Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1 sausis



Turinys PDF Spausdinti El. paštas
Jonas Aistis — Kelios pastabos dėl Lietuvos atstatymo ....................................... 1
Jonas Balys — Dainų kraitis iš tėvynės ................................................................. 6
Antanas Maceina — šv. Pijaus X pasiuntinybė ..................................................... 16
Kazys Bradūnas — Rytas, Vasara, Gentis, Relikvija, Pjūvis, Vakaras (eil.) ...... 25
Jurgis Jankus — Duobės ......................................................................................... 26
Zenonas Ivinskis — Atbundančios tautos žygiai ir veikėjai .................................. 29

KŪRYBOS   PASAULYJE

LITERATŪRA
A. Tyruolis — Prof. J. Nadleris ir jo naujausioji literatūros istorija .................... 39
Aug. Raginis: Algirdas Landsbergis — Kelionė ................................................... 40

KNYGOS IR ŽURNALAI
Antanas Musteikis: Jeronimas Cicėnas — Vilnius tarp audrų ............................ 41
J. Rečionis: Jonas K. Karys — Nepriklausomos Lietuvos pinigai ...................... 42

MOKSLAS
J. Jakštas — Amerikos viduramžių akademija ..................................................... 43

VISUOMENINIS  GYVENIMAS
K. Mockus — Į artimąją praeitį žiūrint ................................................................. 45
Įvykiai ...................................................................................................................... 47
Skaityti daugiau...
 
KELIOS PASTABOS DĖL LIETUVOS ATSTATYMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS AISTIS   


Atidžiau sekdami svarstymus ir diskusijas dėl išlaisvintos Lietuvos atstatymo, galime pastebėti gana keistą reiškinį, ir būtent, kad sprendžiami beveik išimtinai vien medžiaginiai tautos reikalai — žemė, vandenys, miškai, nuosavybė ir su ja susietos taikytinos teisinės normos, o žmogus lietuvis paliekamas už svarstymų ir diskusijų ribos. Padarytoji ir tebedaroma tautai medžiaginė skriauda yra labai didelė, kuri, jei net pats išsilaisvinimo procesas vyktų be tolesnio griovimo ir vertybių naikinimo, bus sunki problema, dėl to mes jos nemanome nuvertinti. Tačiau ta skriauda negali lygintis su padaryta moraline žaizda, kurios gydymas pareikalaus daugiau laiko negu medžiaginių vertybių atstatymas.

Kita vertus, kai kalbama apie medžiagines vertybes, daugiau apsistojamą ties žemės ūkio ir nuosavybės klausimais, o visai išleidžiami kiti medžiaginiai tautos gyvenimo pasikeitimai, kurie iš pagrindų keičia žmonių buitį ir galvoseną. Tie dalykai, ir daug rimčiau bei sudėtingiau nei žemės ūkis, visu aštrumu atsistos prieš išlaisvintos Lietuvos akis. Vienus jų reikės spręsti metais, bet bus ir tokių, kurie bus spręstini jau pirmą dieną.

Sakysime, dabar Lietuva sparčiai pramoninama. Tuo gal reikėtų džiaugtis, nes vis dėlto plečiamos senos ir statomos naujos įmonės, kurios — mūsų galva ir noru — liks nesunaikintos. Bet tuo perdaug džiaugtis nereikėtų jau vien dėl to, kad tos įmonės statomos lietuvių kaštu ir triūsu ne sau, o rusams. Visa pramonė kreipiama ta linkme, kad Lietuva, net ir pasikeitus tvarkai pačioje Rusijoje, visą laiką priklausytų nuo rusų žaliavų ir rusų rinkų. Jei žaliavų klausimas būtų galima lengviau išspręsti, tai jau rinkų klausimas bus daug painesnis, nes gaminami tokie dalykai, kurių nebus galima kitur iškišti.

Dirbtinai kylant pramonei, prasideda ne pagal krašto išgales gyventojų judėjimas, tai yra, kėlimasis į pramonės centrus. Jau taip yra, kad žmonės lengviau juda iš kaimų į miestus, o ne iš miestų į kaimą, dėl to tasai pradėtas krašto supramoninimo procesas reikės palaikyti bent turimoje augštumoje, o nieku būdu ne lėtinant ir ne grąžinant į seną padėtį.

Ir žemės ūkyje per staigi mechanizacija padarys tai, kad ir čia mes turėsime surištas rankas. Šiandien mechanizacijos pasėkos yra tos, kad milžiniškas ūkio kraštas nepajėgia pasigaminti savo reikalams pakankamai žemės ūkio produktų. Jei tai vieną dieną pereis į privačią iniciatyvą, tai žemės ūkio gaminių hiperprodukcija bus neišvengiama, bet ir žemės ūkyje, atrodo, kelio atgal nebus.

Krašto ekonomika yra tada sveika, kai didesnė gaminių dalis sunaudojama vietoje, o tik būtinoji skiriama eksportui. Dėl to laisvoje Lietuvoje pramonė reikės taikyti vidaus reikalams, aišku, nemažinant jos apimties, o tai bus sunkiau atlikti negu pertvarkyti žemės ūkį.

Išleisdami iš akių šiuos mūsų buities pasikeitimus, mes daugiau dėmesio kreipiame į tai, kas buvo, negu j tai, kas bus, — į tai, ką palikome, o ne į tai, ką rasime. Tie dalykai niekad nebus tinkamai suprasti ir įvertinti, o tuo pačiu jie negalės būti tinkamai sprendžiami, jei mes nesigilinsime į tautos dvasioje vykstančius pasikeitimus, nes čia kaip tik ir susibėgs visos mūsų ateities problemos.

Apgraibomis mums kiekvienam aišku, ko Lietuvoje siekia okupantas. Jo pirmas tikslas ir siekis yra žmogaus perauklėjimas. Jis vykdomas dviem būdais: smurtu ir pačių auklėjamųjų iniciatyva. Smurtas daugiausia reiškiasi vadinamojoje kovoje prieš buržuazinius prietarus: tautybę, religiją, pasaulėžiūrą . . . Bet neigti ir griauti nepakanka, reikia auklėti nauja komunistinė bendruomenė, reikia kurti naujos gyvenimo formos ir nauji žmonės. Čia sudaromos sąlygos savai iniciatyvai pasireikšti. Ir ta teisė duodama ne tik atskiram individui ar žmonių grupei, bet ir dideliems kolektyvams, siekiatiems visą tautą. Indvidui pakanka ir kolūkio ar dirbtuvės saviveiklos ratelio, o tautai jau reikia platesnių akiračių — meninių dekadų ir Augščiausios Tarybos sesijų Maskvoje.
Skaityti daugiau...
 
DAINŲ KRAITIS IŠ TĖVYNĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Balys   
Čia dedamas pluoštas būdingų mūsų liaudies dainų, kurios yra paimtos iš stambaus rankraščio, "Lietuvių Dainos Amerikoje", jau keli metai paruošto spaudai ir tebelaukiančio leidėjo. Visos tos dainos buvo užrašytos fonografu 1949-1950 m. Dr. J. Balys, remiamas amerikiečių mokslo jstaigų, Indianos Universiteto ir kitų, per dvi vasari važinėjo po visas stambesnes lietuvių kolonijas JAV, padare apie 3,000 mylių kelionę ir užraše per 1,000 atrinktinių dainų. Iš to skaičiaus vėl buvo atrinkti 425 būdingiausi ir jdomiausi variantai, kaip literatūriniu, taip ir folkloristiniu atžvilgiu jžymios dainos, nurašytos iš kaspinų j popierių, suklasifikuotos ir paruoštos spaudai. Daugelio jų gaidas irgi nurašė j popierių komp. V. Jakubënas. Ta nedidele atranka, spausdinama "Aiduose", jau vaizdžiai parode, koks didelis kultūrinis lobis slepiasi mūsų dainose, kurias reikia ir mums patiems pažinti, ir kitataučiams parodyti.

Numeriai dainų antraščių gale (kampuotuose skliauteliuose) rodo dainos tipą pagal klasifikaciją, duotą rinkėjo knygoje "Lithuanian Narrative Folksongs" (1954). Ten atitinkamoje vietoje galima bus rasti nurodytus kitus tos dainos variantus, pastabas apie dainos kilmę ir istoriją, giminystę su kitų tautų dainomis ir kt.

RED.

 
1. TAVE ŠIRDELĖJ TURĖJAU [A3]

l.    Vai dariau dariau lyseles,
Vai sėjau sėjau rūteles.
Įsakiau savo jaunam berneliui
Rudenužio palaukti.

2.    Dar nei rūtelės nedygo,
Nei lelijėlės nežydo,
Pamačiau savo jauną bernelį
Vieškelėliu atjojant.

3.    — Vai bernužėli tu mano,
Vai dobilėli tu mano,
Vai kodėl dėl ko, jaunas berneli,
Rudenužio nelaukei?

4.    Ar tau patiko lyselės,
Ar tau patiko rūtelės?
Ar aš patikau jauna mergelė,
Mano ranku darbeliai.

5.    — Patikai, jauna mergele,
Ir tavo rankų darbeliai;
Tik nepatikai, jauna mergele,
Kad su kitais kalbėjai.

6.    — Kad ir su kitais kalbėjau,
Tave širdelėj turėjau:
Žydi bernelis mano širdelėj,
Kaip darže bijūnėlis.
Skaityti daugiau...
 
ŠV. PIJAUS X PASIUNTINYBĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
Gali šventasis žemiškajame savo gyvenime būti ir labai pasinėręs vienuolyno tyloje, kaip Kūdikėlio Jėzaus Teresė; gali jis būti atsiskyręs nuo bendruomenės, kaip Nikalojus iš Flūes, kanonizacijos aktas išima jį iš privatinio buvimo plotmės ir pastato priešais tikinčiojo pasaulio akis kaip malonės išgrynintą asmenybę, kuria ne tik mes stebimės bei sekame, bet kuri ir pati ką nors mums sako. Kiekvienas šventasis turi savo pasiuntinybę. Kiekvienas šventasis yra pašauktas atlikti tam tikrą uždavinį ne tik žemiškajame savo kelyje, bet ir dangaus garbėje. Dar daugiau: šis uždavinys nesykį visu ryškumu suspindi tiktai po šventojo mirties. Tai matyti beveik visų vadinamųjų "nežymių" šventųjų gyvenime. Buvę pamiršti žemėje, jie staiga (o kartais tik po keleto šimtmečių) sušvinta danguje.

Be abejo, mums nėra lengva atspėti, kam kuris šventasis yra pasiųstas ar siunčiamas, nes nevisados ši jų pasiuntinybė yra visuotinė ir amžina. Esama šventųjų, kurie veikia tik tam tikroje žemės erdvėje: šv. Kilianas yra labai brangus frankams, tačiau jis lieka be įtakos lietuviams. Esama taip pat šventųjų, kurių uždavinys yra pasibaigęs tam tikrame laike: šv. Pachomi-jus atliko nepaprastą vaidmenį 4-jame šimtmetyje, duodamas pradžią vienuoliniam gyvenimui; šiandien jo veiklos neregėti. Šventieji yra tarsi žvaigždės: vieni jų šviečia tik tam tikroje aplinkoje, kiti dar tik kyla, treti jau yra "užgesę", ketvirti žėri visoje padangėje. Tai yra dieviškosios malonės veikimo paslaptis. "Kiekvienam duodama Dvasios apreiškimas, kad būtų iš to naudos" (L kor 12,7); tačiau ši nauda gali būti labai įvairi. Viena tik aišku, jog nėra šventojo tik sau vienam. Kiekvienas šventasis yra miestas, "pastatytas ant kalno" ir todėl negalįs būti paslėptas (Mat 5.14). Savo šviesa jis pasauliui šį tą rodo ir šį tą reiškia.

Tai ypač reikia pasakyti apie šv. Pijų X. Gyvenęs didžio sukrėtimo metais ir sėdėjęs popiežių soste, šis šventasis yra dar mažiau privatinis, negu kuris nors kitas. Visas jo gyvenimas nuo pat kunigystės šventimų buvo skirtas žmonėms. Apie save šv. Pijus kuo mažiausia galvojo ir save kuo mažiausia vertino. Tačiau dieviškoji Apvaizda jį vedė vis augštyn ir augštyn: nuo paprasto vaikelio per kunigo šventimus, per vyskupo sostą, per patriarcho titulą, per popiežiaus pareigas į altoriaus garbę. Jau tiktai šis nuolatinis ir gana greitas kilimas be jokių asmeninių pastangų (priešingai, šio kilimo vengiant ir nuo jo bėgant!) rodo, kad su šv. Pijumi siejasi kažkokia gili pasiuntinybė; kad Viešpats nori per jį kažką pasauliui pasakyti ir parodyti; kad šis šventasis iš tikro yra mūsų amžiaus šventasis. Stabtelkime tad valandėlę ties šia nauja šventumo žvaigžde!

1.. Popiežius šventasis

Pijus X yra ne paprastas šventasis, bet popiežius šventasis. Ar tai nuostabu? Ar popiežiaus nevadiname "šventuoju tėvu"? Ar vietą, kurią vienintelę Bažnyčioje Šventoji Dvasia saugo nuo klaidos, neturėtų Ji saugoti ir nuo nuodėmės, kad ją užėmęs žmogus jau savaime būtų apdovanojamas malonėmis? Taip atrodo. Tačiau žvilgis į istoriją atskleidžia mums skaudžią popiežiaus sosto dramą. Penketą pirmųjų krikščioniškosios istorijos šimtmečių popiežiai beveik be išimties buvo šventieji. Bet jau nuo šeštojo šimtmečio prasideda lėtas, tačiau nuolatinis popiežiaus sosto pasaulėjimas. Ligi devintojo šimtmečio vidurio popiežių-šventųjų dar yra 40%. Paskui šventieji iš popiežių eilės beveik visiškai išnyksta. Nuo devintojo amžiaus vidurio ligi šešioliktojo vidurio, vadinasi, per ištisus 700 metų randame tik 5 popiežius šventuosius; nuo šešioliktojo šimtmečio vidurio ligi dvidešimtojo pradžios — tik vieną vienintelį: šv. Pijų V (popiežiavęs 1566-72). Bet štai, 20 amžiaus pradžioje Bažnyčios priekyje vėl stovi šventasis: Pijus X. Popiežiaus pareigų objektyvinis šventumas jame vėl sutampa su subjektyvinių asmenybės šventumu. Tai didis įvykis krikščioniškojoje istorijoje, ir džiaugsmas, išsiveržęs šv. Petro aikštėje Pijaus X kanonizacijos dieną, buvo daugiau, negu tik paprastas pietietiškos širdies suliepsnojimas.

Ką reiškia, jei popiežiaus sostan sėda šventasis? Prisiminkime, kas yra popiežiaus sostas. Popiežius yra Kristaus vietininkas žemėje'. Jam yra duota mokomosios, valdomosios ir pašvenčiamosios galios pilnybė. Tai Uola, ant kurios Kristus pastatė savo Bažnyčią ir kurios "pragaro vartai nenugalės" (Mat 16,18), nes ją ypatingu būdu saugo pats Išganytojas, pasilikdamas su ja per savo atsiųstą Dvasią-Ramintoją "ligi pasaulio pabaigos" (Mat 28,20). Popiežiaus neklaidingumas, kalbant jam ex cathedra tikėjimo bei dorovės klausimais, yra regimas šio pasilikimo ženklas.

1. Nesykį yra sakoma, kad popiežius yra šv. Petro įpėdinis, šis tačiau posakis yra teisingas tik istorine prasme. Religiškai popiežius atstovauja Bažnyčioje ne šv. Petrui, bet pačiam Kristui, nes savo galią jis gauna ne iš šv. Petro, bet iš paties Kristaus.

Iš kitos tačiau pusės, popiežiaus sostas yra nepaprastai atviras Dievo priešininko puolimui. Tai yra anoji kalno viršūnė, ant kurios susitiko Kristus su gundytoju (plg. Mat, 4,9). Tiesa, Išganytojas pavarė gundytoją, bet evangelistas Lukas pastebi, kad "velnias atstojo nuo Jo iki laikui" (Luk 4,13). Kitaip tariant, gundytojas buvo pasiryžęs grįžti atgal. Be abejo, negalėjo grįžti prie prisikėlusiojo ir Tėvo dešinėje sėdinčiojo Kristaus. įžengimas į dangų išvadavo net ir žmogiškąją Kristaus prigimtį nuo bet kokių velnio puolimų. Užtat velnias grįžo prie Kristaus, besiskleidžiančio žemės erdvėje ir laike: jis grįžo prie mistinio Jo Kūno, prie Bažnyčios kaip bendruomenės, prie regimosios jos Galvos. Kaip anuomet dykumoje Kristus, taip šiandien istorijoje popiežius yra kiekvieną kartą iš naujo gundomas tais pačiais dalykais: duona, dieviškąja gilia ir žemiškąja valdžia. Kiek popiežius yra Kristaus vietininkas žemėje ir regimoji Bažnyčios Galva, tiek jis nebuvo ir nebus sugundytas, nes tai yra laiduota paties Išganytojo ne tik šv. Petrui, bet ir visiems Žvejo žiedą nešiojantiems vyrams. Vis dėlto kiek popiežius yra žmogiškoji asmenybe, tiek jis gali gundytojui paklusti ir nesykį yra paklusęs. Šventųjų išnykimas popiežiaus soste kaip tik ir yra tokio paklusimo apraiška. Bažnyčios istorija teikia mums daugybę pavyzdžių, kurie rodo, kaip nekartą popiežiai nusilenkė duonos gundymui; nusilenkė vilionei naudoti dieviškąją savo gsVą priešams sutrypti; nusilenkė pagundai prisiimti žemiškąją valdžią ir su ja surištą didybę. Žinoma, krikščioniui liūdna yra regėti, kad ištisus amžius popiežiaus sostas pasilieka šventas tik savo pareigų dėliai. Mums norėtųsi, kad kiekvienas popiežius elgtųsi gundytojo atžvilgiu, kaip elgėsi Kristus, nesileisdamas su dykumų dvasia į jokias sutartis ar diskusijas (plg. Mat 4,4-10). Tačiau atsimenant, kad ir pats šv. Petras šiuo atžvilgiu nesykį svyravo tiek savo pažiūrose, tiek savo elgesyje, popiežių svyravimas ir linkčiojimas istorijoje darosi suprantamas. Jis virsta net savotiška Bažnyčios apologija, nes rodo, kad Kristaus įsteigtoji dievažmogiškoji Bendruomenė išsilaiko pasaulio audrose ne žmogiškąja išmintimi ar prigimtąja dorove, bet pačia Šventąja Dvasia, nepaisant žmogiškųjų suklupimų bei nuodėmių.
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kazys Bradūnas   
RYTAS
Sidabro paukščiai suplasnojo,
Sučiulbo aukso inkilai,
Ir ąžuoliniame altoriuj
Pragydo medžio angelai.

Išsprogo sienoje sienojai
Ūgiu pavasario žaliu.
Medines bažnytėlės rojuj
Širdis pavirto varpeliu.

VASARA
Guli kalvos tvankiam tingume,
Dega naktys be lašo rasos.
Aš meldžiuosi mėnulio tarme,
Aš grimstu į bedugnę šviesos

Nesutemstančio vasaros laiko,
Kur nėra valandų,
Kur įkaitę stiebai neišlaiko
Brandumo grūdų.

GENTIS
Mano gentį grūdina smūgiai —
Skamba skydas, apkaltas variu.
Aš jos buitį, kaip upę, geriu.
Po milžinkapių augančiais kūgiais
Gula kartos,
Kad vaikų vaikai
Gimtiį. grūdo gajumo.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai