Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MEDARDAS BAVARSKAS   
MAŽOS ŽVAIGŽDĖS MIRTIS

Mano maža žvaigždė tarp milijardo
Didžių dangaus žibintų užges jau . . .
Bet niekas, niekas čia nepasikeis.
Užges maža žvaigždė, kuri neturi nei vardo,
Nei žmogaus, kurs pasigestų jos.

Jos vietoj mano Viešpats pakabins ten didelį
        žibintą,
Kad šviestų jis lyg langas mūsų akims nematomo
        dangaus.
O nebeliks nė vieno, kas prisimintų kadaise ten
        žibėjusią žvaigždelę mažą . . .
O niekas nežinos, kaip aš tikėjau į sapną, į miražą,
O nežinos, kaip aš kentėjau ir vargau.

Bet taip geriau. Juk reikia vietos danguje langams
        — didiems žibintams.
Perdaug ten dulkių, miniatiūrinių žvaigždžių.
Juk reikia, kad didžių žibintų šviesoje mylintieji
        vienas kitą apkabintų,
Juk reikia, kad kas nors pradėtų viską nuo pradžių.

O kas mažos žvaigždės mirtis? Juk jos Kūrėjas
        nuraško
Ją, Lyg prinokusią vyšnią nuraško sau žmogus.
Ne mums žinoti, kodėl išbarsto Jis tarp didelių
        žibintų
Lyg dulkes žėrinčias mažytes žvaigždeles.
Ir surenka: nuo vieno horizonto krašto
        iki kito krašto
Anksti, prieš aušrą dar, prieš saulei danguje
        nušvintant.

OPUS AETERNUM

Aš tave kuriu iš nieko
Ir mergaitės vardą duodu tau.
Jau negrįžtamai tu nebūties tamsius namus
        palieki
Ir tarp raidžių negyvų aš tave gyvą popieriuj
        matau.
Iš prisiminimų, iš neišsipildžiusių svajonių.
Iš kadaise degusios ugnies jau vėjo išpustytų
        pelenų
Aš statau buveinę tau tarp upių, ežerų, kalnų
apglėbtame dar nematyto grožio klonyje,
Kad, kaip aš ir daugelis, tu nepaliktum be namų.

Aš tave kuriu iš nieko
Ir idealo vardą duodu tau.
Nebūties vartus tu nejaukius palieki
Ir tave aš gyvą tarp daugelio daiktų pasaulyje
        matau.

Aš matau tave tarp apgaulių, melo
Ir purve, kaip aukso dulke žibantį matau.
O sugrius klastoj ir kraujuje išaugusios imperijos,
        bet idealas
Nebemirs ir šioj žemėj varganoj per amžius
        viešpataus.

Aš tave kuriu iš nieko
Ir gražaus peizažo vardą duodu tau.
Tu karų sunaikintam pasaulyj pasilieki.
Ir gaisrų ir priešų noniokotoje tėvynėje
        tave matau.

Aš tave kuriu iš chaoso
Ir simfonija pavadinu.
Ir tave kuriu, kuris be vardo, ir tave,
kur tepasirodai tik sapnuose
Ir kur link beeidamas pas vave vis ateinu.

Aš kuriu tik garbei Tojo, Kuris sukūrė
mane, tave ir viską iš nieko.
Ir vardą žemės ir žmogaus mums davė Jis
Ir nė vienas nebūties naktyj nepasilieka,
Jam palietus mūsų amžiais buvusias aklas akis.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai