Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠIANDIENĖ ANGLŲ LITERATŪRA PDF Spausdinti El. paštas

Nuo pačių seniausių laikų iki mūsų dienų anglų literatūroj yra ypač ryškios dvi esminės literatūros srovės, kurių viena yra pasinešusi į metafiziką, o antroji yra realistinė,
Metafizinė srovė, išryškėjusi su Johnu Donne, per Chapmaną ir Wordswotrhą pasiekė T. S. Eliot, kurio veikalai nūnai užkariavo viso pasaulio scenas ir knygynus. Kaip paprastai, ši srovė nusigrįžta nuo realios kasdienybės ir imasi nagrinėti vertybes, kurios yra bendros ir reikšmingos visiems žmonėms. Tuo tarpu realistinė kryptis, ypač garsiai prabilusi įvairiomis tiradomis nuo Elžbietos tragikų laikų, per Swiftą ir Defoe toliau palaikė senąsias tradicijas, nepaprastą aktyvumą parodydama ypač 19 amžiuje ir vėliau net G. B. Shaw su A. G. We1lsu įtraukdama į vad. „fabian society“. Ji galiausiai išsiliejo visu platumu su Audėnu. Tiek šios krypties poetai, tiek romanistai ir dramatininkai negali atsiplėšti nuo realios tikrovės, stengdamiesi ją vienu ar kitu būdu — pagal savo skonį ir išmintį — formuoti. Pagal gausumą, sprendžiant, ne vienam nekritiškam žiūrovui, giliau į dalyką neįsigilinusiam, gali pasirodyti, jog tik didelės erudicijos literatūros kritikui įmanoma išvesti aiškiai ribas, kur prasideda viena ir kur baigiasi antroji. Tatai ypač krinta į akis pastarųjų 25 metų būvyje.

Apie 1930 metus įvairūs autoriai, daugiausia domėjęsi religinėmis ir metafizinėmis problemomis, pasuka į socialinę dirvą ir galiausiai po 1930 metų iškilusia priešinga srove sudaro, palyginti, gana darnų vienetą.

Po Pirmojo pasaulinio karo pasireiškusius žymesniuosius anglų rašytojus chronologiškai galima suskirstyti į tris grupes, būtent: 1. į autorius, kurie buvo susidarę literatūrinį vardą pačioj karo pradžioj, 2. karo meto išaugintus rašytojus ir 3. pokarinius. Į prieškarinę kartą tenka priskirti romanistus Arnoldą Benettą, G. B. Shaw, kritiką L y t toną Strachey ir poetus W. B. Yeatsą, ThomąHardy ir Walterį de la Mare. Prie jų eina ir E. M. Forsteris.

Tuo tarpu Virginia Woolf, Dorothy Ricardson, D. H. Lawrence ir James Joyce sudaro antrąją grupę. Trečioji apima tokius rašytojus, kaip Aid. Huxly, Katherine .Mansfield, ley ir T. S. Eliot, Rose Macauly, Katherine Mansfield, Clemence Dane, Margaret Kennedy, May Sinclair, Sheila Kaye Shmith ir Rosamund Lehman. Šių visų trijų kartų poetai yra sutapę su įvairiomis lit. srovėmis ir išsiskiria ne tik amžium, bet ir pažiūra į karo įvykius ir jų pavaizdavimu. Šiurpi karo tikrovė ir milijonai žuvusiųjų žiauria ranka sutriuškino Yeatso arba W. dela More nerealias svajones apie gerą ir gražų žmogų. Nors kai kurie autoriai ir stengiasi išlaikyti savo senąjį neutralumą, tai karo metų subrandinta rašytojų kaita atsideda socialinėms problemoms, su visu akivaizdumu imdama „mėsinėti“ 4 karo metų sugniuždytą žmonių bendruomenės moralę. Nors jie ir yra pasidavę mados šūkiams, tačiau negalima nepripažinti, jog tame psichologinės tikrovės kelyje, galiausiai vedusiame į kraštutinį individualizmą, nebūtų nieko vertingo davę net taip tradicijas pamėgusiai britų bendruomenei.

E. M. Forsteris savo keturiais dar prieš karą pasirodžiusiais romanais įstengia prasimušti pro laiko rėmus ir parodo visą savo spalvingumą. Virginia Woolf, Dorothy Richardson ir D. H. Lawrence užkariaūna publikos simpatijas savo problemų aštrumu ir sukelia didelį susidomėjimą. Vieni pasineša daugiau į estetizma, kiti — į psichoanalizę, kiti stengiasi duoti, prancūzišku pavyzdžiu, tik savo aplinkoj subrandintą ,,Grand Maulnes“ tipą, dar kiti, kaip Katherine Mansfield, suka į impresionizmą. Apie 1930 m. įsivyrauja kosmopolitizmas, su visu didingumu iškelia galvą estetizmas, triumfuoja kraštutinis individualizmas. Čia ryškiai taip pat pasirodo didesnio dėmesio verti rašytojai Aid. Ffuxley ir T. S. Eliot. Pirmasis yra puikus žurnalistas, esejistas ir romanistas, daug kur pasidavęs mados šūkiams ir po kelionės (1939 m.) į JAV susikūręs savotiška religinės mistikos tipą, svyruojanti tarp krikščionybės ir jogų kulto. Dėl savo kritiškume ir hiperjautrumo jis lit. apžvalgininkų, kaip El. Bowen arba G. Jarlot, yra laikomas tipingu 1920—1930 m. kartos nuomonės reiškėju.

Tuo tarpu amerikietinės kilmės Eliot perdėm išlaiko savo senąjį pastovumą, su laiku jį tik dar.daugiau subrandindamas ir pagilindamas. Jo įsvara išsyk žymiai išryškėjo tiktai tuose sluoksniuose, kurie buvo susispietę aplink Audėną. Karo ir pokariniais metais Prancūzijoje Apollinaire ir surrealistai, Italijoje Marinetti, Rusijoje Blokas ir Majakovskis stengėsi sudaryti sąjūdį, kur grožinė kūryba apsiribotų pati savimi ir, susprogdinusi senąsias išraiškos, o ypač kalbos, formas, įstengtų drauge neatsiriboti nuo išorinio pasaulio. Tos rūšies „istorinę misiją“ Anglijoje pasiėmė T. S. Eliot su 1922 m. pasirodžiusiu revoliuciniu veikalu „The Waste Land“. Ta liūdna, nežinanti jokios paguodos žemė rašytojui yra Londono priemiesčiai su fabrikais, kur visų užuitam ir paniekintam žmogui tikrą suraminimo ir vilties žodį gali tarti tiktai krikščionybės atneštas išganymo mokslas. Tą nenumaldomą geresnės .teisingesnės buities troškimą Eliot išreiškė ir kituose savo veikaluose — eilėraščių rinkiniuose „The Sacret Wood“, ,,East Coker“, „Burnt Nornton“, „The Dry Salvages“ etc. Čia Eliot meta mintį: juo tobulesnis yra kūrėjas, juo ryškiau jame išsiskiria kenčiąs žmogus ir jo kūrybinė dvasia...“ Kūrėjo uždavinys Yra ne naujų emocijų ješkoti, bet tenkintis turimomis ir jas apipavidalinti. Tačiau visai priešingos pažiūros laikosi Audėnas, Stephenas Spenderis, Ceeil Day Lawis, skelbdami, kad „kad visas mūsų gyvenimas yra neapipavidalinta poezija“ ir kad „poezijai būtinai reikalinga yra politika, nes socialinis chaosas neparodė jokių kelių ir poezijai“. Tuo būdu Audėnui teko dvigubas uždavinys, kurio jis su visu atsidėjimu ėmėsi tiek 1936 m. pasirodžiusiam eilėraščių rinkiny „Look strager“, tiek teatrinėse pjesėse „The Ascent of F:6“ ir The Dog benbenath the Skin“ ir vėlesniuose veikaluose. Prie jo prisideda dar Spenderis, Isherwoodas ir kt.

Nepakeliui su 1920—1930 m. visuomenės minties reiškėjais kat. mažumos atstovams Evelynai Waugh, į katalikybę perėjusiam Grahamui Greenei, kurie savo veikalais visuomenei turėjo taip pat nemažesnės įtakos.

Anglijoj esama ir Kafkos sekėjų, kaip Rex Waner ir kt. Su laiku Audėno mokykla, pačiam jos kūrėjui persikėlus į Ameriką ir pasinešus religinės mistikos kryptimi, subyrėjo, išsiskirstė. Žymiausieji jo mokiniai pasuko savitu keliu. Isherwoodas iškeliavo į Hollywoodą, ir ten su Huxley taip pat pasuko į jogizmą.

David Garnett, jokiai srovei nepriklausąs „William Plomer ir Richard Hughes tuo tarpu gilina Dorothy Lehmanns ir 1941 m. mirusios Virginijos Woolf kelią. Kat. rašytojų Evelynos VVaugh ir Grahamo Greene veikalai skelbia tokį jausmą, kuris gavo „baisios pragaro ugnies skonį“. Ta pragaro ugnis ir anglų rašytojų vienatvė, žmogiškasis beviltiškumas dar ryškiau iškyla anglų 1938—1946 m. laikotarpio poezijoj ir romane. Jau 1935 m. Dylan Thomas su surrealistu D. Gascoyme ir Henry Treece sudaro grupę, šiandien išsimušusią į priekį, kuri nori naudotis visokiomis žmogiškosiomis, pirmoj eilėj žodžio ir žmogiškosios elgsenos jokių varžtų nepripažįstančiomis laisvėmis, vedančiomis į „Naująją Apokalipsę“, o tuo pačiu ir į planingą chaosą.

  • Tuo metu, kai Amerikoje Faulkneris ir Steinbeckas skelbia suradę naują romano formą, tikrai darosi įdomu, ką naujoji anglų rašytojų karta pridės prie savo romanistų Joyce, Woolf i r Lawrence'o kūrybinio žodžio ir kuriuo keliu toliau žygiuos jų didieji žodžio meistrai, kaip Eliot, Audėnas, Spenderis, Isherwoodas.

  • Briuselyje Knygų Klubas surengė pasaulinės poezijos parodą, kurioj buvo išstatyti po 1930 m. pasirodžiusios pasaulinio garso rašytojų poezijos rinkiniai. Taip pat buvo išstatyti apie 600 autografų, laiškų ir portretų.

  • „Varunos“ autorius, romanistas Julius Green rašo scenarijų veikalui apie Lojolossv. Ignacijų. Filmą stato prancūzas Bresson Italijoje.

  • Didžioji Lenkijos poezijos premija paskirta poetui Jaroslavui Ivaškievičiui už jo rinkinius „Naujoji meilė“ ir „Italinės novelės“.

  • Prancūzų-šveicarų literatūros premija (50.000 frankų), skirta kultūriniams santykiams tarp abiejų kraštų ugdyti, paskirta Marceliui Raymond už jo veikalą „Paul Valery ir dvasios gundymas“.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai