Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KINIJA — PRIEŠAS VIRSTA DRAUGU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS ERETAS   
Kas su kuo ir kas prieš ką? Pirmasis pasaulinis karas (1914-18) turėjo vieną gerą ypatybę: jis pasibaigė taikos sutartimi — Versalio sutartimi — 1919 birželio mėn. 28. Iš tikrųjų tai buvo netobulas dalykas, nes slėpė savyje Antrojo pasaulinio karo daigus. Bet vis dėlto jis atnešė taiką, ir pasaulis galėjo bent laikinai atsikvėpti. Antrasis pasaulinis karas (1939-45), tikriau sakant, pirmojo tąsa, pasibaigė kapituliacijomis, bet be vienos bendros taikos sutarties. Galybių dvejetas — Jungtinės Amerikos Valstybės ir Rusija, išaugęs po Antrojo pasaulinio karo, pavirto šio dešimtmečio pradžioje "triar-chija,,: JAV-Rusija-Kinija. Dėl to kyla pagrindinis klausimas: kas su kuo? Kas prieš ką? Naujame politiniame pasaulio žemėlapyje Kinija iš tikrųjų užima vidurį, kaip ji visuomet į save žiūrėjo kaip į vidurio valstybę rytinės Azijos erdvėje. O tai didžiai stiprina jos pasitikėjimą savimi ir naujame jėgų žaidime.

-------
Šis prof. J. Ereto straipsnis buvo paskelbtas plačiai skaitomame šveicarų naujosios generacijos mėnesiniame žurnale "Team", 1973 rugpiūčio numery, kaip to numerio centrinis straipsnis. Autorius maloniai leido šio straipsnio vertimą paskelbti "Aiduose". Išvertė Alina Skrupskelienė.
-----

Šitaip susiformavusi "triarchija", žinoma, nėra amžina, nes "amžinumas" istorijoje reiškia ne ką kitą, kaip nepastovumą. Dabartinis trikampi- vėliau gali pavirsti keturkampiu ar net penkiakampiu, prisidėjus Japonijai ar susijungusiai Europai. Šiame dešimtmety Japonija dar negali turėti didesnės reikšmės, nes neturi savo kariuomenės. Taip pat Europa, nes ji dar nesusijungusi. Kartkartėmis dar minima Indija. Bet jai, nežiūrint per 500 milijonų gyventojų, daug ko trūksta: žmonės yra neturtingi, suskilę kastomis, be to, religiškai ji priklauso mažai veiksmingam hindu-izmui.

Kinija — kylanti galybė.
Kinija yra pagrindinis kraštas rytinės Azijos žemyne. Ji apima 11 milijonų kv. km., milijonu daugiau nei visa Europa. Ir nors jos plotas yra mažesnis už Sovietų Sąjungą ar Kanadą, dirbamos žemės ji turi daugiau. Turėdama 750 milijonų gyventojų, ji yra tuo atžvilgiu didžiausia valstybė ne tik Azijoje, bet ir aplamai pasaulyje. Jei būtų išlaikytas dabartinis prieauglis, tai XXI a. pradžioje Kinija turėtų 1.200 milijonų gyventojų ir kas ketvirtas žmogus būtų kinas. Be to, Kinija yra stipriausia jėga Azijoje politiniu ir kariniu atžvilgiu.
Šitas kraštas jau buvo gyvenamas iš senų senovės. Mūsų laikais iškastasis "Sinantrophus pekinensis", manoma, gyvenęs prieš 500,000 metų. Kinijos "naująją istoriją" mes galime atsekti iki IV tūkstantmečio prieš Kristų. Besikeičiančių dinastijų valdoma Kinija išgyveno įvairius savo valstybinio ir tautinio pakilimo, o kartais ir nuosmukio laikotarpius. Bet kinas greitai išlygindavo savo nuostolius, nes jis turi tokių teigiamų charakterio bruožų, dėl kurių jam sekasi kasdieniniame praktikos gyvenime. Tačiau jam nėra svetimas ir kitas žmogiškas — perdaug žmogiškas — bruožas — žiaurumas, kurį jis parodė, persekiodamas 1959 m. Tibeto gyventojus, o kultūrinės revoliucijos metu 1965 m. — savo tautiečius.

Kinų kūrybinis veiklumas giliai siekia ir kultūros sritį, kur beveik nėra srities, kurios kinai nebūtų praturtinę. Dėl to nieko nuostabaus, kad jie tūkstančius metų beveik vieni viešpatavo rytinės Azijos kultūros plotuose. Savo kūrybiniuose užsimojimuose kinas yra realistas, norėdamas apvaldyti gyvenimą šiapus. Nors žvilgsnis kartais ir nukreipiamas į anapus, niekad tačiau kinas daug nesiveržė į transcendenciją. Kinų tauta tokiu būdu neišugdė tikrų metafizikų, bet pasitenkino moralistais, kurie sukūrė praktinį etikos mokslą (Konfucijus). Bet kinas jokiu būdu nėra ateistas, jis savo širdyje turi parengęs vietos aukštesnei būtybei, ir dėl to dar ir šiandien daugumas kinų atmeta grubų sovietinių rusų materializmą.
Etika moko kinus tarnauti žmogui, šeimai ir tautinei bendruomenei. Jiems dirbdamas, kinas per tūkstančius metų yra išbandęs įvairiausius veikimo būdus, kokius tik galėjo sugalvoti, ir įsigijo šioj srityje tokio patyrimo, kuriam negali prilygti jaunesnioji civilizacija, net ir europinė. Dė^ to dvasiškai jis nėra būtinai reikalingas mūsų paramos, kurdamas savo naują valstybę. Bet tai, ką jis iš mūsų civilizacijos vis dėlto paima, jis moka organiškai įjungti į kuriamą visumą. Kadangi pasisavintas dalykas jau turi savo praeitį — ''amžinybę", kinų nuomone, jis ir liks amžinas, o tai jiems teikia jų akyse neabejotiną pirmenybę. Dėl to kinas ryžtingai priešinasi bet kuriai pastangai Kiniją susatelitinti, ypač priešinasi masiškam sovietinių rusų spaudimui. Vienai italų delegacijai, kuri vis pabrėždavo savo romėniškąją tradiciją, ministras pirmininkas Čou-En-lai išdidžiai atsakė: "Ir mes esame amžina valstybė".

Šitas pasididžiavimas yra visų pirma reakcija prieš kolonializmą, kurio auka Kinija buvo nuo XIX a. pirmojo trečdalio. Tuo metu europiečiai, entuziazmo dėl savo techninio iškilimo pagauti, siekė užvaldyti visą pasaulį. Dvidešimt valstybių iš jūros pusės puolė Kiniją, ano meto "snaudžiantį drakoną", kad galėtų steigti kolonijas, prisijungti teritorijų ir gauti didesnių privilegijų, kurios padėtų įkurti prekybos bendroves, karines bazes ir misijų stotis. Iš čia, nuo jūros pakrančių, jie veržėsi gilyn, išreikalaudami iš silpnos vyriausybės naujų koncesijų ir žemindami krašto gyventojus. Pvz. svetimieji įsiveržėliai Šanchajuje, prie įėjimo į miesto parką, prikalė užrašą: "Kinams ir šunims draudžiama". Tokio pažeminimo kinai negalėjo pakęsti ir darė viską, kad tik nusikratytų įsibrovėliais, prie kurių prisidėjo dar ir japonai. Tai jiems pasisekė tik mūsų šimtmety, iš lėto, žingsnis po žingsnio, ir šiandien britams teliko Hongkongas ir portugalams Macao, kurių grįžimas tėra tik laiko klausimas. Toks pat likimas laukia ir Čan-Kai-šeko valdomos Taivano salos. Tik viena valstybė išsisukinėja iki šių dienų ir nenori grąžinti užimtų sričių — tai Sovietų Sąjunga, kuri carų užkariautas kinų teritorijas tvirtai pririšo prie savo imperijos. Kaip rusams pasisekė tai padaryti?

Kinija ir jos amžinas priešas žemyne — rusai. Carų Rusija užpuolė Kiniją iš sausumos ir, privertusi kinus vykdyti keturias "nelygias sutartis" (1856-60), užėmė apie 1,5 mil. kv. km. Turkestane, Pamiro kalnyne, Amūro srityje ir palei Usurio upę. Prie jūros rusai pastatė uostą, pavadinę jį Vladivostoku, t.y. "Valdyk Rytus". Kinija niekad neslėpė nuo grobikų, kad jie žada atsiimti tą "terra irredenta", nes be "Mandžiū-rijos nėra Kinijos". Po 1917 m. spalio revoliucijos Pekinas laukė sugrąžinant žemes, nes Raudonasis Kremlius paskelbė niekinėmis carų sutartis, kurios "leido pavergti Rytų tautas, ypač kinus". Per vieną susitarimą 1924 m. Sovietų Sąjunga pažadėjo tas "nelygias sutartis" anuliuoti.

Šių vilčių kupini, kinų komunistai viską pastatė ant sovietinės kortos. Kadangi Maskva, nežiūrint šito linktelėjimo į jos pusę, visai nemanė grąžinti okupuotų sričių, Mao-Ce-tunas, kuris jau turėjo beveik visą Kiniją savo įtakoje, ėmė atkakliai reikalauti peržiūrėti visus ankstyvesnius susitarimus su svetimomis galybėmis. Kremlius liko kurčias ir šitam reikalavimui, tada "Pekino Laikraštis" (1963.III.8), paskelbė: "Visos šios sutartys turi būti pakeistos, juk čia kalbama apie tikrą aneksiją". Bet Sovietų Sąjunga vis dar vengė grąžinti, tuo sukeldama kinų neapykantą Maskvai. Tai pasireiškė kariniais susidūrimais pagal kinų-sovietų sieną, kuri su savo 6500 km. yra pati ilgiausia politinė siena pasaulyje. Tik tarp 1961 ir 1965 m. čia įvyko apie 5000 susidūrimų. Tai greičiau panašu į mažąjį karą, apie kurį pasaulis tik retkarčiais sužinodavo. Pvz. 1969 m. prie Usurio upės paleisti šūviai galėjo sukelti atvirą karą, kurio tačiau šiuo metu abi pusės vengia.
Šių kraštų santykiai toli gražu nebuvo visuomet priešiški. Iš pradžių tie santykiai buvo net draugiški, nors ir praktiškais sumetimais: Pekinas norėjo Kinijoje pritaikinti tuos metodus, kurie iš agrarinės carų valstybės sukūrė industrinę Sovietų Sąjungą. Jau 1950 m. abiejų valstybių buvo pasirašyta nemaža įvairiausių susitarimų, pasiremiant 30 metų draugiškumo ir pagalbos paktu. Mao net įsileido į savo vyriausybę sovietinius patarėjus. Su jais kartu atvyko į Kiniją 3000 ekspertų ir 10,000 techninių padėjėjų, o Kinija iš savo pusės nusiuntė per 22,000 studentų į rusų universitetus. Pekinas tuo metu žiūrėjo į Maskvą kaip į savo politinį modelį, dėl to savo 1954 m. konstituciją sukūrė pagal sovietinį 1936 m. pavyzdį. Sovietai panaudojo šitą progą, kad sukurstytų Kiniją prieš kitas rytinės Azijos valstybes, ypač prieš Japoniją. Ir nors Pekinas kiaurai matė šitą planą, laikinai tylėjo, kad galėtų pasinaudoti technine pagalba. Bet jau 1955 m. ėmė bręsti konfliktas, kuris Chruščiovui davė pagrindą prisipažinti savo svečiui Adenaueriui, kad Kinija sudaro Maskvai nepatogumo. Savo tradicijoms ištikima Kinija instinktyviai priešinosi Sovietų užmačioms panaudoti ją kovoje su Maskvos priešais. Dar labiau santykius atšaldė sukilimų malšinimas Rytų Vokietijoje (1953), Lenkijoje ir Vengrijoje (1956). Kai 1962 m., Kubos krizės metu, Chruščiovas pralaimėjo, priešingumas išryškėjo su visu aštrumu: dabar Kinija pajuto, kad jai tautiniai marškiniai yra arčiau, negu komunistinis švarkas.

Į komunizmą Mao tarp kitko turėjo ir savo pažiūrą: "Kiekvienas, kuris marksizme-leninizme mato religinę dogmą, parodo aklą neišmintingumą. Mes turime tokiam pasakyti: Tavo dogma yra bevertė". Paklaustas, kam gi reikalingas šitas mokslas Kinijoje, atsakė: "Tautai sujungti ir pakelti ją naujam žėrėjimui". Vadinas, Kremlius nelabai klysta, prikišdamas Pekinui, kad šis iš tikrųjų netiki marksizmu. Kivirčas dėl to, kas gi atstovaująs "tikrajam" marksizmui, tėra ginčas dėl kaizerio barzdos, nes abu interpretuoja šitą mokslą tiktai pagal savo tautinius reikalavimus. Tuo būdu buvo sugriautas vienintelis tiltas, kuris abu jungė tarp 1948 ir 1955 m. Šitas nesutarimas yra sunkesnis dar ir dėl to, kad čia esama ir rasinio konflikto, nes Geltona ir Balta stovi vienas prieš kitą nesutaikomi. Kinų ir rusų kova Pekinui atrodo šiandien, kaip vienas žingsnis į spalvotųjų išlaisvinimą nuo kolonistų. Jų akyse Sovietų Sąjunga tėra naujas baltas kolonizatorius antikolonizatoriaus avikaily.

Šalia šito nesutaikomo rasinio priešingumo atsiranda ir kitas, asmeninis, nes Mao savo kovoje rėmėsi ne miestų proletariatu, kaip Stalinas reikalavo, bet valstiečių masėmis, kurių padedamas jis bandė apsupti miestus. Kadangi Mao pasisekė, jis jautėsi su Stalinu lygus, o gal net jį ir pralenkęs. Tai paskatino Mao pareikalauti vado rolės komunistiniame pasauly, o tuo pačiu buvo sugriauta ir to pasaulio vienybė. Kai Chi čiovas turėjo pripažinti, kad Kinija nesiduos būti laikoma satelitu, Kremliui tai virto košmaru. Jam šmėkščiojo galimybė karo dviem frontais — tuo pačiu metu rytuose ir vakaruose. Baimė prasiveržė staigia reakcija. Chruščiovas 1960 m. įsakė nutraukti bet kokią paramą Kinijai. Jis sulaužė 343 susitarimus ir sustabdė 258 bendruomeninius projektus, kad atkaklų kraštą dešimtmečiams nustumtų atgal. Nors 1964 m. Chruščiovo kritimas sušvelnino abiejų kraštų santykius, vis tiek liko senoji praraja ir Kremliaus pasiryžimas išsiaiškinti su kinais vienaip ar kitaip. Pasirinkimas buvo trejopas: 1. visiškas susitaikymas, 2. kinų atominių ir kitų karinių jėgų sunaikinimas. 3. koegzistencija pragmatiniais tikslais.

Susitaikymas Kremliui vargu šiuo metu įmanomas, nes Pekinas nerodo noro komunistiniame pasaulyje groti antru smuiku šalia Maskvos, o visame pasauly siekia bent lygios rolės su Sovietų Sąjunga. Kinijos sudrausminimas, panaudojant preventyvinį smūgį ir sunaikinant jos atominį potencialą, galų gale galėtų turėti nepageidaujamų pasekmių Sovietų Sąjungai, dėl to ji tik kraštutiniu atveju pasiryžtų priimti šitą sprendimą. Taigi Maskvai palankiausias iš tikrųjų atrodo trečiasis kelias: šaltai apskaičiuota koegzistencija, stengiantis izoliuoti Kiniją ir visokiomis politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis ją laikyt prispaustą. Tuo pačiu metu Sovietų Sąjunga elgtųsi su Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis taip, kad joms draugystė su Sovietais atrodytų naudingesnė, negu su vis dar silpnoka Kinija. Visos šios kombinacijos ir intrigos kinams, aišku, labai gerai žinomos, dėl to jie dabar su neapykanta žvelgia į Brežnevo imperiją, o tuo pačiu metu dairosi paramos iš kur nors kitur ir tikisi jos rasti JAV.

Kinija — JAV: bičiulystė be debesėlio. Priešingai tokiems nelygiems Kinų ir Rusų santykiams Kinų ir Amerikiečių santykiai yra taikingi, beveik draugiški. Amerikiečiai per savo du šimtus metų neturėjo laiko tapti priešais su Kinija.
pagaliau jie net neturi bendros sienos, kuri dažniausiai yra chroniškų susidūrimų šaltinis. Kas tarp jų kartais įvykdavo, niekad neišaugdavo į ginčą, bet greičiau sukeldavo norą geriau pažinti vienas kitą. Amerikiečių palankumą dar pagilino kinų liaudį suprantantieji misionieriai, iš kurių tarpo, kaip žinome, kilo ir rašytoja Pearl Buck (m. 1973). Pekinas taip pat neužmiršo, kad JAV nuo Opiumo karo' laikų (1839-42) nepritaria baltųjų ir japonų invazijai į Kiniją. Palankiai kinus nuteikė ir tai, kad amerikiečiai susilaikė. 1900 m. malšinant "boksininkų" sukilimą. Jie taip pat panaudojo jiems priklausomą kinų vyriausybes mokomos karo kompensacijos dalį ne sau, bet vietiniam universitetui įkurti, kurį vėliau padovanojo kinams. Dėl to Pekinas mielai siuntė savo studentus į JAV, kur taip pat mielai buvo laukiami prekybininkai ir amatininkai. Dėl to **Chinatowns" buvo pajuntami greičiau kaip folklorinė atrakcija, bet ne svetimas kūnas. Kai 1941 m. Japonai, amžinas kinų priešas Azijoje, užpuolė Pearl Harborą, abu kraštai laikė bendrą frontą prieš Tokiją. Beveik vienintelis šešėlis, temdęs šį gerą sutarimą, buvo kinų "savanorių" dalinys, išėjęs 1950 m. prieš amerikiečius, kurie Korėjos karo metu saugojo Pietus nuo Šiaurės ir čia dėl kovingos šio dalinio laikysenos neteko 40,000 užmuštais. 1949 m. Čan-Kai-šeko valdomame Taivane įsikūrusių kinų nacionalistų globa nesumažino amerikiečių palankumo visai Kinijai. Tokiu būdu šiandien Jungtinėse Amerikos Valstybėse priskaitoma apie 500 daktarų, kurie šį mokslo laipsnį pasiekė su kinų temomis, ir dar tūkstančiai mokslininkų siekia to paties. Be to, dar yra apie 8000 studentų ir moksleivių, kurie šiuo metu studijuoja kinų kalbą.

Vakaruose Kinija susisiekia su Sovietų Rusija ir stengiasi apsisaugoti nuo jos su amerikiečių pagalba pagal žinomą taktinę patirtį: mano priešo priešas yra mano draugas. Rytuose padėtis yra panaši, nors Japonija šiandien negali būti laikoma kinų priešu. Tačiau tai galėtų pasikeisti, jei J.A. Valstybėms, globojančioms Japoniją, nepasisektų ateity jų pažaboti. Kinija į save žiūri kaip į vidurio valstybę ir išnaudoja šitą poziciją. Tokiu būdu ministeriui pirmininkui Čou-En-lai, "vidurio vyrui vidurio valstybėj", pasisekė atsivilioti į Kiniją Nixoną, galingiausią politiką žemėje.

Kas paskatino Baltuosius Rūmus žengti šitą neįprastą žingsnį? Tur būt, apskaičiavimas susirasti sau partnerį prieš pavojingą priešą Kremliuj, o gal net sąjungininką, pasinaudojant jo dar silpnoka pozicija. Taip anksčiau elgėsi Didžioji Britanija kontinente, kur ji mielai sudarydavo sąjungą su silpnesniuoju prieš stipresnįjį. Šitą taktiką taip pat panaudojo Metternichas, kuriam Nixono patarėjas saugumo reikalais (dabar jau valstybės sekretorius — Red.) Kissingeris dedikavo savo studiją. Ir kaip silpna bebūtų Kinija šioje galiūnų triarchijoje šiuo metu, ji yra ateities galiūnas. Bet jau ir šiandien tai stiprina J. A. Valstybes, nes dėl to Benjaminas, kuris dar neturi nė dviejų šimtų metų, kurių dalį jis, be to, praleido izoliacijoje, artėja į išmintingą politinio patyrimo tėvą.

J. A. Valstybėms yra taip pat svarbu, kad Kinija nenori JAV išstumti iš rytinės Azijos erdvės. Nors Kinija rėmė Hanojų prieš Saigoną, bet ji neturi jokio intereso susilpninti JAV, nes tada čia imtų dominuoti Sovietų Sąjunga. Pekinas dėl to nori, kad J. A. Valstybėms susidarytų rytinėje Azijoje tokia padėtis, kuria jis pats galėtų atsiremti prieš Sovietų Sąjungą. Dar vienas dalykas galėjo patraukti Nixono dėmesį — tai Mao nepaprastas sėkmingumas. Jo dėka Kinija pirmą kartą įgijo pasaulinės reikšmės, be to, jis viduje ją suvienijo, o tai anksčiau padaryti neįstengė joks imperatorius. Nors Nixonas per savo 1972 m. atsilankymą pas Mao neužmezgė jokio formalaus ryšio, bet tai neišskiria tam tikrų pažadų. Patirta, kad jis laikytų preventyvinį Sovietų Sąjungos smūgį į kinų atominį centrą kaip galimą pagrindą jų pačių įsikišimui prieš šitą agresiją.. Sovietai tokį puolimą būtų tikrai išnaudoję tankų prasiveržimui iki pat Pekino, kad ten pastatytų jiems patinkamą vyriausybę. Abu tie dalykai galėtų būti signalas Trečiajam pasauliniam karui, kuris J. A. Valstybes šitose aplinkybėse matytų, tur būt, Kinijos pusėje.

Kinijos ginklai yra kitokie. Nematomas kinų ginklas yra jų įgimtas universalizmas, t.y. pažiūra, kad visas jų žinojimas išreiškia išmintingą pasaulio ir gyvenimo santvarką ir kad verta tai ginti. .Ir dėl to dar šiandien marksizmas neįstengia nugalėti šios sampratos. Toks pat paveikus, kad ir lėtai veikiąs ginklas kinams yra laikas. Kad tai gali būti ginklas, jie gausiai patyrė per savo 40 šimtmečių istoriją. Tuo tarpu amerikiečiai teturi vos du šimtmečius, Maskvos valdovai apie 6. Per šį neaprėpiamą laikotarpį kinai patyrė, kad laikas viską pakeičia ir nugali. Dėl to kam gi reikia imtis prievartos, kai laikas gali tą patį laimėti taikiu būdu. Kai kartą viduramžiais kinams buvo prikišta, kad jie prisiėmė japoną sau imperatoriumi, jie atsakė: "Po 500 metų jis juk bus kinas". Dėl to yra charakteringas Čou-En-lai susitikimas Pekino aerodrome su savo rusiškuoju kolega Kosyginu. "Mes su jumis
dar kovosime 10,000 metų" — pasveikino jis savo svečią. Šiam pastebėjus, kad tai truputį perdėta, Čou pareiškė: "Gerai, tai aš nubrauksiu tūkstantį metų. Bet tada ruoškitės 9000 metų kovai".

Laikas yra ta dimensija, kurioje išryškėja satelito reikšmė kaip ginklo. Tai nėra mūsų dienų išradimas, bet labai sena kinų priemonė savo kaimynų paklusnumui išlaikyti be karo ir be jų kraštų okupavimo. Dėl to visai suprantama, kad
kinai šiandien padeda Siaurės Vietnamui, kuris, kaip ir visas kraštas, jau tūkstantis metų yra jų satelitas.

Dar vienas ginklas yra infiltracija. Nuo karinių žygių seniai atsisakiusi Kinija plečiasi, kai šeimos iškeliauja į svetimus kraštus ir įsikuria. Ten jie pasiekia pavydėtinos gerovės savo darbštumu, kuris pavirto patarle, ir tokio autoriteto, kad jie iš savo užimtų pozicijų nebeišstumiami.

Nuo 1964 m. Kinija turi taip pat ir atominę bombą. Dėl to ji turi būti dėkinga labiausiai savo tautiečiui fizikui, kuris ilgus metus dirbo amerikiečių Los Alamos tyrimo centre. Įtartas esąs komunistas, jis buvo ištremtas, po to savo gimtinėje Taklamakono dykumoje Sinkiano provincijoje įkūrė atominį kinų centrą. Šiuo metu kinai dirba ilgų distancijų raketas, kurios gali būti paleidžiamos toliau kaip 8000 km. ir pasiekti kiekvieną priešo punktą. Bandomieji skridimai iš Sinkiano perkerta Indijos vandenyną ir yra sekami iš kontrolinės stoties Tanzanijoje. Dar prieš 1975 m. Kinija turėtų jau turėti apie 25 tokias tolimojo skridimo raketas, o tai sudarytų ketvirtąją jų turimų atominių bombų dalį. Pagaliau, dar du šveicarai įgalino kinų atominių bombų konstrukciją: 1964-65 m. tėvas ir sūnus Oertli surinko dešimtį tonų kobalto ir per Vakarų Europos uostus išsiuntė Kinijai. Norėdami išvengti bausmės, jie dingo Marselyje, kur tėvas mirė, o sūnus sugrįžo ir prisistatė policijai. Kinija, kaip turinti atominių ginklų, vargu dabar gali būti išstumta iš galybių trikampio.

Dar vienas baisus ginklas yra narkotikai. Jų gaminimas kinams jau buvo įprastas II a. prieš Kristų, ypač opiumo. Vėliau jį atgabendavo į kraštą dar indų ir arabų pirkliai. Visai suprantama, kad šie narkotikai dėl jų žalingo veikimo buvo nuolat draudžiami. Bet tai nekliudė britų Rytų Indijos bendrovei įvežti narkotikus į Kiniją tokiais kiekiais, kad tarp 1820 ir 1840 metų metinis opiumo įvežimas pakilo nuo 5000 dėžių iki 30,000 dėžių. Kai vyriausybė drastiškai pakartojo savo draudimą, kilo net du "Opiumo karai" (1839-1842), kuriuos numalšinus vyriausybė buvo priversta iš naujo narkotikus leisti. Dar 1908 m. britai pardavė Kinijoje 5000 tonų narkotikų. Taip pat abiejų pasaulinių karų metu jie nedingo visai iš Kinijos, tik jų pareikalavimas sumažėjo. Pirmykštį lygį jie pasiekė vėl 1948 m., valdant Mao, kuris iš jų nusikalė sau ginklą užsienio priešams. Jis leido auginti aguonas 4000 kv. km. plote, kur tą darbą pradžioje prižiūrėjo net sovietų specialistai.

Žaliava iš įvairių plantacijų patenka į Pekiną ir į kitus miestus, kur tariamai farmacinėse laboratorijose yra perdirbama. Ir tikrai milžiniškais kiekiais, nes pagal pasaulinių sveikatos įstaigų pranešimą gamyba siekia šiuo metu 10,000 tonų, kai tuo tarpu pasaulis 1971 m. sunaudojo medicinos reikalams vos tiktai 1250 tonų. Kinija yra vienintelė pasaulio valstybė, kuri oficialiai gamina narkotikus politiniais ir kariniais tikslais. Šmugeliui naudojami labiausiai du keliai: į rytus per Japoniją į JAV Kalifornijos pakrantes ir jų universitetus ir į vakarus senuoju karavanų keliu į Viduržemio jūros sritį, kur Marselis pavirto pagrindiniu skirstymo punktu.
Rytų blokas nėra saugus nuo šios narkotikų bangos. Iš pradžios jis skelbė su piktu džiaugsmu apie "Vakarų degeneraciją". Bet tas džiaugsmas dingo, kai 1971 m. viename kongrese Sofijos mieste turėjo pripažinti, kad sergama ta pačia liga. Iš Sovietų Sąjungos, suprantama, gaunami tik neaiškūs skaičiai. Bet ir jie rodo, kad bent šiuo atžvilgiu J. A. Valstybės bus pasivytos. Tai labai neramina Maskvą, juo labiau, kad ji turi dar kovoti su nepaprastai dideliu girtavimu. Šalia karinio yra žymus taip pat ir finansinis Kinijos pasisekimas, nes šitas eksportas jai atneša apie 800 milijonų dolerių kasmet, o tai sudaro maždaug penktadalį visos jos užsienio prekybos. Daugeliui yra sunku patikėti, kad Kinija pasidarė iš narkotikų sau tokį svarbų ginklą. Bet turime tam liudininką — Čou-En-lai. Jis 1965 m. aplankė Kaire Nasserį ir Heikalo akivaizdoje tai patvirtino. Heikal informuoja apie tai savo tuomet dar neišleistoje knygoje "Kairo Dokumentai", kurių ištraukas išspausdino Paryžiaus savaitraštis "L'Express" 1971.XI.29. Dar vienas svarbus liudininkas yra prancūzų slaptosios tarnybos SDECE viršininkas.

Regina Ingelevičienė   Kompozicija (aliejus) Nuotr. V.Maželio
Nekonvencinių Kinijos ginklų reikšmė ypač išryškėja, kai šalia jų dar turėsime omeny ir jos apsigynimo aparatą. Pagal Londono "Strateginių studijų instituto" pranešimus, jis vis dar sudarytas svarbiausia iš pėstininkų, "Liaudies išsilaisvinimo armijos", kuri turi apytikriai 140 divizijų, maždaug tris milijonus vyrų. Ten tėra vos penkios tankų divizijos, kurių 4000 tankų, sovietinės kilmės, esą pasenę. Oro pajėgas sudaro vos 100,000 vyrų. Dar silpnesnis, kaip matyti, yra karinis laivynas, nes jūra niekad kinų netraukė, dėl to dabar statomas vos vienas atominis povandeninis laivas. Vyrų skaičiumi kinų laivynas su 150,000 jūrininkų pagal savo stiprumą pasaulyje užima trečią vietą šalia JAV ir Sovietų Sąjungos. Sienoms apsaugoti yra pasiruošę 350,000 vyrų, apie 12 milijonų vyrų sudaro Liaudies miliciją, kuri gali būti papildyta iš 50 milijonų vyrų rezervo. Jų silpnumas yra nepakankamas apginklavimas, stiprumas — jų vienalytė tautinė sudėtis, Juk iš 750 milijonų gyventojų tėra vos 40 milijonų nekinų.

Vida Krištopaitytė    Auka (aliejus) Nuotr. D.Vakarės
Dvigubas Sovietų Sąjungos frontas: karinės pajėgos Rytuose, diplomatija Vakaruose. Šūkis "Azija azijatams" vis labiau verčia tolimąjį Kremlių stiprinti savo karo pajėgas rytuose. Iš 165 divizijų 80 jų stovi pačioje Sovietų Sąjungoje, apie 30 satelitiniuose vakarų kraštuose ir apie 45 kinų pasienyje su 800,000 vyrų ir 5000 lėktuvų. Čia esama daugiau sovietų kariuomenės negu vakaruose, ji nuolat stiprinama, techniškai geriau aprūpinama ir pajėgiausių vyrų vadovaujama. Instrukcija, pagal kurią diplomatinis Rusijos elitas kovoja Vakaruose, atrodo, turėtų būti aiški: svarbiausia — ardyti Europos vienybę, o tai yra pasiekiama įvairiausia trukdomąja akcija. Dėl to jie kursto pas mus nacionalizmą, kurio nepakenčia pačioje Sovietų Sąjungoje, išskyrus rusiškąjį. Dėl to Didžioji Britanija turi likti izoliuota savo salose. Dėl to yra trukdomas Skandinavijos valstybių, ypač Suomijos, įstojimas į europines institucijas. Dėl to Vokietija turi likti suskaldyta, o Rytų Vokietijai turi būti padėta laimėti tarptautinį pripažinimą. Dėl to NATO turi būti silpriau valdyti. Dėl to Kremlius laiko savo 20 di-ninamas ir, jei galima, visai panaikintas. Dėl to JAV turi būti išstumtos iš Europos, kad laisvieji Vakarai netektų savo gynėjo anksčiau, negu Kinija galėtų atsistoti jo vietoje. Dėl to pas mus turi būti sutrumpinta karo tarnyba ir kariuomenė aplamai susilpninta, dėl to mūsų energijos šaltiniai — dujos, elektra, nafta ir kt. — turi būti vis labiau Sovietų kontroliuojami.

Kad ši programa nebūtų sutrukdyta, satelitai neturi gauti savarankiškumo, kaip Tito 1949 m. išsikovojo Jugoslavijai. Bat gali atsitikti, kad ir šis trūkumas išsilygins, jei mirtų valstybės galva, kuris šiuo metu yra jau per 80 m. amžiaus. Dėl to Sovietų Sąjunga numalšino sukilimus Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Dėl to nuslopino "Prahos pavasario" žmoniškąjį socializmą" ir dėl to nepasitiki rumunų Ceausescu, kurį vilioja Tito nukrypimai. Dėl to pačių priežasčių Sovietai kovoja su separatizmu 1918-1940 m. buvusių laisvų Baltijos valstybių — Lietuvos, Latvijos ir Estijos, taip pat su tautiškumu ukrainiečių, kaukaziečių ir kitų 130 tautybių, kurias jie pavergė. Šitoje milžiniškoje programoje didžiausios reikšmės turi vokiečių klausimas. Sovietų akyse vokiečiai yra stipriausia jų europinės politikos kliūtis. Dėl to jie suskaldė ją į dvi valstybes, kad galėtų geriau valdyti.

. Kad neutralizuotų Vakarų Vokietiją, Sovietai sudarė su Bonna Rytų sutartį ir savo satelitams nurodė padaryti tą patį. Šitos sutartys galėtų normaliose aplinkybėse žymiai atleisti įtempimą. Bet jos netenka savo moralinės vertės, kadangi iš tikrųjų yra Kremliaus ginklas, kuris jam padeda pasiekti taikos Vakaruose, o Rytuose leidžia didinti savo aktyvumą. Kas šiandien Bonnai atrodo esanti Rytų politika, yra ne kas kitas, kaip Maskvos Vakarų politika.
Kinija Europai: geltonoji grėsmė ar geltonoji viltis? Visai nenujaustą paramą Europai sustiprinti prieš Sovietų Sąjungą mes randame Kinijos politikoje, kuri už nedraugiškos Sovietų Sąjungos nugaros mato Europą kaip palankų partnerį, kurį verta paremti. Šitam tikslui ir, žinoma, savo pačios naudai, Kinija ėmė ieškoti prietilčių mūsų kontinente. Dėl to ji užmezgė draugiškus santykius su Albanija, Jugoslavija ir Rumunija, o taip pat įsteigė veiklias pasiuntinybes Vienoje ir Paryžiuje.

1972 m. liepos mėnesį, kai Pekine svečiavosi prancūzų užsienio reikalų ministeris Schu-manas, jam buvo pastebėta, kad Europa galėtų sudaryti bloką Sovietų Sąjungai atsverti, o tokiu atveju galėtų tikėtis Kinijos paramos. Panaši sugestija taip pat buvo pasiūlyta ir CDU politikui Schroederiui, kuris pagarsėjo savo opozicija "Rytų sutartims" ir kaip užsienio reikalų komisijos pirmininkas Bonnoje buvo pakviestas apsilankyti Pekine. Dėl to 1972 m. liepos mėnesį Maskva skundėsi, kad Bonnos opozicija bando pakeisti Brandto Rytų politiką savo Tolimųjų Rytų politika, t.y. užmegzdama draugystę su Kinija.
Kaip bebūtų, bet atrodo, kad Kinija nori — su JAV pritarimu — remti Europos stiprėjimą, kad Vakaruose turėtų patikimą draugą, kuris kritišku atveju, t.y. susikirtus su Sovietų Sąjunga, atlaikytų pusiausvyrą. Ar "geltonoji grėsmė", kaip pasakė 1895 m. Wilhelmas II, pavirs mums "geltonąja viltim"?

Petras Raudovė   Vilnius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai