Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Visuomeniniai tipai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS YLA   


Vienas pagrindinių visuomeninių uždavinių yra pažinti ir suprasti žmogų. Juo labiau svarbu pažinti žmonių grupes bei sroves, kurios visuomenės gyvenime reiškiasi. Pažinti tačiau žmones geriausia galima toj pačioj visuomeninio darbo plotmėj. Darbas išryškina žmonių palinkimus ir nusiteikimus, kurie glūdi pačioje skirtingoje prigimtyje. Jeigu vieni sueina į vienus visuomeninius barus, kiti — į kitus, arba tuose pačiuose darbo baruose vieni sutampa, kiti išsiskiria — nėra atsitiktinis dalykas. Patiems visuomenininkams dažnai būna sunku atsiplėšti nuo tų painių ir daugiapusių priežasčių, kurios juos su vienais asmenimis riša, o nuo kitų skiria.

Nesileisdami į tolimesnes pastabas, mes norim pabrėžti, kad nei subjektyvios visuomeninės padėtys, nei objektyvūs visuomeniniai interesai nėra tie galutinai apsprendžiantys veiksniai susidaryti skirtingam visuomeniniam reiškimuisi. Padėtys ir interesai tik paryškina ir pagilina tai, kas glūdi žmogaus dvasioje. Žmonių prigimtis yra labai skirtinga gabumų ir polinkių atžvilgiu, ir šitas skirtingumas atsinešamas į visuomeninį gyvenimą.

Individualinių žmonių gabumų, palinkimų, nusiteikimų ir gyvenimo suvokimo išryškinimas visuomeninėje plotmėje prašosi tad klasifikacijos į tam tik
rus tipus. Mūsų pažiūra ryškiausi yra šie visuomeniniai tipai: utilitaristo, egotisto, idealisto ir realisto, kurių charakteristiką čia ir mėginsime duoti.

1. UTILITARISTAS

Utilitaristu vadiname tą asmenį, kurio galvoseną ir veikseną apsprendžia medžiaginės vertybės (daiktas, pinigas). Ne šios vertybės savyje jam brangios, bet jų nauda. Naudos jis jieško sau asmeniškai arba visuomenės labui. Dažniausia persveria asmeninė nauda; tada visuomenė ir visuomeninė padėtis tampa gryna priemone. Tiesa, prekybininkas ir pramonininkas tariasi atliekąs tam tikrą visuomenės funkciją; bent jo patarnavimai esą labai naudingi viešajai gerovei. Iš tikrųjų gi svarbiausias jo tikslas visuomene naudotis ir kiekvieną visuomeninę padėtį išnaudoti. Pats visuomenės labas tiesiogiai jam nerūpi arba rūpi tik tiek, kiek patarnauja kaip priedanga ir bazė iš tos pačios visuomenės susikrauti sau kapitalo.

Tačiau gali būti atvejų, kai visuomenės nauda pastatoma greta asmeninės. Tada visuomeninė padėtis panaudojama ir sau pasipelnyti ir pačiai visuomenei tiesiogiai ko nors gero pasiekti. Tokiais dažniausia yra utilitaristai administratoriai. Vadovaudami kuriai nors ūkinio gyvenimo sričiai, įstaigai ar įmonei, jie stengiasi savo padėtį tiek panaudoti, kad visuomenė, valstybė ar įmonė turėtų galimai daugiau pelno, kurio procentais arba užtarnautu didesniu atlyginimu ir jie galėtų pasipelnyti.

Utilitaristas yra veiksmo žmogus. Jo veiksmingumas tačiau pagrįstas daugiau fiziniu judrumu. Ypač tai būdinga komercinio tipo utilitaristams. Pramoniniai ir administraciniai utilitaristai savo veiklumą apreiškia daugiau planavimų, svarstymų srityje. Tačiau ir jie mėgsta susitikti su žmonėmis, pavažiuoti, atlikti operacijas, reikalaujančias fizinio judrumo.

Vieni ir antri yra praktiško proto žmonės; gudrūs, gyvenimiški, prisitaiką prie įvairių aplinkybių, viską apskaičiuoją, savo srityje išradingi, gebą kombinuoti. Nestinga jiems ir psichologinio pajautimo, ypač žmonių silpnybei suvokti ir padėties diagnozei nustatyti. Šitie gabumai tačiau nieko dar nepasako apie jų inteligenciją. Ypač biznierių tarpe pasitaiko labai bukų žmonių, be didesnio išsilavinimo ir ryškesnių dvasinio sugebėjimo ženklų. Gabumas bizniui yra savyje siauras ir ribotas. Jis nieko bendro neturi su protiniu išsilavinimu ir asmenybės subrendimu. Tai yra specifiškai praktinis gabumas, įgimtas — ne išsilavinimu pasiektas.

Iš pasąmoninių utilitaristo savybių ryškiausios yra šios: drąsa ir rizika, pasisekimo jieškojimas ir noras būti galingu. Aistra pinigui verčia jį imtis drąsių operacijų bei kombinacijų. Instinktas ir apskaičiuojantis protas padeda jiems nugalėti kliūtis ir išveda iš pasitaikiusių painiavų. Šitos savybės utilitaristą padaro iš dalies fatalistu: jis tiki į savo laimę, kuri jį vedanti. Tačiau jis yra ir nemažas bailys. Kiekviena rizikingesnė operacija sukuria psichozę ir įtempia nervus. Bet triumfas, kurį jis išgyvena laimėjęs, vėl pastato jį ant kojų ir dar labiau magina leistis į naujas operacijas. Utilitaristo jausmai visą laiką svyruoja tarp drąsos ir baimės. Ruošdamasis naujam svarbesniam „žygiui“, jis pramato įvairius pavojus, pasiruošia jų išvengti, gerai užslepia visus siūlų galus, sumėto pėdas. Tačiau aistra, stipri ir akla, kartais sumaišo protą. Viskas gerai pramatyta, bet, žiūrėk, kokia smulkmena ima ir viską išduoda. Šito nebeatsitinka tokiam biznieriui, kuris yra pasiekęs tam tikro, stažo ir išsilavinimo. Tada jis nebėra veikiamas nei rizikos, nei baimės, nei tikėjimo į savo laimę. Jis vaduojasi tik grynu apskaičiavimu; rizikai ir nepasisekimams tuo atveju jis palieka vietos ne daugiau, kaip 10 procentų.

Žodis proga utilitaristui turi simbolinės reikšmės. Tų progų jis jieško ir jų pasiūlymui negali atsispirti. Proga jam atneša pasisekimą. Jis apskaičiuoja, kiek panaudota proga jam gali atnešti naudos, ir jis sako, būtų kvailys, jei tokios progos nepanaudotų. Viena pasisekusi proga veda jį j ieškoti kitų. Pasisekimas jį svaigina: jis įeina pagaliau į azartą, naudodamas kiekvieną ir bet kokią progą. Blogoj „progoj“ atsidūręs žmogus darosi sukalbamesnis ir pigesnis. Dėl duonos ar bėdos žmogus pusvelčiui atiduos turimas vertybes, kurios oficialioj rinkoj nekotiruojamos ar mažai apmokomos. Dėl to varge atsidūrusiam jis pasiūlys paskolą, padidindamas procentus ar paimdamas geras garantijas. Šitokios progos utilitaristui yra pačios dėkingiausios: juo kam nors blogiau, juo geriau yra jam.

Kiekvienas vertingas daiktas utilitaristui praverčia. Jei šiuo metu jo nereikia, gal reikės vėliau. Dėl to jis viską ima ir perka. Tačiau įdėtas kapitalas turi apsimokėti. Apsimokėjimas yra pagrindinis dalykas. Jei neapsimoka laikyti pinigų, jis pakeis juos į daiktus; jei nei pinigas nei daiktas neapsimoka, jis jieškos dar patvaresnių vertybių — aukso, perlų.

Turtas, ypač didesnis, virsta galybe. Utilitaristas patiria, kad su pinigu gali kiekvieną nuginkluoti ir kiekvieną reikalą pravesti. Pinigo galia jį ima svaiginti, ir jis eina tolyn ir tolyn. Jis tiki, kad šita galia yra vienintelė patvari ir reali. Šiuo atžvilgiu utilitaristas esmiškai skiriasi nuo šykštuolio. Šykštuolį svaigina pats pinigas, kaip toks; jis jį gaudo ir jį laiko savo rankose, jį dažnai liečia ir juo džiaugiasi. Seniau, kai pinigas buvo vertingo metalo, kai nesinaudota bankais, o krauta į skrynias, gal ir biznierius turėjo tiesioginio džiaugsmo iš paties pinigo. Šiandien pinigo jis nebelaiko savo rankose ar asmeniniuose seifuose. Viskas yra bankuose ir jis ne tik jo neprisiliečia, bet net nemato; jo rankose tik čekių ir einamų sąskaitų knygelė. Taigi ne pinigas, kaip toks, jį šiandie svaigina, bet ta galia, kurią jis jam teikia; galia naudos ir valdžios.

Galingumo jausmas tačiau neleidžia utilitaristui pamesti iš akių santykio su žmonėmis. Jis nori juos valdyti ir žmogišku būdu. Dėl to jis yra taktiškas, mandagus, pakantrus ir paslaugus. Jis pakenčia viską: tiek reikalų, tiek asmenų atžvilgiu, jeigu to reikalauja nauda. Tačiau jis yra jautrus savo garbei, ypač jei ji reikalinga padėčiai išlaikyti arba vedamiems reikalams nepakenkti. Jis vengia viešų skandalų; nešvaresnes operacijas atlieka per kitus. Nebūdamas tikras, kad iš jo gerai užslėptų operacijų kai kas neišeitų į paviršių, jis stengiasi visuomenės akyse susidaryti tam tikrų moralinių kreditų. Jis pašelpia labdaros įstaigas, paremia įtakingesnius ir moralinį svorį turinčius asmenis, padaro šiaip reikšmingesnių paslaugų. Pagalba ir paslaugumas yra jam būdingas bruožas, tačiau rafinuotai apskaičiuotas. Jis remia ir visai nereikšmingus bei menkaverčius asmenis. Mat, jie užima tam tikrą poziciją, kurios jis jokiu būdu nenorėtų matyti sumanesnėse ir sąžiningesnėse rankose. Jis remia, sakysim, silpnesnį valdininką, pakenčia šalia savęs silpną prekybininką ir net padeda, kad, jiems pasitraukus, neateitų stipresnis konkurentas.

Utilitaristas turi plačias pažintis, naudojasi įvairiais visuomeniniais kanalais, susiranda „neatskiriamų draugų“ ir bendradarbių. Draugystės šios yra taip pat apskaičiuotos: kol žmonės naudingi, tol jie draugai. Kai atsiranda naudingesnių draugų, pirmųjų jis nebepažįsta. Širdies draugų utilitaristas neturi ir negali turėti. Jo socialumas yra pagrįstas ne širdim, bet šaltu protu, kuris sveria realybes.

Asmeninių palinkimų utilitaristas turi specialių ir tipiškų. Mėgsta jis komfortą ir patogumus. Geras butas, skanus ir sveikas valgis, gražus apdaras, patogi susisiekimo priemonė yra būtinos sąlygos asmeninei jo egzistencijai ir jo bizniui. Kur jis būtų — savame krašte ar svetur — pirmon eilėn stengsis susidaryti šias sąlygas. Šie dalykai jam tarnauja kaip priemonė „aukštesniam“ tikslui — naudai. Jis žino, kad bizniui pradėti ar jį vykdyti reikalingas „pajėgaus“ asmens įspūdis. Išorė kaip tik parodo jo turimą padėtį, atidaro jam duris į biznio partnerių namus: „clothes open the door“. Stambaus rango utilitaristas, maišydamasis tokių pat tarpe, vartoja visus galimus savo materialinei vertybei pabrėžti ženklus: apsikarsto brangiais žiedais, apsistato patalpas marmuro vazomis, ąžuolo ar riešuto baldais, sidabrinį servizą padeda ant stalo. Gali jis tų dalykų asmeniškai nemėgti ar net neapkęsti (kaip mūvėti žiedus), bet jis tai daro dėl reikalo.

Save utilitaristas saugo, tausoja ir lepina. Tačiau ir tai įeina į apskaičiavimo sritį. Jis turi gerai išsimiegoti, gerai jaustis, kad būtų „produktingas“ savo darbe. Tuo būdu jis save ir visą savo gyvenimo tvarką palenkia „vertybei“, ne grynam egoistiniam malonumui. Šia prasme jo negalima vadinti bonvivanu. Geras ir patogus gyvenimas jam nėra aistra, kaip tipiškam bonvivanui. Šis pastarasis nieko kito ir nesiekia, kaip tik pagyventi: pinigas ir nauda bonvivanui nėra vertybė, bet priemonė — tik būtina priemonė. Dėl to tikrieji bonvivanai pasijungia tiems, kurie pinigo turi; patys negebėdami pinigo organizuoti, jie pasidaro žemi ir akli tų pačių utilitaristų vergai.

Utilitaristui artimiausias yra ekonominis visuomenės sektorius. Tačiau didesnių ar mažesnių ekonominių reikalų turi ir kiekviena kita gyvenimo sritis. Net politikoje ir kultūroje jis susiranda darbo, atitinkančio jo palinkimus. Prisitaikyti svetimam pasauliui jis moka ir gali sudaryti net labai neblogo politiko ar kultūrininko įspūdį. Šitai jam reikalinga, kad išsilaikytų padėtyje, turėtų kitus savo rankose ir siektų svarbiausio tikslo — pasinaudoti. Jis gali dirbti praktinį „naudingą“ kultūros darbą, gaminti materialines kultūros vertybes, tačiau kiekvienu atveju iš tos pačios kultūros jam turi eiti pelnas.

Neradęs vietos „platesniuose vandenyse“, utilitaristas gali tenkintis eilinio bankininko, buhalterio, advokato įstaigos vedėjo ar viršininko padėtimi. Tarp tų galimybių jis prasiverčia, panaudodamas padėtį ir galią „uždarbiams“, kuriuos jam teikia jo galios reikalingieji. Ir tokiuose postuose būdamas, jis sugebės pasistatyti namus, įsigyti ūkį, einamąją sąskaitą turėti.

Pasirinkdamas veikimo priemones, utilitaristas turi prieš akis tą patį tikslą — naudą. Jos siekti esamoje sistemoje jis negali kitaip, kaip apeidamas asmenis, vartodamas kyšius, išnaudodamas tuos, kurie turi valdžią, nugirdydamas, panaudodamas seksualinę aistrą, į vargą kitus įstumdamas. Tikslas jam pateisina visas priemones, ir tai jis laiko natūraliu, leistinu, su sąžine suderinamu dalyku. Moralinės kategorijos jam yra absoliučiai reliatyvios. Praktiškas reikalas apsprendžia ir veiksmo morališkumą: kas naudinga — gera, kas nenaudinga — bloga. Tačiau jis turi du stabdžiu, kurie jį prilaiko — tai viešoji opinija ir baudžiamosios normos. Su jomis jis skaitosi, bent kiek jos gali būti pritaikytos in casu. Tačiau kur ir kiek jis gali jas apeiti, veikia nesivaržydamas.

Kiekvienas utilitaristas yra liberalas ir kitų asmenų moralės atžvilgiu. Jis naudojasi kiekvienu, kas jis ir koks jis būtų. Biznyje nėra nei žydo, nei graiko, doro ar nedoro bendradarbio. Kaip jie gyvena, kokį vardą turi jam nėra svarbu — tai jų „privatus“ reikalas. Tik tada, kai biznio draugai viešai kompromituojąs! savo gyvenimu ar darbais, jis bando juos „aptvarkyti“ arba apginti prieš kitus. Jei žmonės jam vis dėlto neišvengiamai reikalingi, jis ras priemonių juos rehabilituoti. Tokie žemesnių palinkimų partneriai jam labiau praverčia už aukštos moralės žmones. Tokie ramsčiai visada būna naudingesni, nes, dangstomi galingos pinigo rankos, gali atlikti pačias nešvariausias operacijas.

Visai kitoks jis yra savo privataus ekonominių reikalų sektoriuje. Čia moralinę jėgą jis apskaičiuoja bizniškai. Jis j ieško sąžiningo kasininko, buhalterio, darbininko. Jeigu ir jo tarnautojai elgsis su juo, kaip jis su kitais elgiasi, „apgalėdamas“ (ne apstatydamas!) — jo reikalai gali pašlyti. Nešvaraus biznio partnerių jis neįsileidžia ir į savo namus, nepalaiko su jais šeimyniškų ryšių, nenori turėt su jais intymių reikalų. Geriau jis. „perka“ kitą šeimą, kurioje su jais gali susitikti — laisvų papročių šeimą, kur gali būt daug kas leista. Tai yra, vieno biznieriaus išsireiškimu, kaip gera kava, kaip torto gabaliukas“. Savą šeimą jis nori matyti laisvą nuo to viso moralinio purvo, kuriame maišosi jis ir jo „draugai“.

Savo sprendimuose ir veikime utilitaristas išeina iš dabarties. Ateitis jam tiek reiškia, kiek atsiremia į dabartį ir jos apskaičiavimus. Dabartį jis laiko išeinamuoju tašku ir kiekvieną esamumą linkęs palaikyti. Konservatyvistas jis dėl to nėra — keisti padėties nesibijo, jeigu ji žada tam tikros naudos. Jis bijosi tik revoliucinio padėties pakeitimo. Šitai sumaišo visus jo apskaičiavimus, apverčia aukštyn kojomis esamą ir apspręstą padėtį. Kas kita pamažu vykstantys pasikeitimai; jie leidžia susidaryti perspektyvą, pritaikyti savo planus. Dėl to, jei reikia ką keisti, tai geriau keisti evoliucijos, bet ne revoliucijos keliu. Čia jis mato dar galimumą kai ko išvengti, prie kai ko prisitaikyti, kai ką dar savo įtaka pakeisti.

Utilitaristui palankiausia yra liberalinė ūkio sistema. Už ją jis kovoja visomis priemonėmis. Ne dėl jos pačios, ne dėl tų teisių, kurios gali būti brangios kiekvienam žmogui, bet iš asmeninio išskaičiavimo. Suvaržyta sistema jam sudaro esminę veiklos kliūtį, pro kurią sunkiau byra į jo rankas auksiniai. Tačiau jis neprapuola ir suvaržytoje ūkio sistemoje. Jeigu jam pavyksta prieiti prie valdžios, tada tuos pačius varžtus jis sugeba nemažiau sėkmingai panaudoti savam reikalui.

Kovoti, jei reikia, utilitaristas nebijo. Tačiau asmeninė kova jam neapsimoka. Į atvirą kovą jis pats nelinkęs eiti arba jei eina — reiškiasi santūriai ir atsargiai. Pagrindinį atakos svorį jis perkelia į svetimą sritį, sakysim, politinę.

Jis meisteris vesti kovą svetimais ginklais, ir svetimomis rankomis, pats pasilikdamas kovos užkulisyje. Iškilus į viešumą skandalui, liečiančiam jo asmenį, utilitaristas stengiasi visomis priemonėmis jį nuslėpti. Iš viešųjų pozicijų ir tada jis nesitraukia, priešingai — stengiasi dar labiau dalyvauti. Tai jam reikalinga sudaryti įspūdžiui, kad jam daromi priekaištai neturi pagrindo. Tuo tarpu tuos, kurie jo klaidas kelia viešumon, jis bando pastatyti „keblioje padėtyje“. Dėmesiui nukreipti nuo savęs, jis stengiasi savo priešus pulti visuomenės priešų vardu, j ieškodamas juose net dogmatinių klaidų. Jo veikimas šiuo atžvilgiu labai plonas, gerai parengtas ir pridengtas. Jei priešui priveikti per maža eilinių visuomenės talkininkų, jis panaudoja pačius aukščiausius, juos užinteresuodamas asmeniškais ir visuomeniškais motyvais.

Šitoj kovoj už savo būvį, kaip ir visoj savo veiksenoj, utilitaristas yra tipiškas materialistas. Gindamas savo vardą, jis pirmoj eilėj gina savo „verslą“. Atstovaudamas idealistinei pasaulėžiūrai, jis siekia pelno: idealistinis naivumas duodasi lengviau išnaudojamas. „Idealisto“ firma jam pačiam praverčia kaip priedanga. Pagaliau ši pasaulėžiūra, jeigu jai atstovauja didžiausios masės, padeda jam susidaryti dėkingą užnugarį. Bet su pačiu idealizmu, juo labiau su religine dvasia, visa tai neturi nieko bendro. Utilitaristo religingumas būtų paradoksas, o dažnu atveju — veidmainystė. Subjektyviai jis gali save -tokiu laikyti, net nejausti sąžinėje didesnių moralinių konfliktų, tačiau tai patvirtina ankstesnį teigimą, kad biznieriai pasižymi dideliu dvasiniu bukumu. Vienas jų pats prisipažįsta turėjęs padėti kryžių ant savo religinio praktikavimo; jis jautęs einąs nemoraliu keliu, bet atsispirti pagundai nebebuvę galima. Jeigu sekmadienį ir ateidavęs į bažnyčią, tai nepajėgdavęs „išsipagirioti“ iš biznio reikalų. Tiek pasisiūlančių progų, tiek galimybių ir tiek darbo, kad apie kitką galvoti nebeįmanoma. Net mišių tyloj gimsta mintys, švysteli nauji galimi „pasisekimai“. Esamoj sistemoj, jo žodžiais, nėra biznieriui kito kelio, kaip pačiam klampoti purvu ir kitus į jį stumti. Tokia yra materija, kuriai jam tenka tarnauti! Jei būtų griežti įstatymai, vieninga ir aiški viešoji opinija, būtų ugdomos moralinės biznio tradicijos — gal galėtų būti kitaip.

EGOTISTAS

Egotistą skiriame nuo egoisto. Egoistą suprantame kaip savinaudį, jieškantį ne tiek garbės, kiek naudos. Tuo tarpu egotistas nėra tipiškas savinaudis; jam ne nauda, bet garbė yra aukščiausia asmeninė vertybė. Savasis a š (ego) pasidaro pirmaujantis reikalas visuose veiksmuose ir pastangose. Jis nori būti visų vertinamas, pirmuoju pripažįstamas. Savojo asmens iškėlimas sudaro pagrindinį visuomeninio reiškimosi motyvą.

Tiesiogine prasme egotistas siekia garbės sau. Jis jieško progų, kuria situacijas, veda kalbą, pasirenka darbą, panaudoja priemones ir draugystes vienam pagrindiniam tikslui — kad galėtų save apreikšti. Garbės jieško ir pedagogai savo pasisekimu, ir rašytojai, ir teatralai visuomenės pripažinimu. Jų asmeninis vardas stovi dažnai pirmoje eilėje. Ir jie nori būti populiarūs, visų gerbiami, vertinami ir pripažįstami. Kunigas taip pat siekia garbės, tik jam pirmon eilėn rūpi Dievo garbė; tačiau dažnas kunigas yra labai jautrus ir asmeninei garbei, ypač jei antgamtinė garbė nėra jo pilnai apvaldžiusi.

Kaip utilitaristinis tipas stengiasi naudotis ir kiekvieną padėtį išnaudoti, taip egotistinis tipas savo garbės dėliai siekia valdyti. Valdymo noras gali reikštis įvairiomis formomis. Grynasis egotistas paprastai siekia aukšto politinio ar valdinio posto, kuriame kiti jam būtų palenkti, jį pripažintų, jam lenktųsi ir jo klausytų. Pasiekęs valdžios, jis stengiasi per fas nefas joje išsilaikyti. Save jis laiko vieninteliu šiam uždaviniui pašauktu, nepakeičiamu, labiausiai apdovanotu gabumais, pasiruošimu. Kiti egotistinio tipo atstovai valdžios siekia kitomis formomis: jie nori būti įtakingi, turėti savo rankose dvasinio autoriteto aureolę, veikti kitus, juos apspręsti.

Noras valdyti ir turėti garbės, sukuria visą skirtingą egotistų psichologijos kompleksą. Jie kreipia į save kitų dėmesį, sudaro įspūdį, stengiasi pasirodyti, pozuoti, save demonstruoti. Jie renka įvairias žinias, vartoja įvairius faktus, įsideda į galvą daug vardų, techniškų terminų (net iš svetimų jiems sričių). Visa tai reikalinga pasirodyti daug žinančiais, jeigu ne visa žinančiais. Kas kalbėtų, ir iš kokios srities, jie tuoj skuba išlysti su savo „žiniją“ ir stebinančiu tonu iškloti faktus su vardais, datomis, vietovėmis. Jie turi kitus s t e b i n t i! Kai jie imasi darbo, neriasi iš kailio, kad tik jis išeitų, kaip dar niekas neišėjo. „Žiūrėkit, kaip reikia daryti! Niekas taip nepadarė ir nepadarys!“ — tarsi norėtų pastebėti. Bet jausdami, kad visą laiką taip dirbti netesės, jie pasistengia greitai supasuoti, palikdami kitiems vilkti praktišką darbo naštą. Jie tuo tarpu atlieka reprezentacinius vizitus, keliones, priima delegacijas, spaudos korespondentus. Santykius su žmonėmis egotistas nustato pagal asmeninę simpatiją ar antipatiją. Kas jam pagarbą reiškia, jo pranašumą pripažįsta, jam komplimentų nešykšti, su tuo ir jis skaitosi. Bet kas jį įžeidžia, jo sumanymus kritikuoja, ar jį kuriuo nors būdu aplenkia, tas jam priešas. Su tokiais jis atsiskaito pašaipa, kritika, nesiskaitymu. Jeigu jis rašytojas, tokius savo priešus visu perdėjimu išvilks į savo herojų galeriją; jei jis bus viršininkas — tokius persekios, „išės“ iš tarnybos arba bent neleis niekur pasireikšti, „prasimušti“. Kritikuoja egotistas ir šiaip žmones, ir ypač ši kritika skaudi yra tiems, kurie yra eventualūs jo konkurentai, galį jo žvaigždę sumažinti visuomenėje. Tokie asmenys, jo žodžiais: nieko negali, nieko nesugeba, nesubrendę, netaktiški. Šitoje kritikoje slypi viena mintis, nors ji būtų ir nesąmoningą: tik aš vienas esu vertas, aš galiu ir sugebu.

Draugų egotistas neturi, bent sau lygių ir nuoširdžių. Jeigu jis neturi jokios valdžios, lieka vienišas ir izoliuotas. Jei jam pavyksta pasiekti kokią nors valdžią, jo draugais tampa įvairūs pataikūnai, karjeristai, išnaudotojai. Egotistas, kaip toliau matysim, nesugeba skirti veidmainystės nuo tikro nuoširdumo. Psichologinio pajautimo atžvilgiu jis yra savotiškas nebylys: jis neskiria juoko nuo tikrovės, nuoširdumo nuo režisūros.

Kaip pas utilitaristą persveria veiksmas, taip pas egotistą — žodis. Jis žodžio žmogus, gimęs kalbėti, pasakoti, piešti situacijas. Jis nerimsta, negalėdamas kalbėti ir, priešingai atgyja, turėdamas progos apsireikšti žodžiu. Kalbėjimo noras jam nėra išvidinis, kad save išsakytų kam nors; kad savo sielvartus, nerimą išpasakotų; kad kokius svarbius ir esminius klausimus išsiaiškintų. Ne! Jį kankina noras kalbėti tam, kad save apreikštų. Visų pasakojimų centre paprastai stovi jo paties asmuo: arba jis ką darė, arba buvo nepakeičiamas dalyvis. Pasakoja jis su poza, režisuodamas toną, gėrėdamasis savo žodžiais. Viskas vyksta romaniniu įdomumu — nepaprasti įvykiai, nepaprasti partneriai, nepaprasti jo paties pareikšti žodžiai! Jeigu tai nepasakoma, tai bent toks įspūdis turi susidaryti. Kartais jis mėgsta kalbėti apie planus, kuriuos turės realizuoti; įspūdis taip pat sudaromas stiprus, ir, jeigu to žmogaus nebūsi pažinęs iš arčiau, gali atrodyt, kad jis iš tikrųjų tiems planams realizuoti būtų nepakeičiamas. Tuo tarpu jo planai yra tušti, paradiniai žodžiai. Per ilgesnį laiką įsitikini, kad jo žodžiai neturi atramos veiksme.

Egotisto žodžiuose ir kalboje nėra problemų. Jis jų neturi. Jis ne problemų, bet faktų — konkrečių faktų žmogus. Jo kalbos dėl to būna ne vientisos; jis greit nutraukia bet kokį dėstymą, padėties apibūdinimą, sintetišką jos apsprendimą. Padėtis jam paprastai „aiški“; sprendimus jis turi iš anksto formuluotus, tačiau jie ne asmenišku svarstymų pagrįsti, o iš kitų pasiskolinti, išgirsti ar išskaityti. Dėlto abipusiam klausimų sprendimui ir apskritai dialoginiam pašnekesiui jis nėra linkęs. Kalba jis visuomet vienas, neleisdamas kitiems kalbėti arba greit kitus nutraukdamas. Jis turi „viešpatauti“ žodyje, į jį turi būt nukreiptas visų klausančiųjų dėmesys.

Dirbti egotistas nemėgsta. Ypač jis netinka patvariam darbui, ilgų pastangų reikalaujančiam. Padėti kitiems — dirbantiems jis gali, ypač techniškame darbe, bet ir tuo atveju, jei mato, kad jo pagalbą labai vertini ir jo sugebėjimus laikai šiame darbe nepakeičiamus. Dirbti iš savęs, iš asmeninio užsidegimo, egotistas negali. Jis neturi idėjų, kurios iš vidaus jį kaitintų, nepajėgia įsijausti į objektyvų, šalia jo stovintį visuomenmį reikalą. Į visus šalia jo stovinčius reikalus jis žiūri per savo asmens prizmę. Savo asmens jis neaukos dėl kitų reikalo. To, kas yra virš jo jėgų, kas jam gali būt perdaug, jis nesiims. Jis tinka atskiram, dalin'am reikalui, atskiram darbui, bet ne sričiai, kur susibėga kompleksas reikalų. Iš to išeinant, jo visuomeninis pareigingumo jausmas yra negilus ir nepilnas. Visuomeninė atsakomybė pas jį rišasi su asmenine savisauga ir savigarba. Visuomenės bėdos, kaip tokios, jo nejaudina, nebent jos paliestų jo asmenį. Dėl jų jis nesisieloja. Pakalbėti, sudaryti įspūdį, kad jam tie reikalai rūpi, jis gali. Bet tai žodinis, o ne efektyvus rūpestis.

Egotistas save laiko gimusiu aukštesniems dalykams (ad maiora natus). Jis niekina „vidutinį“ žmogų, kuris eina į gyvenimo sūkurį, kuris bando atvirom rankom gydyti paprastas ir užsėtrytas žaizdas. Jis nenori būt tokiu visuomenininku. Visuomenė, žiūrint į ją iš artumos, jam atrodo atstumianti. Jei reikia į ją veikti, geriau veikti „iš aukštumos“, su ja pačia tiesiogiai nesusiliečiant, į jos tarpą neįsimaišant, į jos žemumas nenusileidžiant. Egotisto meilė žmonėms, jeigu jis iš viso jos turi, atsiremia į protą, bet ne į širdį. Jis daro gera tam tikru racionalumo ribų plotmėje, o ne iš širdies, kuri nežino ribų, kuri jas pereina, gal ne visur racionaliai pasirenka priemones, gal net save pirm laiko sunaikina. Jeigu egotistas yra kunigas, tai šitą jo meile žmonėms galima apibudinti kaip teologinę — principo nustatytą, bet ne evangelinę.
Protiniai gabumai pas egotistą dažniausia būna mechaniški, atminties gabumai. Jis puikiai išmoksta tekstus (dainas, eilėraščius, įstatymų paragrafus, faktus, datas). Jis gabus kalboms, kurių pasisavinimas tam pat priklauso nuo mechaniškos atminties. Tačiau jam sunku, kaip sakyta, spręsti Problemas, išvystyti idėją, atsekti psichologines visuomenės nuotaikas. Loginis ir psichologinis gabumas jam svetimas.

Kalbų gabumas, būdingas egotistams, yra gabumas formai, ne turiniui. Kalbų jis mokosi ne dėl to, kad ji domintų minčių pasaulis, kuris per svetimas kalbas atsiveria. Jam įdomus svetimu kalbų žinojimas, kaip nauja minčių reiškimosi forma. Jis ir jų mokydamasis daugiau kreipia dėmesį į kalbinius niuansus, į frazeologiją. Svetima kalba patenkina ir jo norą reikštis žodžiu, o kartu pasirodyti jų žinojimu, apreikšti savo pranašumą prieš tuos, kurie tų kalbu negali tinkamai pasisavinti. Ta proga tenka pastebėt psichologų teigimą, kad-gabumas svetimoms kalboms nėra dvasios vientisumo ženklas; kalba jiems nėra suaugusi su visa jų dvasia, ji — kaip vargonų registras, kaip automobilio bėgis, mechanišku lengvumų perkeičiamas.

Būdamas formos žmogus, egotistas neskiria didesnės reikšmės ir savo žodžio turiniui. Jo žodis neturi objektyvinio atitikmens. Jį galima laikyti tam tikra prasme menišku, surežisuotu, perdėtu, įvairiom padėtim pritaikytu. Egotistas politikas savo žodį sudemagogina; pedagogas — per daug susugestyvina, rašytojas — subutaforina, susimbolina; artistas — surežisuoja, kunigas — padaro perdaug moralizuojančiu. Šitą žodžio pertempimo laipsnį sunku tiksliai nustatyti; jis įvairuoja net pas tą patį žmogų. Tikra tačiau, kad pas kiekvieną tipišką egotistą žodis neturi pilno realaus pagrindo. Jis lankstus, prisitaikantis ir pritaikomas pagal asmeninį reikalą. Dažnai todėl jis yra prieštaringas. Kontrastai jį iš viso domina. Jis mėgsta kontrastiškus įvykius, ypač anekdotus, kuriuose gyvenimas atsispindi išvirkščioj formoj. Ir kitus jis kritikuoja ne iš esmės, bet tik tai, kas jų pareiškimuose ar gyvenime jam užkliūva, kaip priešingumas. Kontrastais pagrįstas ir egotisto gyvenimas: vienoks jis yra, kitokiu rodosi. Jis niekad neatidengia savęs, net labai artimiems žmonėms. „Kas mano galvoj ir širdy, tu niekad nesužinosi“ (Kreivėno žodžiai žmonai iš „Kryžių“).

Ne tik žodyje, bet ir elgesyje egotistas pasilieka formos žmogus. Didelę reikšmę jis skiria savo išorei, laikymuisi, apdarui, priėmimo formai. Jis manieros, pasirodymo, etiketo žmogus. Prieiti prie jo galima ne per reikalo esmę, bet per jo išdėstymo formą. Jis nesigilina perdaug į turinį. Jį galima laimėti ir palenkti tik gera forma, geru žodžiu, nors jis būtų ir dirbtinis. Tavo intencijos, tavo slapta mintis jam nesvarbu (jis to nepajaučia). Jei mokėsi išeiti iš jo asmens, jį paglostysi, pagerbsi, jis darysis sukalbamas. Jei nori ką per jį pravesti, nedėstyk kaip savo ar kito sumanymą, bet kaip jo — tada praeis. Būdamas viršininkas, egotistas daugiau žiūri formalinės dalykų; eigos ir tvarkos; retas egotistas nėra formalistas.

Formos žmonės nėra originalūs ir savarankiški. Originalumu nepasižymi ir mechaniškų gabumų žmonės. Jiems būdingas pasisavinimas. Kaip lengvai jie savinasi svetimas kalbas, taip jie daro ir su svetimomis idėjomis. Kitais jie seka, net patys nejausdami. Jie pasisavina kitų manieras, kalbos stilių, net apdaro, šukuosenos ir kitas formas. Jaunesni seka savo mokytojus, profesorius, vyresni — kitus autoritetingus ir įtakingus asmenis. Būdamas originalus, ir norėdamas negalėtu kitų pasekti. Originalumas nėra pakartojamas, dėl to originalūs žmonės sunkiai prisitaiko, keičia savo kalbos ir elgsenos stilių, sunkiai pasisavina svetimą kalbą. Tuo tarpu lengvas egotistų pasisavinimas to, ką turi kiti, rodo jo neturėjimą tai. kas yra sava. Gabumas pasisavinti rodo, kad egotistai turi stinrią regėjimo ir klausos atminti (ir iš viso mechaniškus atminties gabumus). Jie puikiai įsidėmi kartą matytus žmones, vaidus, filmas, girdėtus pokalbius. Jie gali apibrėžti susitikimo aplinkybes, vietą, laikymosi smulkmenas, gali pakartoti kitados išgirstas pašnekesio frazes, net patį kalbos toną. Jie turi gabumą imituoti kitų kalbą, eiseną, laikyseną.

Natūrali neoriginalumo pasekmė yra dažnas egotisto kaitaliojimas savo išorės formų, net savo minčių ir pažiūrų. Stipriai sukritikuoti, jie lengvai atsisako savo minties ar plano. kaip lengvai jie ir buvo juos pasisavinę. Jie ypač neatsparūs tokiai kritikai, kuri paliečia jų garbę. Pasakyk, kad šis planas tau garbės neteiks, priešingai — jis tave pažemins. Jis negalvodamas jo atsisakys. Aptraukta nuo jo asmens planų kritika — objektyvi kritika — jo tai greit neįtikins. Tokiu atveju jis ilgai ginčysis ir nesiduos nuginkluojamas. Galima jį įpainioti ir į nevykusius reikalus, jeigu tik jie bus išdėstyti asmeninės jo ambicijos plotmei. „Būtų negarbė tau nusileisti, būtų pažeminimas perleisti iniciatyvą į priešų rankas!“— šitas motyvas taip pat gali pakeisti jo turėtą nusistatymą.

Ilgesniame laiko būvyje egotistas patiria, kad neturėjimas savo aiškios ir pastovios nuomonės jam brangiai kainuoja. Tada jis išgyvena dideli netikrumą ir net baimę, ypač svarbesnių sprendimų atveju. Šitos baimės ir netikrumo nejaučia tik jauni, dar neprityrę ir karšti egotistai. Būdami atsakingesnėse pareigose, jie šauna ne kartą pro šalį, susilaukia reakcijos, sukelia nesusipratimų, bando save teisinti, padarytus sprendimus taisyti — ir išeina prieštaravimas sau patiems. Stipriai užpulti, jie bando kalbėti ką kitą, nei buvo pasakę; stengiasi savo pareiškimus patikslinti; kaltina kitus blogai supratus. Rezultatas būna tas, kad tuo pačiu reikalu jie pasako įvairiems žmonėms visai skirtingus dalykus. Kas egotisto tokiu atveju nesupranta, laiko jį melagiu, piktos valios žmogum, o iš tikrųjų jis yra tik nelaimingasis, patekęs vieton, kurioje jo nevientisumas ir nesavarankiškumas perdaug krinta visiems į akis.

Jausdamas nesąs savarankiškas, egotistas visuomet yra reikalingas patarimų. Nors jis pats nori vadovauti ir tariasi vadovaująs, tačiau jis visuomet yra kieno nors kito vadovaujamas. Kas nors kitas jam turi suplanuoti, paruošti, apspręsti — tada jis savo vardu vykdo. Nebūdamas pats išminties žmogus, jis j ieško už save išmintingesnių. Tačiau jo nelaimei dažniausia pataiko ant gudrių, suktų ir klastingų patarėjų, kurie jo vardu ir jo firma stengiasi pravesti savo planus. Šita nelaimė lydi ne vieną aukščiau pastatytą egotistą. Sąžiningi ir teisingi patarėjai jam neįtinka, nemoka glostyti jo ambicijos, jam nepataikauja, priešingai — savo tiesumu stengiasi ambicinius veiklos prasiveržimus apvaldyti, nevientisinį galvojimą atvesti į logikos tvarką. Kaip tik dėl to egotistai paprastai pasirenka tokius savo bendradarbius, kurie nevengia pataikauti, pritarti nevykusiems jų planams, jų ambiciją pakurstyti, bet ir juos piktai, nesąžiningai ir negarbingai išnaudoti savo utilitaristiniams tikslams.

Egotistą galima iš dalies apibūdinti kaip valios žmogų. Jis nori veikti. Jam patinka valios žmonės, įvairūs herojai, ypač kariškiai (jeigu jis pats toks nėra). Kariškos būdo savybės, disciplina, poaukščiai, blizgesys jį svaigina. Magina jo valią ir kiekvienas valdinis veikimas; jis nori būti viršininkas, kurio beatodairiškai klausoma. Savo valią jis pabrėžia ir linkęs nesiskaityti su kitų valia, ypač žemesniųjų. Jo valia tačiau vedama ne proto, o ambicinio instinkto. Ji greit supasuoja, susidūrusi su kliūtimis jo garbei ar gyvybei. Jis nėra idealinis valios žmogus, kuriam dėl idėjos nebaisu paaukoti net gyvybę. Egotistas nori būti valios herojumi, be asmeninio herojizmo pastangų.

Prie gyvenimo egotistas prisirišęs visomis savo gyvybės šaknimis. Mirtis ar liga jam didžiausia nelaimė. Jis daro visa, kad gyventų sveikai ir ilgai. Dėl to jis pakankamai tvarkingas: nepersidirba, nepervargsta, išlaiko reguliarumą ir saiką. Pirmon eilėn jam stovi: „žiūrėk savęs!“ Viskas gali griūti, tik ne aš! Dėl to jis stengiasi save aprūpinti. Jis reikalauja sau erdvės, gero valgio, atvangos, džiaugsmo, laisvės ir malonumo. Jis nesivaržo su laiku, pramogomis ir darbu. Mėgsta jis linksmą kompaniją, pobūvius, geras vaišes, malonius priėmimus, reprezentacines keliones. Netikrais laikais jis skiria daug reikšmės egzistencijos reikalui — ,,ką valgysi ir kuo apsirengsi“. Jis nevengia daryti sau atsargų ir labai šykščiai jas kam nors skiria. Dovanas jis iš visur priima ir vaišinasi pas visus, bet pats negreit tuo pačiu atsiteisia. Tačiau jei ką jis vaišina ar dovanų teikia, — stengiasi išlaikyti fasoną, kad būtų patriūbyta visose kertėse.

Egotisto santykis su ekonominėm vertybėm, ypač su pinigu, yra skirtingas, negu utilitaristo. Pinigas jam nėra tikslas savyje. Tačiau kaip kiekvienai valdžiai pinigas yra būtina priemonė, taip egotisto valdžios geismui patenkinti jis reikalingas ir jieškomas. Per pinigą jis siekia turėti daugiau galios, palenkti žmones, susirasti talkininkų ir bičiulių. Kitu, išvidiniu būdu, negalėdamas jų susirasti, jis daro „papirkimus“. Jis galvoja: kam pinigą duosiu, tas man tarnaus, jausis nuo manęs priklausomas. Jeigu savo kapitalų neturi, jis stengiasi bent kitų kapitalą šia prasme disponuoti arba prieiti prie sumų, kurios skirtos kitiems paskirstyti. Jis ir čia galvoja: nesvarbu, kad pinigas ne mano; jei aš paskirstau, vis dėlto nuo manęs priklauso. Tai jis mėgsta net pabrėžti, realiais veiksmais parodyti. Tiems, kurie jam nesilenkia, jis nelinkęs duoti pinigo, nors jie būtų ir labiau jo reikalingi, nei tie, kurie jam pataikauja.

Žmonių vertingumą jis suvokia labai asmeniškai. Vertingi yra tie, kurie jam atsidavę. Objektyvi žmonių vertybė jam sunku suvokti. Kaip visiems valdžios žmonėms, taip ir jam svarbiau žmonių kiekybė ir jų beatodairinis ištikimumas jam. Tai yra formalinis ir mechaninis žmonių vertinimo mastas. Formaliai jis suvokia ir autoritetą. Kas turi poaukštį, rangą, kas yra hierarchinėje viršūnėje, tas jam ir autoritetas. Tokį autoritetą ir jis pats siekia turėti. Asmenybiškumas jam neatrodo svarbus. Jis ir savo bendradarbius vertina ne pagal asmenybines savybes, bet pagal jų santykį su jo formaliniu rangu. Dėl to jis visuomet yra šališkas, partinis. Jam yra tik dvi žmonių kategorijos: ištikimieji ir priešai. Su „priešais“ jis veda kovą ir šitai kovai jieško šalininkų bet kuriame fronte. Visi, kurie nemėgsta jo asmeniškų priešų, nesvarbu kas jie būtų, yra jo draugai. Kovoja jis ne su žmonių idėjomis, bet su jais pačiais. Asmens jis neskiria nuo jo klaidų ar pažiūrų. Kovoja jis ne per kitus, kaip utilitaristas, bet pats. Būdamas formalistas, jis siekia formalaus savo priešų pasmerkimo. Tam stengiasi surasti ir formalių kaltinimų. Kaip autoritetininkas, jis savo kovoje apeliuoja į aukščiausius autoritetus arba remiasi savuoju formaliniu autoritetu. Argumentų daug jis nejieško — gana, kad pasmerkia ar gali pasmerkti autoritetas. Priemones jis pasirenka daug nesivaržydamas. Tačiau jis mano, kad veikia objektyvios tiesos, o ne ambicijos vedamas. Kas objektyvu ir subjektyvu, ypač kovojant, jam sunku išskirti. Kas jam asmeniškai atrodo ar reikia, kad atrodytų kaip neteisybė, tas ir turi būti objektyvi neteisybė.

Kovoja egotistas už dabartį, už esamą padėtį. Jis yra dienos žmogus. Jis renka garbę, skina pergalės laurus iš to, ką jis šiuo metu randa galima. Ateitis jam ne taip svarbi. Jis dabartininkas pilna to žodžio prasme. Besivaikydamas dabarties laimėjimais, jis nepramato ateities ir ateičiai dažnai pralaimi. Jis palaiko tai, kas jau yra, gina esamas vertybes, tradicijas, turimą autoritetą. Jis konservatyvistas, saugotojas įprastinių, formalių rėmų. Jis pritartų pažangai ar pakeitimams tik tuo atveju, jeigu tie pakeitimai padidintų jo autoritetą, jei pašalintų jo konkurentus ir jį į aukštesnį postą pastatytų.

Egotistui galima pritaikyti Sigrid Undset žodžius, pasakytus apie vieną savo romano veikėją: „Žmonės sako, kad jis neprotingas; aš pasakyčiau priešingai — jis protingas, tačiau jo puikybė didesnė už jo protą“.

Puikybė yra pagrindinė egotisto savybė. Dėl jos jis gali sunaikinti kitą ir sugriauti visuomenės reikalus. Net būdamas dvasiškis, egotistas, puikybės ir garbės vedamas, eina ne kartą griauti pačios Bažnyčios reikalų.

Blogiausia, kad jis to nejaučia — net gi tariasi juos ginąs. Jam tinka Kristaus mintis: ateis laikas, kada užmušinėdami Dievo pranašus, tarsitės tarnaują Dievui.
Puikybė egotistą padaro perversišką ir veidmainišką.

Jis tariasi kovojąs už tiesą ir teisybę, o iš tikrųjų jo kova yra asmeninės ambicijos reikalas. Visuomenė dėl jo kovos kenčia ir objektyvinis gėris yra pažeidžiamas.
Tačiau jis pats subjektyviai gali būti nekaltas. Jis ne jaučia tos objektyvinės žalos, kuri kyla iš jo elgsenos. Dėl to subjektyviai jį pasmerkti būtų neteisinga. Jeigu apskritai kovoje reikia skirti asmenį nuo jo klaidų, tai šita itin tinka kovoje su egotisto veiksena. Objektyvioj plotmėj dažnas jo žygis užsitarnauja nepritarimo ar net pasmerkimo, tačiau subjektyviai tenka jį suprasti ir bent asmeniškai nesmerkti.

(b. d.)


Ad.Varnas Pavasaris prie Valiuonos (aliejus)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai