Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A.D. SACHAROVAS — MOKSLININKAS IR LAISVĖS KOVOTOJAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ramūnas J. Girnius   
Branduolinių ginklų išradimas yra iškėlęs naujų klausimų tautų santykių plotmėje. Pirma, yra pakitusi tautos nepriklausomumo sąvoka: nors ir anksčiau silpnesnės tautos ieškodavo sąjungininkų, šiais laikais tos tautos, kurios negamina modernių ginklų, daugiau negu bet kada priklauso nuo tų tautų, kurios gausiai tuos ginklus gamina. Antra, karo tarp galingųjų tautų grėsmė yra pasidariusi iš esmės visos žmonijos išnaikinimo grėsmė.

Kadangi karas moderniais ginklais yra laikomas sa-vižudybišku ir kadangi sprendimas kariauti moderniais ginklais yra įmanomas tik mažam skaičiui tautų, dažnai girdima optimistiška nuomonė, kad pasibaigė pasaulinių karų laikai. Tačiau šiuo optimistišku ir gal truputį paviršutinišku žvilgiu ne visi pasitenkina. Vienas iš tų, kurie giliau šiuos klausimus gvildena, yra A.D. Sacharovas, vienas iškiliausių mokslininkų dirbusių prie Sovietų Sąjungos termobranduolinių tyrinėjimų. .D. Sacharovas gimė 1921 m. Maskvoje. Jo tėvas buvo fizikos mokytojas bei plačiai naudojamų vadovėlių autorius. 1942 m. Sacharovas baigė fiziką Maskvos universitete. Karo metu jis buvo inžinierius kariniame fabrike. 1945 m. jis pradėjo bendradarbiauti P.N. Lebedevo fizikos institute Maskvoje I. Tammo (1958 m. Nobelio laureatas fizikoje) priežiūroje. 1947 m. Sacharovas gavo fizikos mokslų daktaro laipsnį. Dažniausiai daktaratas sovietuose suteikiamas vyresnio amžiaus mokslininkui, jam padirbus 15-20 metų savo srityje. Jaunojo mokslininko daktaratas buvo jo nepaprastų pajėgumų bei pasiekimų pažymėjimas. Disertacija lietė kosminių spindulių tyrinėjimus; dalis jos buvo išspausdinta tais pačiais metais straipsnio forma ("Generation of the Hard Com-ponent of Cosmic Radiation").

1948 m. Sacharovas išspausdino du straipsnius: "Electron-Positron Interaction During Pair Production" ir "Excitation Temperature in Gas-eous Discharge Plasma" (tokios jų antraštės vertime į anglų kalbą). Prieš 1948 metus nei Sacharovas nei Tam-mas nebuvo turėję ryšių su ginklų gamyba, kurią Stalinas buvo pradėjęs jau antro pasaulinio karo metu. Tačiau antrajame straipsnyje jau matosi pirmieji Sacharovo žingsniai termobranduolinių reakcijų bei vandenilio bombos tyrinėjimų linkme,

Nuo 1950 m. iki 1968 m. Sacharovas bendradarbiavo įvairiuose slaptuose projektuose. 1953 m., nors buvo tik 32 m. amžiaus, buvo išrinktas pilnu Sovietų Sąjungos Mokslo akademijos nariu. Tuo pačiu metu į akademiją buvo išrinktas ir I. Tam-mas, išbuvęs korespondenciniu nariu, kaip įprasta, jau dvidešimt metų.
Sacharovo padėtis sovietinėje visuomenėje buvo neįprasta. Dėka savo išradingumo bei pajėgumo teoretinėje fizikoje jis buvo labai aukštai vertinamas. Todėl turėjo progų sutikti svarbius valdžios pareigūnus ir sekti jų veiklą iš arčiau. Tačiau jis nebuvo partijos narys. Užtat jis neturėjo administracinių pareigų ir neturėjo rūpintis, kad jo nuomonės sutiktų su partijos ideologų nuomonėmis.

Būdamas nepriklausomas ir aki-vaidžiai matydamas, kokios jėgos sutelkiamos svarbiems slaptiems projektams, jis skaitė Vakaruose keliamus klausimus ir pats formavo savo mintis apie taikos problemą, apie žmonijos išsilaikymą, apie atominį karą bei jo galutines pasekmes.

Po daugelio metų tylos 1958 rudenį Sacharovas, drauge su savo kolega Y.B. Zeldovičiu, išspausdino "Pravdoje" straipsnį, kuriame jis pasisakė prie Chruščiovo siūlomas švietimo reformas. Atkreipdami dėmesį į faktą, kad matematikai ir fizikai yra kūrybiškiausi ankstyvesniuose savo karjeros metuose, jie kritikavo Chruščiovo planus įvesti privalomus tarnybinius kursus gimnazijų programose. Toks kelias, jie argumentavo, daro žalos gebiems moksleiviams, kuriuos reikėtų skubomis paruošti įstojimui į universitetą. Pora metų padiskutavus, mokyklų programos buvo taip pertvarkytos, kaip siūlė Sacharovo ir Zeldovičiaus straipsnis.

Šis pirmas viešas kritikas Sacharovo pasisakymas pranašavo jo būsimą visuomenės kritiko rolę. 1963 m. jis pasisakė prieš Lysenko šalininkus kovoje tarp genetikų ir žemės kultūros šarlatanų; 1966 m. jis pasisakė prieš nuteisimą Danielio ir Siniavskio, kuriuos prokuroras kaltino Sovietų Sąjungos šmeižimu (jų nusikaltimas — išleido keletą knygų Vakaruose); tais pačiais metais jis kritikavo valdžią, kai buvo išleistas įstatymas, draudžiantis viešas demonstracijas.

1968 metų pradžioje Sacharovas savo mintis apie pačias svarbiausias žmonijos problemas sutelkė į knygutę, kurią jis rodė tik savo draugams. Joje dėsto savo mintis apie karą ir taiką, apie diktatūrą, apie Stalino sukurtą siaubą, apie mąstymo laisvę, apie demogarfines problemas, apie aplinkos teršimą, apie mokslo bei technologijos prasmę ateičiai.
Pagrindinis klausimas, slypįs už kiekvienos Sacharovo iškeltos problemos, yra: "Kaip gali žmonija išlikti?". Anot Sacharovo, žmoniškos visuomenės išlikimui yra būtina intelektualinė laisvė ir šaltas, racionalus žvilgis į ideologijų skirtumus.

Sacharovas teigia, kad vienas pagrindinių pavojų žmonijos ateičiai yra tęsimas intelektuališkai suprastintų masinių mitų, kurie veda tautas į histeriją bei dogmatizmą ir sukuria žiaurius ir suktus demagogus. Šių mitų tarpe yra rasizmas, nacionalizmas, Stalino ir Mao kultų proletariškas neklystamumas.

Įrodęs branduolinių ginklų išvystymo varžybų, kurias šie mitai sukūrė, bevaisiškumą, Sacharovas pramato komunistinių ir kapitalistinių kraštų suartėjimą, pagrįstą apsišvietusią viešąja nuomone.
Sacharovas atmeta marksistinį neišvengiamo kapitalistinės sistemos žlugimo pranašavimą. Jis rašo: "Ir kapitalizmas, ir socializmas yra pajėgūs ilgalaikiui vystymuisi, skolindamiesi pozityvių elementų viens iš antro ir faktiškai priartėdami viens prie antro kai kuriuose esminiuose bruožuose" (Nevv York Times. 1968. VII.22).

Pilnesnis valdžių moralinės atsakomybės suvokimas pagaliau įvykdys būtinas reformas, vedančias prie susiliejimo abiejų sistemų demokratiniame socializme.

Pramatydamas eventualų idealų susiliejimą bei intelektualinės laisvės ir ekonominės gerovės plėtimąsi. Sacharovas pranašauja, kad apie 2000 metus efektinga pasaulinė valdžia bus tikrovė.

Ši knygutė, "Mintys apie pažangų, taikingą koegzistavimą ir intelektualinę laisvę", buvo išspausdinta straipsnio forma "Nevv York Times" 1968 liepos 22 d. Tam straipsniui pasirodžius Vakaruose, Sacharovas buvo atleistas nuo slaptų projektų ir pasiųstas į Mokslo Akademijos Fizikos institutą.

Tuolaikiniai įvykiai krašte vedė Sacharovą prie didesnio priešinimosi valdžiai. 1970 lapkričio 4 Sacharovas, drauge su dviem kolegom fizikais A.N. Tverdochlebovu ir V.N. Chalidze, įsteigė Komitetą žmonių teisėms ginti. Po komiteto įsteigimo Chalidzei išvykus į Vakarus, jam buvo uždrausta sugrįžti į Sovietų Sąjungą.

Šis komitetas yra savarankiška, su valdžia nesusijusi organizacija, kuri siekia pritaikyti humanitarinius principus žmogaus teisių gynimui Sovietų Sąjungoje. Sacharovas skiria daug laiko šiam komitetui, kuris dokumentuoja ir seka disidentų įkalinimus psichiatrinėse ligoninėse.

Dar ir dabar Sacharovas tęsia kovą prieš blogį, kurį jis mato Sov. Sąjungoje ir kitur. Pvz., jis ragina tarptautines organizacijas, ypač Tarptautinį Raudonąjį Kryžių, kad jos atsisakytų savo dabartinės politikos, būtent, nesikišti į socialistinių kraštų vidaus reikalus ir neginti žmogaus teisių tuose kraštuose. Taipogi Sacharovas ragina Sovietų Sąjungą sulėtinti karinės galybės stiprinimą, kadangi tai žlugdo krašto ekonomiją ir kelia kitų kraštų nepasitikėjimą sovietais. Pagaliau jis dažnai pasisako prieš neteisingą, slaptą ar kapituliacinį detente, bet už tikrą susiartinimą su pažanga nusiginklavime bei demokratizacijoje.

Sacharovas tebetęsia savo viešą Sovietų Sąjungos kritiką, remdamasis principu: valdžios propagandoje savikritika neranda vietos, o intelektualinei laisvei ir žmonijos išlikimui savikritika yra būtina. Sacharovo raštai yra paskatinimas ir kitiems kelti tuos pačius klausimus ir permąstyti jo mintis.
Ramūnas J. Girnius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai