Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1985 m. 3 gegužė-birželis



TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Juozas B. Laučka — Keletas žvilgsnių į Lietuvos 1922 metų konstituciją: jos kilmė ir pagrindiniai principai .................................................................................................................................................. 133
Česlovas Masaitis — Penki kepalėliai (eilėraščiai) ............................................................................ 148
Dr. Vincas Vyčinas — Asmenybiškumas Ibseno dramose ................................................................. 150
L. A. — Paskutinis milžinas (Mare Chagall) ....................................................................................... 156
Petronėlė Orintaitė — Neskink nepražydusios gėlytės! ..................................................................... 164
Kęstutis K. Girnius — Sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais ................................................ 168
Kęstutis Trimakas — Išeivijos lietuvių jaunimas pasaulyje ............................................................... 176

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Lietuvos krikšto jubiliejui artėjant: Lietuvos vyskupų ir vyskupijų valdytojų raštas kunigams ir tikintiesiems ........................................................................................................................................... 187
A. Užuolanka — 1985 metų literatūros išleidimo planas Lietuvoje .................................................... 189
Mūsų buityje .......................................................................................................................................... 192

KNYGOS
Ilona Gražytė - Moziliauskienė — Kazio Bradūno "Prierašai" ......................................................... 193
Jurgis Gliauda — Aleksio Rannito įnašas į čiurlionianą ("Mikalojus Konstantinas Čiurlionis — Lithuanian visionary painter" ............................................................................................................... 194
J. Ž. — Ostrausko pjesės Rytų Europos pasaulis ............................................................................... 197
Marija Stankus - Saulaitis — Rūtos Klevos Vidžiūnienės sunkumai    ............................................. 198
Saulius Pašilis — Kardinolo Višinskio dvasinis portretas .................................................................. 198
Spec. — Du Stefano Heymo romanai .................................................................................................. 199
Skaityti daugiau...
 
KELETAS ŽVILGSNIŲ Į LIETUVOS 1922 METŲ KONSTITUCIJĄ: JOS KILMĖ IR PAGRINDINIAI PRINCIPAI PDF Spausdinti El. paštas


Lietuvos konstitucinės teisės žinovai (Roemeris, Tumėnas, Krivickas, Račkauskas) atsisteigusios Lietuvos valstybės konstitucinės teisės esminiu pagrindu laiko 1918 metų Vasario Šešioliktosios aktą, paskelbusį nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniuje.1 Trumpas tas aktas, bet jame labai dalykiškai ir veiksmingai išdėstytas valstybinės reikšmės sprendimas, pagrįstas Lietuvos Tarybos, kaip vienintelės tautos atstovybės, teise, išplaukusia iš Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 metų rugsėjo 18 - 22 dienomis nutarimų ir paremta tautų laisvu apsisprendimu. Tas pats Vasario 16-osios aktas drauge nubrėžia atstatomos valstybės pagrindines gaires: Lietuva tvarkysis demokratiniais pamatais, kuriuos galutinai nustatysiąs Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų Lietuvos gyventojų išrinksimas. Taip pat tame akte nurodyta, kad santykius su kitomis valstybėmis irgi nustatys Steigiamasis seimas. Nors ir skelbta, kad atsteigiama valstybė, tačiau valstybinio tvarkymosi pavyzdžiu nebesirinkta buvusioji monarchinė santvarka.

*    Ši politinė apybraiža, autoriaus pagrįsta jo paskaita L.K. Mokslo Akademijos 1982 m. suvažiavime, spausdinama pažymint Lietuvos Steigiamojo seimo susirinkimo — 1920 metų gegužės 15 d. — 65-tąsias metines. Red.

Kadangi Lietuvos taryba savo trumpoje Vasario 16-sios deklaracijoje pažymi veikianti ne tik remdamasi pripažinta tautų laisvo apsisprendimo teise, bet ir 1917 m. Lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimais, būtina mesti vieną kitą žvilgsnį ir į tą konferenciją, ir į jos sukvietimo aplinkybes. Jos oficialūs užrašai neprieinami, tačiau talkon pasikviestini labai patikimų liudininkų prisiminimai, neseniai pasirodę Jungtinėse Valstybėse. Jų autoriai — Aleksandras Stulginskis ir Petras Klimas, 1917 m. konferencijos dalyviai, Tarybos nariai.2

Nuo 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo Lietuvoje vis dažniau ir garsiau reikalauta autonomijos savo šaliai. Lietuvai atsidūrus Vokietijos okupacijoje, tautos veikėjai nebesitenkino autonomija vienos ar kitos valstybės rėmuose. Pradėta kalbėti labai ryškiai už visišką valstybinį savarankiškumą, nepriklausomybę. Kai 1917 m. okupacinė valdžia panūdo palengvinti sau administravimo naštą, ji ieškojo krašte vadinamų patikėtinių bendradarbiavimo. Tačiau Vilniuje susitelkę lietuviai veikėjai labai aiškiai ir tvirtai pareikalavo tokios institucijos, kuri atstovautų tautai ir jos interesams. Anot Stulginskio, vokiečiai kreipėsi į Antaną Smetoną, vyskupą Pranciškų Karevičių, Joną Basanavičių "rekomendacijų" dėl kandidatų į "patikėtinius".3 Tačiau okupantams atsakyta, kad tik šalies atstovų konferencija gali išrinkti savo tautos tarybą, kuri tvarkytų ir gintų Lietuvos reikalus. Vokiečiai nusileido bent tiek, kad konferencija leista, bet ji privalėjo būti kviečiama, o ne renkama.
Skaityti daugiau...
 
PENKI KEPALĖLIAI PDF Spausdinti El. paštas
R. MOZOLIAUSKAS: Gydančios rankos

PAKLYDĘS VIENAS
Ir vėl kartoji savąjį stebuklą, Viešpatie,
Penkis mums džiaugsmo kepalus vėl dalini.
Girdžiu, Tu klausi mus: ar jūs manęs čia ieškote,
Ar esat čia tik mano duonos alkani?

Tu daugini penkis mažyčius džiaugsmo trupinius —
Ir tavo rankoj kibirkštėlės jo gana
Uždegti tūkstančiams širdžių, kurios laukimo kupinos,
Naujos vilties ir laimės spindinčia liepsna!

Aplink malda ir rankom kyla džiaugsmo potvynis,
Kai savo meile Tu palaimini minias,
Maldaujančias stebuklą Tavąjį kartoti
vis, Vis dauginti džiaugsmu sekundes nuostabias.



Dairaus, paklydęs tūkstančio širdžių bangavime ...
Argi ir aš, ir aš šiam potvyny esu?
Ar mes visi kartu stebuklą šį ragavome?

Ak, ne! Tamsoj aš vienas stoviu tarp šviesų!

Hrovidence, 1984.VIII.4
Skaityti daugiau...
 
ASMENYBISKUMAS IBSENO DRAMOSE II BRANDAS PDF Spausdinti El. paštas
2. Rinkimasis
Jau svarstant Peero Gynto asmenybiškumą, buvo matyti, kad gyvuliškasis — ar kipšiškasis — sau pakankamumas reiškė laikymąsi save gerbiančios, motiniškos Gamtos apibrėžtyje — ėjimą jos užsibrėžtu taku. Gi žmogaus ištikimumas sau reiškė jo rūpinimąsi savimi. Šis rūpinimasis savimi principiniai nereiškia vadovavimosi jame pačiame esančiu branduoliu, bet branduoliu, kuris randasi galutinoje realybėje. Ne iš savo, bet iš šalia savęs esančio perspektyvos taško, asmenybiška būtybė nužvelgia savo gyvenimo kelią ir veda save juo ne pagal savuosius egoistinius nuostatus, bet pagal galutinosios realybės direktyvas (arba nukrypsta nuo jų).

Jeigu asmenybiškumas būtų viešpatingas — nesaistomas jokiomis aukštesnės realybės normomis — tikra prasme nebūtų jokio rinkimosi: bet kuris kelias būtų mano kelias, ir aš negalėčiau būti apkaltintas ar teisiamas dėl vienokio ar kitokio nukrypimo nuo jo.

Brando motina nulėmė savo gyvenimo kelią, jį rinkdamasi. Ji, kad ir mylėdama savo kaimo jaunuolį, rinkosi nemylimą, seną, bet turtingą vyrą. Įvykdžiusi šį savo pasirinkimą, ji pastoviai ir nuosekliai jo laikėsi visą savo gyvenimą: ji vertino ir brangino turtą virš visa kita. Tą savo laikyseną ji išlaikė ir vyrui mirus, ir sirgdama pati. ir pagaliau mirdama.

Šitoks jos prisirišimas prie turto aiškiai yra prisirišimas prie apibrėžtybės, o ne atvirumas galutinajai realybei (pasauliui, kaip Gamtos atvirumui) — atvirumas neapibrėžtybei.

Asmuo, rinkdamasis apibrėžtybę, gali ją rinktis tik būdamas atviras neapibrėžtybei — atviras pasauliui. Atvirumas pasauliui įgalina jį užtikrinti ir rinktis apibrėžtybės. Tik asmuo, kuris savo galimybių nesirenka, o tik įknopina į jas, tarsi būdamas jų užkluptas, nėra atviras pasauliui ir tuo pačiu jis nėra atviras ir sau.

Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 1
Skaityti daugiau...
 
PASKUTINIS MILŽINAS PDF Spausdinti El. paštas

Mare Chagall savo studijoje

Mare Chagall — paskutinis Paryžiaus mokyklos XX-ojo amžiaus dailės milžinas — mirė kovo 28 d. gilioj senatvėje — 97 metų amžiaus. Jo mirtis užbaigė Paryžiaus meno "aukso amžių", kuriame brendo ir išsiskleidė tokie dailininkai, kaip Rouault, Matisse, Wlamink, Derain, Bonnard, Picasso ir kt.

Chagal, kaip ir Picasso, nebuvo paryžietis. Jis ten atkeliavo ieškoti laimės iš tolimo Rusijos užkampio — Vitebsko, kur 1887 m. buvo gimęs vargingoje žydų hasidų šeimoj. Padedamas geradarių, kelis metus studijavo Petrapilio meno akademijoje. Po to 1910 m. išvyko į Paryžių praplėsti savo meninių akiračių. Čia jis "surado save": išpuoselėjo talentą, pasiekė pasaulinės garbės ir turtų. Tačiau, nors bendraudamas su Vakarų moderniais dailininkais, Chagall pasiliko savitas. Vaikystės bei jaunystės prisiminimai iš senojo Vitebsko liko jo kūrybos pagrindas ir impulsas.
 
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai