Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Du dokumentai iš P. Klimo archyvo apie V. O. Milašių PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Klimas   

Konfid Paryžius 1939.III.4
7401

J. S.
p. Urbšiui Už R M

Milašiaus mirtis
Kovo 2 d. vakare 9 v. paskambino Pasiun-tinybėn Ponia de Brimont pranešdama, kad staigiai savo namuose Fontainebleau Milašius numirė. Ta žinia buvo be galo nelaukta, nes dar visai nesenai Milašius buvo pas mane ir drauge parašėme keletą laiškų. Jis berods skundėsi savo "Didžiuoju simpatišku",2 bet buvo visai linksmas.
Kovo 3 d. su keliais Pasiuntinybės nariais nuvykau į Fontainebleau, kur Milašius nesenai nusipirko mažytę kaip jis sakė "pensininko vilą" 28, rue Royale) už 170.000 fr. Jis ją buvo tik tik atremontavęs ir sutvarkęs keliuose kambarėliuose baldus.

Iš tarno patyriau, kad Milašius žaisdamas su savo paukšteliu, kurį norėjo iš vieno narvelio perkelti į didesnį, pasijuto negerai ir parvirto žemėn, sakydamas, kad jis pagulės ir atsitaisys. Tuo tarpu tarnas išbėgo kviesti gydytojo. Bet kai gydytojas atėjo, Milašius buvo, berods, nuėjęs į gretimą kambarį, tačiau jau be gyvybės ženklų. Radome jį jau pašarvotą lovoje ir vietinio kunigo bei seselių asistuojamą.
[Kadangi nieko nebuvo prie jo artimesnio pasi3]

Tarnas jau buvo pranešęs Milašiaus mirtį policijai ir notarui, kuriam velionis buvo savo reikalus pavedęs.

Pasirodė, kad Milašius buvo Prancūzijos pilietis ir todėl jo palikimą tvarkyti ėmėsi Prancūzijos organai. Svarbesnieji daiktai viloje tuojau buvo vietinio teismo huissier4 užantspauduoti ligi bus išspręsta paveldėjimo tvarka.

Nesitikėdamas tokios staigaus [sic] mirties Milašius nebuvo padaręs testamento; bent jo neturėjo ir nežinojo nei vietinis notaras nei niekas kitas. Tuo būdu, prancūzų įstatymais einant, jei neatsiras ligi 6 linijos įpėdinių, visas turtas bus likviduotas Prancūzijos iždo naudai. Dar nėra žinoma, ką be tos menkos vilutės yra palikęs Milašius pinigais. Tatai paaiškės tik tada, kai teismas paskirs paveldėjimo administratorių.

Laidotuvės Fontainebleau po mišių bažnyčioje nustatytos antradienį kovo 7 d. Apie tai Pasiuntinybė davė žinią vietiniams laikraščiams, [ir dalyvaus in corpore5. Laidotuvėse dalyvaus Pasiuntinybės nariai ir vietinė kolonija. Prancūzų rašytojai ir Milašiaus draugai, kurių berods jis turėjo neperdaugiausia reikia tikėtis taip pat dalyvaus gana gausingai, sprendžiant iš6] Įg. Min.7

Skyryba ir rašyba netaisyta
1. Pieštuku įrašytas skaičius;
2. Didžiuoju simpatiniu nervu (?);
3. Išbraukta;
4. Huissier = antstolis;
5. Išbraukta du sykius;
6. Išbraukta;
7. Įgaliotas Ministras (ministeris).


LIETUVOS ĮGALIOTO MINISTRO PRANCŪZIJAI P. KLIMO KALBA, PASAKYTA PER V. O. MILAŠIAUS LAIDOTUVES FONTAINEBLEAU 1939.III.7

Gausūs lietuviai susirinko susikaupti prie šito kapo ir pagerbti atminimą to žmogaus, kurio gyvenimas ir kūryba buvo nuostabiai susiję su jo kilme ir su jo tauria priegimtimi.

Atžala vienos mūsų krašto didikų giminės, jis apsisprendė likti ištikimu kilnioms savo genties tradicijoms. Savo gyvenimo paskutinius dvejus dešimtmečius jis kone išimtinai paskyrė savo protėvių tėvynei, ir jos atgimimas buvo švenčiausiu jo siekimu, o paskui geriausiu jam atpildu.

Poetas, didelis poetas, gilus mąstytojas, kaip pasakotojas jautrus visam, kas žmogiška, jis visada prisimindavo savo, kaip jis mėgdavo sakyti, mažąją Lietuvą, kurią jis mylėjo ir kuriai jis pašventė visą savo temperamentą, savo giliai krikščionišką sielą ir savo veikla, visa laiką paženklintą Dievybės jutimu, kurį jis iškėlė savo neužmirštamam kūrinyje Miguei Manara.

Vardan to krašto, kuriam jis pats Paryžiuje atstovavo sunkiausiais pokario metais, išreiškiu velioniui, kaip dabartinis Lietuvos atstovas, giliausią pagarbą ir padėką. Jo nuopelnus Lietuvos vyriausybė įvertino, apdovanodama jį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino antrojo laipsnio ordinu, bet dar giliau jo vardas įrašytas mūsų tautiečių širdyse, kurių daugelis atėję liūdi prie šito kapo.

Šaunus lietuvis ir puikus prancūzas, am, atilsį Milašius buvo ir liks mums gyvuoju simboliu prancūzų - lietuvių draugystės, kurios jis buvo didžiuoju kūrėju ir kurios sėkmingumą galima laikyti geriausiu jo gyvenimo laimėjimu. Jo draugai lietuviai ir prancūzai šiandien lygiai liūdėdami lenkia galvas prie kapo ir drauge apgailestauja šią nelauktą ir ankstyvą mirtį, kuri jiems yra didelis nuostolis ir asmeniškai, ir tautiškai.

Tegul ši svetinga ir maloni žemė. kurią jis pats pasirinko, lengvina jo amžinąjį atilsį, kurio jis ir giedriai laukė, kaip didžios asmenybės tegali! Tegul šis naujas kapas įauga į prancūzų žemę kaip dviejų tautų dvasios giminingumo ženklas, dviejų tautų, kurioms skirta bendradarbiauti laimingesnės ateities beieškant ir skirta dėl savo kraštų gerovės mylėtis.

Sudiev, brangusis ir didysis drauge, kurį mes tiek mylėjome!



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai