Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
J. AUGUSTAITYTĖ - VAIČIŪNIENĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Zuzana Juškevičienė   
Vasario 28 Chicagoje amžinai užmerkė akis rašytoja, skautų veikėja, mokytoja, tautinių šokių atgaivintoja, nepailstama tautos dvasios kėlėja Juzė Augustaitytė - Vaičiūnienė.

Gimusi 1895 liepos 28 Suvalkijos lygumose, Vilkaviškio valsčiuje, Mažučių kaime, a.a. J. Vaičiūnienė jau iš jaunų dienų pamilo savo tėviškę. Alksnės upeliūkštis, beržynėliai, jovaruose ir alksniuose paskendusi šešiasdešimties hektarų ūkio sodyba, — aplinka, kurioje brendo velionės pažiūros į tautą, į žmones, į gyvenimą.

Didžiojo karo metu, 1914 m., pasitraukė į Rusiją, iš kurios grįžo jau bepradedanti poetė. Ketveri pasitraukimo iš tėvynės metai dar daugiau padidino savo krašto ir savo žmonių ilgesį.

Savo tarnybą - karjerą Vaičiūnienė pradėjo Kaune, neilgai ten šilus, buvo paskirta į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją mokytoja. 1919-1938 metų tarpas Marijampolėje įmy-nė Vaičiūnienės gyveniman neišdildomas pėdas.
Kūno kultūra ir lietuvių kalba — tai du pagrindiniai jos dėstomi dalykai. Lietuvių kalbą stengėsi gryninti, kad kuo mažiau svetimybių joje liktų. Ieškojo tikrų lietuviškų žodžių, kuriais būtų galima skolinius pakeisti. Savo mokiniams stengėsi kelti savos kalbos grožį, neretai lygindama su kitomis kalbomis.

Kūno kultūrą dėstė mergaitems^ Niekad nepasitenkindavo tiktai pamokomis. Ieškojo būdų, kaip sukurti savitą lietuvišką mankštą. Studijavo čekų, švedų ir kitų tautų žinomus gimnastikos metodus, laipsniškai įvedė į pamokas lietuvišką judesį mankštoje ir jį derino su priemonėmis, daugiausia su vainikėliais ar vėliavėlėmis. Jos sporto šventės, ruošiamos beveik kasmet, sutraukdavo pilnutėlę erdvią gimnazijos aikštę. Tokios sporto šventės pradžioje dar buvo didelė naujovė, vėliau virtusi tradicija.

Rūpindamasi sporto ir lietuviškos mankštos reikalais, pradėjo pamažu ieškoti būdų, kaip atgaivinti be-slypinčius liaudyje šokius, kaip juos stilizuoti ir parodyti plačiajai visuomenei. Tikėdama, kad tokių šokių išpopuliarinimas turėtų prisidėti prie lietuviškos dvasios stiprinimo jaunime, važinėjo po kaimus, ieškodama tikrų lietuviškų judesių, iš jų susidariusių šokių.

Sportas savaime susirišo su šokiais. Ir viena, ir antra turėjo būti tikrai lietuviški, iš liaudies gelmių ištraukti. Bet su šokiais užtrukta ilgokai: nors pradėjo jais rūpintis dar 1926 m., bet pirmąjį jų stilizuotą parodė tik 1935 m., pirmiausia savo gimnazijos aikštėje, o vėliau ir Kūno Kultūros Rūmų stadione Kaune. Mat, buvo numatyti gimnazijų^ varžybose (sporto) atskiri pasirodymai. Marijampolės mergaitės pašoko, rodos, suktinį, iš jo iššokusios A, S ir L. (Antanas Smetona, Lietuva). Šokis laimėjo pirmąją premiją ir tapo akstinu, kad tautiniai šokiai nuo 1938 m. buvo įrašyti gimnazijų mokslo programose privalomu dalyku.

Tada ir pradėjo šimtai ratelių suktis visoje Lietuvoje. Kiek jų šiandien esama, vargu suskaičiuotume. Yra faktas, kad tautiniai šokiai, kaip jų pradininkė ir norėjo, tapo jaunimo auklėjamąja priemone, net reprezentacija svetimųjų tarpe.

Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė pradėjo ieškoti jaunų mokytojų ir juos siųsti mokytis net užsienin. Iš jų bene labiausiai pasižymėjo M. Baronaitė, o ir iš pačių marijampoliečių atsirado pasekėjų: Br. Shotas. I. Bakūnaitė - Šilingienė, I. Smie-liauskienė, L. Sagys ir kt.

Marijampolėje J. Vaičiūnienė pradėjo savo skautišką veiklą. Ji buvo pirmojo mergaičių tunto tuntinin-kė, jau Marijampolėje apdovanota Lelijos ordinu. 1938 m. perkelta į Kauną, savo darbų nenutraukė: surado naujų tautinių šokių, su savo grupe vėl laimėjo pirmą, o kitais metais antrą premiją. Kaune buvo pakelta į vyresnės skautininkės laipsnį. Jubiliejinėje stovykloje su dideliu pasisekimu vadovavo Suvalkijos rajonui.

Dar Marijampolėje Vaičiūnienė paskelbė pirmą savo poezijos rinkinį "Su baltu nuometu" (1931). Prieš pasitraukiant iš Lietuvos, buvo paruošusi dar du rinkinius, bet jau nespėta išleisti. Bendradarbiavo pario-dinėje spaudoje, dalyvavo poezijos almanache "Pirmasis dešimtmeti s" 1928 m, ir kt.

Tremtyje atsidūrė Wuerzburgo D P stovykloje. Dirbo mokytojos darbą, o atliekamu laiku rašė. 1946 m. pasirodė poezijos rinkinys "Skeveldros". Jame atsispindi paliktos tėvynės meilė, jos žmonės, gamta. Žybteli grįžimo viltis, giedrėja laisvės viltis. Sis rinkinys perdėm patriotinis, nors ir kiti visi leidiniai persunkti baugiausia tautiniais motyvais.

Čia J. Vaičiūnienė išrenkama Skaučių Seserijos Vyriausia Skautininke. Ji atsiveža pareigas 1950 m. vasario mėnesį į JAV ir po kurio laiko perduoda O. Zailskienei.

Tremties metai skaučių organizacijai buvo ypač sunkūs. Tačiau Vaičiūnienės didelio supratimo ir takto dėka pavyko į skaučių eiles suburti didelę dalį lietuviško jaunimo. J. Vaičiūnienė yra tautinės skautybės ugdytoja. Jau Amerikoje už nuopelnus skautijai apdovanota pačiu aukščiausiu žymeniu — Geležinio Vilko ordinu.
Amerikoje sužibėjo jos paskutiniai trys eilėraščių rinkiniai: "Žvaigždėtos naktys", "Ant aukuro laiptų" ir "Rūpestis", išleistas poetės 75 metų sukakties proga. Tėvynės ilgesys. Lietuvos gamta, religinis motyvas, buities vaizdai, iš savo krašto ISsivežti, žmogus ir jo pergyvenimai — tai pagrindiniai atspindžiai. Kazys Bradūnas pomirtiniame aprašyme apie Vaičiūnienę taria, kad ji lygintina su didžiaisiais prancūzų rezistentais poetais.
Amerikoje J. Vaičiūnienė daug rašė ir publicistikos. Stebėdama gyvenimo negeroves, slaviškas įtakas mūsų tautiniuose šokiuose (ne visuose rateliuose), rusiškas įtaigas tautiniuose drabužiuose, šokių atgaivintoja nepajėgė nutylėti. Iš spausdintų periodikoje darbų išleistos trys knygos: "Tautinių Šokių švenčių takais", "Nepriklausomos Lietuvos mokytojo sąlygos" ir "Dainų Šventės laukuose". Jos rašiniai daug prisidėjo prie to, kad daug kas svetimų įtakų nusikratė. Svarbiausia, kad jos nas buvo nieko neužgaunantis, pamokantis, logiškas.

Jeigu išspausdintume Vaičiūnienės tik periodikoje paskelbtą publicistiką, pridėtume dar visai neskelbtą, susidarytų dar kokie trys tomai raštų.

Pridėkime dar abu nespausdintus rinkinius iš nepriklausomos Lietuvos, neužmirškime rankraščio "Eglė", parašyto pagal pasaką "Eglė žalčių karalienė" ("Eglė" buvo suvaidinta pirmą kartą dar Marijampolės gimnazijoje), atsiverskime "Lietuvių vestuves", parodytas Kaune karininkų ramovėje, pakartotas Wuerzburge ir kelis kartus netolimoje lenkų stovykloje, susilaukusias reto pasisekimo, — štai jos paliktas kultūrinis kraitis. Atsižvelgdamas į jos didelius darbus A. Kezys, SJ, ją įjungė į iškiliųjų lietuvių filmą "Dvylika".
Kaip ir jos gyvenimas buvo nuo a iki z lietuviškas, kaip ir jos darbai buvo skirti tik savo tautai, taip ir jos laidotuvės buvo retai užtinkamos. Velionė buvo karste įvilkta į tautinius drabužius, dėl kurių autentiškumo tiek kovojo. Karstą puošė tik didžiulė juosta, gražiais lietuviškais raštais, su įrašu: Mano tėviškė — mėlyno Nemuno vingis. Gale galvos stalelis su žymenimis, skautininkės kaklaraištis, skaučių rūtelė. Dvidešimt atsisveikinimo kalbų bylojo apie velionės nuopelnus tautai.

Bažnyčioje ir lydint į kapus karstas buvo užklotas tautine vėliava, Velionės pačios dar iš Lietuvos atsivežta ir kaip tautinė relikvija branginta. Palaidota Šv. Kazimiero kapinėse.

Velione, tautos gyvybės žadintoja, ilsėkis ramybėje svečioje žemėje, kol Tavo palaikai bus pargabenti į Nepriklausomą Lietuvą.

Zuzana Juškevičienė


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai