Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Redaktoriai

Redaktoriai

 



Paulius Jurkus PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
PAULIUS JURKUS  (A. Džiugėnas) (1916.VII.29– - 2004.IV.9)

Rašytojas, beletristas, redaktorius, meno kritikas, dailininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas.

K. Bradūnas taikliai apibūdina P. Jurkaus kūrybą: „Pirmaisiais beletristiniais raštais, paskelbtais periodikoje, Jurkus debiutavo kaip simpatingas žemaitiškosios buities vaizduotojas. Tolimos provincijos kaimas ir bažnytkaimis yra tų linksmų ir liūdnų istorijų rėmai, kuriuose išbaigtais ir lygiais charakteriais, kupinais paprastumo ir šilumos, mirga prasmingas mažųjų žmonių gyvenimas. Vėlyvesnėje raidoje Jurkaus proza įgauna realistiniai romantinių - legendinių žymių. Jurkus temų čia ieško savo gimtojo kaimo, o ypač Vilniaus artimesnėje ar tolimesnėje praeityje, vykusiai atkurdamas epochos dvasią su spalvingu pareigų ir luomų margumynų. <...> Stiliaus, formos bei poetinių vaizdingumo priemonių atžvilgiu Jurkaus proza ir poezija, vengdama naujovių ir literatūrinių eksperimentų, pasilieka klasiškai tradicinės raiškos atstovas. Visu savo kūrybos pobūdžiu Jurkus yra lietuviškasis tėviškės poetas gerąją tos sąvokos prasme“.


P. Jurkus gimė 1916 m. liepos 29 d. gražiausioje Žemaitijos vietoje – Žemaičių Kalvarijoje, Alsėdžių valsčiuje, Telšių apskrityje. Gyvenimas nelepino iš pat vaikystės. Anksti neteko tėvo, o Povilas Jurkus buvo malonus, geraširdis žemaitis, garsėjęs kaip puikus kalvis, mechanikas. Deja, 1920 m. Lietuvoje siautusi šiltinė išsivedė jį anksčiau laiko Anapilin. Šeimoje liko keturmetis Paulius ir vyresnysis brolis. P. Jurkaus mama Ona Kinčiūtė – paprasta ir nuoširdi moteris, mokėjusi skaityti ir garsėjusi nuotaikingais pasakojimais – gimė Mosėdyje. Čia susipažino su Vaižgantu, kuris įtraukė ją į slaptą knygų platinimą. Vėliau P. Jurkus iš motinos sužinos daug įdomių detalių apie didvyrišką spaudos draudimo laikotarpio knygnešių veiklą.

Skaityti daugiau...
 
Jonas Grinius PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
JONAS GRINIUS (J. Miliušis)
(1902-1980)
Žymus lietuvių literatūros kritikas, rašytojas, dramaturgas.
J. Grinius žinomas kaip literatūros tyrinėtojas, tačiau daug rašė meno, estetikos bei meno istorijos temomis. Lietuvių katalikų mokslų akademija Romoje išleido jo tremtyje parašytas literatūros kritikos ir literatūros istorijos studijas ir straipsnius pavadinimu Veidai ir problemos lietuvių literatūroje; I – 1973; II- 1977. Abi dalys apima laikotarpį nuo K. Donelaičio iki mūsų dienų. Vėliau ta pati leidykla išleido J. Griniaus antrąjį papildytą estetikos pagrindų rinkinį Grožis ir menas, 1982 m. (I laida – 1938 m.).

Literatūros kritikas Vincas Natkevičius įvardijo jį „pirmuoju lietuvių estetikos kūrėju“, o literatūros kritikas Vladas Kulbokas taikliai atskleidė mokslininko esminius bruožus: „J. Grinius gilaus literatūrinio ir meninio bei filosofinio išsilavinimo žmogus, literatūros kritikoje reiškėsi kaip krikščionis humanistas, didžiai sielojąsis tautos likiminėmis problemomis, tautine kultūra, ypač literatūros, bet ne šovinistas, visuomet menininkas, dorovininkas, bet neišleidžiąs iš akių estetinių reikalavimų, priešingas „menas menui“ propagavimui, nuolat reikalaująs kūrybinės pažangos, gebąs pajusti ir išryškinti naujas jėgas.“
Skaityti daugiau...
 
Leonardas Andriekus PDF Spausdinti El. paštas
  Vienuolis pranciškonas, kunigas, teologijos daktaras (1945 m.) eseistas, poetas, ilgametis Aidų redaktorius, bendradarbis.

„L. Andriekus yra vėlyvas ateivis į lietuvių literatūrą <...>Kaip poetas, L. Andriekus turi retą atsinaujinimo dovaną. Su pirmu rinkiniu jis atsivėrė kaip asyžietiškos dvasios, saulėtas, o sykiu ir liūdnokas lyrikas. Asyžietiškoji melodija atnešė naują balsą lietuvių poezijai, ir galėjai spėti, kad autorius jį puoselės tolesnėse knygose. Tačiau, neilgai laukus, nuo Ambrijos kalnų jo žvilgsnis nuslinko į gimtąją žemaičių žemę“, – rašė literatūros kritikas A.Vaičiulaitis.      Neatsitiktinai poeto ilgesingos mintys nuolat skriedavo į Žemaitiją, nes čia, Barstyčiuose, (Skuodo raj.) 1914 m. liepos 15 d. gimė. Uoliai lankė Sėdos vidurinę mokyklą, Kretingos Pranciškonų gimnaziją. 1933 m. įstojo į pranciškonų ordiną. „Esu laimingas, kad regėjau senovinę Žemaitiją. Mano nuošalioje tėviškėje Barstyčiuose ir jos apylinkėse toji senovė gyva ir jaučiama. Žengdamas vargų takais, bent žinojai, kad gyveni šventoje žemėje. Nors tada ir negalėjau suprasti viso tos žemės paslaptingumo, bet aiškiai jutau, kad visa tauta yra atsivėrusi Viešpačiui“, – rašė savo knygoje „Atmink mane, Rūpintojėli“.

        Pasirinkęs vienuolišką kelią studijavo pranciškonų kunigų seminarijoje (1937-1941) Schwaze (Austrija) ir Milane (Italija). 1940 m. išsipildys jo svajonė – jis bus įšventintas kunigu. Vėliau autobiografijoje teigs: „Kunigui, ypač vienuoliui, uždedama sunki pareiga atnaujinti pasaulį, atnaujinti savo tautą. Galvoju, kiek aš prie to žygio bepajėgsiu prisidėti. Raminuosi tuo, kad mano idėjos broliai – Lietuvos pranciškonai – sėkmingai veiks, gaivindami tautą Šv. Pranciškaus serafiška meile, kurios ypač dabar jai labai reikia. Toji meilė visą gyvenimą gaivino ir mane, įkvėpdama stiprybės, atlaidumo, užuojautos ir polėkio vaduotis iš kasdienybės“.

        Vėliau L. Andriekus studijavo Šv. Antano universitete Romoje (1941-1945), gilinosi į bažnytinę teisę. Čia apgynė doktoratą, įgydamas teologijos daktaro mokslinį laipsnį. 1946 m. vadovybės buvo nusiųstas į Ameriką pagelbėti broliams pranciškonams dirbti sielovadinį pastoracinį darbą.

        Kunigo pareigos reikalavo atidos, begalinės dvasinės ramybės, aukos. L. Andriekus pasižymėjo ne tik šiomis ypatingomis savybėmis, bet ir giliu atsakomybės jausmu. Jis kruopščiai atliko visas jam patikėtas pareigas: nuo 1958 m. (su pertraukomis) buvo paskirtas Brooklyno, NY, lietuvių pranciškonų vienuolyno vyresniuoju; 1964-1969 m. lietuvių pranciškonų provincijolas, Šv. Antano gimnazijos rektorius; 1973-1976 m. Kennebunkporto vienuolyno, ME, vyresnysis, 1973-1980 pranciškonų vasarvietės Kennebunkporte vedėjas.

        Atvykę į Ameriką pranciškonai stengėsi išsaugoti lietuvybę, puoselėjo lietuvišką žodį, plėtė kultūrinę veiklą. Ypatingą dėmesį skirdami lietuviško žodžio saugai 1951 metais Brukline prie vienuolyno įkūrė spaustuvę, leido laikraščius ir žurnalus. Pirmučiausia pavyko atgaivinti 1942 metais Lietuvoje leista žurnalą Šv. Pranciškaus Varpelis. Vėliau šioje spaustuvėje bus leidžiami Darbininkas, Ateitis, Karys, Į Laisvę, Tėvynės Sargas, taip pat ir  Aidai bei kiti leidiniai.

        Pasižymėdamas kruopštumu ir dvasios ramybe, Tėvas Leonardas Andriekus tiko spaudos darbui. 1950 metais jis suredaguoja pranciškonų leidžiamą lietuvių kultūros Metraštį. Autobiografijoje rašė: „Pranciškonų darbuotei sąlygos atrodė didžiai palankios ir jie smarkiai triūsė, steigdami vienuolynus, perimdami administruoti parapijas, leisdami laikraščius, rengdamiesi net įkurti lietuvių vaikams gimnaziją... Man vienintelis užsiėmimas raštu buvo religinio laikraštėlio Šv. Pranciškaus varpelis redagavimas.“ Išties iš rašto darbų jam pradžioje buvo patikėtas Šv. Pranciškaus Varpelio (1948-1952) redagavimas. Šiame leidinyje buvo atspausdinti ir jo pirmieji eilėraščiai, kuriuos kurti pradėjo dar Romoje, kaip pats sakė, „viduje jau spragsėjo kūrybinė ugnelė“.

        Tačiau prie Šv. Pranciškaus Varpelio redaktoriaus pareigų jis gauna dar vienas atsakingas pareigas. Pradėjus Amerikoje leisti Aidus (1950-1992), jis nuo pat pradžių įėjo į jo redkolegiją.  Pranciškonams perėmus iš Vokietijos žurnalo Aidai leidybą (1950),  

L. Andriekus tampa jo techniniu redaktoriumi, o vėliau ir literatūrinės dalies, ir apžvalgos skyriaus redaktoriumi. Jis taip pat rūpinosi ir metinėmis Aidų mokslo ir literatūros premijomis. Nuo 1950 metų iki 1980 metų, kai Amerikoje buvo leidžiamas žurnalas Aidai, jo vyriausiaisiais redaktoriais buvo A.Vaičiulaitis bei J. Girnius. Pastarajam sunkiai susirgus nuo 1980 m. vyriausiuoju redaktoriumi tampa L. Andriekus. Taigi nuo 1950 m. jis darbuosis Aidų labui daugiau nei 40 metų ir atliks savo pareigas nuo pirmos žurnalo išleidimo dienos iki paskutinės su ypatinga atida, rūpesčiu ir atsakingumu.

        Jis ne tik puikiai išmanė žurnalo finansinę būklę, išleidimo plonybes, bet ir buvo vienas iš žurnalo rengėjų, rašydavo daugybę laiškų ir prašydavo, kaip jis pats sakė, – „maldaudavo“ straipsnių ir jam tai puikiai sekėsi. Jis sugebėdavo iš bendradarbių, autorių išprašyti įdomios medžiagos savo žurnalui. „Dirbdamas Aidų redakcijoje, išmaldaudavau straipsnių, kuriems parašyti reikėjo metų ar net daugiau. Honorarų  mokėti nebuvo iš kur. Gauti veltui straipsnius ar grožinę kūrybą tada atrodė lyg ir natūralu, nes gyvenome rezistencine dvasia – kovojome prieš nutautėjimą ir priespaudą tėvynėje“ – rašė autobiografijoje. Tardamasis su kitais žurnalo bendradarbiais, stengdavosi atrinkti Aidams aukšto meninio lygio straipsnius. Vėliau, tapęs vyr. redaktoriumi, toliau puoselėjo žurnalo tradicijas, didesnį dėmesį skirdamas jo apžvalginei daliai. Deja, originaliosios beletristikos žurnalo puslapiuose vis mažėjo, kadangi sumažėjo ir pačių rašančiųjų eilės... Žurnalą pradėta leisti kiek padidintų lapų skaičiumi. Vėliau Aidai buvo pradėti leisti kas antrą, o dar vėliau ir kas trečią mėnesį iki 1991 metų, kuomet Aidai įsijungė į Lietuvoje leidžiamą Naująjį židinį. Šio žurnalo Garbės redaktoriumi L. Andriekus išliko iki pat mirties.

        Išties pasiaukojantis ir labdaringas darbas. Ko gero, tik šviesi Pranciškaus dvasia padėjo L. Andriekui dirbti šį nelengvą ir atsakingą darbą.

        Lietuvos archyvuose saugomi L. Andriekaus laiškai, kuriuose jis rūpinasi Aidų žurnalo aukštu meniniu lygiu, siekia jį skoningai leisti, organizuoja straipsnių gavimą. 1953 metais rašydamas laišką kunigui poetui Mykolui Vaitkui sielojasi dėl per mažo skaitytojų skaičiaus.
Iš L. Andriekaus 1953 sausio 27 d. laiško M.Vaitkui:

 „Malonus kanauninke,
Šiomis dienomis gavau Jūsų brangų laišką, o taip pat ir mąstymų vertimą.<...> Nuo mąstymų gi priklauso ir išorinė vienuolių veikla. O mes į ją taip esame pasinešę. <...>Buvau ir tebesu giliai įklimpęs „Aidų“ reikaluose. Žurnalo pašlijusi materialinė padėtis skatino smarkiai sukrusti. Dabar baigiame išsigelbėti ir „Aidų“ ateitis tapo tikresnė. Didžiausia kliūtis jų žydėjimui yra per mažas skaitytojų kiekis. Esame gundomi žurnalą populiarinti arba pritaikyti masėms. Bet su ta pagunda kovojame. Atrodo, jog  masės yra aprūpintos spauda – jos reikia inteligentijai, pažeistai Amerikos gudrybių.<...>


        Artimai bendraudamas su ilgamečiu Aidų vyr. redaktoriumi, rašytoju A.Vaičiulaičiu aptaria jo finansinę būklę, išleidimo terminus, numatytus spausdinti straipsnius.

Iš L. Andriekaus 1958 sausio 27 laiško A.Vaičiulaičiui:
Sausio numeris jau spausdinamas, vėluojame dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė yra ta – kad mes čia vis labiau smunkame. „Darbininkas“ ir spaustuvė iš savo pajamų vos gali išsilaikyti, nes visų lietuviškų leidinių yra be galo menkas tiražas ir atitinkamai menkos kainos. O paruošimas spausdinimai tiek pat ima laiko ir išlaidų, kaip ir gausiam leidiniui. Dabar darbininkų algos pakilo, mašinos reikalauja nuolatinio remonto, prisideda visokios daiktų ir žmonių apdraudos... Jie čia, imdami darbus, nebeapskaičiuoja, ar suspės padaryti. Su pašaliniais visuomet yra pasirašomi kontraktai. Užtai dažnai nukenčia savi leidiniai. <...> Vasario numeriui medžiagos davė dar Aistis ir Vygantas. Apžvalginėje dalyje susidarys Literatūros bei Knygų, Meno, Mokslo, Religijos ir Visuomenės skyriai iš tos medžiagos, kurią jau esate atsiuntę. Aš sausiui pavartojau Bernavos, popiežiaus kalbos santrauką, geofizinių metų apžvalgą ir pats parašiau visuomeniniam skyriui apie jaunimą straipsniuką, kuri peržvelgė ir patikslino Sužiedėlis. Iš knygų tik viena Grigaitytė beįtilpo. Knygų recenzijų galės būti daugiau vasario mėnesį. <....>

        Tėvas L. Andriekus buvo apdovanotas neeiliniais organizaciniais sugebėjimais, jis su ypatinga atida vertino kiekvieną bendraautorių, pasižymėjo begaliniu taktiškumu, dėmesingumu. Jis sugebėjo į žurnalą pritraukti jaunųjų kūrėjų pajėgas. Laiškuose, rašytuose dramaturgui, rašytojui K. Ostrauskui nuskamba pagarba ir dėkingumas už straipsnius ir kūrybą, kuri dar bus paruošta.

Iš L. Andriekaus 1963 m. laiško K.Ostrauskui:
 „Mielas Kostai,
Malonu, kad taip rūpestingai ruošiate straipsnį apie Maironį. „Aidai“ bus Jums didžiai dėkingi. Tą straipsnį norėtume būtinai dėti į sausio numerį. Vasaris skirtas Kultūros kongresui. Tai per daug toli nusikeltų. O Jūsų straipsnį norime įdėti ir į knygą, kuri leidžiama apie Maironį (tai bus „Aiduose“ 10 nr. paskelbta ir papildyta medžiaga). Džiaugiuos, kad jau darbą baigėte. Kad nebesugaištumėte, siųskite jį tiesiog į Brooklyną spaustuvės vedėjui. Jo vardas –Rev. F.Gedgaudas. <...>


Gerokai vėliau prašys kūrybos dalykų.
Iš L. Andriekaus 1979 m. sausio 22 d. laiško K.Ostrauskui:
Mielas Kostai,
Remdamasis senu posakiu – prašysi – mušti negausi – noriu klausti, ar neturite ką iš savo grožinės kūrybos Aidams? Labai seniai pas mus buvote. O mums reikia tokių.  Sušelpkite, jei galite, ilgiausia gyvuojantį liet. Žurnalą. Su laimingų kelių linkėjimais – Jūsų L.A.


        Tai tik kelių laiškų fragmentai, iš kurių matyti, kaip svetimoje žemėje Tėvas L.Andriekus gyveno ir „sirgo“ Aidais.
        Leisdamas žurnalą jis susipažino su daugybe meno ir kultūros žmonių, kurie ilgainiui tapo žurnalo bendraminčiais, bendradarbiais ir bendraautoriais Pats būdamas meniškos sielos ieškojo ir tokių pat artimų jam, suprantančių meną žmonių. Autobiografijoje rašė: „Netrukus (1950 m.) kai pranciškonai perėmė leisti Aidus, ta bičiulystė su kūrybiniais žmonėmis vis stiprėjo ir noras rašyti augo. Mat nuo pat pradžių tapau Aidų techniniu redaktorium. Vėliau redagavau kai kuriuos skyrius, o nuo 1980 m. pavasario iki 1992 m. pradžios buvau vyriausiu redaktorium. Per tokį ilgą laiką bendraudamas su rašytojais ir įvairių sričių menininkais, įsidrąsinau ir pradėjau leisti knygas.

        Padrąsintas didžiųjų mūsų rašytojų A.Vaičiulaičio, J. Aisčio, Bern. Brazdžionio pats kuria ir pirmuosius eilėraščius spausdina Šv. Pranciškaus Varpelyje. Įkvėpimo sėmėsi iš meno ir kultūros pasaulio. Jis ne tik lankydavo dailės parodas, klasikinės muzikos koncertus, bet ir turėdamas didžiulį organizatoriaus talentą, pats tapo literatūros vakarų, parodų bei koncertų rengėju.

        „Iš dailininkų susiformuojant poetinį Lietuvos gamtovaizdį man labai daug padėjo Adomo Galdiko lyrinė kūryba. Mat iš Lietuvos išvykau 1937 m. rudenį, dar dvasiškai neįaugęs į Lietuvos gamtą. O Galdiko paveiksluose, kuriuos jis čia kūrė iš senų piešinių bei atminties, išvydau  gimtosios žemės peizažo grožį. Tai labai daug reiškė eilėraščiams, kuriuose žymi vieta skiriama gamtai. Apie dvidešimt metų draugystė su Adomu Galdiku nuolat stebint jo kūrybos raidą teikė įkvėpimo rašyti lyriškus eilėraščius. Taip pat ir kitų dailininkų V.Vizgirdos, T.valiaus, V.K. Jonyno, P.Augiaus, V.Igno.  esu priėmęs daug estetinės pagalbos.“ – rašė autobiografijoje. Nuo 1980 m. jis yra taip pat ir A. Galdiko galerijos prie Kultūros židinio direktorius. L. Andriekus artimai bendravo su menininkais, dailininkais. Jis gaudavo dovanų paveikslus, kurie galiausiai sužadino poreikį puoselėti ir kaupti grožį – rinkti meno kūrinius. Tėvas L. Andriekus pranciškonų vienuolynuose pradėjo rinkti lietuvių dailininkų paveikslus, įvairius meno kūrinius. Jo meno kolekcija turi neįkainojamą vertę.

        Įkvėpimo ieškojo keliaudamas mintimis į savo gimtąjį kraštą. „Žemaitijos gamta – tikra poezijos šventovė, kurioje teko vargus ir džiaugsmus išgyventi jaunystėje. Kai žvelgi atgal, matai, jog viskas buvo poetiška ir šventa. Tokioje paslaptingoje tikrovėje siela palengva pradėjo atsiverti poezijai....“ – rašo rinkinyje Atmink mane, Rūpintojėli.

        L. Andriekus debiutavo 1955 metais, išleisdamas rinkinį Atviros marios (1955 m.), Skaidri religinė nuotaika dar gilesnė ir plačiau aprėpianti antrajame, LRD premija laimėjusiame rinkinyje Saulė kryžiuose (1960 m.), kuris gerokai skiriasi ne vien savo forma, bet ir tematika. Trečiasis rinkinys – Naktigonė (1963 m.), vėliau pasirodė Po Dievo antspaudais (1969 m.),  Už vasaros vartų (1976 m.), Atmink mane, Rūpintojėli, (1985 m.). Anglų k. išleisti rink. Amens in Amber (1968 m.), Eternal Dream (1980 m.). 1986 m. Ateitininkų federacija paskelbė religinės poezijos konkursą, skirtą Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, kurį L. Andriekus laimėjo gaudamas premiją už eilėraščių rinkinį (rankraštyje) Balsai iš anapus. Lietuvoje 1992 metais išeina jo eilėraščių rinktinė kukliu pavadinimu Pasilikau tik dangų mėlyną. Apie šią knygą autorius prasitars – „tai mano sielos enciklopedija“.

        Kūryboje vyrauja religiniai, patriotiniai motyvai, lyriški Lietuvos peizažai. Eilėraščiams būdingas nuoširdumas, intymus ir skaidrus pasaulėvaizdis, dvasinių išgyvenimų pilnatvė, poezijoje vyrauja ramybės ir  šviesaus pranciškoniško nuolankumo pilnatvė. Aptardamas L. Andriekaus poeziją literatūros kritikas A.Vaičiulaitis rašė: „Religinę poeziją  jis suasmenino, intymų išgyvenimą perduodamas ne kaip tolimą sunkiai suvokiamą abstrakciją, bet kaip konkrečią patirtį. Andriekaus poezijoje dominuoja ir kitos temos – tautinės, gyvosios aplinkos ir gamtos motyvai, tačiau visi tai apjungiama religiniam požiūriui ir nuotaikai.

        L. Andriekaus asmenybė kaip magnetas traukė ir žavėjo žmones. Įžengęs į Lietuvių rašytojų draugijos šeimą jis išrenkamas jos pirmininku. Dešimt metų (1960-1970) vadovauja išeivijos Lietuvių rašytojų draugijai. Tai nebuvo vien tik garbės titulas, tai buvo sunkus organizacinis darbas, kurį L. Andriekus, kaip ir kitus jo daliai tekusius darbus, atliko su atida ir kruopštumu.

        „Gimiau senojoj Lietuvoj, kuri vadinosi šventoji, kryžių bei koplytstulpių pavėsyje. Šeimoje gavau krikščionišką auklėjimą, anksti įstojau į vienuolyną, buvau ir tebesu aktyvus vienuolijos narys, dalyvavau įvairiopoje pranciškonų veikloje, šešerius metus ne vadovavau visam jų kolektyvui Amerikoje – kaip provincijolas, paskui kaip vienuolynų vyresnysis. Likusį nuo pareiginio darbo laiką kaip įmanydamas taupiau rašymui, skaitymui ir kūrybiniam triūsui. O gyvenimo prasmę matau krikščioniškoje – katalikiškoje ideologijoje.“ – rašė jis savo autobiografijoje.

        Džiaugėsi komunizmo žlugimu ir Lietuvos prisikėlimu. „Laimingas jaučiuosi ir aš, regėdamas iš vergijos išsivadavusią savo laisvą tautą ir per vargus žengiančią į saulėtą ateitį. Mane ypač džiugina Lietuvos dvasininkų vadovaujantis vaidmuo dabar ir priespaudų laikais, pogrindyje atgimusių pranciškonų ir kitų vienuolių ryžtas dirbti tautos gerovei, jaunimo stojimas į seminarijas bei vienuolijas ir visų Lietuvos žmonių troškimas atgimti, veikti, aukotis, laimėti....

        L.Andriekus aplankė Lietuvą, kuriuos buvo taip ilgėtasi ir svajota. Jo dėka daug vertingų išeivių lietuvių dailininkų paveikslų sugrįžo į Lietuvą. Savo turtą - per 400 vienetų meno knygų rinkinį padovanojo Vilniaus Universitetui. L.Andriekus vadovavosi principu - „Vienuolio pranciškono idealas kaip tik ir būtų viską atiduoti kitiems, sau nepasilikti nieko.“ 

           Mirė 2003 m. gegužės 19 d. JAV. Palaidotas Niujorke, Bruklino kapinėse.

 
 

 
Juozas Girnius PDF Spausdinti El. paštas
      JUOZAS GIRNIUS (J.Alaušius)        (1915–1994)

        Juozas Girnius – vienas žymiausių lietuvių filosofų, kultūros ir visuomenės veikėjas. Jis įgijo filosofijos daktaro laipsnį Monrealio universitete (1951), buvo Laisvosios mokslo ir literatūros tarptautinės akademijos (1963) ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos  (1964) narys, Baltikos tyrimo instituto korespondentas (1965).

        Studijavęs pasauliniuose universitetuose, Freiburge klausęsis garsiojo egzistencialisto Martyno Heideggerio paskaitų ir po karo su juo artimai bendravęs Vokietijoje, atsidūręs Bostone – pačiame JAV akademinio gyvenimo centre, J.Girnius vis dėlto atsisakė mokslininko karjeros ir visą tolesnį savo gyvenimą paskyrė lietuvybės puoselėjimui bei tautinės savasties išsaugojimui svetimame krašte. Emigracijoje daug jėgų atidavė bendradarbiaudamas lietuviškoje spaudoje: redagavo Lietuvių enciklopediją, tapo Literatūrinių lankų redakcijos nariu. Ypatingą dėmesį skyrė kultūros žurnalui Aidai – nuo 1946 m. jame bendradarbiavo būdamas Vokietijoje, o atsidūręs Amerikoje jį redagavo nuo 1964 iki 1980 m.

         Literatūros kritikas Vladas Kulbokas apibūdino J. Girniaus veiklos pagrindinius bruožus: Grožio ir tiesos santykių nušvietimu, žemininkų kartos išryškinimu, pasipriešinimu kultūriniam nuosmukiui, tremties ir okupuotos Lietuvos literatūros įžvalga, Aidų kritikos skyriumi jis <...> atidavė žymiausią filosofų duoklę grožinei literatūrai.

        Juozas Girnius gimė 1915 m. gegužės 23 d. Sudeikiuose (Utenos r.).  Anksti pradėjo skaityti ir rašyti, buvo labai žingeidus. 1926 m. Sudeikiuose baigė pradžios mokyklą ir 1928 m. įstojo į Utenos gimnazijos penktąją klasę. Šioje gimnazijoje veikė ateitininkų draugija. Būdamas 13 metų J. Girnius susižavi ateitininkų ideologija, nulėmusia jo pasaulėžiūrą. Baigęs gimnaziją, 1932 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), Teologijos-filosofijos fakultetą. Pagrindiniu studijų dalyku pasirinko filosofiją. Uoliai lankė paskaitas ir įsitraukė į studentų visuomeninį gyvenimą. Studijuodamas dalyvavo Lietuvių darbo jaunimo sąjungos ir ateitininkų veikloje. 1935 m. organizavo ateitininkų religinį susidraugavimą, 1935–1936 m. buvo VDU studentų ateitininkų sąjungos sekretoriumi.

        J. Girnius daug laiko skyrė studijoms, turėjo aistrą skaityti. Parvykdamas atostogų į tėviškę, veždavosi glėbį knygų. Jo brolis kun. Kazimieras prisimena, kaip prie Alaušo ežero, idiliškoje gamtos ramybėje, niekieno netrukdomas, J. Girnius pasinerdavo į knygų pasaulį. VDU sėkmingai baigė 1936 m., puikiai apsigindamas diplominį darbą  Martyno Heideggerio egzistencialistinė filosofija. Gavęs stipendiją dar dvejus metus filosofijos studijas tęsė Belgijos Louvaino, Vokietijos Freiburgo bei Prancūzijos Sorbonos universitetuose. Studijos užsienyje praplėtė jo akiratį, suteikė naujų potyrių. Freiburge turėjo progos klausytis Heideggerio paskaitų.

        Sugrįžęs į Lietuvą, privalėjo atlikti karinę tarnybą (1939–1940). Jau tada pradėjo rašyti straipsnius kultūros ir literatūros žurnalui Židinys. Vėliau dirbo VDU Technikos fakultete bibliotekininku, mokytojavo Kauno aklųjų institute.

        1941–1944 m. VDU Filosofijos fakultete dėstė filosofiją, skaitė egzistencializmo kursą, psichologiją ir bendrąją mokslinio darbo metodiką. J. Girnius nebuvo tradicinis dėstytojas, jis neapsiribojo vien  universitete skaitomu kursu. Gabūs studentai pradėjo rinktis jo namuose, kur vykdavo privatus J. Girniaus seminaras. Poetas H. Nagys, buvęs uolus šio seminaro lankytojas ir dalyvis, prisimindamas tuos laikus rašė: Ten buvo kalbama įvairiais klausimais, ir apie egzistencinę filosofiją <...> M.Heideggeris, K. Jaspersas, taip pat S. Kierkegaard’as, Nietzsche. Iš tų visų pasikalbėjimų buvo tik tiek malonių prisiminimų, kad jutome visiškai naują laiko dvasią. <...> Girnius kaip dėstytojas buvo labai įdomus. Pats jo kalbėjimo stilius buvo sunkus. Kaip rašo, taip ir kalba. Sakinys gana sunkus. Sakyčiau, kad jautėsi Heideggerio įtaka pačiam filosofavimui. Girnius niekad negalėjo nuslysti paviršiumi, iš karto nerdavo gilyn. Taip formuluodavo sakinį, kad jis skroste skrostų. <...> Girniaus paskaitose nebuvo nieko paviršutiniško. Net kai jis tamsoje kalbėjo prieš vokiečių okupaciją, jis kalbėjo kaip filosofas. Buvo visa tai taip pakrauta... <...> Jis turėjo begalinę discipliną. Jei jis kalbėjo apie  filosofiją, diskutavo, tai jis visas buvo joje.  

        J. Girnius turėjo lemiamos įtakos naujos poetinės kartos formavimuisi – jis įvesdino į lietuvių intelektualų gyvenimą egzistencinę filosofiją. Jo skleidžiamas krikščioniškas egzistencializmas įtakojo studentų, būsimų rašytojų, ypač žemininkų, kartą. J. Girnius skatino savo studentus egzistenciniams būties apmąstymams, analizuodavo poezijos ir filosofijos sąveiką. Jis pabrėždavo, kad be meilės pasaulis iš tiesų yra mirties pasaulis, kuriame ir mirtis praranda savo reikšmingumą.

        Gyvendamas Lietuvoje J. Girnius pasižymėjo spaudoje pasirodančiais brandžiais straipsniais ir išbaigtomis studijomis. Jis bendradarbiavo Židinyje, dalį licenciato darbo apie Heideggerio filosofiją išspausdino žurnale Logos (1936), jo studija Egzistencialinė filosofija ir ateities filosofavimo rūpesčiai 1939 m. buvo paskelbta LKMA Suvažiavimo darbuose, III. Svarbiausi to meto J. Girniaus estetikos ir literatūrologijos darbai: Poezija ir filosofija (1942); Rūpesčiai dėl literatūros tautiškumo (1942).

        Artėjant antrajai rusų okupacijai, 1944 J. Girnius, kaip ir daugelis kitų intelektualų, kartu su žmona Ona pasitraukė į Vakarus. 1946–1949 m. mokytojavo Nurtingeno ir Schwabisch Gmundo lietuvių gimnazijose, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1946 m. įsitraukė į žurnalo Aidai bendradarbių gretas.

        J. Girnius paskelbė straipsnių eseistikos ir literatūros klausimais: Grožis ir tiesa (Aidai, 1946, Nr. 11); Kūrybinio originalumo prasmė (Tremties metais, 1947); Lietuviškojo charakterio problema (1947) –  atspaudas iš Žiburių, išėjęs atskira knygele. Jis kvietė išsaugoti lietuviškumą tremtyje: Nepriklausomybė gali būti prarasta ir vėl atstatyta. Bet mirusios tautos jau niekas nebepažadins, ir ragino išsaugoti mumyse Lietuvos gyvybę, nes tai bendras visų mūsų uždavinys ir drauge konkretus kovos už laisvę būdas. Ypatingą vaidmenį čia jis skyrė rašytojams, menininkams: Evangeliniai žodžiai apie pašauktuosius ir išrinktuosius galioja ne tik evangeline Dievo, bet ir (gal būt, dar labiau!) literatūrine mūzos karalystės prasme. J. Girnius teigė, kad iš kūrėjo privalu  reikalauti aukšto meninio bei intelektinio lygio kūrinių ir šią mintį plėtojo tolesnėse savo studijose, parašytose jau Amerikoje.

        1949 m. pranciškonų rūpesčiu persikėlė į JAV, apsigyveno Bostone. 1951 m. už darbą La methaphysic existentielle de Karl Jaspers (K. Jasperso egzistencialistinė metafizika)  Monrealio universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Šio darbo santraukos  kaip straipsniai buvo spausdinamos Aiduose ir 1953 m. išleisti atskira knyga pavadinimu Laisvė ir būtis. Ypatingu istoriniu įvykiu išeivijoje tapo Lietuvių Enciklopedijos išleidimas Bostone, kurią J. Girnius redagavo 1953 – 1969 m.

        1961 m. jis parašo ir išleidžia studiją Tauta ir tautinė ištikimybė, skirtą tautos filosofijai ir tautinei pedagogikai išeivijoje. Reikšminga studija Istorinė krikščionių atsakomybė spausdinama LKM Akademijos Suvažiavimo darbų V tome (1964). Čia J. Girnius kritiškai įvertina krikščionių konservatyvumą.

        Kolektyviniame leidinyje Lietuviškasis liberalizmas (1959) pasirodo jo darbas Liberalizmas ir krikščionybė. Kartu su Aiduose išspausdintu straipsniu Liberalizmo klausimu (1956), J. Girnius atvėrė platesnes galimybes lietuviams katalikams atlaidžiau žvelgti į liberalizmo ir katalikybės santykius. J. Girnius taip pat parašė aktualias ir psichologiškai įžvalgias studijas: Dabarties beiliuzinė literatūra (1955); Tautinė kultūra – Tautos gyvybės pagrindas (1956), Meno tautiškumo klausimu (1973). 

        Išsami apžvalga Visumos žvilgsnis į mūsų egzodo literatūrą buvo atspausdinta knygoje Lietuvių literatūra svetur (1968). J. Girnius šioje studijoje analizavo kūrėjo galimybes atsidūrus išeivijoje. Jis rašė: gelmė yra pačiame žmoguje, ir dėl to ji yra galima visur; Nežinia, ar kada galėsime grįžti tėvynėn. Bet nėra abejonės, kad grįš tėvynėn visa, ką būsime jai sukūrę. Ir visų pirma tai galioja literatūrinei kūrybai.

 J. Girnius reikalavo iš rašytojo aukšto meninio lygio kūrinių. Kartu su kitais intelektualais jis aktyviai dalyvavo kuriant pasipriešinimo prieš kultūrinį nuosmukį manifestą.

        Lietuvos kultūriniam bei literatūriniam  gyvenimui išliekamosios istorinės vertės turi antologijai Žemė (1951) jo parašytas įvadas Žmogaus prasmės žemėje poezija. Ši studija padėjo kertinį akmenį naujosios intelektualios literatūrinės sąmonės formavimuisi. J. Girnius tapo žemininkų dvasiniu vadu. Vėliau žemininkai kartu su J. Girniumi pradės leisti aukšto intelektualinio lygio žurnalą Literatūros lankai  (1952).

        Lietuvių kultūrai itin vertingas J. Girniaus bendradarbiavimas (nuo 1946 m.), o vėliau ir žurnalo Aidai redagavimas (1964–1980). Rūpindamasis tautiniais klausimais tremtyje J. Girnius rašė ne tik filosofinius, bet ir meno, literatūros, politikos straipsnius, aktualių dienos temų apžvalgas, knygų recenzijas, juos pasirašinėdamas daugiau nei 10 slapyvardžių, dažniausiai – J. Alaušiaus. Jis žurnalo puslapiuose rašė apie lietuvių ir užsienio iškilius rašytojus, filosofus  A. Maceiną, S. Šalkauskį, J. Eretą, A. Paplauską-Ramūną, J. Keliuotį, P. Kuraitį, O. Milašių, Žaną Polį Sartrą, Giuseppę Ungarettį, Martiną Heideggerį, Herbertą Marcėse, Jacques Maritaną, K. Jaspersą ir B. Russelinį.
     
        Redaktoriaus duona buvo nelengva ir kitu požiūriu tekdavo rašyti daug laiškų ir prašyti straipsnių, taip pat atsakinėti į įvairias pastabas ir nepasitenkinimus.  J. Girnius laiške, rašytame  1968 m. balandžio 12 d.  S. Santvarui, taip apibūdina šį darbą: „ Kad redaktoriaus duona karti, žinojau ir vis labiau patiriu. Nieko neįžeidžia pagyra, bet visus įskaudina kritika. Populiariojoj spaudoj dėl to ir tenkinamasi tik reklaminiu pristatymu. Tačiau kultūros žurnalas yra įpareigotas ir kritikai pačios tiesos vardan. Iš antros pusės, kritiko žodis yra jo žodis, o ne koks nors  istorijos teismas. Tačiau pas mus dažnai nepajėgiama su šiuo reliatyvumu žvelgti į kritiką. Užuot kritiko sprendimą ramiai apsvarsčius kaip klausimus, dėl jų tik piktinamasi. Dėl to, manau, pas mus ir yra taip sunku kritikai normaliai išaugti. Arba ji per minkšta, arba ji per kieta.

        Tai ir jaučiu perėmęs „Aidus“.  Kiek galint noriu juos išlaikyti dalykiškai atvirus. Kad ir pačiame Bostone – esu dėkingas, kad rašote ir Jūs, ir A. Gustaitis, ir V. Vizgirda, nors  srovine  prasme ir „nekatalikai“. Bet negaliu „Aidų“ uždaryti nė A. Nykai – Niliūnui. Iš tikro jo žodis kietas kaip A. Jakšto ar B. Sruogos, betgi, norint ar nenorint, jis šio meto stipriausias kritikas. <...> Tačiau redaktoriaus vaidmens netapatinu su cenzoriaus vaidmeniu. Kaipgi būtų sprendžiama apie ano meto spaudą, jei A. Jakštui ar B. Sruogai koks nors redaktorius būtų kliudęs reikštis?

        Dar pirmais redaktoriavimo metais patyriau, ką reiškia redaktoriumi būti, kai teko labai kietą recenziją įdėti apie mano asmeniško bičiulio /dr. V. Vardžio/ knygą. Buvo sąžinės klausimas: vykdyti pareigą ar pabūgti jos vardan bičiulystės. Įdėjau, kaip buvo parašyta, nors rizikavau bičiulyste. Ačiū Dievui, dr. V. Vardys skyrė redaktorių ir žmogų.
<...>  Savo pareigose nesivadovauju nei simpatijoms, nei antipatijomis.“

        Kitame, rašytame 1968 m. gegužės 7 d., laiške S. Santvarui užbaigia diskusiją:
„Tenorėjau pasakyti, jog noriu būti skiriamas kaip redaktorius ir kaip pažįstamas žmogus. Negaliu kaip žmogus imtis visų redaktoriaus „kalčių“, nes jų nepakelčiau, su kiekvienu numeriu jiems beaugant. Visada liks atviras klausimas, ar nereikėjo nepraleisti, nubraukti etc. Bet niekada nesimato, kur ką jau esu nubraukęs, nepraleidęs. Galėčiau juokauti: visos „kaltės“ matomos, visi „nuopelnai“ paslėpti, bet tai visa tik popieriuj.“

        Po sunkios ligos J. Girniui teko atsisakyti įtempto redaktoriaus darbo. Jis dirbo prie  studijos Juozas Brazaitis – mokslininkas, kurios dalis buvo atspausdinta LKMA Suvažiavimo darbuose;  rankraštyje liko studija Juozas Keliuotis ir „Naujoji Romuva“.

        Literatūros kritikai viena reikšmingiausių J. Girniaus veikalų laiko knygą Žmogus be Dievo (1964). Joje filosofas analizuoja tikėjimo ir netikėjimo problemą, atskleidžia žmogaus ateisto vidinę dramą. Autorius teigia, kad žmogus savotiškai liudija Dievą ir tada, kai jį neigia. Už šios knygos rankraštį J. Girniui 1957 m. paskirta  Aidų mokslinė premija.

        Nemažai laiko ir jėgų J. Girnius atidavė visuomeninei politinei veiklai. Jis buvo Lietuvių fronto bičiulių ideologas, 1959–1964 m. dirbo jo taryboje. 1955–1958 m. buvo JAV LB tarybos narys. Dalyvavo daugelyje suvažiavimų, kongresų, mokslo simpoziumų, skaitė paskaitas didžiosiose JAV ir Kanados lietuvių kolonijose.

        Ypatingai reikšminga sritis, kurioje J. Girnius irgi paliko ryškių pėdsakų, buvo jo kaip ateitininko veikla. Nuo gimnazijos laikų įstojęs į ateitininkų gretas, jis kryptingai darbavosi ir tremtyje – tapo ateitininkų ideologijos filosofu ir propaguotoju. J. Girnius  1947–1951 m. ir 1957–1963 m. buvo Ateitininkų federacijos narys. Jis ėjo Ateitininkų federacijos vado pareigas (1963-1967). 1966 m. išleistoje knygoje Idealas ir laikas  apžvelgė anuometinę ateitininkiją ir išeiviją. 1975 m. pasirodė jo išsami monografija apie Praną Dovydaitį; suredagavo Stasio Šalkauskio Rinktinių raštų 2 tomus.   

        J. Girniaus nuopelnai buvo pripažinti ir įvertinti įvairiais apdovanojimais – Ateitininkų sendraugių sąjungos S. Šalkauskio kūrybine premija (1968), Ohio LGD premija (1972), LKMA premija (1975), JAV LB Kultūros premija (1984).
 
        J. Girnius mirė 1994 m. rugsėjo 13 d. Bostone. 1995 m. liepos 1 d. jo palaikai parvežti į Lietuvą ir rado amžino poilsio vietą tėviškėje Sudeikiuose.

        Lietuvoje išleisti J.Girniaus darbai – Raštų keturtomis (1991-2002). Jis tęsė S. Šalkauskio filosofijos tradiciją, svarbiausiu apmąstymų objektu pasirinkdamas kultūrą. Tvirtino, kad dvasinė kultūra yra tikrasis vienintelis ir integruojantis tautiškumo turinys. J. Girniui rūpėjo pasaulio kultūros tautinė įvairovė. Gilinosi į nacionalinio charakterio problematiką.  Parašęs brandžius veikalus apie laisvę, tautą, krikščionybę ir ateizmą, jis formavo ir tebeformuoja lietuvių mintis bei idėjines nuostatas ne tik emigracijoje, bet ir Lietuvoje. Anot A. Nykos-Niliūno, jam grožis pasiekiamas bei realizuojamas tik atvirumo būčiai ir egzistencinės rizikos kaina.
       


 
Antanas Vaičiulaitis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Slapyvardis: Aug.Raginis.

– vienas žymiausių XX amžiaus Lietuvos rašytojų, literatūros kritikas, vertėjas, redaktorius. Jo literatūrinis talentas susiformavo ir išsiskleidė tarpukario Lietuvoje. Jau tada jis pagarsėjo kaip puikus novelės meistras, kelionių įspūdžių pasakotojas, o lyrinis romanas – Valentina (1936) ligi šiol laikomas vienu gražiausių lietuviškų meilės romanų. Pasak literatūros kritiko A.Nykos-Niliūno „A.Vaičiulaitis yra sąmoningas stilistas, gramatikos virtuozas ir šiandieninėje lietuvių prozoje nė iš tolo neprilygstamas žodinio orkestro dirigentas“.

Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai