Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
9 Lapkritis



TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Pranas Pauliukonis — Lietuvos mokytojas amžių sūkuriuose ........................... 369
Kazys Barteška — Eilėraščiai ............................................................................. 381
Stasys Barzdukas — Lietuvio mokytojo vaidmuo .............................................. 382
St. Rūkienė — Švietimas pavergtoj Lietuvoj ..................................................... 388
J. K. ir J. M. — Mokytojų studijų savaitė .......................................................... 392

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Alaušius — Švenčių komercializacija .................................................................. 401
Juozas Girnius — Leidėjas Kapočius .................................................................. 402
B. Ciplijauskaitė — Dail. A. Tamošaitienės menas ........................................... 403
Ignas Malėnas — Pasisekimo paslaptis, mokant skaityti skiemenų metodu  .. 404
Vt. V t. — Bendruomenės taryba ........................................................................ 405
Mūsų buityje ......................................................................................................... 408
 
KNYGOS
J. B. — Lietuvių liaudies pasaulėjauta (J. Balio) ................................................ 410
Julius Botyrius — Angliška studija apie lietuvius vokiečių literatūroj .............. 411
Vaclovas Čiziūnas — Ir vėl naujienos lituanistiniam mokymui .......................... 413
Titas Alga — Pr. Naujokaičio "Žydinčios dienos" ............................................. 414
Alaušius — Iš memuarinių knygų (vysk. P. Būčio atsiminimai) ......................... 415
Skaityti daugiau...
 
LIETUVOS MOKYTOJAS AMŽIŲ SŪKURIUOSE PDF Spausdinti El. paštas


Mokytojo darbo reikšmė tautai yra nenusakoma ir, skaudžiausia, reikiamai neįvertinama. Senovės laikais mokytojo darbas buvo laikomas sunkiausiu darbu, kad romėnai net sakydavo: "Ką dievai norėjo nubausti, tą pedagogu padarė". Ir dabar, nors oficialiai mokytojo darbas liaupsinamas, tačiau jis pats kasdieniniame gyvenime patiria skaudžių valandų: savo mokiniams atidavęs visą sveikatą, mokytojas dažnai pašiepiamas kaip atitrūkęs nuo gyvenimo; dažnai buvę mokiniai nebeprisimena ar net nebepažįsta buvusių savo mokytojų; mokytojas yra tautos švietėjas ar auklėtojas, jo pareigos yra vienos iš atsakingiausių, o ekonominis jo aprūpinimas — vienas iš menkiausių.

Lietuvių tautos gyvenimas ėjo labai vingiuotai, kartais net tragiškais keliais. Drauge su savo tauta tuos pačius vargus išgyveno, tais pačiais džiaugsmais dalijosi ir Lietuvos mokytojas. Jis ir šiandien krašte prievartaujamas ir verčiamas prieš savo šventus įsitikinimus klaidinti lietuvių jaunimą, klastoti tautos istoriją ir auklėti savo tautai priešus. Tai skaudžiausia visoje lietuvių tautos istorijoje Lietuvos mokytojo tragedija.
Mokytojo darbo našumas priklauso nuo ekonominių ir įvairių politinių sąlygų, tinkamo mokytojų parengimo ir gerai organizuotos krašto švietimo administracijos. Todėl, reikia bent trumpai paliesti ir visas tas aplinkybes, kuriose Lietuvos mokytojui teko įvairiais amžiais dirbti.

Senosios Lietuvos valstybės laikai

Lietuvoje pirmosios mokyklos atsirado tik krikščionybei įsigalint krašte. Nesant mokyklų, jaunuomenė reikalingiausių savo gyvenimui žinių praktiniu būdu įgydavo iš savo tėvų: ūkininkai savo vaikus mokė žemę dirbti, gyvulius auginti ir kitų ūkio darbų, bajorai pratino nešioti ginklus ir kovoti su tautos priešais, valdovai — valdyti kraštą. Tuo būdu pirmieji Lietuvoje mokytojai buvo patys tėvai. Jie visais laikais buvo, yra ir bus pirmieji savo vaikų mokytojai.

Po tėvų pirmieji mokytojai atsirado valdovų ir žymesniųjų didikų pilyse. Yra žinoma, kad Kęstučio dvare Trakuose jo sūnų Vytautą mokė vienuolis. Ir anksčiau Gedimino vaikus galėjo mokyti koks nors vienuolis, nes jo dvare buvo raštininkų vienuolių, kurie rašė lotyniškai laiškus popiežiui ir Vakarų Europos miestams.

Iš dokumentų žinoma pirmoji Lietuvos mokykla prie Vilniaus katedros, kurią 1397 mini Vilniaus vyskupas Andrius Vosylius, įsakydamas Vilniaus katedrai mokėti mokyklos mokytojui atlyginimą. Nuo Mindaugo laikų Lietuvoje laisvai veikė vienuoliai pranciškonai ir domininkonai. Nors šaltiniai nieko nesako, bet gal tie vienuoliai savo reikalams turėjo ir mokyklėles: juk pasitaikydavo, kad vienas kitas ir iš lietuvių apsikrikštydavo, o naujakrikštus reikėjo išmokyti bent pagrindinių tikėjimo tiesų.

Viduramžiais   ir   naujaisiais   amžiais   iki Prancūzijos revoliucijos (1789) nė viena valstybė nesirūpino nei mokyklomis, nei krašto švietimu. Vaikų švietimas ir auklėjimas buvo visiškai paliktas tėvų ir dvasininkų iniciatyvai. Tais laikais nė viena valstybė, taigi ir Lietuva, savų mokyklų neturėjo. Visos mokyklos buvo privačios, daugiausia parapijų ir vienuolynų išlaikomos.

1588 m. Lietuvos Statute, kuris sutvarkė daug gyvenimo sričių, švietimas paminėtas tik atsitiktinai. Trečiame skyriuje, išvardijant įvairias bajorų laisves bei privilegijas, pripažįstama teisė vykti į užsienį mokytis rašto, kariškų dalykų ir gydytis, bet tik į tuos kraštus, su kuriais Lietuva nekariauja, be to, su sąlyga, kad nenukentėtų valstybės reikalai, t. y., kad iš studijuojančio dvaro būtų atlikta karo tarnyba. To paties skyriaus penktame punkte, kalbant apie našlių ir mažamečių našlaičių vaikų globėjų pareigas, paminėta, kad septynerių metų berniuką reikia siųsti į mokyklą, bet globėjai neįpareigoti tai daryti (Dr. K. Avižonis, Švietimas Lietuvoje XVII a. pirmoje pusėje, Lietuvos Praeitis, I, 2, 1941, 542-543 p.).

XV a. antroje pusėje, padaugėjus parapijų skaičiui Lietuvoje, be Vilniaus katedros mokyklos, galėjo būti ir daugiau parapinių mokyklų. 1469 Žemaičių vyskupas Motiejus II Varniuose įsteigė mokyklą rengti kandidatams į kunigus ir tos mokyklos mokytoju paskyrė kažkokį kunigą Mykolą. Tai buvo Žemaičių kunigų seminarijos užuomazga. Iš užsilikusių šaltinių žinoma, kad XVI a. pirmame ketvirtyje jau veikė kelios mokyklos: Vilniuje prie Šv. Jono bažnyčios, Žiežmariuose, Eišiškėse, Tauragėje. 1530 Joniškio klebonas Morkus Lančkis įsteigė mokyklą, kurios mokytojui pats mokėjo algą ir jį maitino. Turėjo būti ir daugiau tų mokyklų, nes 1522 Vilniaus vyskupijos kapitula paskyrė vieną iš savo narių mokyklų prižiūrėtoju — scholastikų.
Parapijų mokyklose mokė kunigai ar kas nors iš bažnyčios tarnų (klebonai buvo įpareigojami laikyti lietuviškai mokančius vikarus ir kitus bažnyčios tarnus). Kartais būdavo ir specialus mokytojas, vadinamas bakalauru. Jis mokė skaityti, rašyti, giedoti, mišioms tarnauti, kai kur skaičiavimo, lotynų kalbos ir net gramatikos pradmenų. Daugiausia buvo kreipiama dėmesio į religinį auklėjimą. Dėstomoji kalba (bent iš dalies) buvo lietuvių. Tai matyti iš 1528 Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimo, kuriuo parapijų klebonai įpareigojami steigti mokyklas, kuriose būtų mokoma lietuviškai ir lenkiškai skaityti lekcijas bei evangelijas ir rašto. 1530 įsteigtoje Joniškio mokykloje ūkininkų vaikai buvo mokomi rašyti ir skaityti ir lietuviškai ir lenkiškai (M. Valančius, Žemaičių vyskupystė, II leidimas, 130).

Parapijų mokyklos buvo skiriamos liaudžiai: valstiečių, miestiečių ir neturtingų bajorų vaikams. Bajorų ir didikų vaikai pradinį mokslą įgydavo namuose. Tėvai, kurie neįstengė pasamdyti mokytojo, patys pamokydavo vaikus gudų bei lenkų kalbų ir skaičiavimo pradmenų, kad vėliau galėtų dalyvauti valstybės reikaluose. Pasiturintieji bajorai ir didikai samdė namų mokytojus — prižiūrėtojus (praeceptor). Tai buvo dažniausiai užsieniečiai lenkai ar vokiečiai, baigę vidurines ar net aukštąsias mokyklas. Įgiję namuose pradinį mokslą, didikų vaikai vykdavo į užsienį siekti aukštojo mokslo, su dideliu bajorų palydovų skaičiumi, tad kartais ir mažiau pasiturintiems bajoraičiams buvo proga užsienyje pastudijuoti.

Reformacijai įsigalėjus, ir kalvinai pradėjo steigti mokyklas. Iš jų ypač pagarsėjo 1625 Kėdainiuose įsteigta mokykla. Stačiatikiai ir (po 1596 sudarytos Brastos unijos) unitai laikė prie cerkvių ir vienuolynų mokyklas, kuriose mokė vienuoliai ar cerkvių tarnai.

Mokytojams parengti specialios mokyklos nebuvo, kaip tokių mokyklų nė Vakarų Europoje nebuvo. Mokė vienuoliai, kunigai ar pasauliečiai, dvasiškių priežiūroje. Pradinė kunigų seminarija įsteigta 1469 Varniuose, bet ji pradžioje buvo silpna. Daug geriau mokslas buvo pastatytas 1582 Vilniuje įsteigtoje seminarijoje, kur buvo siunčiami ir iš Žemaičių vyskupijos kandidatai į kunigus. Tik XVII a. pradžioje ir Varnių kunigų seminarijoje mokslas buvo pastatytas deramon aukštumon. Nors kunigų seminarijos rengė dvasiškius, tačiau netiesiogiai jos rengė mokytojus, nes parapijų mokyklose mokė arba kunigai, arba bažnyčios tarnai, kunigų prižiūrimi.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
Aušra šešėlius išsklaidė.
Saulės spinduliai įsitempė.
Dienai sunki našta.
Susiliejo prakaitas su
medžio šaknim.
Išrėžtas kalnas žiūrėjo
į miestą.

Miegas nuvarvėjo.
Pieno vežėjas (nuorūką įsikandęs)
aklam arkliui
šnabždėjo.

Tuščias stovi tiltas.
Putotas vanduo nusileido
į jūrą.

Turtuolių namai įsitempė.
Spindulius gaudo.

Bunda miestas.
Bunda garsai.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIO MOKYTOJO VAIDMUO PDF Spausdinti El. paštas
Viešas lietuvio mokytojo pagerbimas yra mūsų gyvenime kažkas nauja ir neįprasta. O tačiau prasminga. Juk mokytojas tautos gyvenime stovi šalia tėvo motinos ir kunigo. Visi jie susiję su naujo žmogaus atėjimu ir dvasiniu susiformavimu. Iš tėvų gautą vaiko gyvybę ir gyvenimo pradžią toliau mokytojas mokykloje ir kunigas bažnyčioje pratęsia, papildo ir atbaigia. Visų jų įtaka stipri. Bet didžiausia, tur būt, mokytojo: jis perduoda žinias, plėsdamas protinį jaunimo akiratį, jis veikia savo pavyzdžiu, diegdamas dorinius nusiteikimus. Su pagrindu teigiama, kad tauta ilgainiui susiformuoja tokia, kokia yra mokykla, rengianti jai visų sričių darbininkus. Mokslininkai kuria tautos pažangą, menininkai atskleidžia estetinį savo tautos savotiškumą, visuomenininkai laiduoja tautos gyvenimo darną, o šventieji savo įtaka atlaiko blogio įsigalėjimą ir plitimą savo tautoje. Visi jie reikalingi, visi jie pereina per mokytojo rankas, visiems jiems, kaip taikliai pastebi mūsų žmonių išmintis, mokykla atidaro akis.

Gerbiame lietuvį mokytoją! Nevienodas jis buvo įvairiais mūsų tautos istorijos laikais. Turėjome laikų be sąmoningos tautinės dvasios žymių, turėjome laikų, kai tautinė mūsų dvasia buvo slopinama, turėjome taip pat laikų, kai pabudusi tautinė sąmnnė galėjo skleistis brandžiais tautinės kūrybos vaisiais. Visais šiais laikais matome dirbantį ir lietuvį mokytoją. Dirbantį namie — savo tėvynėje, dirbantį ir svetur, kur lietuvis buvo nublokštas. Savo švietimo problemas, suprantama, sėkmingai gali spręsti tik nepriklausomu gyvenimu gyvenanti tauta. Mes tokios galimybės kaip ir neturėjome, išskyrus 1918 - 40 laisvės metus. O vis dėlto po mokyklos stogu visada ruseno gyvybės ugnis. Tad pažinkime visų laikų Lietuvos mokytoją.

Senieji laikai
Lietuvių Enciklopedijos duomenimis, pirmasis Lietuvos mokytojas minimas 1397, dirbęs Vilniaus katedros mokykloje. Apskritai, pirmieji mokytojai atsiradę Mindaugo laikais (XIII a. vidury), bet jie buvę ne lietuviai. Tik 1528 Vilniaus kapitula, ragindama steigti prie bažnyčių mokyklas, taip pat įtaigojo laikyti ir lietuviškai mokančius vikarus, kurių pareiga buvusi mokyti šiose mokyklose vaikus. Abejojama, ar tais pirmaisiais mokyklų laikais buvęs pakankamas skaičius lietuvių kunigų ar vienuolių, nors gyvenimo sąlygos ir svetimšalius vertusios pramokti lietuviškai.

Tolimesnėj senosios Lietuvos švietimo raidoj įdomūs dar tokie duomenys. 1569 įsteigta pirmoji kolegija, mūsiškai gimnazija, kurioje lotyniškai dėstė svetimšaliai jėzuitai. 1579 jėzuitai įsteigė ir aukštąją Lietuvos mokyklą — Vilniaus akademiją. Apskritai, jėzuitai paspartino įvairių mokyklų steigimą, bet 1773 popiežiaus Klemenso XIV jie buvo uždaryti. Buvo įsteigta Edukacinė komisija, sudaryta jau iš pasauliečių. Didžiojoj Lietuvos kunigaikštijoj tada veikė 4 mokyklos su 7 metų ir 21 mokykla su 6 metų kursu. Daugiau taip pat susidomėta ir parapijų vykdomu pradžios mokslu. 1775 Vilniuje įsteigta ir mokytojų seminarija, kurioje mokėsi, gaudami visą aprūpinimą, tik 30 mokinių. Toks skaičius mokytojų trūkumo negalėjo pašalinti, tad mokyklose ir toliau pasiliko dirbti daug buvusių jėzuitų. Greta buvo leista veikti ir kai kurioms vienuolynų, daugiausia pijorų, išlaikomoms mokykloms. Tebesilaikė protestantų mokyklos. Edukacinė komisija buvo bendra Lietuvai ir Lenkijai ir pirmoj vietoj kėlė unijinį lenkišką patriotizmą. Iškilesnių lietuviškos dvasios mokytojų į mūsų tautos istoriją iš šių laikų nėra patekusių. Buvo pakeltas švietimo lygis, bet ne tautinė lietuvių dvasia.

Rusų valdymo laikai
Po trečiojo padalijimo 1795 Lietuva atsidūrė Rusų valdžioje. Lietuvos švietimo reikalų tvarkymą ji pavedė 1803 pradėjusiam veikti Vilniaus imperatoriškajam universitetui. Jo rektorius Jonas Sniadeckis tuoj susirūpino mokyklų tinklo plėtimu, ir pagal universiteto statutą kiekvienoje gubernijoje turėjo būti gimnazija, o apskrityje — apskrities mokykla. Pradinės mokyklos ir toliau paliko susietos su parapijomis, ir jų tinklas  priklausė nuo  vyskupų  uolumo švietimo darbui. Vilniaus mokslo apygarda mokyklų ir mokinių skaičiumi netrukus pralenkė kitas Rusijos mokslo apygardas: 1820 joje buvo 430 mokyklų (visoje Rusijoje 1433) su 21,174 mokiniais (Rusijoje 61,918). Tačiau mokslas ne tik universitete, bet ir vidurinėse mokyklose buvo dėstomas lenkų kalba. Lietuvių kalba buvo palikta tik pradinių mokyklų žemesniuose skyriuose, kol vaikai pramokdavo lenkiškai. Net lietuvių kalbos katedros universitete nepavyko įsteigti, nors tokių pastangų buvo. Vyravo unijinio patriotizmo lenkiška dvasia.

Bet pro šitos dvasios lukštą vis dėlto kalėsi ir lietuviškos dvasios daigai: universitetas lietuvių tautai davė tokius vyrus kaip K. Nezabitauskį, S. Stanevičių, S. Daukantą, M. Valančių ir kt., kurie pirmieji, ypačiai S. Daukantas, pasėjo lietuvių tautos savarankiškumo sėklas ir pradėjo tautinio atgimimo laikus.

1831 ir 1863 metų sukilimai prieš rusus tolimesnių įvykių raidą pasuko kita kryptimi. Po pirmojo sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, po antrojo — parapinės ir vienuolynų mokyklos, o valdinėse mokyklose įvesta dėstomoji rusų kalba. Daugumas buvusių mokytojų šioms mokykloms netiko, nes nemokėjo pakankamai rusų kalbos. Nuo šių laikų į Lietuvos mokyklą ėmė skverbtis mokytojai rusai. Iš kitos pusės lietuviams buvo parodyta ir kai kurio dėmesio: 1866 buvo įsteigta lietuviams skiriama mokytojų seminarija Veiveriuose, o Marijampolės ir kai kuriose kitose gimnazijose įvestos neprivalomos lietuvių kalbos pamokos, kurių lankymas susietas su vad. lietuviškomis stipendijomis, Kauno kunigų seminarijoje leista dėstyti lietuvių kalbą ir homiletiką įsakyta dėstyti rusiškai arba lietuviškai. Tai sudarė sąlygas lietuviška dvasia reikštis Kauno kunigų seminarijoje prof. kun. A. Baranauskui, mokytojams P. Kriaučiūnui ir P. Arminui Marijampolės gimnazijoje, mokytojui T. F. Žilinskui Veiveriuose ir kt. Liaudies švietimui didžiai nusipelnė kai kurie kunigai: K. Skrodskis Kuliuose ir Rietave, J. Katelė Panemunėly, A. Tatarė ir M. Sidaravičius Suvalkijoje, S. Gimžauskas Vilniaus krašte. Nenutrūko šis darbas ir po 1863 sukilimo, parapines mokyklas uždarius: vysk. M. Valančiaus skatinami, jį dirbo daraktoriai ir lietuvės motinos, P. Rimšos skulptūros kūriny įamžintos Vargo Mokyklos mokytojos.
Skaityti daugiau...
 
ŠVIETIMAS PAVERGTOJ LIETUVOJ PDF Spausdinti El. paštas
Viduramžiais mokslas buvo prieinamas tik privilegijuotam didikų luomui. Miestelėnams buvo prieinami amatai bei prekyba ir tuo pačiu jau pradinis, o kai kuriose Vakarų Europos šalyse ir vidurinis mokslas. Žemdirbiai buvo laikomi tamsoje — jie visi buvo beraščiai ir bemoksliai.

Ilgainiui pažiūros į masių švietimą labai radikaliai pasikeitė. Dabar kiekvienas okupantas pavergtoms tautoms stengiasi primesti savas mokyklas, o per jas svetimą kalbą ir istoriją, tuo pačiu nustelbdamas prispaustos tautos kalbą ir istoriją. Okupantai gerai žino, kad užimto krašto žmonių gimtoji kalba ir šalies istorija yra pavergtųjų išlikimo šaltinis ir jų gyvybės židinys.

Dabartinis mūsų tėvynės okupantas irgi iš pagrindo pakeitė savo taktiką. Dabar mokykla yra ne tik mokslo žinių skleidėja, bet ir įrankis skleisti jaunojoje kartoje komunistinei ideologijai. Lietuvoje per mokyklas stengiamasi išauklėti naujus žmones — be tautinės ambicijos, be savarankiškumo, be religijos, vienodai galvojančius ir tik komunistų partijai atsidavusius. Jaunuoliams nuolat kalama, kad geriausias ir sotus gyvenimas tik tarybinėse šalyse, o kapitalistiniuose kraštuose klesti didžiausias dirbančiųjų masių skurdas ir išnaudojimas. Ypatingai puolamos Jungtinės Amerikos Valstybės.

Lietuvoje darbas visiems privalomas. Nedirbantieji teisiami ir siunčiami į "pataisos" darbo stovyklas. (Viena iš tokių stovyklų yra Naujosios Akmenės cemento fabrikas). Todėl visi stengiasi įsidarbinti. Dažniausia dirba abu šeimos tėvai, tai dabar Lietuvoje labai svarbią vietą užima priešmokyklinis auklėjimas.

Visi vaikai iš pat mažens stengiamasi auklėti komunistiškai. Dauguma kūdikių iki 3 metų laikomi vaikų lopšeliuose, o 3-7 metų vaikus auklėja vaikų darželiai. Tėvai išeidami į darbą juos ten nuneša ar nuveda ir palieka visai dienai, o grįždami iš darbo parsigabena namo. Už lopšeliuose ir darželiuose laikomus vaikus tėvai moka nustatytą mokestį. Jo dydis nustatomas pagal tėvų uždarbį: daugiau uždirbi, tai daugiau ir moki. Našlaičiams yra vaikų namai ir našlaitynai, kuriuose jau itin laikomasi komunistinės auklėjimo linijos.

Dabar mūsų tėvynėje pakankamas įvairių mokyklų tinklas. Dauguma mokyklų yra lietuviškos, bet ypač daug rusiškų, yra kiek lenkiškų ir žydiškų mokyklų. Tautinių mažumų vaikams mokyklos steigiamos labai noriai — žinoma, pageidaujant tėvams. Jei tik atsiranda apylinkėje reikiamas mokinių skaičius, tai tuojau ir išdygsta svetimkalbė mokykla. Tos mokyklos dažnai pasitarnauja lietuviukams nutautinti, nes į jas patenka ir mažiau tautiškai susipratusių lietuviškų šeimų vaikai.

Dabartinė Lietuvos mokyklų sistema yra visai nepanaši į nepriklausomybės laikų švietimo santvarką. Visos mokyklos perkrikštytos ir pritaikytos prie visos Sovietų Sąjungos švietimo sistemos.

Lietuvoje visos pradinės mokyklos sulieta su gimnazijomis ir pavadinta vidurinėmis mokyklomis, kurios turi 11 metų kursą, arba 11 klasių. Rusijoje visos vidurinės mokyklos tik 10 metų, bet lietuviai, nenorėdami žeminti mokslo lygio, išsikovojo 11 metų vidurines mokyklas.

Mokslas yra privalomas visiems vaikams nuo 7 iki 14 metų amžiaus. Per tą laiką gabesnieji mokiniai baigia 7 klases, o silpnesnieji — 3-4 klases.

Bendrojo lavinimo mokyklų tinklas dabar Lietuvoje taip atrodo: buvusiose pirmo laipsnio pradinėse mokyklose 3-4 klasės, antrojo laipsnio pradinėse mokyklose, kuriose nepriklausomybės laikais veikė 6 skyriai, dabar veikia 7-metės ar pilnos 11 metų vidurinės mokyklos. Kaip taisyklė, visuose rajonų centruose veikia pilnos vidurinės mokyklos. Yra vidurinių mokyklų ir toliau nuo rajonų centrų esančiose vietovėse, kaip Veliuonoje, Ariogaloje, Salake, Švedriškėje ir kitur.

Miesteliuose prie vidurinių mokyklų veikia mokinių internatai. Svarbiausias jų tikslas atitraukti moksleivius nuo šeimų ir sumažinti tėvų įtaką. Lietuviai nenoromis leidžia savo vaikus į internatus, nes jie gerai žino, kad čia jų vaikai atsiduria tiesioginiame komunistinio auklėjimo glėbyje. Tačiau, kam toli eiti į mokyklą, tie apsigyvena internatuose. Mokiniai internatuose turi atsivežti iš namų nustatytą maisto kiekį, kuris visiems paruošiamas bendroje virtuvėje. Komunizmo tikslas — visur bendras katilas.

Atlikus mokyklų reformą, sovietinė valdžia labai gyrėsi, kad daug pristeigė 7-mečių ir vidurinių mokyklų. Pasidairius matosi, kad nepristatyta naujų pastatų, neįdėta nei darbo, nei lėšų.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai