Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TVIRTĖJANTYS ŽINGSNIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Džiugėnas   
Prieš Kalėdas mūsų skaitančią visuomenę aplankė 3-čias (11) „Žingsnių“ numeris, spausdintas spaustuvėje. Jų kelias iki šitokio apipavidalinimo ilgas. 1946. III. 25. Flensburge pasirodė jų pirmasis numeris, spausdintas rotatoriumi. Iš ten, išleidę 3 numerius, persikėlė į Seedorfą, o galų gale sau prieglobstį susirado Stadėje. Čia P. Būtėno ir A. Kasperavičiaus pastangomis gavo jie licencijas ir 1947 metais rugsėjo mėnesyje 9 nr. išleido spausdintą spaustuvėje. Šį kultūros žurnalą redaguoja Petras Būtėnas, leidėjas Antanas Kasperavičius.

 

Redakcija 9 nr., savo prakalboje, nušviečia visus nueitus sunkius kelius, kol galėjo žurnalą įvilkti į šitą rūbą. Būdamas britų karinės valdžios licencijuotas, jis, kaip sako įžanginiame žodyje, daugiau taikomas šiai zonai, bet kartu nori persimesti ne tik į kitas zonas, bet ir į kitas valstybes, kur yra lietuvių.

 

Išaugęs iš vietinių kultūrininkų pastangų, žurnalas nesiryžta „kalnų nugriauti“ (9 nr., 3 psl,) kukliais norais jie pradėjo savo darbą iš naujo su dideliu ryžtingumu ir entuziazmu. Kaip pasisako, yra laiškais pakvietę dalyvauti daug mūsų kultūrininkų: rašytojų, žurnalistų, visuomenininkų. Tačiau šie trys numeriai (9, 10, 11) rodo, kad čia spiečiasi tik britų zonos arčiau gyvenantieji kultūrininkai. Jie ir užpildo šiuos numerius.

 

9 numeryje randame poeziją:

Pranas Kozulis — Apleistos žemės širdis, Juozas Mikštas — Nemiga, Mano kambarėlis, Jonas Minelga — Plaukia mintys; beletristiką: Jurgis Jankus — Pasitikėjimas; straipsnius: Vydūnas-Skirtingo žmonių elgesio priežastis (prie šios

straipsnio pridėta redakcijos — Vydūno kalbos ypatumai), Prof. Vcl. Biržiška — Lietuvių pasaulietinės literatūros užuomazgos, Dr. A. Rukša — Vergilijus, Dr. J. Balys — Lietuviškos knygos ir kultūros ateitis Amerikoje, T. Daukantas — Argentina.

10 numeryje: poezija: A. Vienažindžio (7 dainos), Vergilijaus „Enėjidė“, 1-ji giesmė Dr. A. Rukšos vertime; beletristika; Aloyzas Baronas —  Įtikinimas, Albinas Marius Katiliškis — Nuobodžios valandos; straipsniai: Vydūnas — Pamirštamas Birutininkas, V. Čižiūnas — Tautos būdo esmė ir raida, Prof. Vaclovas Biržiška — Nežinomas 18a. poetas Tadas Jurevičius, A. Samusis — Kun. Antano Vienažindžio gyvenimo kelias ir kūryba, Prof. Vaclovas Biržiška — Seniausias lietuviškas laikraštis ir jo redaktorius, Doc. T. Daukantas — Argentina.

 

Kiekvieno numerio gale yra dar apžvalgos skyriai: Rašytasis žodis (informuojama apie mūsų ir kitų tautų rašytojus, žurnalistus ir jų darbus), Mokslas ir menas, Lietuvos įdarbyje (mūsų kovų už laisvę apžvalga), Lietuviai tremtyje, Dabartis (aktualieji politikos klausimai). Be to, randame dar šį bei tą iš anglų spaudos.

 

Savo medžiaga žurnalas nėra per daug gausus nei įvairus. Daugiausia nagrinėjama lituanistiniai dalykai. Iš jų nemaža vietos užima mūsų literatūros istorija. Ir visos šios temos, būdamos istorinio pobūdžio, yra daugiau enciklopedinės. Skaitytojas, įvertindamas tai, kas patiekta, čia pasigenda šiek tiek naujosios literatūros, jos problemų. Šie dalykai yra kur kas įdomesni, patrauklesni mūsų skaitytojui. Gal redakcija turi pedagoginių užmanymų (o jie, kaip vėliau matysime, kai kur pasireiškia) — pradžioje savo skaitytojus įvesti į senąją literatūrą, o tik paskui jau analizuoti naujuosius mūsų autorius.

Iškeliamieji psichologiniai, filosofiniai, publicistiniai klausimai irgi eina tuo pačiu keliu: nesiveržiama į naujoves, pasitenkinama daugiau ar mažiau aktualijomis.

 

Visuose numeriuose jaučiama pastangos gryninti mūsų kalbą. Dažnai, net įžanginiame žodyje, sutinkami filologiniai paaiškinimai. Dedami straipsniai apie Vydūno ir Vienažindžio kalbą. Šitos pastangos yra tikrai girtinos, bet kai kur jos pasidaro nesuprantamos, pvz., visur rašo poėtas, poėzja. Kodėl čia atsisakoma jau priimtos normos? Norėdami smuikininkui sukurti dar tikslesnį žodį, pavadino Iz. Vasyliūną „griežtuvininku“ (10 nr., 60 psl). Ar šis naujadaras nėra kiek pretenzingas ir negyvas?

Atrodo, kad redakcija nori prisitaikinti platesnėm masėm. Išeidama iš pedagoginio tikslo — jas auklėti ir lavinti — ji randa reikalą net aiškinti literatūros teorijos žodžius: archaizmas, neologizmas, provincializmas, individualizmas, simbolizmas etc. Tas, žinoma, sudaro platesnėm masėm žurnalą prieinamesnį, tačiau iš kitos pusės pats žurnalas nukenčia. Jis negali būti laisvas medžiagos pasirinkime, jos kultivavime ir pagilinime. Toks Vytauto laiškas bičiuliui (11 nr., 11 psl.) galėjo būti tikrai nespausdintas.

„Žingsnių“ varomą kultūrinį darbą reikia vertinti teigiamai. Jų prisitaikymas, pedagoginis interpretavimas yra naudingas ne tik viduriniai visuomenei, bet ir mokyklai. Nors dar nepasiseka dėl techniškų kliūčių pagyvinti žurnalo išorės, tačiau jų kuklumas ir nuoširdumas darbe yra mielas. Jų pastangos ir darbas yra vertos dėmesio.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai