Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1 sausis



HABEMUS PONTIFICEM PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Vaišnora, MIC   

Pop. Jonas XXIII

Gal niekad pasaulis taip nelaukė naujojo popiežiaus rinkimų, kaip po Pijaus XII mirties. Konklave, kuri turėjo išrinkti pop. Pijaus XII įpėdinį, susirinko didžiausio visų dėmesio ir nekantraus laikimo ženkle. Konklaves faktas nėra naujas, bet niekad jis nebuvo tiek tapęs visų dėmesio centre; visas pasaulis: religinis, politinis, katalikiškasis, protestantiškasis, o net ir kitų tikybų paskutiniais metais, dėl Pijaus XII asmeniškų savybių, yra atkreipęs dėmesį į dvasines vertybes, į krikščioniškosios moralės ir krikščioniškosios doktrinos svarbą, į tą augštą vietą, kurią civilizacijos istorijoje užima Katalikų Bažnyčia. Popiežiaus Pacelli mirtis paliko tuštumą ne tik paprastų žmonelių širdyse, bet ir intelektualinėse sferose, neapakusiose priešišku Bažnyčiai nusistatymu ir pajėgiančiose pajusti tiesioginę ar netiesioginę religijos įtaką, šią tuštumą turėjo užpildyti asmuo, į kurio asmenybę, programą nukrypo milijonai akių ne tik besidominčių kas bus būsimasis Pijaus XII įpėdinis, bet ir laukiančių, kokią kryptį, liniją užims jis šv. Petro soste.

šį kartą konklavė susirinko nepaprastu metu: pozityvizmo amžiuje, kada atrodo, jog ima viršų mokslas ir šalta technika, pajungta siekimui ir jieškojimui patogumų, malonumų, gyvenimo lengvumo. Betgi dvasinis popiežiaus autoritetas ir svoris, net ir tokiose aplinkybėse, nė kiek nesumažėja, priešingai, ji3 Įgauna dar didesnės reikšmės. Bažnyčios užduotis mūsų laikais nėra sumažėjusi ir popiežiaus asmenybė nėra antraeilis dalykas. Bažnyčia ir popiežius vienas antrą papildo: Bažnyčia savo plačiai apimančia organizacija, savo ilgų amžių tradicijomis, o popiežius savo sugebėjimu duoti Bažnyčios gyvenimui kryptį, kuri tam tikru atžvilgiu gali būti naujos epochos pradžia.
Skaityti daugiau...
 
Turinys PDF Spausdinti El. paštas
Doc. dipl. inž. K. Kriščiukaitis — Urbanizmas ir Lietuva ................................................. 1
Balys   Auginas — Nugalėtieji, Vienatvės obuoliai, Akmenėjanti žemė (eil.) ............... 10
Feliksas   Jucevičius — žmogus Paskalio dialektikoje ................................................... 12
Juozas   Girnius — Pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui ........................................ 21
A. Šapoka — Vilniaus miestiečių savivaldos organizacija ir miesto vidaus santykiai .. 30

KŪRYBOS     PASAULYJE LITERATŪRA
Titus Alga — Kosto Ostrausko "Kanarėle" ................................................................... 35
Aug. Raginis — Antanas Škėma: Balta drobulė ............................................................. 36
ASS Jaunimo literatūros konkursas ................................................................................. 38

MENAS
St. M. — Įdvasinta realybė nugali tikrovę ...................................................................... 38
St. S. — Pokoncertiniai mąstymai .................................................................................... 39
T. Alga — Bostono sambūris nugirdė Čikagą  raudonuoju vynu .................................... 42

RELIGINIS  GYVENIMAS
J. Vaišnora,   M. I. C. — Habemus pontificem  ............................................................... 43
Liet.   Pasiuntinybė  prie  Vatikano .................................................................................  47
Popiežius Jonas XXIII apie taiką ..................................................................................... 47
Įvykiai  ............................................................................................................................... 48
Skaityti daugiau...
 
URBANIZMAS IR LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DOC. DIPL. INŽ. K. KRISČIUKAITIS   

Miestai yra tam, kad žmonės juose gyventų sveiki ir laimingi — šie Aristotelio žodžiai, manau, geriausiai išreiškia urbanizmo tikslą. Graikų filosofas jau tuomet suprato, kad urba-nizmas didele dalimi yra sociologinė problema, kuri buvo tokia visuotinai pripažinta tik XX a. angoje.

Apskritai žmogus nori turėti sveiką bei jaukų šeimos židinį — butą, sveiką darbovietę, galimai arčiau to židinio ir pagaliau galimybę patenkinti savo kultūrinius bei dvasinius poreikius.

Urbanizacija tikrai buvo civilizacijos sinonimu, kolei tų pagrindinių urbanizmo tikslų buvo paisoma. Kai XIX a. pramonė išugdė neaprėžtą kapitalizmą, kurio tikslas buvo pelno siekimas, daugiausia darbo žmonių sąskaita, urbanizacija jau nereiškė civilizacijos, nes iš tų laikų mes turime didžiųjų miestų vad. "slum" kvartalus, kuriuose tie darbo žmonės buvo apgyvendinami. Ryšium su tuo kyla epidemijos, ypač vaikų tarpe, nes jie visai buvo atitraukti nuo gamtos, gyvendami daugiaaugščiuose mūriniuose namuose—dėžėse. Miestai tapo lyg smakais, ryjančiais sveiką kaimo prieauglį.

Bet XIX a. gale buvo pagaliau susirūpinta grąžinti urbanizmui seną paskirtį. Atsiranda specialūs įstatymai, tvarką miestų statybą. Pionierių tarpe buvo Švedija ir Prūsija, nes ten jau 1875-78 m. buvo išleistas pirmas panašus įstatymas. Urbanizmas iš meno virsta jau mokslu, tačiau su didele meno įtaka.  Tais laikais atsiranda ir pats terminas, kilęs iš lotynų urbs, miestas, apimąs ne tik patį planavimą, bet aplamai viską, kas liečia miestą, pvz. net ir administraciją.
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BALYS AUGINAS   
NENUGALĖTIEJI


      APKLOSTYTI Gerosios Žemės miline,
Jūs miegat mano tėviškės kalneliuos ir arimuos,
Sugulę poilsiui blindažuos juodžemio smaluoto — —
     Ant kauburių užkopę, žvalgosi dangaus line,
Nepavargsta ir budrūs jūs saugai — mediniai kryžiai ramūs.
Ir už vijoklių ir erškėtrožių vielų spygliuotų ploto —
Sapnuoja kario mieganti širdis.

     Už jūsų apkasų — pavasario žvalgai,
Keliaudami laukais, aguonų žydinčių šūsnis sukrauja,
Ir jos — liepsnodamos Gyvenimu — jums šviečia lyg raketos—   
    Ir džiūdami dienovidžio dangaus langai
Sudrumsčia jūs sapnus    — Tada išvystat savo karštą kraują,
Pasruvusį žiedais, vilnijantį daubom ir dirvomis iš lėto — —
Ir džiaugiatės brandžios Aukos grūdais — — —
Ir jau šaltais suakmenėjusiais delnais
Žegnojote mane — sužiedusio jūs Kūno mažą sėklą —
Ir aš jaučiu laimingo žemdirbio žemėtą saują,
     Sugrįžusią žydėt į savo žemę pelenais — — —
Jūs vėl sapnuojate brangius žaislus: skylėtą šalmą, - ir šaudyklę,
Ir arklą, ir trimitą — — — Kvepiančioj vagoj kariaujat
Ir mirštate kasnakt už žydinčius laukus.
     Jūs nieks nenugalės! Ir laiko pusnyse
Joks priešas nepaims tvirtovės jūsų ir tranšėjų! —
Tai vakaro saulėlydžių įkaitę kalavijai
    Rūdija lūždami kareivių širdyse —
Nei niekas niekada jų Dvasios dar nenugalėjo —
Ir ji šviesi skraidys, kaip mėnesienos naktį vėjai,
O tie Nežinomi  Kariai sapnuos — —   
Skaityti daugiau...
 
ŽMOGUS PASKALIO DIALEKTIKOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė FELIKSAS JUCEVIČIUS   
P A S K A L I S  (pomirtinė kaukė)

I
Sakoma, kad originalios asmenybės sunkiai leidžiasi įspraudžiamos į rėmus. Paskalis yra viena iš tokių. Negalima jo laikyti nei filosofu, nei teologu. Netinka jam ir rašytojo vardas. Gal tiksliausiai būtų jį vadinti moralistu bei mąstytoju, ir tai genialiu. Kad Paskalis buvo genijus, niekas neabejoja. Štai ką rašo apie šį nuostabų savo tautietį Chateaubriand: "Buvo žmogus, kuris dvylikos metų sukūrė matematiką bežaisdamas; šešiolikos metų parašė apie konusus tokį mokslo veikalą, kokio nebuvo nuo antikinių laikų; septynioliktaisiais metais tik protu suvokiamą mokslą suvedė į mašiną (t. y. išrado skaičiavimo mašiną - F.J.); dvidešimt trejų metų įrodė oro sunkumo apraiškas ir atitaisė vieną iš pagrindinių senosios fizikos klaidų; amžiuje, kai kiti tik pradeda gimti, apibėgęs visą pažinimo lauką, pamatė jojo niekingumą ir nukreipė savo mintis į religiją. Nuo to meto iki mirties, sulaukęs trisdešimt devintuosius metus, silpnas ir sirguliuodamas, išdirbo kalbą, kuria kalbėjo Bossuet ir Rasinas, davė tobuliausios satyros ir aiškiausio galvojimo pavyzdį. Pagaliau, nežiūrint visų negalavimų, abstrakcijos pagalba išsprendė pačias komplikuo-čiausias geometrijos problemas ir paliko popieriuje mintis, liečiančias Dievą ir žmogų. Šitas pasibaisėtinas genijus vadinosi Blaise Paskalis."1)

Tikrai yra reikšmingi Paskalio nuveikti darbai. Tačiau tai nepadaro jo antlaikine asmenybe. Kaip visi mirtingieji, taip ir jis yra susietas su savo epocha bei aplinka, ir taip glaudžiai, kad kai kas jį net vadina "aplinkybių žmogumi".

Paskalis yra kūdikis septynioliktojo šimtmečio, gimusio renesanso sukeltos intelektualinės ir moralinės revoliucijos sūkuryje. Tai laikotarpis, kada žmogus pirmą kartą istorijoje pradėjo jaustis lyg ir laisvas nuo gamtos jėgų. Nebegąsdino jojo daugiau ir moralinis fatalizmas. Naujųjų išradimų bei atradimų akivaizdoje gyvenimas jam atrodė ne tiek kelionė į amžinybę, bet menas, nuostabiai viliojantis menas, išmokąs mirtinguosius pasinaudoti proga į  pasisekimą  ir  garbę.   Žmogus  ėmė   šalintis vienuolynų. Vietoj katedrų ir pilių statė įmones ir laivus. Kontempliacija pasirodė nebereikalinga. Jį bežavėjo kūryba ir akcija. Kaip tik apie tą laiką viduramžių Teofilio legendą, kur niekingas nusidėjėlis išgelbstimas Dievo Motinos gailestingu užtarimu, jis pakeitė "Faustu". Asmenybė nerami, bet patraukianti, nebe-pažįstanti priešingybės tarp dorybės ir nuodėmės. Šičia jau viskas vyksta ant žemės, kur nebėra nei blogio, nei gėrio, bet tik kvailųjų nepasisekimai ir gudriųjų laimėjimai.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai