, bet jie buvo nusigręžę nuo krikščionybės. Ateitininkai iškilo kaip pasauliečių jaunimo sąjūdis su universalinėmis krikščionybės idėjomis ir ryškia tautine forma.

Ateitininkai buvo pirmas mūsų tautos sąjūdis, kuris iš vakarų Europos siurbė dvasinio atgimimo idėjas ir ten mokėsi organizacinės technikos. Vakarų kultūros židiniuose jie pradėjo pirmuosius jungtinio darbo bandymus. Bet jie ir išsiskyrė iš daugelio vakarietinių katalikų sąjūdžių. Šie šakojosi socialiniais, karitatyviniais, apaštaliniais, net pamaldiniais uždaviniais. Nė vienas jų nesiekė tokių platumų, kaip ateitininkai. Ateitininkams artimi ar net giminingi vakarietiniai sąjūdžiai, kaip olandų Graalis (šiandien tarptautinis), austrų Neulandas, vokiečių Neu Deutschlandas ir Quikbrnas, prancūzų žesizmas (JEC), italų Pro Civitate Christiana ir Pro Mondo Megliore, ukrainiečių Obnova ir lenkų Odnowienie, amerikiečių christoforai, — yra vėlesnės kilmės ir formacijos padariniai. Net belgų JOC — žosizmas (dabar taip pat tarptautinis), kurį pop. Pijus XI pavadino klasišku katalikiškosios akcijos modeliu, gimė porą metų vėliau nei ateitininkai, o viešumoj išsiskleidė tik po I pasaulinio karo.

Ateities sąjūdis buvo originalus kūrinys ne tik mūsų tautos sąjūdžių grandyje, bet ir kitų tautų. Iš ateitininkų galėjo mokytis kiti, ir jais bus pasekę lenkų Odnowienie ir ukrainiečių Obnova, pasiėmę tą patį šūkį: Visa atnaujinti Kristuje! (Lenkuose Odnowienie sąjūdį, ateitininkų pavyzdžiu, pradėjo organizuoti kun. Justinas Staugaitis, vėliau Telšių vyskupas, kapelionaudamas gimnazijose Lenkijoje). Kiti vėliau gimę katalikų sąjūdžiai pasinešė panašiu keliu, tik pop. Pijaus XI paskatinti atnaujinti visas gyvenimo sritis pasaulietiniu apaštalavimu. Kiti gal ir negalėjo suvokti to meto padėties, kurią matė lietuviai, gyvendami tarp Rytų ir Vakarų, stebėdami priešiškas ideologijas ir jų formacijas šen ir ten.

Artimiausia grėsmė buvo jų pačių pašonėje, Rusijoje. Idėjinis Nihil, kuris subrendo rusuose ir grėsė Lietuvai, reikalavo atsakymo, kuriame atsispindėtų idėjinis Omnia. Ne atsitiktinis buvo dalykas, kodėl ateitininkai pirmoje savo deklaracijoje visu kategoriškumu pasisakė prieš nihilizmą ir paskelbė šūkį Omnia instaurare in Christo. Tai ir buvo tas jaunatviškai drąsus ir katalikiškos visuomenės požiūriu taiklus atsakymas, kuris šį sąjūdį padarė nepalyginamą jokiam ribotam sąjūdžiui. Ateitininkai ėmėsi uždavinio, kuris prašoko jų jėgas, pareikalavo iš jų didelių moralinių jėgų, bet kartu užtikrino dvasinį jų gajumą, patvarumą, tęstinumą.

Ateitininkų sąjūdis pačioj savo pradžioj iškėlė ir ekumeniškąjį principą, kuris tik po 50 metų pasidarė visiems artimas. Tai rodo pirmosios, Pr. Dovydaičio parengtos deklaracijos šie įspėjimai:

"Prieš išreiškiant mūsų santykius su krikščionybe ir katalikybe, būtinai reikia padaryti dvi sekančias pastabas. Viena, mes, regėdami tiesos atramą ir pagrindą katalikų Bažnyčioje, anaiptol tuo neišreiškiame, kad nekatalikiškoje krikščionybėje nėra jokio krikščionybės elemento, jokių krikščioniškojo gyvenimo vaisių. Anaiptol! Mes šiuo atveju visų nekatalikų ir nekrikščionių atžvilgiu tariame šv. Augustino žodžius: 'To aš nepasmerksiu, kuriame nors kiek rasiu Kristaus!' O antra, kaip kiekvienas, prisipažindamas prie Kristaus, tuo neprisipažįsta prie Jį išdavusiojo Judo nedorybės ir prie Jo išsigynusiojo Petro silpnybes, taip ir mes. Prisipažindami tikrais katalikų Bažnyčios sūnumis, tuo prisipažįstame ne prie jos mokinių niekšybės, ne prie laikinai-istoriškųjų Bažnyčios žemiškosios kelionės elgimųsi, ne prie tulų laikų bažnytinio darbo rezultatų, bet prisipažįstame prie Bažnyčioje apsireiškiančių dieviškųjų jėgų, prisipažįstame prie dieviškajai Bažnyčios misijai šviečiančių amžinųjų žvaigždžių, prisipažįstame prie gyvų bažnytinio tvėrimo šaltinių, kurie, turėdami savo pradžią ir pabaigą Kristuje — amžiname antgamtiniame gyvenime, niekados išsekti negali" (Trys pamatiniai klausimai, Ateitis 1911, nr. 1, p. 10).
Skaityti daugiau...
 
V. Mykolaitis-Putinas PDF Spausdinti El. paštas

Nelyginant milžinai jie stovėjo išsikeroję lietuvių literatūros horizonte — dideli, platūs, įdomūs ir kūrybingi. Kai meti žvilgsnį iš jų paliktųjų darbų aukštumos, jautiesi, lyg regėtum aukso amžių, lyg būtum įkopęs į viršūnes, nuo kurių tau po kojų nusidriekia slėniai ir pakalnės.

Tie kūrėjai buvo kone vienos generacijos vyrai: Krėvė, Vienuolis, Šeinius, Sruoga, Binkis, Mykolaitis - Putinas. Šisai pragyveno juos visus. Ir dabar, kai jo nėra, lietuvių raštų akiračiai atrodo praretėję, lyg iš ten galingas ąžuolas būtų nugriuvęs.

Penkiasdešimt metų, ligi paskutiniųjų dienų, Vincas Mykolaitis-Putinas ištikimai saugojo kūrybos liepsną ir paliko veikalus, kurių ugnim nesiliaus švietęs "vakarinis dangus ir manoji būtis", tariant poeto žodžiais.

Vieniems V. Mykolaitis-Putinas bus lakus jaunystės poetas, kiti jį vėl minės kaip putiniškojo simbolizmo dainių, atskleidusį naujus pasaulius. Nuo knygos "Tarp dviejų aušrų" jo poveikis jauniesiems lyrikams buvo tiesiog apčiuopiamas, kai kuriems neišdilęs visam amžiui. Dar kiti apie V. Mykolaitį-Putiną kalbės kaip apie rašytoją, kuris savo veikalu "Altorių šešėly" įpilietino tradicinį romaną lietuvių literatūroje. O dar kiti atmins jo dramas ir misterijas, kurios mums byloja, kad Putinas savo pėdsakus įmynė visuose žanruose. Pagaliau jis paliks kaip mokslo vyras, ilgokai dėstęs lietuvių literatūrą ir parašęs išsamių bei įžvalgių studijų. Iš universiteto išėję, jo mokiniai lietuviškąjį raštą aiškino naujosioms kartoms gimnazijos suole, dažnas pasivaduodami savo profesoriaus metodais ir erudicija.

Iš visų tų menų ir mokslų Vincas Mykolaitis-Putinas ištikimiausiai tarnavo poezijai. Ilgą savo kūrybos kelią jis pradėjo ir baigė kaip poetas lyrikas. Ir nuostabu, kad paskutiniuose savo lyrikos rinkiniuose "Būties valanda" (1963) ir "Langas" (1966) jis yra stiprus, gaivus ir ištikimas sau, tartum ir vėl atsigręžęs į tolimas savo jaunystės dienas ir išgyvenimus, kaip ir jis pats tai atžymėjo :

 

Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
VIVOS PLANGO
(gyvuosius apverkiu)

Per bedugnes ir kalnus
Jūs žengiat kaip gigantai,
Išnardote marias
Ir kylat į padanges,
Ir spiaudot ugnimi,
Ir vemiate siera,
Ir Dievo žemėj jums nėra,
Gyvieji!

Vieni kaip viešpačiai,
Kiti — vergai,
Visi rūstaus likimo sūnūs,
Kerštu pritvinusia dvasia.
Ir Kaino ženklas kaktose,
Ir ta pati klaiki dalia —
Kentėt apgaulėj ir mele.
Ir žūti keikiant žydrą dangų.
Vivos plango.

Rūsčių dienų kerštingi sūnūs,
Nepalaimos herojai,
Visais keliais, visom kryptim
Su juoda prievartos mintim
Jūs žengiat nuožmūs ir pikti,
Likimo baimės pasmerkti.
Kur krinta jūs šešėlis,
Ten džiūsta skaisčios gėlės.
Po švinine jūs koja
Kantrus akmuo vaitoja.
Nuo jūs burnų nuodingo kvapo
Vaiduokliai keliasi iš kapo.
Klaikiam šios žemės pragare
Jūs trypiat sėkla nemaria
Ir žydit apgauliais žiedais
Ir nokstat dvokiančiais nuodais,
Tvaiku to melo ir žabangų.
Vivos plango.

Jūs žengiate į sostus
Ir minate altorius.
Nuo jūs įstatymo sugriuvo
Ir nuodėmės, ir doros;
Karūnos niekšų valiai,
O dulkėse karaliai.
Ir tribunoluos išdidžiai
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
Ir sūnūs nebeverkia,

Pirmieji du eilėraščiai (Vivos plango ir Mortuos voco) yra iš nespausdinto V. Mykolaičio-Putino palikimo. Kiti visi eilėraščiai imami iš rinkino "Langas" (1966), išskyrus eilėraščiai imami iš rinkinio "Langas" (1966), išskyrus metų rinkimo "Rūsčios dienos". Eilėraštin "Bachas" įglausti trys posmai, kurie knygoj išleisti, bet eilėraščiui priklauso.

Jei mirti motiną pasmerkia:
Nereikalinga ir tuščia
Žmogaus paniekinto kančia.
Ir vakaruos užgeso saulė —
Vien piktas melas ir apgaulė.
Pakalnėj žiežirbos sumirgo,
Praskrido raitelis ant žirgo,
Ir dalgis sutemoj sužvango.
Vivos plango.

Žėruoja plačios aikštės,
Liepsnoja kaitrūs laužai,
Suplūdo pilkos minios
Jums garbę atiduoti,
Valdovai!
Jau aukurus sukrovę,
Žyniai jums gieda šlovę,
Ir gatvių dulkėse sukniubę
Jums vapa maldą skubią
Ir vergiškai ekstazėj žada
Bučiuoti jūsų padą.

Ir džiūgauja tironai
Ir budelių gauja,
Ir žemė žėri jau raudonai
Kraujuos ir ugnyje,
Ir švenčia piūtį pabaigtuvių
Minia vergų ir paleistuvių
Naktovidžio naktiniam tango.
Vivos plango.

Ir mes, ir mes, kur kenčiame,
Pilkieji milijonai,
Ar didmiesty ar kaime,
Su rūpesčiu ir baime,
Vieni vergijoj užguiti,
Neišmintingam lūkesty kiti
Sukniubę.

O iš rasotų rūsių
(Ir mes, ir mes ten būsim)
Per naktį juodą nykią
Kažkas likimą keikia,
Kažkam numirti reikia.
Bedugnėj skausmo sielvartingo
Gyvenimas kaip lašas dingo
Už geležim apkalto lango.
Vivos plango.
Skaityti daugiau...
 
"GRAŽINA" (opera) PDF Spausdinti El. paštas
Pirmoji originali lietuvių opera Čikagos scenoje

"Gražinos" pastatymas, sutapęs su Čikagos Lietuvių Operos dešimtmečiu, praėjo lyg tikra tautinė šventė. Iškilminga nuotaika viešpatavo tiek per premjerą, šeštadienį, gegužės 19, tiek ir per antrąjį sekmadienio spektaklį. Iš Čikagos bei kitų JAV ir Kanados kolonijų suvažiavę lietuviai pripildė didžiulius Čikagos Civic Opera rūmus.

Visų pirma — pats kūrinys. Jurgio Karnavičiaus "Gražinos" premjera Kauno teatre įvyko 1933 vasario 16. Buvo tai pirmoji lietuviškos kūrybos opera, parašyta nepriklausomybę atgavus. Po daugiau kaip 30 metų tiems patiems asmenims tą patį kūrinį beklausant, susidaro naujas įspūdis, nauja istorinė perspektyva; laikui bėgant, daug kas pasikeitė; pasikeitėme ir mes.
Savo laiku "Gražinos" pasirodymas Lietuvoje buvo susietas su tam tikromis kontraveršinėmis nuotaikomis. Prisiminkime ano laikotarpio atmosferą.

Valstybės teatras, o ypač opera užėmė dominuojančią vietą tuolaikinės Lietuvos muzikos gyvenime. Operos lygis buvo aukštas. Statant pasaulinius operinius šedevrus, vis buvo laukiama savosios operos. Pastangų ir paramos iš valdžios sferų netrūko. Pirmasis operos dirigentas, gabiai savo jaunystėje pasireiškęs kompozitorius J. Tallat-Kelpša buvo gavęs metams apmokamų atostogų operai parašyti; pagyvenęs daugiausia Italijoje, grįžo į savo pareigas Valstybės teatre, operos neparašęs. Panašiam tikslui vėliau gavo stipendiją Stasys Šimkus; ir jis praleido žymią laiko dalį Vakarų Europoje, besitobulindamas pas žymius muzikus; jis pristatė simfoninę poemą "Nemunas" — vertingą kūrinį, bet ne operą. Juozas Gruodis, talentingas naujesnės krypties kompozitorius, neseniai paskirtas Kauno konservatorijos direktoriumi, pasikalbėjime spaudai pareiškė, kad apkrovimas pamokomis bei administracijos pareigomis neduoda galimumo parašyti tokio didelio veikalo, kaip opera.

Jurgis Karnavičius buvo sulenkėjusios Babtų apylinkės (netoli Kauno) smulkus dvarininkas. Jo šeima, anksčiau sulenkėjusi, vėliau rusų caro tarnyboje priėmė stačiatikių tikybą ir įsijungė rusų kultūron. Jis pats mokslus ėjo Kaune, Vilniuje ir Petrapilyje. Namų kalba buvo rusų, gimtinės dvarelio apylinkėje — lenkų. Iš mažens mokėjo laisvai kalbėti angliškai, prancūziškai ir kiek blogiau vokiškai. Baigęs su pasižymėjimu Petrapilio konservatorijos kompozicijos skyrių, jis dar įsigijo diplomą iš dainavimo (balsą turėjo labai menką) ir pasimokė smuiko; be to, baigė ir Petrapilio universiteto teisių fakultetą. Paliktas Petrapilio konservatorijoj dėstytoju, jis įsigijo Petrapilyje tam tikrą vardą kaip gan naujoviškas kompozitorius, daugiausia kamerinės ir orkestro muzikos srityje; jo kūriniai buvo leidžiami rusų leidyklų; jų tarpe buvo keletas lietuviškomis temomis. Po revoliucijos, prieš grįždamas į Lietuvą, J. Karnavičius Petrapilyje buvo pasiekęs profesoriaus laipsnio. Lietuvoje, trūkstant kvalifikuotų mokytojų, jam buvo laikinai leista dėstyti teoretinius dalykus Kauno konservatorijoje rusų kalba. Nustatytu laiku lietuviškai neišmokus, naujas direktorius J. Gruodis jam paliko tik 6 pamokų minimumą, likusias atidavęs iš Leipcigo studijų grįžusiam kompozitoriui K. V. Banaičiui. J. Karnavičius tada įsijungė į Kauno operos orkestrą violistu. Jis greitu laiku išmoko laisvai ir taisyklingai, nors su akcentu kalbėti lietuviškai; su lietuviais, užkalbintas rusiškai, pereidavo į lietuvių kalbą. Išauklėtas, malonaus būdo, gerų, kiek rezervuotų manierų, J. Karnavičius įsigijo daug draugų Valstybės teatre; taip pat jis buvo dažnas svečias anglų ir prancūzų pasiuntinybėse ir Valstybės Prezidentūroje. Sumanęs rašyti operą, jis rado didelio pritarimo ir pagalbos teatralų sferose. K. Inčiūrai paruošus libretą, "Gražina" greitu tempu buvo pradėta kurti, artimame kontakte su žymiais teatro asmenimis, ypač K. Petrausku ir su pradėjusiu kilti jaunu dirigentu V. Marijošiumi.

Žinios apie ruošiamą operą lietuvių muzikų sferose buvo sutiktos su suprantamu nepasitenkinimu. J. Karnavičius nebuvo tada prigijęs prie lietuvių muzikų, tebebuvo laikomas kažkuo svetimu. Kad kaip tik iš jo buvo lemta susilaukti pirmosios lietuviškos operos, buvo prestižo smūgis kitiems mūsų pasižymėjusiems muzikams. "Gražina" tapo įvykusiu faktu. Įspūdis buvo didelis, bet nevieningas. Visuomenė džiaugėsi dėl paties fakto, gėrėjosi operoj gausiai įterptomis lietuviškomis melodijomis. Muzikai ieškojo ir rado kiek sunkoką, akademišką Petrapilio mokyklos naujovišką stilių; taip pat noriai jie ieškojo ir pabrėžė vieningumo stoką tarp liaudiškų elementų ir "tikrojo Karnavičiaus" stiliaus. Operos visumai buvo prikišamas ilgumas ir nuobodumas. Tose kritikose buvo tiesos, bet buvo ir suprantamo šališkumo. Taikydami tokį pat griežtą matą, galėtume rasti svetimos aplinkos įtakų pas Nauja-lį, Sasnauską, Kačanauską, net kai kur pas ankstyvąjį St. Šimkų . . .

Tolimesnis J. Karnavičiaus gyvenimo kelias pasibaigė pilnu laimėjimu. Po "Gražinos" pastatymo, Prezidentūros įsakymu jam buvo suteikta pilna pamokų norma konservatorijoje drauge su profesoriaus titulu. Jis išstojo iš operos orkestro ir pasiliko vien pedagogu; dėstė, suprantama, jau lietuviškai; buvo studentų mėgiamas, nes jo pamokos buvo įdomios ir turiningos. J. Karnavičiaus ryšiai su Valstybės teatru nenutrūko: 1937 buvo pastatyta jo antroji opera "Radvila Perkūnas". J. Karnavičius įėjo į lietuvių muzikų tarpą kaip žymi asmenybė; jo lojalumas Lietuvai ypač išryškėjo per pirmąją bolševikų okupaciją, kai jis neparodė nė mažiausio pataikavimo atėjūnams, pasilikęs su lietuvių visuomene. J. Karnavičius staigiai mirė 1941 Kalėdoms. Jo mirtis buvo pergyventa kaip tikras smūgis lietuvių tautai; jis buvo pasidaręs plačiai žinoma ir gerbiama asmenybė.

Kaip gi dabar, daugiau kaip po 30 metų, praskambėjo mūsų ausims J. Karnavičiaus muzika? Trumpai tariant — žymiai geriau, negu tada. Atrodo, kad savo laiku, Petrapilio aplinkoje "Jurij Karnovič" turėjo būti ypač vakarietiškai orientuotas kompozitorius. Įtampa tarp "vakariečių" ir "nacionalistų" ėjo per visą XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios rusų muzikos istoriją. "Vakariečių" tarpe žinomiausi vardai yra P. Čaikovskis, S. Rachmaninovas, A. Skriabinas; "nacionalistų" tarpe — Musorgskis, A. Borodinas, N. Rimskis-Korsakovas. J. Karnavičiaus muzikoje, jei kur ir pasijaučia Musorgskio ar Rimskio-Korsakovo atgarsiai, tai tikrai nuostabiai mažai; šalia to, pasitaiko ir visai vakarietiški R. Wagnerio ar C. Francko atgarsiai. Apsčiai pavartotos lietuvių liaudies dainų melodijos, jų tarpe labai populiarios, kaip "Siuntė mane motinėlė" operos uvertiūroje, arba "Močiutė mane barė". Ši savo stiliumi pirmo veiksmo chore išsiskiria iš likusios muzikos, bet mūsų dabartinėms ausims šis stilistinis margumas kažkaip mažiau tejaučiamas. Justi tvirta kompozicinė technika, formos pajautimas ir tam tikras individualus stilius, ypač harmonijoje, kurios naujoviškumas atitinka maždaug vėlyvąjį Wagnerį (išlaikant gerokai skirtingą harmoniškų spalvų charakterį). Melodijos dovana nėra per didelė; chorinės dalys stipresnės už solistines. Nors justi sugebėjimo rašyti operas, bet J. Karnavičiaus kūrybinė asmenybė, atrodo, labiau linkusi prie absoliutinės ir instrumentinės, negu sceniškos muzikos.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai