ŠVENTOJI VERSMĖ Prie gruoblėto ąžuolo rymojo Girių Dievas veidu mediniu. Samanotas Girių Dievo kojos Plaujamos šventųjų vandenų. Į tą versmę tyrą, stebuklingą Aš rankas pavargusias tiesiu — Ir jėga pavasario audringa Plaukia nesuvaldoma tamsiu Labirintu atgaivinto kraujo, Plaukia liūtim karšta, laukine... O jaučiu — tai žemė atnašauja Girių Dievo garbei ir mane.
NEBAIGTOJI ODĖ ŽALČIUI Tavo kūnu dieviškai lanksčiu Brangakmeniu žybčioja žvynai. Tu, kursai ties protėvių slenksčiu Įnamiu tiek amžių gyvenai, Kurs Čiurlionio drobėje žalsvoj Virš pasaulio rutulio skrendi, Kol galva saulėleidžio liepsnoj Prie pat aukuro pakyla išdidi, Žilvine, karaliau gilumų, Su šviesia gyvybės karūna... Tavo žvilgsnio paslaptingumu Perverta nutyla man daina... |