Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
4 balandis


ISTORINES TIESOS KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS RUGIS   
Jonas Rugis (1901.II.4-1968.XI.24) savo profesija buvo chemijos inžinierius, bet turėjo ir platesnius interesus: domėjosi ir filosofijos, ir istorijos klausimais. Eilę straipsnių buvo atspausdinęs ir mūsų žurnale. Dedamasis str. vra paskutinis jo rašinys mūsų žurnalui, kuris buvo gautas prieš pat jo mirtį.

Romėnų istorikas Tacitas yra formulavęs: "Eam esse historiae legem ne quid f alsi dicere audebat, ne quid veri non audebat — istorijoj įstatymas yra nedrįsti sakyti jokios netiesos ir nedrįsti nutylėti jokios tiesos."

Tur būt, kiekvienas rimtas istorikas laiko save tiesos ieškotoju ir tiki besivadovaująs tuo Tacito paskelbtu istorijos dėsniu. Bet kažin kiek tas dėsnis iš tikro griežtai pritaikytas daugelio istorikų moksliniuose veikaluose?

Kalbant apie prasilenkimus su tiesa istorijoje (arba, tiksliau pasakius, apie prasilenkiančius su tiesa istorinių faktų nušvietimus, kai kurių faktų išryškinimą, o kitų užtušavimą; kai kurių aspektų iškėlimą, o kitų susmulkinimą ar net visišką nuslėpimą) tenka išskirti keletą priežasčių, sąlygojančių istoriko darbą. Tas priežastis galima padalyti į dvi kategorijas: a) asmeninio pobūdžio priežastys, kylančios iš asmeninių įsitikinimų ar pamėgimų ir iš asmeninių būdo bruožų ir b) išorinės priežastys, įtakos ar net brutalus spaudimas.
Skaityti daugiau...
 
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Andrius Baltinis — Komunizmas ir krikščionybė ................................................................... 145
Birutė Ciplijauskaitė — Kazys Binkis ir 1920-tųjų metų poetinės tradicijos......................... 158
Aloyzas Baronas — Eilėraščiai (parodijos) ............................................................................ 160
Iš hebrajų poezijos — L. Goldberg ir J. Amihai (vertė J. Kėkštas) ....................................... 161
Sture Andersson — Vytautas Kasiulis (vertė dr. E. Varnauskas) ......................................... 162
Jonas Rugis — Istorinės tiesos klausimu ............................................................................... 164
Ladas Tulaba — Pragiedruliai ir šešėliai tarptautiniame gyvenime .......................................168
Aleksandras Pakalniškis — Jaunimo pramogos Žemaičiuose ............................................... 173

IŠ MINTIES IR GYVENIMO

Alaušius — Tautinis nejautrumas ir srovinis irzlumas ............................................................ 177
L. Andriekus — Dailės paroda New Yorke ............................................................................ 178
P. Alba — Leono Urbono dailė ................................................................................................ 178
Daiva Matulionytė — Dariaus Lapinsko naujas pastatymas................................................. 179
Pranas Visvydas —- A. Solženicyno byla tęsiasi .................................................................... 180
Vyt. Sirvydas — Anglų diplomatija .......................................................................................... 182
Mūsų buityje.............................................................................................................................. 184
Laiškai redakcijai ..................................................................................................................... 186

KNYGOS

Skirmantė Kondratienė — Lietuvos sukilimas 1862-1864 m. (dr. K.Jurgėlos) .................... 187
Pr. Skardžius — Vandenvardžių darybos studija (A. Vanago)................................................ 188
L. Karklius — Literatas—-ne poetas (K. Korsakas) ............................................................. 189
Vytautas A. Jonynas — Alanto pakraikas skaitytojams ........................................................ 190
Vladas Kulbokas — A. Norimo apysaka jaunimui .................................................................. 192

Viršelio 1 psl.- V. Kasiulis: Tivoli sodas Kopenhagoj (guašas), 4 psl. — Malūnas Švedijoj (guašas)
Šis numeris iliustruotas V. Kasiulio kūrinių (tarp jų autoportreto) nuo­traukomis. Be to, K. Binkio, J. Rugio ir A. Solženicyno atvaizdai
Skaityti daugiau...
 
SOLŽENICYNO BYLA TĘSIASI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranas Visvydas   
Nobelio literatūros premijos suteikimas Aleksandrui Isajevičiui Solženicynui praeitais metais buvo laukiama staigmena. Rusų tauta susilaukė rašytojo, kuris savo kūrybiniu pajėgumu gretinasi prie Tolstojaus ir Dostojevskio, o drąsa — prie iškiliausių žmogaus teisių gynėjų. Bet kaip tik dėl šios drąsos sovietai ne apsidžiaugė šiuo Nobelio premijos laureatu, o pasipiktino. Solženicyno byla sovietuose tęsiasi, nepavykstant rašytoją nei nutildyti, nei palaužti. Nobelio literatūros premijos suteikimas dar labiau atkreipė pasaulio dėmesį į jo bylą.

Vykti į Nobelio premijų iškilmes Solženicynas negalėjo. Svarbiausią priežastį jis pats nurodė laiške švedų akademijai: "Dėl to, kad paskutinėmis savaitėmis mano krašte, ypač spaudoje, reiškiamos priešiškos nuomonės prieš gautą premiją, ir dėl to, kad mano veikalai vis dar tebedraudžiami spausdinti ir už jų skaitymą žmonės išmetami iš darbo ar šalinami iš mokyklų, aš bijau, kad kelionė į Stockholmą atkirs mane nuo gimtojo krašto ir man nebus leista grįžti namo". Tą savo prisirišimą prie tėvynės jis ne kartą yra pabrėžęs. 1967, kai rašytojų sąjungos sekretoriatas svarstė jo laišką, Solženicynas jausmingai prisipažino: "Visą savo gyvenimą jaučiau po savo pėdomis tėvynės sielą, ir tik jos sielvartą girdžiu, tik apie tai galiu rašyti".
Skaityti daugiau...
 
LITERATAS —NE POETAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Karklius   
Lietuvoje išleista Kosto Korsako eilėraščių rinktinė — Piūtis (1969). Jeigu tai būtų poeto knyga, ji nors ir rinktinė, nebūtų verta dėmesio, nes ne kiekviena knyga to nusipelno. Tačiau čia kitoks atvejis: autorius — žinomas literatūros kritikas ir istorikas, vadovaujantis asmuo literatūros mokslo darbuose, žinoma, tai nesuteikia jokių privilegijų nei autoriui, nei knygai. Tačiau, antra vertus, duoda progą žvilgterti į dažno literatūros mokslininko, turinčio ir kūrybinių ambicijų, atveji. K. Korsakas ir jo Piūtis — geras pavyzdys.

Eiliuoti K. Korsakas pradėjo anksti — gimnazijoje. Nieko ypatingo: tas ne gimnazistas (ypač literatūron pasinešęs), kurs eilių nerašo. Tačiau netrukus susigriebė ir susitelkė kritikoje, žingsnio būta išmintingo: ilgainiui K. Korsakas tapo rimtu marksistinės krypties kritiku. Tik retkarčiais brūkštelėdamas vieną kitą eilėrašti, jo paties žodžiais tariant, jis nė nebemanė "kada nors begrįšiąs prie poezijos" (Tarybų Lietuvos rašytojai, 1967, p. 302). Vienok sugrįžo: pasitraukęs karo metu į Sovietų Sąjungą, vėl ėmė eiliuoti — daugiau negu bet kada. Tai, iš dalies, suprantama. Viena, visi pasitraukusieji literatai "jautė pareigą" atiduoti propagandinės kūrybos duoklę, o literatūrinė kritika
— pagrindinis K. Korsako darbas
— šiuo atveju buvo mažiau reikalinga. Antra, būta ir kitų, grynai asmeniškų priežasčių, "inspiravusių" net ir ne poetą: atsidūrus svetur, kraštutinėse sąlygose, K. Korsakui, kaip jis pats sakosi, "savotiško nusiraminimo teikė individualinė lyrika", kurioje jis stengėsi "bent iš dalies išreikšti savo tuo metu skaudžius ir neretai prieštaringus pergyvenimus" (ten pat, p. 303). Ne atsitiktinai kai kurie šie eilėraščiai yra pakenčiamiausi iš visų jo eilių. Grįžus į Lietuvą, K. Korsako poetinis "pakilimas" vėl gerokai nuslūgo. Tačiau jis vis tiek bandė ir tebebando eiliuoti iki šių dienų.
Skaityti daugiau...
 
viršeliai PDF Spausdinti El. paštas
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai