Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAILININKAS Viktoras Petravičius PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS JURKUS   

Vienas iš ryškiausių „Formos“ sąjūdžio dalyvių — Viktoras Petravičius — mūsuose yra žinomas kaip modernistas tapytojas — grafikas. Ir seniau ir dabar daug kur jis buvo puolamas. Buvo nesuprantamas jo kūrybinis pasaulis bei jo interpretacija. Dailininkas tačiau, nieko nežiūrėdamas, atkakliai veržėsi prie savo meninės tiesos, veržėsi į kūrybines aukštumas, ir jo pasiekti laimėjimai nūnai mus džiugina.

Jo gyvenimo kelias prasideda Lietuvoje, Bedalių kaime, 1906. V. 12. Kūrybinio kelio pradžią reikia datuoti 1935 metais jo Kauno Meno Mokyklos baigimu. (Kartu jis baigė ir privačią, dail. Dobužinskio dek. graf. studiją.) Jį traukė Vakarai, viliojo muziejai ir naujosios meno srovės. Norėdamas pagilinti studijas, jis tais pačiais metais išvažiuoja i Paryžių, kur 1938 m. baigia Ecole Nationale Superieure des BeauxArts ir Conservatoire Nationale des Arts et Metiers, įgydamas diplomus. Studijų tikslais lankosi taip pat Italijoje, Belgijoje, Švedijoje, Vokietijoje. 1937 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoje gauna „Diplome Membre du Jury“.

Dar būdamas Kauno Meno Mokykloje, dalyvauja Čekoslovakijoje (Košicose) rengiamoje parodoje ir nuo 1935 metų visose dailininkų rengiamose parodose. 1938 metais Kaune surengia savo tapybos ir grafikos darbų parodą. Be kūrybinio darbo dar eina ir meno pedagogo pareigas. 1940 m. Kauno Taikomosios Dailės Instituto dekoratyvinių audinių katedros vedėjas. 1941 metais pakviečiamas i Lietuvos Meno Tarybą ir Vilniaus Meno Akademiją.

Šis Kauno ir Paryžiaus meno mokyklų bei akademijų auklėtinis sintetina savyje Vakarų meno idėjas su mūsų senosios grafikos tradicijomis. Išeidamas iš „Formos“ sąjūdžio, iš jo pastangų atgaivinti liaudies meną, įliejant moderninio meno laimėjimus, jis praskleidė savo veidą. Praskleidė drąsiai, temperamentingai, kiekvieną raižinį prisunkdamas savo emocijų.
Šis dailininkuose („Ars“ ir „Formos“ kolektyvuose) kilęs romantinis sąjūdis labiausiai išryškino vieną liaudies meno bruožą — jo primityvumą ir nuoširdumą. Iš kitos pusės, primityvumas Vakaruose, Paryžiaus mokykloje,, jau buvo gavęs pilnas teises ir pripažinimą. Nūnai ir darosi suprantamas jų entuziazmas ir primityvizmo kultyvavimas.

Viktoras Petravičius pačiuose pirmuosiuose žingsniuose surado savo originalų kelią ir temose ir jų interpretavime.

Jo pirmąjį kūrybos laikotarpį, kuris tęsėsi maždaug iki 1947 metų vasaros, reikia pavadinti pasakos laikotarpiu. Pasaka su savo fantastiniu pasauliu buvo jam kūrybos objektas.
Čia reikia pastebėti, kad Viktoras Petravičius prie pasakos priėjo visai savitai, neįprastiniu būdu. Pasaka mumyse daugiau ar mažiau yra surišta su vaikystės emocijomis ir aplinka. Į ją žiūrime, kaip į jaunimui skirtą kūrybą. Viktoras Petravičius pažiūrėjo suaugusio, individualaus dailininko akim. Jis nesistengė atkurti tos emocijos, kuri yra išlikusi mumyse iš anų pasakos metų. Nesistengė nei savo formom prakalbėti į mėgstančius pasaką. Joje jis matė kur kas didesnį, gilesnį gyvenimą, negu patiekė pati teksto medžiaga. Iš vienos pusės jo pasaulyje, kaip klystžvakės rudeninę naktį, klajojo seni apdūmavusių pirkių vaizdai, kažkokios tamsios pelkių nuotaikos, iš kitos pusės jis jautė savyje dabarties žmogų, neramų ir besiblaškantį, kenčiantį dėl civilizacijos ir net joje pasiklystantį. Su tuo dvilypiu, sintetiniu žvilgsniu jis pravėrė jaujos duris, kur gyvena laumės, šmėklos, keistas paslėptas gyvenimas ir iš ten išvedė „Marčią iš jaujos“, „Gulbę — karaliaus pačią“. Tai dvi pasakos, kuriose Viktoras Petravičius pasirodė pilna savo individualybe. Savo pirmąjį įvertinimą jis rado Paryžiuje. Už „Gulbę — karaliaus pačią“ 1937 metais gavo „Grand Prix“.

Tokį pat V. Petravičių randame ir 1940 metais išleistuose 60 raižiniuose (V. Petravičius Gravure sur Bois, 220 numeruotų egzempliorių). 1946 m. Augsburge išleistame „40 Wood — Cuts“ rinkiny įdėjo 12 ankstybesniųjų darbų iš iliustruotų pasakų.

Paskutiniu laiku (nuo 1947 metų vasaros) jame daug stipriau suplaka šių dienų besiblaškančio, bedalio žmogaus širdis. Tėviškės peizažas, anoji nuotaika, kuri atėjo iš senųjų liaudies raižinių ir kuri buvo sužydėjusi jo kūryboje, dabar blėsta. Jis jieško naujų kelių, nueitieji jo jau nebepatenkina.

Čia žvelgia jis į gyvenimą ir mato jame ir nerime besiblaškančius žmones. Kaip pasakose buvo kažkokia pikta jėga, radusi savo išraišką laumių ir dvasių pavidale, taip čia toji jėga jau konkrečiai pastebima gyvenime. Ji tremia žmogų iš tėvynės, iš namų, uždaro į kacetus, naikina bet kokį žmogiškumą. Ir žmogus yra bejėgis prieš šį likimą. Jis tik liūdi ir kenčia. Čia iš tamsos žvelgia poeto veidas (F. Kiršos „Tolumose“), pilnas nerimo ir kančios, kad būtis yra tokia tragiška. Čia kažkas praneša didelį karstą kažkokiu užburtu keliu. Tuo jis lyg užsklendžia liūdnąją žmogaus kelionę.

Šioje tematikos dvasioje yra padarytos kompozicijos, kurios eina „Patrios“ leidžiamoje „Lietuvių g r a f i k o j e“, ir iliustruota Fausto Kiršos „T o 1 u m ų“ poezijos knyga.
Išeidamas iš liaudies meno nuotaikos ir iš primityvizmo mokyklos, jis nejieško piešinio. Portretinis individualus žmonių interpretavimas yra paaukotas raižinio bendriesiems bei visumos dėsniams. Piešinio išbaigimo neleidžia pasiekti nei jo kūrybinis temperamentas. Jis yra neramus, gaivališkas. Niekada nemąsto, neapskaičiuoja kaip tūlas racionalistas savo linijos, dėmės, figūros. Jis nori išsakyti savo vidų, savo emocijas. Šis vidus yra toks pilnas, gausus, kad jis nežino jokių varžtų. Jis plaukia plačia srove per visą paveikslą, niekur ilgiau nesustodamas, nes nori kuo greičiau save išsakyti. Praleidžiamos detalės ir veržiamasi į paveikslo visumą. Kiekvienas kalto rėžimas, kiekvienas brūkšnis yra laisvai ištryškęs iš jo emocijos. Jis savo formos pergyvenime yra lyrikas. Todėl jis negali ilgai sėdėti prie vieno darbo, negali pradėto vėliau tęsti, nes dažnai, kaip lyrikui, yra dingęs anas pergyvenimas. Sugebėdamas greit išsakyti savo jausmą ir ilgai nesustodamas prie darbo, jis yra produktyvus. Kartais praeina ištisi metai, kuriuose jis nieko nesukuria. Bet staiga jis prasiveria ir trumpame laike išsilieja gausiais darbais.

Savo pasakų iliustracijose viską skandino daugiau juodose dėmėse. Skubėdamas į paveikslo visumą ir savo jausmą išsakydamas, niekur negrakština savo linijos. Pasilikdamas primityviame traktavime, kartais net grubiai suprastose formose, jis tačiau yra nuoširdus. Šis nuoširdumas ir didelė šiluma atgaivina visą kompoziciją ir padaro ją miela.

Antrajame kūrybos laikotarpyje, pagilinęs savo tematiką, Viktoras Petravičius pajieškojo ir naujos formos. Čia nežymiai ryškėja piešinys, tamsias dėmes pakeičia supintas, linijų raizginys. Kartais jis toks gausus, kad sunku jame besusigaudyti. Nežymiai Įsivyrauja baltosios dėmės. Linija čia taip pat negrakštinama, nejieškoma joje skambumo. Ji yra tik priemonė jo turtingai emocijai reikšti. Todėl ji virpuliuojanti, nerami, nepatenkinta kaip ir nūdienos žmogus.

Skaldydamas juodąsias dėmes į linijas, supindamas visa į raizginį, Viktoras Petravičius kartais praranda savo kompozicijos ryškumą, kurį turėjo anksčiau. Šiame kelyje dar nevisada pasiseka išbalansuoti linijų žaismą su baltosiom dėmėm.

Savo tapyboje jis kai kada pakartoja line padarytas kompozicijas, o šalia to sukuria portretų ir peizažų. Ir čia jis nejieško piešinio, nei figūros pastatymo. Visa yra palenkta kompozicijai ir spalvom.

Spalvose drąsus, nejieško jų išdailinimo, ištirpimo. Viską gramzdindamas melsvoje ar rudoje gamoje, jis neryškina kontūrų ir spalvinio išbaigimo.

Savo darbais Viktoras Petravičius yra nūdienos reiškėjas. O nūdiena pilna sopulio ir chaoso. Joje vyrauja blogieji žmogaus pradai, ir žmogaus aureolė, kuri švietė praeities mene, sudužo.

Jeigu į žemą kris vėl saulės spindulys, jeigu žmogus pakils, gal Viktoras Petravičius padarys vėl naują vingi, ir jo kūryba vėl pasisuks nauja linkme.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai