Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1984 m. 5 rugsėjis-spalis



TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
L. A. — Lietuvių išeivių vyskupas ir emigrantų bei tremtinių pastoracija .......................................... 257
Vysk. Kazimieras Paltarokas — Šv. Kazimiero jaunystė .................................................................... 261
Kun. Ričardas Mikutavičius — Eilėraščiai apie šv. Kazimierą ........................................................... 269
Dr. Vincas Vyčinas — Asmenybiškumas Ibseno dramose: Peeras Gyuntas ...................................... 272
Kazys Bradūnas — Prie Vilniaus katedros (iš "Dux Magnus" operos libreto) .................................. 281
Kęstutis K. Girnius — Ar pokario metais Lietuvoje vyko klasių kova ar pilietinis karas?  .............  295

IS MINTIES IR GYVENIMO
Dr. Vytautas Bieliauskas — Kunigas lietuvių tautoje .......................................................................... 309
A. L. — "Klajojantis žydas" — ateisto religinis romanas .................................................................... 311
Alfonsas Nakas — Septintosios tautinių šokių šventės įspūdžiai ........................................................ 312
R. Viesulas — Banguolės Marijos Raugaitės dailės paroda ............................................................... 316
Juozas Prunskis — Lietuviškoji tarnyba "Amerikos balse" ................................................................ 316
JAV LB Kultūros Tarybos 1984 metų konkursai ir premija ................................................................. 318

KNYGOS
K. Barėnas — Stasio Santvaro "Buvimo pėdsakai" ............................................................................ 319
Aug. Raginis — Lyrika ir astronomija (Aleksandro Radžiaus "Priimk mane, mėnuli") .................... 321
Antanas Dundzila — Lituanus trys dešimtmečiai .................................................................................. 321
Spec. — Lietuviai Rytų Europos poezijos rinktinėje ............................................................................. 323
Atsiųsta paminėti ..................................................................................................................................... 324
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŲ IŠEIVIŲ VYSKUPAS IR EMIGRANTŲ BEI TREMTINIŲ PASTORACIJA PDF Spausdinti El. paštas


Ne be pagrindo galima klausti, ar šie metai nebus palaimiausi mūsų išeivijos istorijoje? Pagrindas yra tvirtas, ir jo lengvai nesugriautų abejonės.

Pirmiausia, 1984 metai yra skirti šv. Kazimiero mirties 500 metų sukakčiai paminėti. Žinoma, šis religinis jubiliejus kai kam, ypač pradžioje, galėjo atrodyti kaip eilinis istorinis prisiminimas — be sujudinančios tautą bei išeiviją jėgos. Panašiai juk atsitiko 1958 metais, kai minėjome šv. Kazimiero gimimo penkis šimtmečius. Bet šiam jubiliejui buvo rūpestingiau ruoštasi, ir susilaukta nesitikėtos staigmenos iš Šv. Tėvo. Kovo 4 dieną Šv. Petro bazilikoje surengta iškilmė laikytina labai svarbiu įvykiu, iškėlusiu mūsų pamirštą tautą iš prieblandų į dienos šviesą. Sukvietimas į tą šventę pasaulio diplomatų, mūsų tautos entuziastiškas apibūdinimas popiežiaus pamoksle ir jo žodyje Šv. Petro aikštėje yra įvykiai, kurių mes laukėme visą išeivijos laikmetį. Beje, skambesnių proveržių nematydami, tenkinomės politinėje maišaty apie Lietuvą atsitiktinai ištartais palankiais žodžiais. Šv. Tėvas surengė didelę staigmeną mums patiems ir pasauliui. Lyg to dar nebūtų gana, rugpjūčio 25 d. savo vasarvietėje Castelgandolfe jis pareiškė, jog norėjęs ir pats aplankyti Lietuvą, bet Maskva jo ten neįsileidusi. Neįsileidusi nė jo atstovo Vatikano valstybės sekretoriaus kard. Augustino Cassarolio. Tai apgailestaudamas, Šv. Tėvas lietuvių kalba atlaikė mišias ir pasakė pamokslą, kuris buvo transliuojamas į Lietuvą ir pasklido pasaulinėje spaudoje. Toks popiežiaus palankumas mūsų tautai paveikė Katalikų Bažnyčios aukštuosius dignitorius, palenkdamas juos mūsų pusėn. Kazimieriniuose minėjimuose ten, kur tik yra kiek didesnis būrys lietuvių, nuoširdžiai dalyvavo vietos kardinolai, arkivyskupai ir vyskupai.
Skaityti daugiau...
 
ŠV. KAZIMIERO JAUNYSTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Lietuvoje anais laikais, kuriuos puošė pavyzdingu savo gyvenimu šv. Kazimieras, baigėsi trynimasis pagonijos liekanų su krikščionybe. Aukštaičiuose ją galutinai prigydė didysis mūsų kunigaikštis Jogaila. Vesdamas katalikę lenkų karalaitę Jadvygą, jis pats priėmė krikštą, sujungė dvi tolimas dvasia tautas, bet įdiegė lietuviuose tą patį katalikų tikėjimą, pasukdamas Lietuvos istoriją katalikiškųjų Vakarų kryptimi. Jogaila paliko du sūnus: Vladislovą, lenkų karalių, ir Kazimierą, kurs valdė Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę.1 Vladislovui žuvus ties Varnos miestu kare su turkais, Kazimieras buvo pakviestas ir lenkams karaliauti. Jo viešpatavimas lietuviams, palyginti, buvo ramus: niekas į mūsų kraštą nebuvo įsibrovęs; plėtėsi amatai, prekyba, gerėjo ekonomika, daugėjo gyventojai, kilo švietimas, didėjo mokyklų skaičius; Vilniuje veikė dvi vidurinės mokyklos.

Karalius labai mylėjo Lietuvą ir jos žmones, pratinosi lietuviškai kalbėti, tačiau pas mus dažnėjo svetimų kalbų vartojimas. Jis vedė 1454 m. Romos ciesoriaus, Čekijos ir Vengrijos karaliaus Alberto II dukterį Elzbietą; ji anksti nustojo tėvo ir augo našlaite, kiek pamiršta, dėdės ciesoriaus Alberto III globojama. Juodu sutuokė šv. Jonas Kapistranas. Buvo tai laimingiausia tuometinių valdančių Europos šeimų tarpe. Kazimieras Jogailaitis ir Elzbieta Habsburgaitė išaugino šešis sūnus ir penkias dukteris.

Štai karališkos šeimos vaizdelis. Didžiuliame karališkos Vavelio pilies kambaryje karalienė prie hebaninio ratelio, sukalinėto auksinėmis vinimis, ir plonai verpia linus. Kartas nuo karto pertraukia darbą, su meile pažvelgdama į būrelį vaikų, žaidžiančių priešais kampiniame kambary.
Ji užsispyrė įtraukti savo žaidiman išblyškusį, angeliško grožio berniuką, kuris nenorėjo dalyvauti.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI APIE ŠV. KAZIMIERĄ PDF Spausdinti El. paštas
Karaliaus rūmų dvariškiai
ir miesto sargyba
šv. KAZIMIERĄ JOGAILAITĮ,
dažnai randa
besimeldžiantį
prie uždarytų bažnyčios durų.

Tytuvėnai, 1983 m. sausis

* * *
Ilgai stebiu Tave.
Pro storą amžių stiklą.
Lyg nieko ypatingo nematau.

Nebent gal ašarą. Vienintelę.
Pakibusią ant skruosto nuostabios giedros.
Ištryškusią palaimai kalbinant akmens gilumą.

Gal ta ... vienintelė
regėjimo stebuklo likusi žymė?
Užuovėja Kvietinei Duonai sukramtyti?
Išgerti sotų Kraujo lašą?

Ilgai stebiu Tave.
Mąstau. Į skaidrumą įsižiūrėjusiom akim.
Išnykstančiom, tai vėl vaiskiom dienom.

Įsiliepsnojančioj nakty
Tau pakeleivių
ieškau, ieškau, ieškau ...
 
Skaityti daugiau...
 
AR POKARIO METAIS LIETUVOJE VYKO KLASIŲ KOVA AR PILIETINIS KARAS? PDF Spausdinti El. paštas
Pokario metais Lietuvoje vyko vidaus karas. Bet galima klausti kokios rūšies jis buvo. Iš esmės yra keturi pasiūlymai: du tarybinių istorikų, du išeivijos. Pirmaisiais pokario metais tarybiniai propagandistai ir pareigūnai aiškino, kad partizanų kovos — tai tautos remiamos vyriausybės akcija sunaikinti banditus arba, vartojant šiuolaikinę terminologiją, teroristus, kurių ginkluotus būrius sudarė buožės, buržuaziniai nacionalistai bei hitlerininkų rėmėjai. Vėliau mažiau kalbėta apie banditus ir teroristus, daugiau apie tariamą buržuazinių nacionalistų ginkluotą pogrindį ir apie klasių kovą kaime. Išeivijoje yra užuominų, kad Lietuvoje vyko pilietinis karas, arba ypatingos rūšies sukilimas, nors dauguma teigė ir teigia, kad partizanų kovos buvo ginkluotas pasipriešinimas okupantui ir kad kalbos apie pilietinį karą yra nesusipratimas.

Taigi, yra keturi siūlomi partizanų kovų aptarimai: (1) valdžios veiksmai prieš teroristinį sąjūdį, (2) klasių kova kaime, (3) pilietinis karas, (4) ginkluotas pasipriešinimas prieš okupantą. Šiame rašinyje nagrinėsiu antrąjį ir trečiąjį pasiūlymą. Mėginsiu įrodyti, kad svarbiausia klasių kovos sampratos prasme, Lietuvoje nevyko klasių kova, nes iš viso abejotina, ar galima prasmingai kalbėti apie klasinius skirtumus tarp Lietuvos valstiečių, nes visi ženklai rodo, kad kaimo varguomenė labiau rėmė partizanus negu tarybų valdžią. Nebuvo ir jokio pilietinio karo, nors kai kurie lietuviai rėmė Maskvos politiką. Ne vietos komunistai, bet Kremliaus įgaliotiniai ir nelietuviai turėjo vyraujantį vaidmenį kovoje su partizanais ir tarybinio režimo išlaikyme. O pačių komunistų politika pirmaisiais pokario metais rodo, kad jie į Lietuvą žiūrėjo kaip į priešų šalį, kurioje mažas partiečių būrys buvo apsuptas priešiškai nusiteikusių gyventojų masių.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai