Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
4 balandis


SOVIETINĖ STATISTIKA IR TIKROVĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LEONARDAS DARGIS   
Kaip aptemdomi makroekonominiai rodikliai? Socialinių ir ūkinių klausimų nagrinėjimas tiesiog mada išvirto. Pradedama jau pradžios mo-kvklose. Sovietų Sąjunga irgi neaplenkiama. O mus dar ypač domina Lietuvos ūkis. Todėl pravartu pasižiūrėti, ką pasakoja sovietų makroekonominiai ir kitokie rodikliai. Jų statistinių duomenų geresniam supratimui būtini juos aptariantieji teoriniai veikalai. Lietuvių kalba šiam reikalui gerai patarnauja šios knygos: A. Daukšos TSRS valstybinis biudžetas" (1967) ir verstinis A. Petrovo redaguotas "Ekonominės statistikos kursas" (1970).

Sovietų duomenys, prieš vertinant, būtinai perskaičiuotini bei pergrupuotini, iš viso atidžiai skaitytini, nes pagražinimų nevengiama. Ne be pagrindo JAV ekonomistas S. Kuznets (1971 Nobelio premijos laureatas) paskutinėje savo knygoje, kurioje skaičiais lygina įvairių kraštų ūkius, Sovietų Sąjungos neįdėjo dėl pastarosios rodiklių teisto grupavimo, pats nenorėdamas vargti, juos perskaičiuojant bei pergrupuojant.

Sovietinė statistika nesunkiai virškinama. Jos tikslas yra ne skaičiais parodyti, kaip kuriuo metu ūkis veikė, o vis iš naujo įrodinėti, kad Sovietų Sąjunga yra gerovės kraštas. Skaitant prabėgomis, kaip tai daro amerikiečių žinių tarnyba, net ir "Business Week", tie skaičiai iš tikrųjų rodo nemenką ūkinę pažangą. Tačiau įsigiilinus į tų skaičių esmę, kiekvienas turi pamatyti, kad jie tėra nepaprastai rafinuota ataskaita imperinio ūkio, kuriame ta gerovės visuomenė labai daug atiduoda valstybei ir labai mažai sau pasilieka. Iš tiesų, sovietinė statistika, ja reikiamai skaitant, pati parodo, kad gyventojai, bekuriantys tą milžinišką jėgą, yra menkiausi aprūpinami iš visų pramoninių kraštų pasaulyje.
Skaityti daugiau...
 
Dabarties žmogaus dilemos: MEILĖ AR TIESA? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS PAŠKUS   
Dilema perkeltine prasme reiškia būtinumą pasirinkti vieną iš dviejų nepageidaujamų galimybių. Dilema dar vadinamas ir bet koks sunkus pasirinkimas. Tokių sunkių pasirinkimų, nepageidaujamom kryptim besišakojančių kryžkelių yra pilnas dabarties žmogaus kelias. Dilemos lydi jo privatų gyvenimo stilių ir visuomeninių įstaigų pavidalus, jo darbą, kūrybą ir mokslą, jo moralę ir net jo religiją.

Pasirinkimas tarp laisvo ir kontroliuojamo ūkio, tarp laikino gamybos apstabdymo ir išteklių nukreipimo į alkstančios žmonijos dalies ūkį, tarp nevaržomo žmonių prieauglio ir galimo žemės išteklių išsėmimo, tarp grupių interesų ir krašto gerovės, tarp individualinių teisių ir socialinės atsakomybės, tarp darbo etikos ir "fun" kulto, tarp žinių krovimo ir charakterio auklėjimo, tarp vadinamos elgsenos (behaviorizmo) psichologijos ir žmogaus psichologijos, tarp psichodelinės mistikos ir tradicinės religijos . . . Tai tik keletas pavyzdžių iš modernaus žmogaus dilemų katalogo. Tačiau dabarties painiuose gyvenimo labirintuose neįmanoma nei jas visas atpažinti, nei jas išanalizuoti. Užtai mėginsime prie jų prieiti kitu keliu — gyvenimo pavidaluose prasiki-šusių žmogaus sampratų keliu.
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS BLEKAITIS   
ATSIMAINĘS VAKARAS

Tą kartą į mus vos pirštų galais
sėlino jaunas pavasaris.
Buvo tyla kupina jo laukimo,
ir, kaip lašai į gilų šulinį,
krito į ją atsargūs žodžiai.
Mes įsiklausėm, kaip sklando už slenksčio
pavakarė — lyg ieško nakvynės
paklydęs paukštis. Degė lange
galingas saulėleidis. Jis kaip lavą
iš lėto liejo liepsnas į laukus,
ir jos nenoromis stingo ir geso.
O kambary kampai rinko šešėlius,
augindami juose grasų nerimą,
ir. ginčą su juo pradėjęs,
gyslose blaškėsi kraujas.
— Kelkis ir eik, — šaukė kampai.
— Per vėlu, — sakė kraujas,
pajutęs žuvimo džiugesį.

Jau ant slenksčio
kaipp žaibas nuplieskė atminimas,
d e j a v u , po nesuskaitomų metų:
taip, lygiai taip, tada nuo Maillolio Vasaros,
nuo jos plaukų, nuo pečių, į rankas, į pirštus
į jos liemenį liejosi linijų
staiga praregėtas lietus.
Jis sakė tą pačią gyvenimo prasmę,
kaip dabar ši drėgna šypsena,
šis lyg vėjo lengvai siūbuojamas žingsnis,
— sakė: — Manęs negali nemylėt.
Tarsi lopšinės žodžiais liūliuojančiais sakė:
— Tu mirsi dabar manyje.
Ne moteris —
žemė pavasarį, bundanti, sprogstanti,
upė, pritvinkus kalnų sniegais,
drumsta, sūkuriuota,
nešanti medžių šakas ir žiedus ,
skandinanti mano pilkai nugyventas dienas.
Skaityti daugiau...
 
DEŠIMTMETIS BE PROF. STEPONO KOLUPAILOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS RIMKEVIČIUS   
Kultūrinės vertybės ir civilizaciniai laimėjimai yra sukurti atskiru individų. Kiekviena epocha pasisavina praeitų kartų pasiekimus ir juos pritaiko savo gyvenamam laikotarpiui. Todėl pažangos istorija yra gabių, ryžtingų ir, svarbiausia, darbščių asmenų istorija. Ką nors ryškesnio pasiekti reiškia daug ko išsižadėti. Be labai retų išimčių, moksle nėra atsitiktinumų, nes "laiminga mintis" aplanko tik tuos asmenis, kurie yra pilnai subrendę ją priimti, formuluoti ar pritaikyti praktiškam naudojimui. Todėl pagrįstai su dėkingumu visus juos prisimename, nes jų patirtis, palikti darbai, tartum pramintas takas, leidžia mums sparčiau ir lengviau siekti kultūrinių vertybių ir patogumų buitiniame gyvenime.

Praėjus dešimtmečiui nuo prof. Stepono Kolupailos mirties, sklaidant periodikos komplektus, vartant knygas, pasijunti, tartum Profesorius vis dar būtų mūsų tarpe, tiek daug jis rašė ir kiti apie jį. Šiame rašinyje paliesiu tik pačius būdingiausius būdo bruožus, aštriausius gyvenimo posūkius, žymiausius darbus, kurie, rašančiojo nuomone, įprasmino Profesoriaus gyvenimą ir įtaigojo aplinką.
Skaityti daugiau...
 
SRAIGĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Francis Ponge   
Priešingai išdagoms, kurios yra karštų pelenų viešnios, sraigės mėgsta drėgnų žemę. G o 0 n , jos visu savo kūnu stumiasi prie jos prilipusios. Jos ją neša, jos ją valgo, jos ją išmeta. Ji pereina per jas. Jos pereina per ją. Tai puikiausias tarpusavis prasiskverbimas, nes, taip sakant, laikysena ant laikysenos — su vienu pasyviu elementu, o kitu aktyviu, pasyviajam kartu drėkinant ir maitinant aktyvųjį, kuris tuo pačiu laiku keliauja ir valgo.

Apie sraiges galima ir dar kai ką pasakyti. Iš pradžių apie jų pačių drėgnumą. Apie ių šaltą kraują. Apie jų tąsumą).

Be to, reikia pastebėti, kad negalima įsivaizduoti sraigės, išlindusios iš savo kriauklės ir nejudančios. Kai ji ilsisi, ji tučtuojau giliai įsitraukia į save. Priešingai, jos drovumas ją verčia judėti: kai tik ji parodo savo nuogumą, kai ji atskleidžia savo sužeidžiamumą ir kai tik pastato save į pavojų, ji šliaužia.

Sausrų metu jos pasitraukia į griovius, kur jų kūnų buvimas, atrodo, prisideda išlaikyti drėgmę. Be abejo, jos ten yra kaimynystėje su kitais šaltakraujais gyviais: rupūžėm ir varlėm. Bet, iš ten pasitraukdamos, jos neslenka tuo pačiu greičiu, kaip anos. Jos turi daugiau nuopelnų ten nušliauždamos, nes pasitraukimas iš griovio daug vargingesnis.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai