Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
2 vasaris


POKALBIS SU PROF. ANTANU SALIU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Ostrauskas   

(Tęsinys iš praeito numerio) Kiek žinau, profesoriau, esate praktiškas žmogus. Tad, tur būt, ne atsitiktinai labai daug dėmesio skyrėte ir praktiniam lietuvių kalbos darbui?
Jau tokia mano buvo prigimtis, kad visą laiką buvau įsitikinęs, jog kalbininko darbas, jo darbo rezultatai turi būti prieinami visuomenei. Kalbininkas yra patarėjas kalbos reikalu visuomenei, rašto žmonėms. Dėl to man teko įsijungti iš karto taip pat į praktiškąjį, kasdieninį kalbos darbą. Sofija Čiurlionienė turėjo savo vadinamus literatūrinius šeštadienius. Tuose šeštadieniuose vertėjai, autoriai savo raštus, vertimus skaitydavo. Jiems reikėjo kalbininko, kuris kartais vienu ar kitu atžvilgiu patartų. Prašė mane. Mielai sutikau, tuose šeštadieniuose dalyvaudavau. Juose dalyvavo Mykolaitis, paskui kaip vertėjas dalyvavo vėliau užsienio reikalų ministras Urbšys. Labai uolus dalyvautojas buvo velionis Viktoras Kamantauskas, kuris rūpinosi taip pat praktiškais kalbos reikalais, leisdavo knygeles — Kalbėkime lietuviškai, Kaip barbarizmų vengti. Tolau būdu jis visados atsinešdavo klausimų spręsti degamus, kasdieninius kalbos reikalus. Ten gimė ir Gimtosios kalbos — to bendrinės kalbos laikraščio — idėja. Tada pradėjome jį leisti. Pirmoji redakcija buvo sudaryta iš Čiurlionienės, Talmanto, aš taip pat buvau redakcijos narys. Vėliau darbas buvo praplėstas, prof. Skardžius įsijungė. Ir taip ta Gimtoji kalba pasidarė vienu iš svarbiausių praktinės kalbos patarėjų, ėjo ji labai sėkmingai dideliu tiražu. Sakydavo, kad įstaigose vis pamatysi ant stalo Gimtąją kalbą: valdininkai ir raštininkai varto, skaito, komentuoja. Ji ištvėrė iki sovietų okupacijos. Sovietinės okupacijos metu ji turėjo būti pertvarkyta — perduota Akademijai. Bet atėjo vokiečių okupacija. Vokiečių okupacijos metu dėl popieriaus stokos vokiečiai nieku būdu nesutiko, kad ji būtų toliau leidžiama. Paskui ji buvo atgaivinta tiktai Amerikoje. Čia ėjo keletą metų. Daugiausia čia prie jos redagavimo ir leidimo prisidėjo Dambriūnas, bet dėl nepalankių sąlygų teko jai sustoti. Lietuvoj stalinizmo laikais tie klausimai buvo tabu. Tiktai vėliau atsirado žurnaliukas, vadinamas Kalbos kultūra, kuris ir dabar tebeeina. Paskutiniu metu pradėjo eiti ir Mūsų kalba, kurią leidžia Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedra. Tai taip pat leidinėlis, skiriamas lietuvių kalbos praktikos reikalams.
Skaityti daugiau...
 
SOVIETINIS FEDERALIZMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALBERTAS GERUTIS   
Šis straipsnis yra praplėstas tekstas paskaitos, kurią autorius skaitė Baltų Instituto II konferencijoje Stockholme 1973 birželio 8-11.

Federacijos tarp dviejų ar daugiau valstybių esmę sudaro ta aplinkybė, kad susitariančios šalys savo suvereninių teisių dalį paveda naujajai teisinei bendrijai. Sąjunginės valstybės išsižada iki tam tikro laipsnio savo suverenumo, kurį už jas vykdo centrinė (federalinė) valdžia.

Sovietų Sąjungos 1936 gruodžio 5 konstitucija, kuri savo laiku buvo liaupsinama kaip nūn mirusio ir didelės dalies savo aureolės netekusio Stalino "genialus" kūrinys, buvo Baltijos valstybėms primesta in globo, kai jos buvo smurtu paverstos sovietinėmis respublikomis. Tokiu būdu net tie vietiniai komunistai, kurie pritarė savosios valstybės egzistencijos sužlugdymui ir pajungimui Maskvai, negalėjo nė kiek įtaigoti, kaip turėjo būti nustatyti santykiai tarp Sovietų Sąjungos ir okupuotųjų valstybių. Teisės, kurias Sovietų Sąjungos organai iš anksto sau rezervavo, buvo be mažiausio atitinkamų valstybių atsiklau-simo įtrauktos į naujai sudarytųjų sovietinių respublikų konstitucijas. Tos konstitucijos buvo pagal tą patį Maskvoje paruoštą pavyzdį išverstos į trijų baltų tautų kalbas. Jos nėra tų tautų kūriniai. Švedijoje gyvenąs jaunas estų publicistas Andrės Kueng, lankęsis savo tėvų žemėje, norodo, kad estų poetas Johann Vares-Barabus, paskirtas Estijos ministru pirmininku, kai Maskvos kariuomenė 1940 m. vasarą užėmė Estiją, 1946 m. nusižudė iš apmaudo, kad Estijai nepalikta nė riboto savarankiškumo, kaip to tikėjęsi estų komunistai. 1
Skaityti daugiau...
 
Arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniuje (1940 - 1947) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS PAVALKIS   
Pratarties vietoje
1932 m. keturi klasės draugai, baigę Vilkaviškio kunigų seminariją, nuėjome atsisveikinti vysk. M. Reinį — mūsų psichologijos profesorių. Ta proga jis mums kalbėjo apie kunigui tinkantį santūrumą. Jis stebėjosi, kad net jauni kunigai turį paprotį pavaišinti . pas save atsilankančius dažnus svečius ne tik gėrimais, bet ir šprotais ... Aš buvau paskirtas vikaru i Lazdijus. Už poros metų Reinys atvyko į Lazdijų^ vizituoti Žiburio gimnaziją. Jis aplankė ir mane perduoti man žodišką paskyrimą rūpintis vietiniais ateitininkais, kurie tais laikais veikė nelegaliai. Jį paprašiau sėstis ir sakau: "Ekscelencija! Žinau, kad esate abstinentas, tad 'skaidriosios' nesiūlau. Bet šprotų, jei ir turėčiau, Jums neparodyčiau". Čia aš jam priminiau, ką iš jo buvau girdėjęs prieš du metus. Vyskupas nusišypsojo ir sako: "Laikai pasikeitė. Savo sugebėjimu dirbti ir taupyti tauta padarė didelę pažangą". Tam pavaizduoti jis man papasakojo kitą įvykį. Jis pasiūlęs dviem Kauno universiteto profesoriams kartu su juo išsinuomuoti automobilį ir išvažiuoti atostogų, lankant įvairias Lietuvos vietas. Vienas iš profesorių — Pranas Dovydaitis, deja, nepritaręs pasiūlymui, nes vasaros metu ūkininkai dirbą laukuose ir, pastebėję vyskupą su profesoriais važinėjant mašina, pasipiktintų. Tačiau vėliau Dovydaitis pakeitęs savo nuomonę, nes Kaune pamatęs mašina vežant iš miesto šiukšles. Dovydaitis tada pagalvojęs, kad, jei jau "automobilis" yra naudojamas šiukšlėms vežioti, tai niekas nepasipiktinsiąs, jei pamatys vyskupą su profesoriais sėdinčius vietoj šiukšlių...
Skaityti daugiau...
 
AKADEMIJA TAUTOS KRYŽKELĖSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS BRAZAITIS   
Pranešimas minint Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos 50 metų sukaktį Akademijos suvažiavime Bostone 1973 rugsėjo 2

Įž.: Iš kurios pusės ir kuriame fone nušviečiama Akademija.
I: Nepriklausomos Lietuvos problemos (kultūrine, politinė, moralinė, egzistencinė) ir Akademijos vaidmuo jų sprendime.
II: Išeivijos probelmos (pasaulėžiūrinė, tautinė, išeivinės egzistencijos įprasminimas, ir Akademijos paralelinė talka jų sprendėjam.
III: Patirties sugestijos dabarčiai: pusiausvyros gairė svarstymuose), idėjinės propagandos reikalas (veikloje).

Pusšimtis metų jau yra pakankama perspektyva L.K.M. Akademijos vaidmeniui vertinti. Iš kurios pusės į Akademiją žvelgti, kokiame fone jos veikimą nušviesti, sugestijų radau prel. A. Dambrausko žodžiuose. Dambrauskas, Akademijos pirmininkas, 1936 m. atidarydamas antrą "Mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimą", kalbėjo:
"Būsime laimingi, jei šis suvažiavimas pažadins Tamstas pagilinti savo ideologinę orientaciją, pagausinti savo gimtojo krašto pažinimą ir apskritai sustiprinti tuo intelektualinį savos tautos pajėgumą" (Suvažiavimo Darbai II, 458).
Skaityti daugiau...
 
TAUTOSAKOS IR DRAMOS SĄLYTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALGIRDAS LANDSBERGIS   
Tautosakiškai nuspalvintos poezijos potvynis nuo penktojo dešimtmečio vidurio apsėmęs Pabaltijį, ir ypač Lietuvą, yra būdingas Rytų Europos menininkų romanso su folkloru reiškinys. Tačiau, kai apie tautosakos ir modernios poezijos sąveiką jau gausiai prirašyta, folkloro įtaka dramai dar prašosi nuodugniau tiriama. Paviršutiniškai žvelgiant, "tautosakinės" dramos Lietuvoje atrodė atliekančios vaikų ir lėlių teatrų repertuarus aptarnaujančių tarnaičių vaidmenį; be originalios kibirkšties ar didesnio meninio polėkio, jos tarsi tenkinosi savo tautosakinių šaltinių pritaikymu scenai ir populiarinimu. Bet, nuodugniau pasirausus, stambūs folkloro sluoksniai atsiveria ir svarbiuosiuose lietuvių dramos veikaluose, net ir realistiniais, istoriškai-filosofi-niais ar moderniais pakrikštytuose vaidinimuose.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai