Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
10 Gruodis



TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
A. Blažys — Intelektualo atsakomybė tautoje ............................................................. 417
Iš portugalų poezijos (vertė P. Gaučys) ......................................................................... 421
Dr. P. Rėklaitis — Vargonų dirbėjai ir vargonai Lietuvoje XVIII - XIX a   ............... 426
M. Slavėnienė — Putinas okupacinėj gūdumoj ............................................................ 430
Juozas Zaranka — Vergilijaus Enėjidė (A. Rukšos vertimas) .................................... 436
K. Barėnas — Vaistai (apsakymas) ............................................................................. 444

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Č. — Markso "Kapitalas" ir bolševikų revoliucija ...................................................... 449
Juozas Girnius — Vaižgantiškasis Prunskis ................................................................. 450
K. R. — Asturias — 1967 metų Nobelio premijos laureatas ....................................... 451
Povilas Gaučys — Naujoji portugalų poezija ................................................................ 451
Mūsų buityje  .................................................................................................................. 454

KNYGOS
Viktorija Skrupskelytė — Vaičiulaičio padavimai ........................................................ 456

L. Urv. — Dailės leidiniai (Australijos 11 liet. dailininkų, Dagio, Augiaus) ................ 457
Alaušius — Iš memuarinių knygų (Šliogeris, Miškinis, Kapačinskas, Švaistas) ........ 459
Juozas Tininis — Lietuvių kalbos vadovėlis angliškai ................................................. 461
Dr. Tomas Žiūraitis, O.P. — Svarbesnieji teologijos veikalai svetimomis kalbomis ...461
1967 metų turinys ............................................................................................................ 463
Skaityti daugiau...
 
INTELEKTUALO ATSAKOMYBĖ TAUTOJE PDF Spausdinti El. paštas


1. Intelektualo vaidmuo aplamai
Norint iškelti erdvėlaivį į orbitą aplink žemę, pirmiausia reikalingi mokslininkai, kurie suplanuotų erdvėlaivį bei jo paleidimo būdą, o paskui ir technikai, kurie pagamintų erdvėlaivį, ir drąsuoliai, kurie drįstų juo pasikelti į erdves. Taip ir visur gyvenime reikalingi planuotojai ir jų planų vykdytojai. Be vienų ir be kitų nebūtų pažangos. Tačiau pirmumas atitenka planuotojams, nes pirma turi būti sukurtas planas, kad būtų kas vykdyti.

Kaip moksle, taip ir visuomeniniame gyvenime planus kuria pajėgiausi, kūrybingiausi žmonijos protai. Senovėje jie buvo vadinami išminčiais, pranašais, Lietuvoje vaidilomis, o dabar juos paprastai vadina intelektualais. Websterio žodynas nurodo šias pagrindines intelektualo reikšmes: tai žmogus, kuris vadovaujasi daugiau protu, negu jausmais, ir, antra, kuris dalyvauja veikloje, reikalaujančioje kūrybingo proto naudojimo. Panašiai intelektualą apibūdina ir LE, jį vadindama žmogumi, pasižyminčiu "kritine sąmone ir kūrybiniu entuziazmu" (J. Girnius). Kitose kalbose nedaroma skirtumo tarp intelektualo ir inteligento, bet mūsų praktikoje tai įprasta daryti. Anot LE; "intelektualas yra inteligentas, pasižymįs kūrybine iniciatyva".

Inteligentas yra šviesus, pažangus, doras žmogus, bet nebūtinai kūrybingas. Jis tik stengiasi įsisavinti visa, kas jau kitų sukurta. Sakoma, kad inteligentas yra daugiau moralinė asmenybė. Dėl to kartais kalbama apie inteligentišką kaimietį ir apie mokytą pusinteligentį ar mokytą barbarą. Vadinas, mokytumas (kurios nors specialybės diplomo turėjimas) dar neduoda teisės vadintis nei inteligentu, nei intelektualu, nes ne kiekvienas diplomuotas žmogus yra kilnus ir kūrybingas. Turint galvoj šias definicijas, galima sakyti, kad intelektualai yra intelektualinis bei moralinis elitas. Ta prasme intelektualo žodis šiame rašiny ir vartojamas.

Verta dar pažymėti, kad intelektualumas nėra būtinai susijęs su kuria viena profesija, nes kūrybingų žmonių gali būti įvairiose profesijose. Dėl to ir intelektualas gali būti ne tik filosofas, bet ir teologas, rašytojas, istorikas, sociologas, gamtininkas, politikas ir kitų profesijų žmogus, nes visi jie gali būti kūrybingi žmonės. Profesija tėra išmokta specialybė, o intelektualumas yra pajėgumas kurti. Tik kūrybingi žmonės kuria ir tokias socialines, ekonomines bei politines sistemas bei teorijas, kaip demokratija, liberalizmas, socializmas, komunizmas ir kt. O ir dabar prasidėjęs krikščioniškų Bažnyčių ekumeninis sąjūdis, ypač nuo II Vatikano susirinkimo, yra ne kieno kito, o intelektualų darbas.

Intelektualų vaidmuo reikšmingas ir ne tiktai apskritai, bet ir paskirų tautų gyvenime. Peržvelgę lietuvių tautos atgimimo laikotarpį, matome, kad lietuvių tautai faktiškai vadovavo ne kas kitas, kaip mūsų intelektualai, intelektualinis bei moralinis elitas. Juk Daukantai ir Valančiai, Basanavičiai ir Kudirkos, Maironiai, Jakštai ir Vaižgantai buvo tie atgimstančios lietuvių tautos "founding fathers," kurie savo žodžiais sėjo sėklą, vėliau išaugusią nepriklausomos valstybės medžiu. Tie žmonės net ir nepriklausomybės laikais nebuvo su kuria nors viena partija glaudžiau susiję gal būt dėl to, kad norėjo būti ne partijos, t. y. dalies, o visos tautos balsas. Ir jų balsas buvo girdimas. XIX a. pabaigoje Kudirka buvo neabejotinas šviesuomenės vadas, o XX a. pradžioje iki nepriklausomybės laikų katalikiškai lietuvių visuomenės daliai faktiškas autoritetas buvo ne koks vyskupas, o intelektualas kunigas Dambrauskas-Jakštas. O ir nepriklausomybės laikotarpiu katalikiška visuomenė žiūrėjo ne ką pasakys politikai praktikai — Bistras, Tumėnas ar Karvelis, o ką kaip vertins prof. Stasys Šalkauskis. Kai politinis bei visuomeninis gyvenimas sustingo autoritetinio režimo rėmuose, išeities pradėjo ieškoti ne kokie politiniai veikėjai, partijų vadai, o jauni intelektualai, paskelbę žinomą "Romuviečių deklaraciją". Panaši padėtis buvo ir kitose grupėse.
Skaityti daugiau...
 
Iš portugalų poezijos PDF Spausdinti El. paštas
FERNANDO PESSOA

KAD BŪTUM DIDIS
Kad būtum didis, būk pilnutinis: niekas
tavojo aš neperdeda ir neišskiria.
Būk visas kiekvienam daikte. Visa, ką turi,
sudėk kad ir į mažiausią veiksmą.
Taip kiekvienam ežere visas mėnulis
atsišviečia, nes aukštai gyvena.

NUOVARGIS
Manyje visų labiausiai vyrauja nuovargis —
ne dėl to ar ano,
netgi ne dėl visko ar dėl nieko:
vienas pats nuovargis, jis pats,
nuovargis.
Nenaudingų įspūdžių subtilumas,
smarkios aistros dėl nieko,
stipri meilė kuriai hipotezei,
visi tie dalykai —
tie ir visa, ko amžinai juose nėra;
visa tai sudaro nuovargį,
šį nuovargį,
nuovargį.

Be abejo, yra kas myli begalybę,
be abejo, yra kas geidžia negalimo,
be abejo, yra kas nieko nenori —
trys idealistų tipai, o aš nė vienas jų:
nes aš begaliniai myliu ribotą,
nes aš negalimai geidžiu galimo,
nes noriu visko ar trupučio daugiau, jei galima,
ir netgi jei negalima.

Ir viso to išvada?
Jiems gyvenimas išgyventas ar išsapnuotas,
jiems sapnas išsapnuotas ar išgyventas,
jiems vidurys tarp visko ir nieko,
gi man visa, kas didinga, gilu,
ir, ak! su kokia bergždžia baime, nuovargis,
aukščiausias nuovargis,
. . . ausias, austas, ausias
nuovargis . . .
Skaityti daugiau...
 
VARGONŲ DIRBĖJAI IR VARGONAI LIETUVOJE XVIII-XIX A. PDF Spausdinti El. paštas
Vargonų statybos istoriją apima dvi disciplinos: muzikos instrumentų istorija ir meno istorija, nes vargonai nuo gotikos iki baroko buvo puošiami architektūriniais ornamentais ir skulptūromis, komponuojami kaip dekoratyvinis fasadas, ypač dideliuose baroko epochos vargonuose (vad. vargonų "prospektas").

Pernai Lenkijoje pasirodęs stambokas Jerzy Golos veikalas, kuriame aprašoma vargonų statybos istorija Lenkijos valdytose ir šiandien valdomose žemėse nuo XII iki XIX a. pabaigos, mini kai kuriuos Lietuvos D. K.-tijos teritorijoje veikusius vargonų statybos meistrus bei jų veikalus.1 Nurodomas vienas vargonų dirbėjas kilęs iš Lietuvos, bet pasireiškęs Lenkijoje: Antanas iš Vilniaus (Antoni z Wilna), tėvų bernardinų architektas, kuris apie 1700 kartu su broliu Klemensu Lopacinskiu pastatė vargonus Vartoje, D. Lenkijoje.2

Lietuvoje, pagal išlikusius duomenis, pasireiškę vargonų dirbėjai buvo atvykę iš užsienio. Mūsų krašte žinomiausias vargonų meistras, pagal naujo veikalo autorių, buvo Domininkas Adomas Casperini, kuris XVIII a. pradžioje pastatė Jėzuitų bažnyčioje Polocke didelius vargonus; jie turėjo 3 manualus, pedalų sistemą ir 60 balsų. Po Lenkijos - Lietuvos pasidalijimų šis instrumentas buvo iš Polocko perkeltas j Vilniaus Šv. Jono bažnyčią, kur išliko iki mūsų dienų.3

Čia reikia pažymėti, kad naujasis lenkų vargonų istorijos veikalas, kalbėdamas apie vargonų dirbėjus Casperini, tiksliau Casparini — nepanaudojo sekančių šaltinių:

Kairėje: D. A. Casparini. Vargonai šv. Jono bažnyčioje Vilniuje (nuotr. iš J. G. Herderlnstitut Marburg a.d. Lahn fondų). Viršuje: D. A. Casparinio signatūra Domininkonų bažnyčios Vilniuje vargonų ornamentuose (nuotrauka iš J. Hoppen referato 1935). Apačioje: D. A. Casparini. Vargonai Domininkonų bažnyčioje Vilniuje (nuotrauka iš minėto Herderio instituto fondų).




1) 1935 lapkričio 21 Vilniaus Meno istorijos sekcijos posėdyje J. Hoppen skaitė paskaitą apie D. Casparinio drožybinę dekoraciją Domininkonų bažnyčioje Vilniuj, visų pirmiausia atkreipdamas dėmesį į jos nepaprastai meniškus vargonus, išpuoštus rokokinio stiliaus ornamentais ir alegorinėmis figūromis, kurių įdomiausia yra centrinė statula, vaizduojanti Dovydą skambinantį arfa.4 Šiuos ornamentus Domininkonų bažnyčios vargonuose betyrinėdamas, J. Hoppen surado nepaprastai įdomų dalyką, būtent išdrožinėtą šio turinio įrašą: Anno 1776/D 20 Martii fecit Do Ada Casparini, kuris paliudija vargonų meistro vardus ir pavardę bei vargonų užbaigimo datą. J. Hoppen spėjo, kad šis Casparini buvo drožinėtojas - skulptorius sukūręs taip pat Domininkonų bažnyčioje esančias klausyklas ir altorius, išdrožinėtus iš medžio.

2)    1938 birželio 17 tos pačios sekcijos posėdyje Vilniuje prof. M. Morelotoski atskira paskaita atkreipė dėmesį, kad puošnūs vėlyvojo baroko ir rokoko vargonai užtinkami ir kitose buv. Lietuvos D. K-tijos vietovių bažnyčiose.5 Pasiremdamas Rytų Prūsijos meno istorikais Boettgeriu ir Ulbrechtu, tame pačiame pranešime Morelovskis nurodė, kad šitokio pobūdžio vargonai žinomi taip pat Rytų Prūsijoje, kurių bažnyčioms eilę vargonų sukūręs meistras Adam Gottlob Casparini.''' Panašūs į Vilniaus Domininkonų bažnyčios vargonus buvę Įsruties bažnyčios (M. Lietuvoje) vargonai, kurių drožybinę dekoraciją (dokumentų liudijimu) sukūrė skulptorius Gendowski (Gedofski) 1764. Tuo remdamasis, Morelovskis sukūrė toli einančias hipotezes: Casparini buvęs vien tik muzikos instrumentų dirbėjas, o drožinius atlikęs jo bendradarbis Gendovskis, pagal pavardę negermanizuotas lenkas; jis iš pradžių reiškęsis Vilniuje puošdamas vargonus, o vėliau nuvykęs į Rytprūsius. Pagaliau Vilniaus vargonai sudarą dekoraciniu atžvilgiu vieningą grupę, kurioje pasireiškė prancūzų - flamų vėlyvosios gotikos poveikyje susikūrusi grakštaus vertikalizmo tradicija.7
Skaityti daugiau...
 
PUTINAS OKUPACINĖJ GŪDUMOJ PDF Spausdinti El. paštas
Okupantai keičiasi
Per tuos vienerius metus suspėjome pažinti savo žiaurųjį okupantą — sovietinį rusą. Jau nekalbant apie tas moralines ir fizines nuoskaudas, kurios prasidėjo nuo pat pirmos pavergimo dienos, netikėtu baisumu iškilo 1941 birželio dienos — gaudymu nekaltų žmonių ir jų gyvulišku būdu gabenimas žiauriam likimui. Likimui, kokio negalėjo nuspėti net ir didžiausias pesimistas.

Dėl to, prasidėjus vokiečių - sovietų karui, visi, kurie tada dar tebestovėjome ant savo gimtinės žemės, be galo nudžiugome, kad tos rusų sukurtos tragedijos pirmas veiksmas jau baigtas, kad jie dideliu greičiu skuba palikti Lietuvą, — grįžta į ten, iš kur atėję. Kas išreikš tą šiuo momentu pajustą laimę lietuvio širdyje! Nejaugi vėl tikra laisvė!?

Deja, vokiškoji okupacija — antrasis mūsų tautai tragedijos veiksmas. Vokiečiai mums atneštąjį džiaugsmo spindulėlį greitai patys užtemdė beatodairišku žydų žudymu. Nenorėjau tikėti savo akimis, kai gal trečią dieną po vokiečių įžygiavimo teko nueiti į fortą prie V. D. universiteto klinikų ir pamatyti forto pakriaušes nuklotas įvairiai suvirtusiais, dar neužkastais žydų lavonais. Nors žydai ir nebuvo mėgiamas elementas mūsų krašte, tačiau kur gi teisė, įstatymai, kaltės įrodymai, teismo sprendimai? Ne. Per vieną naktį negalėjo būti išnagrinėta tiek kaltinamųjų bylų! . . . Ne, ne! Vieną iš Lietuvos pasitraukusį žudiką pakeitė kitas.

Kai jau bent kiek stabilizavosi naujoji situacija, Putinas atvažiavo į Kauną pasižiūrėti, kaip praleidau pirmąsias prasidėjusio karo su rusais dienas, ar mūsų namelis dar tebestovi. . . Ne, — trumpalaikio karo viesulo, praūžusio per Lietuvą, mūsų buveinė liko beveik nepaliesta. Tik iš vakarų pusės sienoj, antrojo aukšto balkone, keliose vietose kulkų nuardytas tinkas, išmuštos duobutės. Aiškinu Putinui, kad man ponia Z. pasakojo, kaip ji, manydama, jog rusai iš Kauno jau galutinai pasitraukė, norėjusi balkone iškabinti trispalvę. Ją bekeliant, matomai už mūsų sodelio krūmuose pasislėpę rusų kareiviai pradėjo šaudyti į ją. Ji, kulkų nekliudyta, skubiai įbėgusi į vidų. Putinas, žiūrinėdamas praardytą tinką, pora kartų nuogąstingai pakartojo: kas būtų buvę, jei ponią Z. būtų kulka kliudžiusi. . . Tie maži vaikeliai. . . Būtų likę be motinos . . .

Besidalinant įspūdžiais iš prasidėjusio karo įvykių, o kartu ir svarstant, ką gero mums neša vokiečiai, ne kartą grįžome prie žydų likimo — jų šaudymų ir kankinimų. Brolis laikė šį vokiečių antisemitizmą nieku nepateisinamą. Apie tai kalbėdamas, jis jaudinosi ir piktinosi naujuoju okupantu: tai šitokie jie "kultūrtregeriai"! Lietuvos laisvės žiburėlis, atrodo, žibės neilgai. Vokiečiai mūsų Laikinosios vyriausybės pripažinti nenori, jai nepalankūs. Vos tik įkėlęs koją rudasis okupantas pasijuto čia drąsiu šeimininku.

"Paskui atėjo sutemos"

Pirmieji - antrieji vokiečių okupacijos metai, kol vokiečiams gerai sekėsi kariauti rytiniame fronte, mums praslinko, palyginti, gana laimingai. Putinas ramiai profesoriavo Vilniaus universitete, brolienė mokytojavo kažkurioj Vilniaus gimnazijoj, aš šeimininkavau brolio name Kaune ir dirbau kaip vertėj a-sekretorė Kauno universiteto klinikose. Tačiau nuotaikos pradėjo labai staigiai keistis po vokiečių armijos tragiško sugniuždinimo Stalingrado mūšyje. Stalingrado pralaimėjimas buvo tuojau skaudžiai pajustas vokiečių užimtuose kraštuose: uždaryti abu Lietuvos universitetai, pareikalauta sudaryti lietuvių SS batalionus, prasidėjo priverstinis gabenimas į Vokietiją ginklų fabrikų darbams, areštai. Mūsų inteligentinius sluoksnius sukrėtė žinia apie prof. Balio Sruogos išvežimą į vokiečių koncentracijos stovyklą. Tuo pat laiku buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą ir mano brolienės sesers Eugenijos Stanevičienės vyro brolis Vytautas, buv. nepriklausomos Lietuvos kariuomenės leitenantas.

Šių negandų metu vieną ankstyvo pavasario dieną atvyko Putinas į Kauną. Jis buvo pakviestas skaityti savo kūrybą Blaivininkų draugijos suruoštame koncerte. Koncertas įvyko gražiojoje Trijų Milžinų salėje. Bet išskyrus Putiną, beveik nieko geresnio nebuvo: pora piano dalykėlių, kelios keturių jaunuolių padainuotos kupletiškos dainelės. Grįžę iš koncerto, ilgai kalbėjomės apie karo eigą, apie areštus, apie baisų suimtųjų B. Sruogos ir kitų likimą. Besikalbant apie prof. B. Sruogos areštą, aš negalėjau atsistebėti, už ką galėjo įkliūti toks tylus, ramus, rodos, visa aplinka mažai besidomįs žmogus. Brolio manymu, jis galėjo ką nors neatsargaus, vokiečiams nepatinkančio prasitarti. Po Stalingrado pralaimėjimo, vokiečių "kelias atgal" jau buvo prasidėjęs. Tačiau vokietis sudrebėdavo iš pykčio, jeigu kas išdrįsdavo šią teisybę pasakyti jam į akis.

Putinas, grįždamas į Vilnių, paliko man pasaugoti (kokiu nenumatytu atveju) vieną mašinėle parašytą egzempliorių savo eilėraščių rinkinio "Rūsčios dienos". Šiame rinkinyje radau ir antikomunistinių, ir antinacinių eilėraščių. Taip vieni, taip kiti man atrodė labai pavojingi šiuo neramiu laikotarpiu. Už antinaciškus autorius gali įkliūti tučtuojau, o antirusiški — gal netolimos ateities pavojus. Vokiečių frontas rytuose jau visiškai garsiai braškėjo. Guvesnieji mūsų strategai vokiečiams pranašavo liūdną pabaigą. Jeigu vokiečiai trauksis iš Lietuvos, paskui juos vėl įgrius komunistai. Iš antikomunistinių, prisimenu, "Rūsčiose dienose" buvo "Tremtiniai", "Birželio 15", "Saulėtekis". Visiškai naujas, taip savo stilium, taip forma, man atrodė eilėraštis "Marche Macabre". Nors šiame eilėrašty vaizduojamo siaubingojo maršo galantiškasis "darnių garsų išmokslintas magistras" -kapelmistras turėtų būti vokietis, bet pats eilėraštis visa savo apimtimi apibūdina bendrąją Lietuvos okupacinę padėtį — didžiąją nykumą.

1959 Vilniuje išleistame V. Mykolaičio Putino Raštų pirmame tome, kuriame turėtų būti, neva, visa iki tų metų Putino poezija, o iš tikrųjų sudėta tik Raštų Leidimo komisijos "aprobuoti" eilėraščiai, skyriuje "Išvakarės ir sutemos" atpažinau dalį eilėraščių iš anų "Rūsčių dienų". Sprendžiant iš skyriaus pavadinimo "Išvakarės ir sutemos", reikėtų prileisti, kad Putinas tokiu pavadinimu turėjo būti kada nors išleidęs atskirą eilėraščių rinkinį, nes tokiu pat šriftu, kaip "Išvakarės ir sutemos", Raštų pirmajame tome kiti skyriai pavadinti Putino poezijos išleistų knygų vardais. Taip pradedant "Rasoti daigai" (nors tokiu pavadinimu atskiro rinkinio nebuvo išleista, bet Putinas viename laiške paaiškino, kad tai eilėraščiai, surinkti iš ano tolimojo meto spaudos, kad kai kuriuos jis "buvo primiršęs"), toliau — "Raudonieji žiedai", "Tarp dviejų aušrų", "Keliai ir Kryžkeliai" ir kiti.

Perskaičius "Rūsčių dienų" rinkinį, supratau, kodėl ir tokį pavadinimą brolis pasirinko Iš visų eilėraščių dvelkė baisi, okupantų į Lietuvą atnešta nykuma. Eilėraštis "Marche Macabre" galėtų būti leitmotyvu visam rinkiniui: išdidi mirtis žengia per Lietuvos žemę . . .
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai