Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
3 kovas



DIDŽIOSIOS ATGAILOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Audrius   
R.   SPALIS,   Didžiosios   Atgailos.
Novelės. Išleido "Tremtis", 1952 m. 352 p.
Didelė rašytojų dalis savo literatūrinius žingsnius yra pradėję eilėraščiais ir trumpais prozos gabalais, kurie dažnai krikštijami patogiu novelės vardu. Tačiau užmirštama, kad takas, vedąs novelėn, turi savotiškų ir neretai tik jam vienam būdingų "eismo" ženklų: staigus bei netikėtas charakterio atidengimas, momentinio įvykio pagavimas, taupus ir tik vietoje vartotinas žodis, visapusiškas kon-densuotumas, pašalinių įvykių bei personažų kuo atsargesnis įvedimas ir mokėjimas atitinkamame taške nutraukti veiksmą taip, kad ir pabaigus skaityti būtų galima apie kūrinį dar kartą pagalvoti. Todėl neturėtų būti perdaug juokingas pasakymas, kad gerą novelę parašyti yra sunkiau, negu apygerį bei apystorį romaną, nes kaip galima tobulesnei novelei reikia ne vien talentingos, bet ir labai patyrusios, kultūringos rašytojo rankos, šia prasme novelei būtinas, be kūrybiškumo, ir nemažas grynai technikinis   novelės   supratimas.   R. Spalio knyga šį teigimą pilnai patvirtina ir paliudija.
Skaityti daugiau...
 
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Antanas Maceina — Namų baime ........................................................................... 97
Gražina Tulauskaitė — Kryžius, Meškos, Palydovui, Pavasario daini,
Pėdos ir kraujas, Linksma naktis, Ruduo (eil.) ..................................................... 103

V. Čižiūnas — Lietuviškoji ir mišrioji šeima tautinėje misijoje ............................ 106
Venanoijus   Ališas — Bitele  (eil.) ........................................................................ 109
Jonas   Grinius — žiurkių kamera ......................................................................... 110
L.  Dambriūnas — Keletas pastabų A. Jakšto-Dambrausko charakteristikai ... 117
Vincas  Krėvė — Pasikalbėjimas Maskvoje su Molotovu ................................... 122
Antanas  Vaičiulaitis — šv. Kazimiero šventėje ................................................... 129

KŪRYBOS  PASAULYJE
LITERATŪRA
Aug.  Raginis — Ties Maironio lyrika ................................................................... 132
Petras  Babickas — Brazilijos literatūra 1952 metais ........................................... 133
A. Audrius — R. Spalis: Didžiosios atgailos .......................................................... 134
A. Kučas— Užmiršti kraštai (Clarence A. Manning: Forgoten Republics) ......... 135
A. Bendorius — Tautybių problema Rusijoje (Roman Smol
—Stocki: The Natonality problem of the Soviet Union) ....................................... 133


MENAS
Antanas  Škėma — Replika Jurgiui Blekaičiui ..................................................... 136

VISUOMENINIS  GYVENIMAS
Tėv. L. Andriekus, O. F. M. — žvilgsnis į šalpos reikalus ................................... 138
D r. V. Tercijonas — Medicinos laimėjimai Lietuvos nepriklausomybės metais  140

PASTABOS:
V. Utenis — Kaip nereikia rengti Vasario šešioliktosios — 142
J. B. — Apie masonus — 142
B. Mikelionis — Nepaiso pavardžių — 143.

ĮVYKIAI .................................................................................................................. 144
Skaityti daugiau...
 
NAMŲ BAIMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   

1
Sykį*) prisiartino prie Jėzaus vienas Rašto žinovas ir tarė: "Mokytojau, aš seksiu Tave, kur tik Tu eisi" (Mat 8, 19). Bet kurgi eis Išganytojas, kad jis neturi žemėje buveinės: "Lapės turi urvų, dangaus paukščiai lizdų, o žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti" (8, 20). Visi, artėjant vakarui, grįžta į savo židinį: ir žmonės, ir žvėrys. Visi nutraukia savo buvimą pakeliui, kad rytoj jį pradėtų vėl iš naujo. Vienas tik Kristus jo nenutraukia. Jis yra keleivis dieną ir naktį, todėl negrįžta, nes neturi kur grįžti, dienai baigiantis. Kristus žemėje turėjo užeigą, bet jis neturėjo namų. Jis neturėjo centro, aplinkui kurį teiktųsi žemiškoji Jo būtis. Kristus niekad nebuvo namie, bet visados pakeliui.

Ar kitoks tad galėjo būti ir "antrasis Kristus"? Tiesa, šv. Pranciškus turėjo tėvų namus Asyžiaus mieste. Juose jis užaugo ir subrendo. Tačiau, pasiryžęs sekti didžiuoju Karaliumi, jis savo tėviškę paliko, o antrosios nesusikūrė. Jis norėjo sekti Kristumi, kur tik jis eis. Bet kadangi Išganytojas neturėjo kur eiti, tai tuo pačiu ir šv. Pranciškaus kelias žemėje pasidarė benamio kelias. Šiuo atžvilgiu Asyžiaus šventasis buvo taip pat nuostabiai panašus į Kristų; panašus ne
---------
*) Pastaba, šis straipsnis yra ištrauka iš Ant. Maceinos studijos apie šv. Pranciškų Asyžietį, pavadintos SAULĖS GIESMĖ, kurią Amerikoje leidžia prel. Pranciškus Juras, spausdina Tėvų Pranciškonų spaustuve Brooklyne. Knyga turi keturis skyrius: 1. šv. Pranciškus gamtoje, 2. šv. Pranciškus ir turtas, 3. Šv. Pranciškus tarp žmonių, 4. šv. Pranciškus su Dievu, ir apima per 400 pusi. — Kokio pobūdžio yra ši nauja Maceinos knyga, skaitytojai kaip tik ir patirs iš čia dedamo vieno skyrelio. — Red.

tik tuo, kad neturėjo savo namų, bet visų pirma tuo, kad tiek savo paties, tiek savo brolių gyvenimą pastatė ant keleiviškumo principo. Tai buvo daug daugiau, negu tik pratęsti neturtą į pastatų sritį ir neturėti vad. nekilnojamosios nuosavybės. Visi kiti vienuoliai taip pat neturi namų. Nekilnojamojo turto jie taip lygiai yra išsižadėję, kaip ir kilnojamojo. Tačiau jie gyvena namuose, o kaikurie, sakysime, benediktinai, net visam amžiui yra prie vienos buveinės pririšti, būdami pasižadėję nesikilnoti iš vietos į vietą. Tuo tarpu šv. Pranciškus norėjo, kad broliai iš viso neturėtų jokių namų ir jokios buveinės ne tik nuosavybės, bet ir paties gyvenimo prasme.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Gražina Tulauskaitė   
KRYŽIUS

Žydi rožės ant jaunojo kapo:
Mūsų meilę tegul jos kalbės.
Užpustytos akys nemato,
Ir širdis neprikels jau širdies.

Rymo kryžius prie užmiršto kapo.
O prie jo parymot kas sustos?
Bėgdami kelio galo nematom
Ir neklausiam savos valandos.

Žydi rožės Viešpaties sodo
Prie šventosios gintaro pilies.
Saulės kryžius kelią ten rodo,
Baltas angelas mus nulydės.

Tik ar mes neprabėgsim pro kryžių,
Kaip vaikai nuolatos bėgdami?
Moja angelas mums atsigrįžęs:
Jo širdis lyg drugys nerami.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŠKOJI IR MIŠRIOJI ŠEIMA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. ČIŽIŪNAS   
TAUTINĖJE MISIJOJE   

Lietuvių šeima išeivijoje yra paties likimo įpareigota duoti savo vaikams tokį auklėjimą, kurio dėka tautos gyvybė ir jos kūrybiškumas išliktų ilgiems amžiams visose ateities kartose. Tai yra didelis ir šventas įsipareigojimas, tikra žmogiškoji ir tautinė misija.

Tačiau šeima išeivijoje gyvena visai skirtingu nuo šeimos tėvynės padangėje būdu. Išeivijoje atsidūrusią šeimą supa svetimoji gamtinė ir kultūrinė aplinka. Tos aplinkos poveikius paskiram žmogui ir visai šeimai bent apytikriai numanome visi. Tačiau mūsų sąmonėje kyla naujas klausimas, su kuriuo dažnokai susiduriame gyvenimo tikrovėje. Tai grynai lietuviškosios ir vadinamosios mišriosios šeimos klausimas. Jis mums nenaujas, kai pažvelgiame į jį tautos ir visos žmonijos istorijos plotmėje. Mišrių šeimų būta senovėje, esama dabar, bus taip pat ir ateityje. Tik šiuo metu mišriųjų šeimų klausimas yra mums žymiai opesnis, nes dešimtys tūkstančių tautiečių, skaudaus likimo išblokšti iš tėvynės, turėjo kurtis pasaulyje daug labiau išsiskai-džius, negu kad kūrėsi senesniosios mūsų išeivijos kartos. Šitaip plačiai išsiblaškius, neišvengiamai tenka rimtai skaitytis ir su mišriosios šeimos problema, nes daugelis nevedusių ir netekėjusių lietuvių vienokiu ar kitokiu būdu sudaro ar rengiasi sudaryti šeimas.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai