Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽIVILĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS ŠKĖMA   
Veikia:

Svajūnas

Živilė

Karijotas

Gluosnis

Ašautas

I PAVEIKSLAS

(Prieš uždangą išeina Svajūnas. Jis apyjaunis, jo veidas patrauklus, ir plaukai balti)

SVAJŪNAS: Sveiki, bičiuliai! Vadinuos Svajūnas! Neturiu profesijos. Neturiu draugų, giminių moterų.

Aš tik Svajūnas ir mėgstu svajoti. Apie ką aš svajoju? Jaukus kambarys su gėlytėmis palangėse, mylima žmona, švelnūs vaikučiai, išdykusiai malonūs. Kadaise... dabar man atrodo, labai seniai, ten savame krašte, tikėjausi tos kasdieninės laimės. Mergaitė ėjo šalia. Nustebusios akys žvelgė į pasaulį. Buvau linksmas, nerūpestingas, drąsus, žadėjau laimę. Sakiau — ji mano vienintelė, ir iš jos tuos žodžius girdėjau. Mano plaukai buvo tamsūs, praradimas nubaltino juos. Ą, sena įsimylėjėlių pasaka, audros nupūsta. Į tėviškę Įsiveržė atėjūnai, žmonės nebežinojo kaip ir su kuo. Juos vežė į Rytus, ir juos vežė į Vakarus, ir daugelis žuvo, ir daugelis pasiliko, ir ūžtelėjusi banga išmetė daugelį į svetimą kraštą. Atsiradau jų tarpe. O ji — tenai paliko. Mus išskyrė ugnis, mačiau kaip iš jos galvos tekėjo kraujas. Šviežias, sodrus kraujas sunkėsi „į arklių išmindžiotą vieškelio purvą. Ji tenai paliko. Amžinai.

O aš dairiausi į viršų, dairiausi į šalis, ir mano plaukai balo. Ir vaikštinėjau Bavarijos plentu, apsodintu vaismedžiais, beprasmiai užvertęs galvą. Dienos nyko. Gatvėse urzgė sausakimšiai tramvajai, danguje kyšojo žadančios žvaigždės, saulė kaitino Stovinėjančių eilutėse nugaras, griuvėsiuose klykė liesi vaikai, puošniose mašinose suposi uniformuotieji, o aš svajojau. Ji vadinosi — Živilė. Mano Živilę, nerūpestingų akių padarėlį, sutraiškė karas.

Tą vasarą degino saulė, retai debesys praslinkdavo išblukusiu dangum. Tą vakarą pamačiau debesį, plyštančiais kraštais. Jis pračiuožė saule, jis nunėrė už akiračio. Ėjau paskui jį, kol vakaras užgesino įsilpstančios šviesos lyžterėjimus. Ėjau ir... prisiminiau legendą...

Mieli bičiuliai! Jūs visi skaitėte legendą apie Živilę? Manau, ją išsvajojo švento pablūdimo valandą s vienišas svajotojas kadaise. Ne, manoji Živilė nebuvo tokia pasiryžusi ir drąsi. Ji tiktai sakė: esu jos vienintelis. Ir vis dėlto, kai tenai, nutempta į griovį paskutinį kartą pasižiūrėjo j mane, ji pabandė nusišypsoti.
Plynuose Bavarijos laukuose pasivogiau legendos prisiminimą, sušildžiau savimi, ir dabar ji mano.

Turėjau į ką atsiremti, kad nereiktų kaukti, kaip vienišam šuniui iš skausmo ir nevilties. Jei žiūrovų tarpe sėdi istorikai, tenepyksta — legendos Živilė yra mano. Jei žiūrovų eilėse sėdi skeptikai, tenepyksta legendos Živilė yra mano. Ir, jei žiūrovų tarpe — žmonės realiai žvelgia į gyvenimą, teatleidžia — legendos Živilė išsvajota. Legenda apie Živilę — paminklas vienintelei mergaitei, palikusiai vieškelio purve. Anapus uždangos laukia dramos aktoriai.

Pasibeldžiau į jų duris, paprašiau padėti man, jie sutiko. Paprašiau, nes retas žmogus išlaiko savyje meilę, ilgesį; ar kančią, nepapasakojęs kitiems. Neturiu draugų, giminių, moterų. Todėl pasakoju jums, mieli bičiuliai. Prašau uždangą!
(Uždanga prasiskleidžia. Vakaras. Nedidelė, niūri menė. Žemi skliautai. Siauras langas. Kairėje ir dešinėje — durys. Kairėje, kiek giliau, raityti laiptai į viršų. Jie baigiasi durimis, už kurių kuoro kambarys. Užkulisy daina.) Veiksmas vyksta senovėje, kai pilių kunigaikščiai kariavo, su savo priešais. Šita menė pereinamoji. Laiptai veda į kuoro kambarį, kurį mėgsta Živilė. Ji laukia Gluosnio. Karo vadas Gluosnis ką tik grįžo atmušęs gudų puolimą. Jo vyrai puotauja ir dainuoja. Gluosnis lenkia medaus ragą ir skuba pas Živilę. (Svajūnas užlipa laiptais ir atidaro duris. Iš kambario išslysta šviesos spindulys. Tada Svajūnas nulipa ir atidaro dešiniąsias menės duris. Pasišalina. Į menę įbėga Gluosnis. Kai jis pasiekia laiptus, aukštai pasirodo Živilė).

GLUOSNIS: Živile!

ŽIVILĖ: Gluosni! (Gluosnis bėga laiptais, ir juodu kartu.) Man svaigsta galva.

GLUOSNIS: Junti, kaip plaka mano širdis?

ŽIVILĖ: Juntu, man svaigsta galva.

GLUOSNIS: Tavo veidas baltas. Kai jojau čia... prie Žydro ežero lelijos linko. Pienas ir sniegas. Tavo veidas — Žydro ežero lelijos. Skruostai ir kakta. Tik — lelijos neturėjo akių. Tavo akys — ežero vanduo. Jos žalios. Jos kviečia.. Lyg naktis, kai mėnuo virš kuoro. Tu vėl su manim, Živile. Aš slystu į laimę. Pabučiuok mane.

ŽIVILĖ: Tu gyvas, Gluosni, (bučiuoja)

GLUOSNIS: Aš vėl tau. gyvas. Turiu gyventi, kol tu gyveni. Viskas niekai. Vyrų riksmas ir arklių žviegimas. Kardų kirčiai ir žūstančių jų aimana. Kraujas ir žemė, debesys ir gaisrai, kanopų daina ir lūžtančios ietys — viskas niekai. Du gintariniai upeliai tavo kasos, Živile. Aš nunešiu tave, kur šviečia saulė. Sudraikysiu kasas, ir gintariniai upeliai ištykš auksu, čiurlens ant tavo baltos odos. Aš mylėsiu tave, Živile. Saulė nukris už mėlynųjų šilų, mėnuo pakils, tavo vyzdžiai patamsės, mirgės žvaigždės, mūsų žvaigždės, ir aš mylėsiu tave, Živile. Bučiuok mane, aš vėl tau gyvas.

ŽIVILĖ: Tu nugalėjai, Gluosni, (bučiuoja jį)

GLUOSNIS: Kas yra pergalė? Akimirkų žaibai — štai ir viskas. Pergalė — pergalei? Niekai. Jei prieš tave didelės akys... Tavo numylėtosios akys. Tu skrendi ant pašėlusio žirgo, ir kraujas maišosi su riksmu. Pirmyn, Gluosni! Už tavo nugaros — tylūs kloniai, susiraizgę medžiai, už tavo nugaros — pilies kuoras. Siaurame lange laukia veidas. Žalias strėles svaido numylėtosios akys, ir strėlės įsismeigia į nugarą. Sukietėja raumenys, susičiaupia lūpos, kardas lengvas, kaip žilvyčio rykštė. Pirmyn, Gluosni. Kapok galvas, pečius, silpstančias rankas. Žirgas prunkščia, drimba baltos putos, ir skrenda ore nukirsta gudo ranka. Aa, koks skausmas iškreipia jo rudą snukį! Pirmyn, Gluosni. Ten, siaurame lange supasi šviesus rūbas. Kirsk iš peties, Gluosni. Kitaip — nematysi jos. Žiūrėk, jau griūva viens ant kito tavo priešai, pasibaisėjimo klyksmą išspjauna prasižiojusios burnos. Tavo vyrų veiduose prakaitą lašai, plėšriu džiaugsmu blizga balti dantys. Žiūrėk, jau bėga tavo priešai, tamsios liepsnos jų žirgų uodegos, jos tolsta, jos susilieja su miško žalumu. Atgal, Gluosni. Viskas niekai. Siaurame kuoro lange supasi šviesus rūbas, ir žalios akių strėlės smeigia tavo krūtinę. Atgal, Gluosni. Pro susiraizgiusius medžius, pro ramius klonius.
ŽIVILĖ: Tu nugalėjai, mano Gluosni. (Abu leidžiasi laiptais) Tu įspėjai, tu žinojai. Slankiojau pily, ramybės jieškojau. Į kiemą išėjau. Kyla į dangų pilki mūrai, kaip gilus šulinys laidoja kiemas. O dangaus sklypelis ten, aukštai, plieno skydu dengia ir troškina. Ir einu aš į merginų kambarius ir matau, sčdi galvas palenkusios, liūdną dainą dainuoja. „Bernelis krito, o. sesulė rauda“. Nėra, kas mane nuramina. Ir girdžiu kastuvų dūžius, pravertos durys į drėgną rūsį. Kasa duobę Ašautas ir tėvas, skrynią paslėpti nori, skrynioje auksas. Ir paradusi iš gėdos, į kuoro kambarį einu tavęs laukti, mano Gluosni. Skrenda varnai plačiai mojuodami sparnais, skrenda ten. kur tu kovoji, mano Gluosni. Skrenda ir skrenda, liūdną dainą dainuoja merginos, klausausi jos ties praviru langu rymodama. „Bernelis krito, o sesulės rauda.“ O iš apačios, vaidenasi man, girdžiu duslius kastuvų smūgius į sukietėjusią žemę. Vaidenasi man, gal jų nereikia, nes skrenda pikti varnai, žemyn sminga, lesa tavo mėlynas akis, mano Gluosni. Ir sukniubau aš ant rankų, ir verkiau, lyg vaikas. Atslinko vakaras, papūtė švelnus vėjas, išdžiovino ašaras. Tu nugalėsi, tu nugalėsi — kartojau. Atslinko vakaras, o tolumoje balsai pasigirdo. Rausvais laukais jojo vyrų būrys. Gal gudai? — aštri mintis pervėrė. Ne. Rausvais laukais jojo vyrų būrys, tu jojai pirmas, mano Gluosni. Dar smarkiau papūtė vėjas, durys pačios atsidarė. Dabar laukiau žingsnių, tavo žingsnių. Tu nugalėjai, tu nugalėjai, mano Gluosni.

GLUOSNIS: Nugalėjau, kad tave laimėčiau.

ŽIVILĖ: Tu mane laimėjai, kad nugalėtum. (Abu prieina prie lango, žiūri pro jį, tyli valandėlę)

GLUOSNIS: Miško pakrašty stovėtų sodyba. Pušų sakais kvepėtu. Tokį vakarą namo grįžčiau. Pagautą stirną per pečius persimetęs. Mėlyni dūmai kiltų į viršų, tirptų mėlyni dūmai. Tu sėdėtum susimąsčiusi prie ugniakuro, manęs lauktum. Vėliau... skambėtų sidabrinė naktis. Samanų guoly skambėtų mūsų meilė. Naktis ir mudu. Mudu ir žvaigždžių liežuviai pro atdaras duris.

ŽIVILĖ: Turi kovoti, Gluosni.

GLUOSNIS: Kovoti? Kad pražūčiau tavęs nemylėjęs?

ŽIVILĖ: Kad mylėdamas mane, nugalėtum arba žūtum.

GLUOSNIS: Nenoriu kovoti. Ramybės noriu.

ŽIVILĖ: Miško pakrašty — spąstai lieknakojai stirnai. Blaškosi stirna, pasprukti stengiasi. Sėlina Gluosnis, Karijoto karo vadas, stirną peilių pribaigti.

GLUOSNIS: Ramybės noriu.

ŽIVILĖ: Iš tolimų kraštų raiteliai joja. Ugnies juostos paskui driekiasi. Suanglėjusios motinos guli prie išdegusių sodybų, ir kūdikiai juodą krūtį čiulpia. Pjauna vienmarškinius vyrus gudai, mūsų priešai. O garsusis karo vadas Gluosnis, žmoną apkabinęs, žvaigždžių liežuvius stebi. Kol ir jo sodybą ugnis apšviečia.

GLUOSNIS: Kai reikės, atsikels karo vadas.

ŽIVILĖ: Neatsikels. Miške miglos slankioja. Į širdį miglos įsisunkia. Pamirši, Gluosni, praeitį, pamirši kraują ir žemę, kanopų dainą ir lūžtančias jietis. Viską pamirši.

GLUOSNIS: Tik tu man reikalinga.

ŽIVILĖ: Žinau. Kad kovotum, kad nugalėtum. Kad kiti, silpnesni už tave, ugniakuro dūmuose laimės jieškotų.

GLUOSNIS: Tau gyventi noriu.

ŽIVILĖ: Mudu pasmerkti kitiems gyventi. Mus Praamžis paženklino.

GLUOSNIS: Niekai, Živile. Nemyli manęs tavo tėvas. Nebūsiu jo žentas. Žemos kilmės esu, netinku kunigaikštytei į vyrus. Mano kardas — vergas. Pabėgo gudai į miškus, paliko turtą stovykloje, supylė kunigaikštis. Karijotas brangenybes į skrynią. Eik miegoti, Gluosni, baigtas tavo darbas. .

ŽIVILĖ: O tu išdrįsk. Išdrįsk.

GLUOSNIS: Nesuprantu.

ŽIVILĖ: Miško pakrašty stovėtų sodyba... Mėlyni dūmai kiltų į viršų... Šitaip svajojai?

GLUOSNIS: Šitaip svajoju.

ŽIVILĖ: Ant aukšto kalno rūsti pilis dunkso... Debesis pjauna dantytas kuoras. Visas kraštas pilį pažįsta. Visi priešai ją aplenkia. Kunigaikščio Gluosnio jinai.

GLUOSNIS: O tu?

ŽIVILĖ: Aš lauksiu.

GLUOSNIS: Ilgai jau laukta. Laikas — žmonių priešas.

ŽIVILĖ: Išgrisk, Gluosni!

GLUOSNIS: Tavęs noriu. Nereikia man dantyto kuoro. (Tyla) Dar kartą kalbinsiu kunigaikštį. Juk šiandien nugalėjau. Dar kartą prašysiu, dar kartą...

ŽIVILĖ: Kalbink, Gluosni. (Lipa laiptais)

GLUOSNIS: Živile!

ŽIVILĖ: (aukštai) Kalbink, Gluosni, (dingsta)

GLUOSNIS: Žiežirbos jos žvilgsnyje... Kokia keista diena! Raudona žolė ir gintarinės kasos. Pašėlę žirgo šuoliai ir kvapnus glėbys. Sudarkyti kūnai ir, lyg laumė kylanti aukštyn, jinai — Živilė. Kokia keista diena... Vienintelė diena. Gal... pralaimėjimo diena? Ne. Živilė mano bus. (Eina į kairiąsias duris. Suskamba nauja daina. Gluosnis stabteli, klausosi) Jeigu vestuvėms jie dainuotų... Žiežirbos jos žvilgsnyje... Nurimti, užmigti... Žalios akys — ežero vanduo. Mėlyni dūmai. Meilė skamba, kaip daina... Pabučiuok mane dar kartą... (Išeina pro kairiąsias duris. Kurį laiką scena tuščia, kol daina baigiasi. Tada pro dešiniąsias duris Karijotas ir Ašautas atitempia skrynią. Jie nuvargę sustoja menės vidury)

AŠAUTAS: Lyg švinas.

KARIJOTAS: Kodėl sustojai?

AŠAUTAS: Švinas...

KARIJOTAS: Skrynioje auksas.

AŠAUTAS: Mano kojose švinas.

KARIJOTAS: Reikia skubėti. Nenoriu, kad kas pamatytų... Noriu prieš savęs skrynią turėti.

AŠAUTAS: Puotauja.

KARIJOTAS: Reikia skubėti. Skrynioje auksas.

AŠAUTAS: Pailsėkim.

KARIJOTAS: Man neramu.

AŠAUTAS: Nusiramink.

KARIJOTAS: Tu blogas bendras.

AŠAUTAS: Aš tik Ašautas.

KARIJOTAS: Ką tai reiškia? Aš tik kunigaikštis Karijotas.

AŠAUTAS: Tu kunigaikštis Karijotas. įsimylėjęs auksą. Aš Ašautas, įsimylėjęs save. Šioks toks skirtumas, ar ne?

KARIJOTAS: Tempkim skrynią.

AŠAUTAS: Pailsėkim valandėlę.

KARIJOTAS: Pasakyk man, kas šios pilies šeimininkas?

AŠAUTAS: Tu.

KARIJOTAS: Tempkim skrynią.

AŠAUTAS: Esu aukštos kilmės. Negali man įsakinėti. Dar aš tavo svečias.

KARIJOTAS: Tu peršies Živilei. Žentai klauso uošvių. Bent prieš vestuves.

AŠAUTAS: Pats vestuvių nori.

KARIJOTAS: Aš noriu... Ar gi Živilė nusususi senmergė?

AŠAUTAS: Bijai Gluosnio.

KARIJOTAS: (Juokiasi)

AŠAUTAS: Nemoki juoktis, kunigaikšti.

KARIJOTAS: Man šešiasdešimt metų. Užmiršau juoktis. Manai, bijau Gluosnio?

AŠAUTAS: Jis narsus karo vadas. Nugalėjo gudus: Žinoma, iš tikrųjų nugalėjo vyrai, bet garbė karo vadui. Jis myli Živilę, ir Živilė valandomis tūno kuoro lange. Tūno, dūsauja.

KARIJOTAS: Tai kodėl jų vestuvių nekeliu?

AŠAUTAS: Pasakiau: bijai Gluosnio. Bet... kodėl? Gavęs Živilę, Gluosnis kovotų, kaip pamišėlis. Visi pamišėliai — narsūs. Tu įsigytum keletą pilių... Į skrynią prisipiltum aukso...

KARIJOTAS: Aha! (juokiasi)

AŠAUTAS: Kvailas juokas.

KARIJOTAS: Tu gudrus. Tariesi viską permaląs. Pasakyk. Kodėl vestuvių nekeliu?

AŠAUTAS: Gal... pats pasakysi?

KARIJOTAS: Pats... Gerai. Vis vien būsi mano žentas. (Pakelia skrynios dangtį, išima pailgą aukso gabalą) Matai?

AŠAUTAS: Matau.

KARIJOTAS: Blizga?

AŠAUTAS: Auksas visuomet blizga.

KARIJOTAS: Visuomet. Aš einu saulėtą rytą į mažąjį kiemą. Ten akmenys ir nuvytę žolių stiebai. Ten saulės spinduliai lyžteri ir pranyksta. Aukštai — dangaus tik lopelis. Saulės spinduliai gal valandą paglosto akmenis ir žolę. Padedu auksą. Laukiu. Gelsvoje žolėje jis guli, rūškanotai geltonas. Laukiu. Spinduliai sliuogia mūru, ilgi čiuptuvai sliuogia. Čiupt už akmens ir toliau, grybšt smalią žolytę ir toliau. Vidury kiemo guli auksas, rūškanotai geltonas. Laukiu. Širdis tvaksi. Ir kai čiuptuvai išsitiesia... sublizga aukso paviršius. Jis blizga, Ašautai, jis blizga. Jis blizga, širdis tvaksi, man karšta, man nieko nereikia. Atsigulu ant grindinio ir žiūriu, aš žiūriu, o jis blizga. Kol spinduliai čiuptuvai dar toliau, ir vėl auksas rūškanotai geltonas.
Atsikeliu naktį. Tamsus mano miegamasis, siauras jame langas, grotais užkaltas. Jeigu šviečia mėnuo, langas atsispindi asloje. Asloje, žalsva dėmė, grotų šešėliais padalinta. Išsitraukiu iš guolio kailių auksą,nešu jį. Ir vėl širdis tvaksi, ir vėl man karšta, Ašautai. Padedu auksą. Jis guli asloje, mėnulio apšviestas, grotų šešėlių rėmuose. Jis blizga nykia, gelsvai žalia spalva, aš žiūriu, mano vyzdžiai prirakinti, jie nejuda. Aa, kaip man nieko nereikia! Aš žiūriu, aš tik žiūriu, Ašautai. Valandos slenka, ir žalsva dėmė asloje slenka, ir aš šliaužiu asla, vis pastumdamas mano auksą. Koks tada puikus gyvenimas, Ašautai!

AŠAUTAS: Ir daugiau tau nieko nereikia?

KARIJOTAS: Daugiau man nieko nereikia. (Padeda gabalą atgal į skrynią)

AŠAUTAS: Pradedu suprasti.

KARIJOTAS: Supranti? Tu sakei — Gluosnis! Jis jaunas, jis kvailas, jis daug nori, jis panorės garbės, žygių, pilių. Ir... ką gali žinoti? Man vienos pilies užtenka, Ašautai.

AŠAUTAS: Tu skrynios bijai netekti.

KARIJOTAS: Taip. Tegul vyrai saugo mano pilį nuo užpuolikų. Tegul gabena grobį. Bet... man nereikia didelių turtų. Man šitos skrynios pakanka.

AŠAUTAS: Todėl mane žentu pasirinkai?

KARIJOTAS: Tu tinginys, Ašautai. Tu tingi norėti.

AŠAUTAS: Aš noriu tingėti, (juokiasi)

KARIJOTAS: Tu nemyli Živilės.

AŠAUTAS: Pasistengsiu.

KARIJOTAS: Nesistenk. Nenoriu, kad mylėtum Živilę.

AŠAUTAS: Dar geriau.

KARIJOTAS: Ji panaši į motiną. Ji daug nori.

AŠAUTAS: Gal atpras.

KARIJOTAS: Jei Živilę pamilsi, ji privers tave norėti.

AŠAUTAS: Gal atpras.

KARIJOTAS: Mokėsi suvaldyti jos troškimus? Juk tu tinginys.

AŠAUTAS: Todėl ir mokėsiu. Aš nekovoju. Aš tik stebiu. Dieną ir naktį, rytą ir vakarą. Mėgstu gulėti kailiuose. Baltos meškos kailius iš šiaurės man atsiuntė. Užsivelku juodą rūbą, ilsiuosi. Trys tarnaitės prieš mane šoka. Lėtai sukasi tarnaitės, ir lėtai sukasi galvoje malonus svaigulys. Geriu iš krištolinės taurės tamsiai raudoną vyną. Jis tirštesnis už mirštančiojo žvėries kraują. Dingsta bet kokie norai. Lėtai sukasi tarnaitės, kol kuri nusilpusi krinta. Pamoju, paklusniai atbėga nauja. Manęs nejaudina kvailos šnektos apie kvailus norus. Gyvenimas — poilsis prieš mirtį. Gal numirus dievai palieps kovoti, blaškytis kankinančio j aistroj. Gal numirus... O dabar ilsiuosi, ir bet kokie norai nuslenka, kaip rūkas saulei patekėjus. Baltos meškos kailis sugeria valandas, dienas, naktis, metus. Baltos meškos kailis sugers Živilės troškimus. Ji nurims, gulės šalia manęs ir žiūrės, kaip lėtai sukasi tarnaitės. O tu nešiosi savo auksą. Gluosnis kovos su užpuolikais. Mes gyvensime laimingai, kunigaikšti.
KARIJOTAS: Tu geras bendras, Ašautai.

AŠAUTAS: Aš teisingai gyvenu, Karijotai. (Pasigirsta puotaujančiųjų triukšmas)

KARIJOTAS: Tempkim skrynią.

AŠAUTAS: Ką darysi... Tempkim. Greit ji palengvės.

KARUOTAS: Kodėl?

AŠAUTAS: O kraitis?

KARIJOTAS: Teisybė... Kraitis. (Jie pasiruošia eiti. Pro kairiąsias durs įeina Gluosnis.) Aa... nugalėtojas!

GLUOSNIS: Sveikas, kunigaikšti!

KARIJOTAS: Sveikas. Ar nepuotauji?

GLUOSNIS: Ne. Noriu...

KARIJOTAS: Dėkoju tau, Gluosni. Esi narsus karo vadas. Ryt apdovanosiu tave. Ryt praneši kaip kovojai. Dabar eik. Puotauk, linksminkis. Eik.

GLUOSNIS: Vieną žodį, kunigaikšti.

AŠAUTAS: Plepumas atsiranda išgėrus. Tu gi blaivas.

KARIJOTAS: Vėliau aplankysiu puotą. Gal atsiras laiko...

AŠAUTAS: Laimėtojai visuomet išdidūs. Todėl dažnai pralaimi. Ar ne, kunigaikšti?

KARIJOTAS: Tempkim skrynią, Ašautai. (Gluosniui) Puotauk, linksminkis.

GLUOSNIS: Vieną žodį, kunigaikšti.

KARIJOTAS: Vėliau.

GLUOSNIS: Noriu dabar.

AŠAUTAS: Tu — labai nori. Mes — labai nenorim.

GLUOSNIS: Ne su tavim kalbu.

AŠAUTAS: Aa... Išdidų karo vadą turi, Karijotai. 2iūrėk, kaip žaižaruoja akys. Žiūrėk, kaip plaukai garbiniuojasi. Krūtinė pirmyn. (Prieina arčiau) Klausyk, narsusis karo vade! Tu jaunas. Tu neprotingas. Šiandien parbloškei gudus. Užtenka. Eik, puotauk. Žinau, ko nori, (rodo kuoro kambarį) bet...

GLUOSNIS: Nutilk.

AŠAUTAS: Žinau, ko nori. Vyk šitą mintį. Kreipkis į mane. Turiu puikių tarnaičių. Jos paklusnios: šoka, myli. Atsiųsiu tau keletą.

GLUOSNIS: Su tavim noriu šnekėti, kunigaikšti.

AŠAUTAS: Jei apie Živilę — neverta. Ji man pažadėta. Šiandien sutarėm. Aš laimingas.

GLUOSNIS: Ji tau pažadėta?

AŠAUTAS: Man, Ašautui! Persikelsiu čia gyventi. Ant baltos meškos kailio ilsėsimės. Tu kariausi, Gluosni, o mudu ilsėsimės. Kunigaikštis Karijotas taip nori. Aš nemoku mylėti, Gluosni. Bet... galiu apsvaiginti. Kai raudonas vakaras tirštu vynu nupraus mudviejų veidus, kitame kambary paliepsiu skambinti kankliais. Stygos aidės sidabru, o Živilės kaktoje išsilygins ilgesio raukšlės. Jinai greit pamirš tave, Gluosni. Tingi tyla nugali meilę. Palaimintame puošnume reikia nieko neveikti ir užgęsta aistros. Ji pripras. Nurims. Ilsėsis. Kai raudono vakaro žara sukrekės sunkiomis pilkomis sutemomis — pranyks norai... Tik sidabrinės stygos aidės, ir ant balto kailio iš parverstos taurės lašės vynas...

GLUOSNIS: Tu niekšas! (Ištraukęs durklą, puola Ašautą. Karijotas sustabdo jį)

KARIJOTAS: Gluosni!

AŠAUTAS: Koks tu kvailas, Gluosni, koks tu kvailas! (Juokiasi) Manai, įžeidei mane? Koks tu jaunas, Gluosni!

KARIJOTAS: Išeik, Ašautai. Palauk manęs už durų. Dabar kalbėsiuos su juo.

AŠAUTAS: Tu pralaimėjai, Gluosni. (Išeina pro kairiąsias duris)

KARIJOTAS: Ką tu padarei?

GLUOSNIS: Ašautui Živilę pažadėjai?

KARIJOTAS: Taip.

GLUOSNIS: Aš myliu Živilę.

KARIJOTAS: Žinau. Ir manai, ji tavo turi būti?

GLUOSNIS: Prašau tavęs, kunigaikšti. Dar kartą, prašau.

KARIJOTAS: Prašymus jauni išklauso. Man šešiasdešimt metų. Aš protauju.

GLUOSNIS: Bet... kodėl? Kodėl esi toks užsispyręs, kunigaikšti?

KARIJOTAS: Tu žemos kilmės.

GLUOSNIS: Niekai. Nukariausiu tau kelias pilis. Užversiu rūsius auksu. Karijoto vardas .. .

KARIJOTAS: Nereikia.

GLUOSNIS: Negaliu. Tik dėl jos kovoju. Dangus plyšta ir žemė dunksi. Plieninis rūkas smegenyse. Tik dėl jos — pirmyn. Kardo kirčiai ir mano meilė susijungia, kaip dangus ir žemė. Negaliu, kunigaikšti.

KARIJOTAS: Galėsi. Ji tekės už Ašauto. Paskutinį kartą pasakiau. Ašauto atsiprašyk. Tuojau pašauksiu jį... Ašautai! (Įeina Ašautas)

GLUOSNIS: Živile! (Aukštai pasirodo Živilė. Gluosnis lėtai lipa laiptais)

AŠAUTAS: Šeimyninis pasitarimas?

KARIJOTAS: Pašaukiau tave, o jis — ją.

AŠAUTAS: Ko žiūri taip...

KARIJOTAS: Juodu gražūs.

AŠAUTAS: Laikykis, Karijotai! Juodu gražūs, taip. Juodu jauni. Sujungsi grožį ir jaunystę — nelaimė ateis.

GLUOSNIS: Tavo veidas nejudrus. Ak, jei galėčiau nusinešti tave! Kunigaikštis pasakė: būsi Ašauto. Tavo veidas nuteistosios mirti. Stoviu priešais ir matau svetimąją. Neturėsiu tavęs, Živile.

ŽIVILĖ: Gluosni...

GLUOSNIS: Dabar ant mano akių užslinko šydas, ir menės langas — šviesus siūlas, ir apačioje virpa žmogiškieji šešėliai, jie užstoja šviesą. Tik šviesus siūlas ir... naktis aplinkui. Ak, jei kardu galėčiau sukapoti tamsą! Tvinksta skausmas. Išsiliejusi upė plynuose laukuose mano skausmas.

ŽIVILE: Mano Gluosni. (Lipa laiptais žemyn. Prieina prie tėvo ) Nesutinki, tėve?

KARIJOTAS: Ne.

ŽIVILĖ: Mudu neturime viens antram brangių žodžių. Tu myli auksą, aš skriejančią laisvę. Pradėsime dvikovą. Kas laimės: auksas, ar laisvė?

AŠAUTAS: Auksas.

ŽIVILĖ: Manai?

AŠAUTAS: Laisvės nėra. Laisvę sugalvojo elgetos. Bet ir jie jos neturi. Pasaulis ir žmonės supančioti. Yra saldžioji nelaisvė: puošni tyla arba blizgantis aukso paviršius. Jis blizga, kunigaikšti, jis blizga. Dienos ir naktys — gelsva pasaka. Ji blizga, kunigaikšti, ji blizga.

KARIJOTAS: Kai saulės čiuptuvai sliuogia kiemo grindiniu...

AŠAUTAS: ... arba šviečia mėnuo...

KARIJOTAS: ...nešu jį. Širdis tvaksi, man karšta. Asloje, grotų šešėlių rėmuose, guli jis, mano auksas.

AŠAUTAS: Naktis ilga. Valandos ištysta metais, o tu žiūri, ir tau nieko nereikia, ir tu...

ŽIVILĖ: Gana. Tu niekšas, Ašautai.

AŠAUTAS: Judu kalbate nereikalingus žodžius. Dvikovoje neįžeidinėjama.

ŽIVILĖ: Kovok už save. Nereikia klastingų smūgių.

AŠAUTAS: Kautynės mūšiui pasibaigus? Laimėjau tave. Nemyliu nieko. Ilsėtis noriu. Bet tu graži. Kai nugirdysiu raudonu vynu, tapsi paklusni. Grožis turi būti paklusnus. Stebėsiu žalias akis ir krisiu į smailias bedugnes. Žalsvas svaigulys — puikus, mano būsimoji. Man nusibodo alpstančios tarnaitės, noriu alpstančios kunigaikštytės.

KARIJOTAS: (sau) Bus tylu pilyje. Atidarysiu skrynią. Girkšt, sugirgždės dangtis. Mielą šiurpą pajus nugarkaulis. Girkšt... Judu ilsėsitės, mylimieji. Vaikščiosiu tylutėliai, kad nepabudinčiau jūsų. Svajonių neišsklaidyčiau. Mėnuo kyla vis aukštyn, jis geltonas, jis blizga. Užgesina žvaigždes. Tylu pilyje. Tik sargybinio žingsniai kieme. Koks puikus gyvenimas plauks Živile! Tu kariauk Gluosni, gink mus. Apdovanosiu tave. Saugok pilies tylą. Kad klaidžiočiau naktimis iki mirties. Gal numirsiu blizgančią, geltoną naktį, parvirtęs ant mylimo aukso. Kokia puiki mirtis bus, Ašautai, kokia puiki mirtis!

ŽIVILE: Nutilkit! Judu pamiršote saulę. Judu žaidžiate jos trupiniais, gaudote žūstančius spindulius arba spoksote į nublukusį mėnulį. Jie įžiebia blankias aistras, aistras tarpstančias pavėsyje. Saulė... Ankstų rytą žiūriu į ją iš šilo juostos išsiritančią. Žėrinčios jietys smaigsto dangaus mėlynę, jas svaido milžino ranka, o kalvos ir kloniai laukia. Paskui ranka iškelia virpantį skydą, o žvėrys ir paukščiai jį sveikina. Saulė! Kai žiūriu į saulę; noriu laisvės. Vėjas plačiais delnais glosto prigulusią žolę, medžiai lankstosi. kaip kunigaikščio palydai. Vėjas laisvas. Žirgas pavėjui šuoliais skrieja, raitosi rusvi karčiai, ant žirgo mano Gluosnis, iškeltas kardas rankoje, ir žėrinčios jietys atsispindi ašmenyse. Jis laisvas. O paskui jį — vyrų būrys, dega veidai variu, dunksi žemė, joja narsūs vyrai gudo mušti. Laisvi vyrai — laisvoje šalyje. Ir virš klonių, ant kalvos, stovi Karijotų pilis, kaip grūmojanti, akmeninė kumštis. Pakelia artojas galvą, pažvelgia ir junta — jis laisvas. Ir dar aukščiau — saulė motina, spinduliuojanti praamžiaus akis, skaistesnė už bet kokį auksą. Pažiūrėkite į ją ankstų rytą iš kuoro lango, kur nėra šešėlių ir panorėsite laisvi būti.

AŠAUTAS: Nėra laisvės. Yra svajonė apie laisvę. Niekai. Nemėgstu vėjo ir aitrios šviesos. Mėgstu prietemą. Vyną. Šokį. Ilgesingą dainą. Minkštą moterį. Nenoriu laisvės.

KARIJOTAS: Jis rūškanotai geltonas. Aš jį nešioju, kaip mažą vaiką. Čiūčia, liūlia, liūlia, čiūčia... Tekėk už Ašauto, Živile, nekliudyk man. Kadaise paimdavau tave mažytę ant rankų, tavo akutės spinksėjo. Dabar tu didelė, man tavęs nereikia, tekėk už Ašauto. Turiu naują vaiką, nešioju jį, jis blizga. Čiūčia, liūlia, liūlia, čiūčia...

ŽIVILĖ: Gluosni!

GLUOSNIS: (Iki šiol sėdėjęs ant laiptų nuleista galva) Klausau. Živile.

ŽIVILE: Kas mums veikti? Jų neperkalbėsi. Tark žodį, Gluosni. Tu vyras.

GLUOSNIS: Neturiu kardo tamsai perskrosti. Išsiliejusi upė plynuose laukuose mano skausmas. Myliu tave, Živile. Labiau už saulę ir laisvę. Tik... smegenyse slankioja ūkanos ir nežinau kas man veikti.

ŽIVILĖ: Aš viena. Mano dievai, kokia esu viena! Ak, kad taip vyriška ranka galėčiau mostelti aštriu kalaviju ir sprogtų užkeiktas kevalas. Šitoj pily nėra skersvėjo. Šitoj pily nėra galingų žmonių. Čia suvaikėję vyrai ir silpnos moterys.

AŠAUTAS: Nurimk, Živile. Kova pralaimėta.

KARIJOTAS: Nurimk, Živile. Tekėk už Ašauto.

ŽIVILĖ: Ne. Du žirgus, Gluosni. Mudu išjojame.

GLUOSNIS: (Pašokęs) Puiku. Mudu išjojame.

KARIJOTAS: Kur?

ŽIVILĖ: Nežinau. Pabandysime, Gluosni?

GLUOSNIS: Du eikliausius žirgus surasiu. Živile, (eina)

KARIJOTAS: Neik. Nenoriu.

AŠAUTAS: Nurimk. Už durų stovi sargybiniai. Jie mano. Nurimk, Gluosni.

ŽIVILĖ: Mano tėve! Išleisk. Kadaise paimdavai mane ant rankų ir buvau tavo duktė. Kadaise. Dabar mudu svetimi. Išleisk mane. Juntu, kaip milžiniškas paukštis plasnoja vėjas, ir aš su juo, artėja miškas, žvaigždes užžibina dangus, ir mano mylimas joja šalia. Išleisk mane.

KARIJOTAS: Eik į kuoro kambarį. Eik ir lauk, kol įsakysiu vestuvėms pasiruošti.

AŠAUTAS: Eik, Živile.

ŽIVILĖ: Paskutinį kartą prašau. Išklausyk manęs, tėve. Visada buvau viena. Tūnojau kuore. Ilgesys atsistodavo šalia, kaip senutė auklė, rūpestingas ilgesys, ir mudu pro langą matėme žydras tolumas, ir mudu laukėme. Gal dievų, gal milžinų — jų kepurės siūbuotų prie pat saulės. Laukėme. Vieną dieną jie atjos... Prasivers pilies vartai, nuaidės džiugi daina — jie atjos. Ilgesys stovėjo šalia, palenkęs didelę, pavargusią galvą, o aš girdėjau žingsnius: Šliaužiančius žingsnius. Tavo rankose skambėjo auksas. Auksas pagrobė kadaise gyvą žvilgsnį, ir tavo nugara sulinko. Tu parinkai man snaudžiantį sužadėtinį, užmiršai mane. O aš nenoriu apsvaigti, kaip jis siūlo. Noriu gyvų žmonių. Noriu didelių žygių. Noriu džiaugsmingų veidų, noriu, kad visi šypsotųsi. Laisvi žmonės — laisvoje šalyje. Atiduok man Gluosnį. Be manęs jis žus, ir be jo aš žūsiu. Mudu abu — milžinai. Atiduok man Gluosnį, tėve!

KARIJOTAS: Eik į kuorą ir lauk.

AŠAUTAS: Kai prietema pilkais žingsniais.įeis į mūsų miegamąjį, tu gulėsi pabėrusi geltonus plaukus, ir tavo vyzdžiai nejudės. Tu sapnuosi. Živile. Mano glėby — keistas šalis.

GLUOSNIS: Eikš pas mane, Živile. Nunešiu tave. Eikš.

KARIJOTAS: Pašauk, Ašautai, savo žmones. Tesuima jie Gluosnį.

GLUOSNIS: (pastumia Ašautą. Prie durų) Lauk manęs, Živile. Aš grįšiu.

ŽIVILĖ: Lauksiu, brangusis. (Gluosnis dingsta)

KARIJOTAS: Bėk paskui. (Dingsta AŠAUTAS) Gal eisi dabar?

ŽIVILĖ: Neapkenčiu tavęs. (Eina į kuorą. Karijotas užrakina duris. Grįžta Ašautas)

AŠAUTAS: Jis užšoko ant žirgo ir išjojo pro vartus.

KARIJOTAS: Liepei jo neįsileisti?

AŠAUTAS: Liepiau.

KARIJOTAS: Taip... (Tyla) Tempkime skrynią.

AŠAUTAS: Tempkime. (Abu išneša skrynią. Puotautieji užveda dainą. Scenoje Svajūnas. Jis valandėlę klausosi)

SVAJŪNAS: Kaip jums patinka ši daina? Ji labai liūdna. Kaip sena ir liūdna lietuvių giminė. Skrieja pagonys dievai virš klonių ir miškų. Jų rankos išskėstos, o iš delnų trykšta kibirkštys. Supasi laumės eglėse, ir voverės klausosi keistų pasakų. Klausosi riešutus kramtydamos. Meška kabinasi už papuvusios medžio drevės, aukštai — bitės saldų medų saugo. Dūzgia saugodamos. Stirna striksi, lapė tyko prie kelmo, vilkai... aa, kiek jų daug, kaip jie staugia, ir kiškis neria, lyg taikli strėlė. Daina, visur daina! Vėversys čyrena žydrame danguje, pempė čypsi pelkėje, lakštingala suokia tankmėje, varnai suka ratu ir kranksi, vienišas aras sparnais pjausto orą. Vėjas supa išdžiūvusią beržo šaką, ant šakos pakaruoklis kybo, traška svyranti šaka, dejuoja. Smulkiai suraukšlėtas linguoja ežero paviršius, kyla iš dugno oro burbulai, sprogsta paviršiuje ir.supasi žaliakaklės lelijos. Daina, visur daina! Motina verkia, sūnų — karį palaidojusi, šnabžda meilės žodžius mylimiausieji, kai į dangų mėnulis kopia, ir kaukia nusiminęs šuva, galvą užrietęs. Daina, visur daina... (Daina nutyla) Atleiskite, užsisvajojau. Ne pagal legendą užsisvajojau. Gluosnį pamiršau...

Kaip jūs atsimenate, Gluosnis nujojo pas gudus. Jo meilė paliepė jieškoti skubios išeities. Jis sugalvojo beprasmingą sprendimą. Jis nutarė gudams atiduoti pilį, kad išvaduotų Živilę. Gluosnis tą naktį pasiekė gudų stovyklą miške ir po trumpų derybų susitarė.

Girdite, kaip tylu pilyje? Visa pilis miega, visi puotaujantieji miega, tik Živilė sėdi kuore, ir kiemo sargybinis spokso į mėnulį. Šitas besišypsąs mėnulis patinka sargybiniui. Jis žiūri į juodas duobes ir jose mato savo mylimos akis. Dabar ji miega. Sapnuoja. Kai prašvis, atsikels ir eis vandens atsinešti. Ji tarnaitė pilyje. Tik... kokia ji šauni! Ji šypsosi šauniau už šitą prasišiepusį mėnulį. Stovi sargybinis galvą užvertęs, svajoja. Stovi sargybinis ir nežino, kad į pilį yra slaptas įėjimas. Nežino sargybinis, kad jau praskleidė Gluosnis prie mūro augančius krūmokšnius, parodė angą, ir viens paskui kitą šliaužia ropom gudai siauru urvu, o urvas kieme baigiasi. Ir nežino svajotojas sargybinis, kad rudabarzdis gudas begarsiais žingsniais sėlina prie jo, ištiesia gyslotas, apžėlusias rankas... (kieme smaugiamo žmogaus riksmas) ir susmunka vargšas sargybinis. Ir pilyje, kaip katės šmėkčioja gudų šešėliai. Kelia sunkias galvas puotavusieji, jieško kardų, diržus segasi... (paskirų balsų triukšmas) bet jau vėlu, vėlu, vėlu... O Gluosnis, pakvaišęs Gluosnis, kojomis žemės nesiekia, skuba Živilės vaduoti. (Svajūnas eina į avansceną ir sustoja prie portalo. Į menę su kardu įbėga Gluosnis, šuoliais atsiduria prie kuoro kambario durų ir kardu išlaužia užraktą. Atidaro duris. Švinta.)

GLUOSNIS: Živile... (Išeina Živilė)

ŽIVILĖ: Tu sugrįžai...

GLUOSNIS: Esi laisva.

ŽIVILĖ: Laisva...

GLUOSNIS: Mūsų laukia žirgai. Jojam, Živile.

ŽIVILĖ: Mūsų laukia žirgai... Tu milžinas, Gluosni. Dar kartą stovėjo šalia kerėpla ilgesys, ir tavo šauksmas su tirpdė jį ryto žydrumoj. Esu laisva. (Triukšmas didėja. Tai kautynių triukšmas) Tavo vyrai kaujasi su Ašauto palydais?

GLUOSNIS: Neturiu savo vyrų. Jie Karijoto. Aš tik karo vadas.

ŽIVILĖ: Kieno balsai pily? Kieno svetimi balsai pily?

GLUOSNIS: (Susmukęs prie Živilės kojų) Myliu tave, Živile. Nunešiu tave kur saulė... išdraikysiu gintarines kasas... Jos čiurleną upeliai... Kodėl miręs tavo veidas? Viskas niekai. Tamsus miškas ir džiaugsmingas gudo snukis. Kanopų trenksmas ir artėjanti pilis. Šliaužiančiųjų alsavimas ir pasmaugto vyro riksmas. Viskas niekai. Eikš su manim. Matai, ryto sidabras teka pro langą. Tuoj patekės saulė. Mūsų saulė. Žirgai laukia už vartų. Kodėl negyvas tavo veidas? Parodyk dantis. Šypsokis. Nenorių būti prakeiktas. Girdi? Nenoriu!

ŽIVILĖ: Kelk. (Gluosnis keliasi) Pily gudai?

GLUOSNIS: Pažiūrėk į mane. Aš visiškai ramus. Matai, esu pasiutusiai ramus. Esu akmuo, kaip ir tu. Živile. Žirgai nerimsta už vartų. Jie skris, kaip aitvarai. Jie ners pro rytmečio miglas ir miglos išsisklaidys.

ŽIVILĖ: Klausiu. Pily gudai?

GLUOSNIS: Pily gudai. (Triukšmas aptyla)

ŽIVILĖ: Jie laimės?

GLUOSNIS: Taip. Gudai užklupo netikėtai. Parodžiau slaptą įėjimą. Pily skerdynės. Jos neilgai truks.

ŽIVILĖ: Atiduok mano durklą.

GLUOSNIS: Nesuprantu.

ŽIVILĖ: Kadaise dovanojau tau aštrų durklą. Atsimeni? Kai pirmą kartą nugalėjai. Ar jį tebenešioji, ar jis tebeaštrus?

GLUOSNIS: Jį tebenešioju, ir jis tebeaštrus.

ŽIVILĖ: Grąžink man jį. (Gluosnis išsitraukia durklą, atiduoda) Tu pardavei laisvę. Todėl mirsi, Gluosni.

GLUOSNIS: Aš mirsiu, Živile. Puiku. Nieko kito nenoriu. Tik... pabučiuok mane dar kartą...

ŽIVILĖ: Bučiuok mane, Gluosni. (Juodu susilieja į vieną, ir durklu persmeigtas Gluosnis ritasi laiptais žemyn. Į menę įbėga Karijotas ir Ašautas. Karijoto rankose maišelis)


KARIJOTAS: Tu laisva? O jis? Aa... nebegyvas. Bėgam, Živilę. Gudai pily. Prakeiktas Gluosnis juos atvedė. Bet, žinau dar vieną slaptą išėjimą. Tik aš vienas. Mes išnešime truputėlį aukso. Vis dėlto išnešime. Eikš kartu. Greičiau.

AŠAUTAS: Greičiau.

ŽIVILĖ: Liksiu čia.

AŠAUTAS: Visi didvyriai kvailiai. Visi bailiai gudrūs. Greičiau, Živile.

ŽIVILĖ: Jis guli. Nebeatsikels. Sidabras teka pro langą. Tuoj patekės mūsų saulė. Jis guli. Nejuda. Nenoriu saulės! Tegul tamsa teka. Prigirdo mudu. Kodėl tavo akys blizga, tėve? Aa, tu myli auksą. Tai bėk, bėk kuo greičiausiai. Jau nėra žvaigždžių, tiesa? Plečiasi rusvi laukai ir krinta į sėlinančią tamsą. Jis mirė, tiesa? Tamsa teka. Tuoj patekės mūsų naktis.

KARIJOTAS: Bėgam, Živile.

ŽIVILĖ: Liksiu čia. (Triukšmas prie pat durų. Karijotas ir Ašautas sprunka. Živilė susmunka prie Gluosnio lavono) Mano Gluosni... (Guli nejudri)

SVAJŪNAS: Atleiskite, mieli bičiuliai, kad pabaiga sentimentali. Živilei trūko širdis, ji mirė iš meilės. Atleiskite už pabaigą, kurią pamiršo šito. amžiaus žmonės. Pirmas paveikslas baigtas.

Uždanga. (b. d.)

Viktoras Petravičius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai