Parašė MEDARDAS BAVARSKAS
|
MAŽOS ŽVAIGŽDĖS MIRTIS
Mano maža žvaigždė tarp milijardo Didžių dangaus žibintų užges jau . . . Bet niekas, niekas čia nepasikeis. Užges maža žvaigždė, kuri neturi nei vardo, Nei žmogaus, kurs pasigestų jos.
Jos vietoj mano Viešpats pakabins ten didelį žibintą, Kad šviestų jis lyg langas mūsų akims nematomo dangaus. O nebeliks nė vieno, kas prisimintų kadaise ten žibėjusią žvaigždelę mažą . . . O niekas nežinos, kaip aš tikėjau į sapną, į miražą, O nežinos, kaip aš kentėjau ir vargau.
Bet taip geriau. Juk reikia vietos danguje langams — didiems žibintams. Perdaug ten dulkių, miniatiūrinių žvaigždžių. Juk reikia, kad didžių žibintų šviesoje mylintieji vienas kitą apkabintų, Juk reikia, kad kas nors pradėtų viską nuo pradžių.
O kas mažos žvaigždės mirtis? Juk jos Kūrėjas nuraško Ją, Lyg prinokusią vyšnią nuraško sau žmogus. Ne mums žinoti, kodėl išbarsto Jis tarp didelių žibintų Lyg dulkes žėrinčias mažytes žvaigždeles. Ir surenka: nuo vieno horizonto krašto iki kito krašto Anksti, prieš aušrą dar, prieš saulei danguje nušvintant.
OPUS AETERNUM
Aš tave kuriu iš nieko Ir mergaitės vardą duodu tau. Jau negrįžtamai tu nebūties tamsius namus palieki Ir tarp raidžių negyvų aš tave gyvą popieriuj matau. Iš prisiminimų, iš neišsipildžiusių svajonių. Iš kadaise degusios ugnies jau vėjo išpustytų pelenų Aš statau buveinę tau tarp upių, ežerų, kalnų apglėbtame dar nematyto grožio klonyje, Kad, kaip aš ir daugelis, tu nepaliktum be namų.
Aš tave kuriu iš nieko Ir idealo vardą duodu tau. Nebūties vartus tu nejaukius palieki Ir tave aš gyvą tarp daugelio daiktų pasaulyje matau.
Aš matau tave tarp apgaulių, melo Ir purve, kaip aukso dulke žibantį matau. O sugrius klastoj ir kraujuje išaugusios imperijos, bet idealas Nebemirs ir šioj žemėj varganoj per amžius viešpataus.
Aš tave kuriu iš nieko Ir gražaus peizažo vardą duodu tau. Tu karų sunaikintam pasaulyj pasilieki. Ir gaisrų ir priešų noniokotoje tėvynėje tave matau.
Aš tave kuriu iš chaoso Ir simfonija pavadinu. Ir tave kuriu, kuris be vardo, ir tave, kur tepasirodai tik sapnuose Ir kur link beeidamas pas vave vis ateinu.
Aš kuriu tik garbei Tojo, Kuris sukūrė mane, tave ir viską iš nieko. Ir vardą žemės ir žmogaus mums davė Jis Ir nė vienas nebūties naktyj nepasilieka, Jam palietus mūsų amžiais buvusias aklas akis.
|