Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BELGIJA - ŪKINIO ATSISTATYMO PAVYZDYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. JUOZAITIS   

Belgija, teapimdama 30.440 kvadrat. km ploto ir vis dėlto turėdama 8,4 mil; gyv., prieš ši karą buvo didžiai aukštos ūkinės gerovės kraštas. Ji veik neturėjo bedarbių. Europos kontinente savo gyvenimo standartu ją pralenkdavo tik Šveicarija ii Švedija. Tačiau reikia prisiminti, kad pastarosios jau kelintas šimtmetis nebuvo įpainiotos į ginkluotus konfliktus, o Belgijos žemes neaplenkdavo veik nė vienas Europos karas (net Napoleono galutinis žlugimas buvo nulemtas jos žemėj, ties Waterloo 1815 m.) Tokia jau jos geografinė padėtis, jog ji neišvengiamai pasidarydavo tarptautinių kovų arena. Iš antros pusės, toji padėtis žymia dalimi lėmė ir Belgijos ūkinį išsivystymą. Pati turėdama puikias pramonės augimo galimybes bei kaimynystėj intensyviausias pasaulio rinkas, drauge sudarė su savais uostais galingajai Rūro pramonei tiltą į pasaulį, tuo būdu tapdama didžiu tranzitinės prekybos kraštu. Prisimintina, kad apie 50% jos dirbančiųjų gyv. vertėsi pramone, 20% dirbo prekyboj bei susisiekime ir tik 17% žemės ūky bei žvejyboj. Tai labiausiai po D. Britanijos industrializuotas pasaulio kraštas. Ji turėjo reliatyviai didžiausią iš visų valstybių užsienio prekybos apyvartą ir tankiausia susisiekimo kelių tinklą. Belgija-tirščiausiai apgyventas industrinis kraštas: 276 žm. Viename kvadratiniame km., o net siaurai paimtoj Anglijoj su Wales tesiekia 271 gyv. kvadrat. km (visoj D. Britanijoj ir Š. Airijoj — 195 gyv. kvadrat. km)


Jau vien šių rodiklių pakanka, kad įsivaizduotume, kokio ūkinio intensyvumo buvo pasiekęs šis Vakarų Europos valstybės žmonių skruzdėlynas.

Belgija turi vieną iš turtingiausių, nors dar mažai išnaudojamą, pasaulio žaliavomis kolonialinę imperiją (2,4 mil. kvadrat. km su 15 mil. gyv. Nenuostabu, kad šio palyginti labai, mažo krašto tautos turtas prieš karą buvo vertinamas 15 mrd. dol. su 2,2 mrd. dol. metinių pajamų ir 1,5 mrd. dol. užsieninių investicijų.

Šis karas ir vokiečių okupacija Belgiją vėl gana skaudžiai palietė. Tiesa, 1940 m. vokiečių invazija, būdama staigi ir trumpa, fizinių sunaikinimų nedaug padarė (apie 10.000 namų sugriauta etc.) Žymiai didesnių aukų pareikalavo krašto išlaisvinimo akcija, pradėta aliantų naikinamais bombardavimais iš oro, vykdyta Ardėnų kautynėmis ir baigta vokiečių „V“ bombomis. Daugiausia nukentėjo, žinoma, įvairūs pastatai (per 0,5 mil. vienetų, iš kurių apie 10% visai sunaikinti). Belgų laimei karas žymiau nepalietė jų reikšmingiausio ir savo apyvarta Europos kontinente didžiausio uosto — Antverpeno (tik New Yorko ir Londono uostai jį praneša). Palyginti su Olandija ir Prancūzija, mažiau nukentėjo pramonės įrengimai. O vis dėlto bendroji karo nuostolių suma siekia apie 200 mrd . dabartinių belgų frankų, arba 4,6 mrd. pokarinių dol. Skaičiuojant prieškarinėm kainom, buvo sunaikinta ne mažiau, kaip 15% tautos turto (olandai jo prarado apie 23%).

Nusikračiusi vokiečių okupacijos 1944 m. rugsėjo mėn., Belgija tapo anglo-saksų kariuomenių prietilčiu invazijai į patį Vokietijos ūkinės galybės centrą — Rūro sritį. Jos Antwerpeno uostas virto pirmaeile aliantinių kariuomenių tiekimo baze. Tarnaudama artimos užfrontės uždaviniams, Belgija tuojau negalėjo imtis bent kiek platesnio masto ūkio atstatymo. Sunkenybės, su kuriomis susidūrė iš Londono grįžusi į kraštą vyriausybė, buvo didžiulės, ir niekas negalėjo pramatyti jos greito ūkinio atsigavimo. Vyravo visuotinė ūkio stagnacija ir finansinė suirutė. Tiesa, jau spalio mėn. (1944 m.) pravedama gana radikali piniginė reforma. Ja norėta suredukuoti infliacijos išpūstą pinigų apyvartą bei bankų depozitus. Jų bendroji suma buvo išaugusi trigubai (186 mrd. Fr.), palygint su prieškariniu lygiu. Esant tokiai pakilusiai perkamajai galiai, o krašte viešpataujant visuotiniam prekių badui, nebuvo įmanoma bet kuri kainų kontrolė. Tokios padėties akivaizdoj ūkio min. C. Gutt drastišku dekretu anuliavo veik visus senuosius banknotus, įvesdamas naujus frankus. Kiekybiškai operacija aiškiai pavyko: notų apyvarta krito iš 101 mrd. į 27 mrd. fr., atseit, prisiartino prie prieškarinio kiekio (22 mrd. fr.). Žinoma, smarkiai sumažjo ir iš viso bendroji mokėjimo priemonių suma, t. y. faktiškoji pinigų apyvarta ir bankuose bei paštuose turimos depozitų sąskaitos (iki 75 mrd. fr.). Atitinkamai manyta paveiki ilgainiui ir kainų kritimą ir tuo atstatyti visų krašto ūkio santykių pusiausvyrą, Pasiremiant tokia planuojamąja franko perkamąja galia, buvo nustatytas ir naujasis valiutos paritetas su doleriu: 43,8 fr. už dolerį, atsieit 1 belgų fr. = 2,28 USA cent. Tai reiškia senojo franko nuvertinimą 32%.

Pati ši reforma, būdama reikalinga, vien mechaniniu perkamosios galios suredukavimu negalėjo duoti visų lauktų rezultatų. Po jos turėjo sekti realūs ūkinės gamybos atgaivinimo žygiai ir būtiniausių gėrybių paklausų patenkinimas.

Deja, karas tebeėjo visu smarkumu, todėl negalėjo būti kalbos, kad anglosaksai būtų ėmęsi plačiau tenkinti grynai civilinio ūkio sektoriaus paklausas. Be žaliavų negalėjo pajudėti veik nė iš vietos krašto ūkinės gamybos bazė—pramonė. Daugelio jos sektorių produkcija nesiekė nė 5% prieškarinio lygio. Anglių iškasimas buvo taip žemai kritęs, jo šiame anglių gamybos krašte ūkis buvo paraližuojamas ir dėl jų trūkumo, o civiliai gyventojai veik visai neturėjo kuro. Nors dar daug belgų darbo jėgos buvo užblokuota Vokietijoj ir nemaža žmonių (apie 300.000) susirado uždarbio prie aliantų kariuomenės bei grynai karo. įmonėse, bedarbių skaičius pasiekė 320.000. Maisto normos buvo sumažintos, palyginti su okupaciniu laiku, bet nė šių dažniausiai gyventojai negalėjo realizuoti. Dauguma turėjo mestis į plačias juodosios rinkos operacijas didžiai sunkiomis ir demoralizuojančiomis sąlygomis. — Nesant ūkinės veiklos, vis augančioms valstybės išlaidoms toli gražu nepakako mokestinių pajamų, Grynai savo vidaus išlaidoms ir aliantų kariuomenės vietos mokėjimų avansavimui vyriausybė turėjo griebtis infliacinio finansavimo šaltinio, būtent gausių notų banko kreditų. Dėl to vėl auganti notų apyvarta nerado jokios atramos gyvesnėje ūkio veikloje. Įsivyravo visuotinis nepasitikėjimas franko ateitimi.

Tuo būdu 1945 m. pradžioj, praėjus pirminiam išlaisvinimo entuziazmui, Belgija teikė visiškai dezorganizuoto ūkio ir demoralizuotų gyventojų krašto vaizdą. Prancūzų žurnalo: „Politique Etrangere“ bendradarbis Ed. SILZ tuometinę padėtį taip reziumuoja:

„Nei Vokietija prieš Hitlerio atėjimą, nei Austrija prieš prijungimą, nei Prancūzija blogiausiais vokiečių okupacijos momentais man nepaliko taip savo esama vyriausybe nepatenkintų bei nusivylusių gyventojų vaizdo.“ Tuomet belgams atrodė, kad Prancūzija stovi žymiai geresniam kely, nekalbant jau apie Olandiją.

Padėtis aiškiai gerojon pusėn pakrypo po pusmečio, t. y. į. 1945 m. rudenį bei galą. Prie jos pasikeitimo nemaža dalimi prisidėjo ir vasario mėn. naujai sudarytos von Acker vyriausybės pastangos. Paliaubos, atpalaidavusios kraštą nuo tiesioginių karo uždavinių, leido imtis platesnių ūkio sanacijos žygių. Dabar realizuojamos dvi preliminarinės karo bei okupacijos sunaikinto krašto ūkio reorganizacijos reformos: patenkinamai atstatomas transportas ir suorganizuojamas reguliarus maitinimas. Žinoma, maisto racionavimas paliekamas, bet jo normos žymiai padidinamos ir visados laiku galimos gauti pirkti. Tuo būdu buvo garantuotas miestų gyventojams nustatytomis kainomis pagrindinis maitinimas. Atsigauna ir gamybinė pramonės veikla bei anglių iškasimas. Nors iš Vokietijos grįžta šimtai tūkstančių buvusių karo belaisvių ir deportųjų, bedarbių skaičius sumažėja %. Tai reiškia, kad ūkio apyvartų ratas pradėjo vėl suktis ir teikti darbo galimybių.

Įvyksta ryškus posūkis ir kainų srityje. Tiesa, oficialinės kainos, ypač žemės ūkio gaminių, negali dar stabilizuotis, bet jos labai žymiai pradėjo mušti juodosios rinkos reikšmę. Pragyvenimo kaštai neginčijamai krinta. Nominalinės darbininkų algos tebuvo iškilę dvigubai, palyginti jas su prieškarinėmis, bet pagerėjusi jų perkamoji galia leido dirbantiesiems apsirūpinti bent pakenčiamu maistu. Žodžiu, susidaro išorinis Įspūdis, kad Belgija į 1945 m. galą jau yra atgavusi nemažą, savo prieškarinės ūkinės gerovės dalį. Pažiūrėjus giliau, buvo galima matyti, kad Belgija tebuvo įėjusi tuo laiku į ryškų savo ūkio sanacijos kelią bei susikūrusi tinkamas išeities sąlygas tolimesnei ūkio pažangai. Dar negalėjo būti kalbos apie prieškarinės ūkio gerovės atgavimą. Juk jos industrinė gamyba spalio mėn. tesiekė vos 55% (jos metinis vidurkis — tik 36%), o anglių iškasimas tik į pat metų galą pašoko iki 75% prieškarinio lygio. Reikiamo tempo neįgavo dar nė Belgijos užsienio prekyba, kuria paremtas visas jos ūkis. Tiesa, maisto dalykų importas jau 1945 m. antram pusmety pasiekė 70%, o gatavų produktų įvežimas tik paskutiniame ketvirty prisiartino prie 60% prieškarinio lygio. Šių gaminių įvežimo dėka pagerėjo gyventojų aprūpinimas, bet tik žaliavų importas galėjo pakelti pačią krašto pramonę. O jų įvežimas į minimų metų galą tesiekė „50% prieškarinio kiekio. Gi eksportas nesudarė nė įvežamų prekių vertės. Sunki paliko ir krašto finansinė padėtis, nes valstybės biudžetas rodė didelį pajamų nepriteklių. Tas deficitas ir aliantinių kariuomenių vietos mokėjimų avansavimas vėl veik trigubai iškelia notų apyvartą krašte (70 mrd. fr.). Dėl to jos prekių kainų lygis, palaikant visą laiką tvirtai nustatytą franko kursą, darėsi gerokai aukštesnis už kitų kraštų, ypač anglų, kainų lygį. Ši pasireiškusi vidaus ir užsienio kainų dispusiausvyra kraštui, kurio ūkis iš esmės bazuojasi užsienio prekyba, sudarys vieną iš svarbiausių Belgijos vyriausybės ateities rūpesčių. Aplamai, 1945 m. Belgija dar niekuo negalėjo prasikišti savo ūkiniu atsistatymu iš kitų išlaisvintų valstybių. Ne vienu aspektu Prancūzija ją pralenkdavo.

Tačiau su 1946 m. prasideda labai aiškus Belgijos ūkinio atsistatymo periodas ir neginčijamas pralenkimas kitų buvusių okupuotų Vakarų Europos kraštų. Pirmiausia pažymėtina galutinis pramoninės gamybos atsigavimas, jau nuo pat metų pradžios pralenkęs Prancūziją. Jei pramonės gamybos indeksas sausio mėn. iškilo iki 77 (dar 1945 m. spalio mėn. tesiekė 55), liepos — 96, tai rudenį jau pasiekė prieškarinį lygį. Žinoma, bendrasis metinis industrinės - gamybos rodiklis negalėjo dar siekti prieškarinio, nes jį žemyn spaudė pirmojo pusmečio nepritekliai. O vis dėlto 1946 m. jau ir vidutinis šios svarbiausios tautos ūkio šakos gamybos kiekis pasiekė 84% prieškarinio lygio.

Atsigavo beveik visiškai ir ž e m ė s ūkis 2ymiai pagerėjo krašto valiutos padėtis. Notų apyvarta stabilizuojasi maždaug praeitų metų lygy (72 mrd. fr.). Vis labiau atsigaunant ūkiui, lengviau sprendžiama ir sunki kainų problema. Reikia atsiminti, kad 1946 m. pradžioj“„detalės prekybos kainos buvo pasiekę aukščiausio laipsnio, — jos sudarė 375% prieškarinio kainų lygio. Pirmon eilėn vyriausybė daugeliui prekių nustato maksimalines kainas. Urmo kainų indeksą fiksuoja prie 300% prieškarinio aukščio. Į jį turėjo artintis ir detalės prekybos kainos. Kad pagreitintų jų smukimą, tuo laiku išleidžiamas žinomas kainų 10% sumažinimo dekretas (vėliau šiuo belgų pavyzdžiu norėjo pasekti Bliumo vyriausybė Prancūzijoj). Įsigali plataus masto ir visuomeninė propaganda už žemesnes kainas bei prieš juodąją rinką. Tų priemonių dėka detalės kainos metų vidury krito iki 317% jų prieškarinio aukščio. Kainų mušimu svarbiausia buvo norima pakelti dirbančiųjų perkamąją galią ir tuo pačiu užkirsti kelią algų pakėlimo reikalavimams. — Antra vertus, tuo' būdu norėta sumažinti Belgų prekių palyginamą brangumą užsienio rinkose ir tuo atidaryti vis platesnes perspektyvas savai užsienio prekybai tuo metu, kai tarptautiniuose mainuose vėl lemiamą vaidmenį įgis varžytynės dėl pirkėjų. Trečia, belgai savo pokarinėj ekonominėj politikoj pasiliko gana liberalūs realistai. Jie puikiai juto, kad vien dekretais konkrečių ūkio dėsnių negalėsi pakeisti, tuo pačiu, žinoma, efektingai kovoti ir su kainų kilimu. Turi būti atstatyta tam tikra prekių paklausų bei pasiūlų pusiausvyra. Štai dėl ko Belgija tiesiog forsavo įvairių gėrybių importą 1946 m. Masinis importas turėjo ne tik gaivinti ūkio atsigavimą, bet privesti ir prie reikiamo kainų stabilizavimo. Todėl nenuostabu, kad jos įvežamų maisto produktų kiekis, nežiūrint jų pasaulinio trūkumo, j 1946 m. galą prisiartino prie prieškarinių kiekių, o pramonės gaminių — net 40% pralenkė tąjį lygį. Nedaug kuo beatsiliko ir pramoninių žaliavų importas (80%), skirtas industrijos gamybai plėsti. Tuo būdu, skatinant vidaus gamybą, vis labiau, žinoma, ėmė atsigauti ir patsai belgų eksportas. Vesdama tokią politiką, Belgija jau 1946 m. pasiekė 50% savo prieškarinio eksporto ir 84% importo voliumo. Nuo jos žymiai jau atsiliko Olandija (pasiekė tik 28% prieškarinio eksp. ir 55% imp.) ir Prancūzija (35% prieškarinio eksp. ir 61% imp.).

Nežiūrint visų šių pasiektų rezultatų dar negalima buvo tvirtinti, kad Belgijos ūkis būtų jau 1946 m, atgavęs savo pusiausvirą. Visų pirma paliko galutinai neišspręs-tas kainų ir algų santykio klausimas, nes algų lygį aiškiai buvo prašokę daugiau iškilę kainos. Pačios įvairių gėrybių kainos tarpusavy rodė didelių nukrypimų. Valstybės biudžetą didžiai slėgė nepaprastosios krašto atstatymo išlaidos, iššaukdamos jo deficitą. Šis savo keliu vėl ardė kainų stabilizacijos procesą. Ilgainiui negalėjo palikti nė toks stambus Užsienio prekybos deficitas. (34 mrd. fr.)

Dauguma šių ūkinio gyvenimo nesklandumų perėjo dar ir ,į 1947 metus. Rimčiausias iš jų“, be abejo, pasiliko palyginamas kainų aukštumas. Jų bendrasis indeksas pasilieka veik tris su puse karto (332) aukštesnis už prieškarinį. Blogiau dar, kad atskirų tą indeksą sudarančių gėrybių kainos žymiai tarpusavy skiriasi. Jei maisto produktai veikia žemyn bendrąjį kainolygį, tai drabužių kainos yra apie 4 kart, o namų apyvokos daiktų per penkiskart aukštesnės už prieškarines. Tai rėkiančiai didina pragyvenimo kaštus ir iššaukia algų priderinimo klausimą. Tiesa, bendrasis algų indeksas taip pat yra per triskart aukštesnis už prieškarinį (320). Vadinasi, bendroji kainų ir algų dispusiausvyra nėra taip ryški, kaip Prancūzijoj ar Italijoj. Tačiau daugelio gėrybių kainos smarkiai prašoka net aukštesnių algų lygį. O reikia priminti, kad tarnautojų bei valdininkų ir apskritai intelektualų uždarbiai toli gražu nesiekia šio bendrojo algų aukščio vidurkio.

Norėdama išlyginti šias kainų ir uždarbių spragas, vyriausybė ir po šiai dienai kiek įmanydama laikosi defliacinės politikos priemonių, t. y. spausti kainas, o ne kelti algas. Tam tikslui ji naudojo, kaip ižinom, teisines priemones (nustatinėjo maksimalines kainas, dekretais -įsakinėjo numušti tam tikru procentu kainas). Šios teisinės priemonės taikomos tuo metu, kai krašto gamyba nuolatos kyla, o įvairių prekių importas sąmoningai lengvinamas, turėjo gerų, nors ir nelygių rezultatų. Tam tikra apimtimi buvo atstatytas paklausų ir pasiūlų dėsnio veikimas.

Tai matydama, vyriausybė 1947 m. pradžioj padaro naują posūkį savo kainų politikoj. Dabar visa eilė produktų leidžiama pardavinėti laisvai jų normalinėmis kainomis. Tokiomis kainomis laikomos tos, kurios nusistato pagal gamybos ir prekybos kaštus bei bendrąją rinkos būklę, o ne įstatymu fiksuojamos. Šis pradėtas pusiau liberalinis kainų politikos kelias slėpė savy tam tikrą rizikos elementą, kai dar rinkoj dėl prekių trūkumo pilnai negali pasireikšti konkurencijos veiksnys ir neatstatyta algų bei kainų tarpusavio pusiausvyra. Užtat šalia to krašte buvo išvystyta dvigubo pobūdžio akcija: 1) norima atitinkamai apšviesti vartotojus ir kovoti prieš aukštus pragyvenimo kaštus bei apeliuoti į pramoninkų — prekybininkų gerą valią, kad būtų padarytas galas kainų sauvalei. Tam reikalui sudaromas tautinis ko m i t e t a s iš įvairių valdžios įstaigų, darbininkų, gamintojų ir prekybininkų profesinių organizacijų atstovų. 2.) Vyriausybė sudaro kainų komitetus. Jų uždavinys — nustatyti ir reguliariai skelbti plataus vartojimo, vidutinio gerumo, aiškiai pažymėtos kokybės ir pakankamų pasiūlų prekių normalines kainas. Šioj akcijoj komitetams talkininkauja didieji prekybos magazinai. Jie išstato aiškioj vietoj prekes su tų komitetų išskaičiuotomis normalinėmis kainomis. Vadinasi, vartotojai visokiais būdais informuojami apie norimų įsigyti prekių tikras kainas ir raginami brangiau nemokėti. Šiai propagandai nesigailima lėšų.

Šalia tiesioginės akcijos už kainų numušimą, vyriausybė tebetęsia savo pastangas mažinti biudžeto deficitą, imdamasi stambių taupumo priemonių. Į šį vyksmą derinasi ir, palyginti, stabilizuotos notų apyvartos išlaikymas (75 mrd. fr.). Viso to rezultatas kolkas nėra perdaug sėkmingas: 1947 m. pragyvenimas pabrango apie 20%.

Tačiau didžiausių laimėjimų Belgija pasiekusi pramoninės gamybos srity. Jau nuo pat 1947 m. pradžios ji žymiai prašoko prieškarinį lygį ir išsilaiko maždaug 110% prieškarinio aukščio. Iš atskirų jos šakų, ypač dirbančių eksportui, pažymėtina tekstilės, metalo gaminių ir plieno pramonė. Jų tarpe tekstilės pramonė labiausiai pralenkė prieškarinį lygį. Nedaug beatsilieka ir statyba su cemento produkcija. Tik anglių iškasimas dėl darbo jėgos trūkumo vis dar tesiekia apie 85% normalaus lygio. O elektros produkcija prašoka net apie 40% prieškarinį kiekį.

Belgijos ūkio atsistatymo prasikišimą iš kitų Europos valstybių labiausiai rodo jos 1) užsienio prekybos raida, 2) mokėjimų balansas ir 3) belgų franko tarptautinė padėtis.

1) Jei 1945 m. jos eksportas dar nesudarė nė 1/3 importo sumos, o 1946 m. tik 55% importo, tai 1947 m. pirmojo pusmečio eksportas jau padengė 80% įvežtų prekių vertės. Antrame tų metų pusmety Belgijos užsienio prekyba pradėjo tarpusavy balansuotis.

2) Belgija jau be didelių sunkumų atstato savo mokėjimu balanso pusiausvyrą. Užsieniui mokėjimų prievolės svarbiausia išlyginamos savo gamybos pertekliaus išvežimu, o likusį nepriteklių padengia prasidėjęs pačių belgų kapitalų grįžimas ir svetimų investicijos (ypač Konge). Dėl to jai nereikia liesti savo aukso rezervų nei šauktis stambesnių užsieninių kreditų.

3) Pagaliau belgų frankas paskutiniu laiku taip atgavo savo tarptautinę vertę, jog šalia dolerio ir Šveicarų franko jis tapo tvirčiausia pasaulio valiuta. Dar prieš pusantrų metų už šveicarų franką reikėjo mokėti tris kart, o už dolerį dukart brangiau, kaip rodė belgų franko paritetas. O šiemet belgų valiutos tarptautinis kursas stovi tik apie 15% žemiau savo oficialinės vertės. Tuo tarpu anglų svaras, švedų krona ir net. po visų nuvertinimų prancūzų frankas kotiruojami apie 40% žemiau jų oficialinio kurso, o olandų guldenas vis dar tebėra praradęs 55% savo tarptautinės vertės. Vadinas, belgų frankas pralenkė ne tik buvusių okupuotų kraštų, bet ir neutralios, iš karo pasipelniusios Švedijos bei nugalėtojos D. Britanijos valiutas.

Visa Europa dabar grumiasi su neišnarpliojamais ūkiniais sunkumais, kuriuos iššaukia jos užsienių mokėjimų balansų pašlijimas ir visuotinis dolerių trūkumas. Nuostabu, kad tų pačių sunkumų neišvengia nė Lotynų Amerikos valstybės, per karą praturtėjusios ir susikrovusios nemažus devizų resursus.

Veik visuotinis pasaulio valiutų palaidumas yra neišlygintų tarptautinių, ūkinių santykių išdava. Ir atvirkščiai, Belgijos franko staigus atsigavimas ir jo atsistojimas šalia vienintelių tvirtų šveicarų franko bei JAV dolerio valiutų tiesiog prikišamai apibūdina išimtinę šio krašto ūkio konjunktūrą.

Pagaliau, kada veik visi Europos ir P. Amerikos kraštai neįstengia pašalinti karo meto ūkinių suvaržymų, o kartais net naujų įsiveda (importo kontrolė, kainų ir vartojimo reglamentavimas, devizų operacijų varžymas), tai Belgija sparčiai eina į ūkinės laisvės visuotinį atstatymą. Jau nuo 1946 m. vidurio apie 50% jos importuojamų prekių įleidžiamos be jokių licencijų. Visose tarptautinėse ūkio konferencijose Belgijos atstovai atviriausiai stovi už pasaulinės prekybos laisvės atstatymą. Svarbiausi vartojimo ir reikšmingiausi pramonės gamybai produktai jau atpalaiduoti nuo kainų bei paskirstymo kontrolės. Faktiškai veik visai einama prie devizų operacijų laisvės. Visa tai rodo, kad Belgija yra didžiumoj atgavusi tiek vidaus ūkio, tiek tarptautinių jo santykių pusiausvyrą.

Savaime kyla klausimas, koki veiksniai lėmė, kad Belgija savo ūkio atstatymo laipsniu taip prašoko kitus Vakarų Europos kraštus ir susikūrė, palyginti, išimtinę ekonominę gerovę. Bejieškant atsakymo, galima nurodyti tris svarbiausias šio atsistatymo priežasčių kategorijas:

1. Belgų ūkio padėtis po išlaisvinimo. Jau prieš šį karą Belgijos pramonė savo organizacija bei įrengimais, apskritai, buvo pranašesnė, pvz., už Prancūzijos pramonę. Karo ir okupacijos metu jos ūkis buvo reliatyviai mažau sunaikintas bei apiplėštas, kaip daugelio kitų okupuotų Europos kraštų. Jis naudojosi didesniu okupanto palankumu: pramonė gaudavo daugiau žaliavų, mažiau buvo deportuota darbo jėgos. Pramatydama karą, Belgija buvo apsirūpinusi gana stambiomis visokių gėrybių atsargomis, todėl didesniais jų rezervais dar disponavo ir vokiečiams pasitraukus. Vien metalų pramonės tuometinės (1944 m. rudens) atsargos buvo vertinamos apie milijoną tonų plieno. Geresnis žaliavomis apsirūpinimas įgalino greitesnį pramonės atsigavimą ir iš viso prekybinės apyvartos normalizaciją. Antra vertus, prieš karą Belgijai užtekdavo savo anglies. Išsilaisvinusi greitai atstatė veik normalią jos produkciją. O juk kuro trūkumas ir yra viena iš esminių dabartinio Europos ūkio lėto atsigavimo priežasčių. Pagaliau, Belgijai normaliais laikais niekados netrūkdavo savos darbo jėgos. Pokarinį angliakasių trūkumą stengėsi iš karto išlyginti belaisvių panaudojimu, o toliau įsiveždama užsieninių darbininkų.

2. Vyriausybės ekonominė ir finansinė politika. Belgijos vyriausybė savo sprendimais ir veiksmais buvo didžiai praktiška bei realistinė. Juos lėmė ne apriorinės programos, o laiko reikalavimai ir iškilą problemos. Pradiniam ūkio atstatymo tarpsny, kada pagrindinės reikšmės galėjo turėti tik vyriausybės iniciatyva, ji be svyravimų taikė diriguojamo ūkio metodus. Toliau vis daugiau buvo duodama laisvės privačiai iniciatyvai, o šiandie Belgija yra jau liberaliausias kraštas Europoj. Nors vyriausybės keitėsi, bet visados buvo išlaikomas ūkinių užsimojimų tęstinumas ir iškylančioms problemoms drąsių techninių sprendimų pritaikymas. Prie tokių sprendimų tenka priskirti ir pirmos išlaisvintos Belgijos vyriausybės pravestą valiutos reformą. Jei staigus pinigų apyvartos suredukavimas pats savimi nepašalino juodosios rinkos galimybių, tai bent psichologiškai parengė dirvą vyriausybės priemonėms kovoje su nominalinių algų ir kainų kilimu. Stabilizavus valiutą ir vis labiau išlyginant krašto finansus, susidarė palankios sąlygos išbėgusių kapitalų savanoriškai repatriacijai ir tuo pačiu krašto mokėjimų balanso pusiausviros atsigavimui.

Norėdama sukurti reikiamas sąlygas krašto gamybos atstatymui, vyriausybė nesigailėjo stambių devizų rezervų masiniam ne tik maisto, bet ir plataus masto pramoninių gaminių importui, Iš pradžių nebuvo forsuojamas nė gaminių eksportas. Tuo būdu buvo pasotintas didžiausias vidaus rinkos prekių badas ir atstatyta bent apytikriai paklausų bei pasiūlų lygsvara. O pačios importuojamos ir vidaus žaliavos bei anglys buvo taip skirstomos vietos įmonėms, kad ko greičiausiai būtų pasiektas pramoninės gamybos atsigavimas.

Apskritai, pokarinė Belgija atsidėjo grynai ekonominiams klausimams ir savo ūkio atstatymui, o ne jo struktūrinėms reformoms. Eidama tuo keliu, ji išvengė papildomų problemų ir sunkumų, kuriuos iššaukia jau pats tų reformų įgyvendinimas (nacionalizacijos, suvalstybintų įmonių -deficitai etc). Tuo tarpu, pvz. Prancūzija šalia ekonominio atsistatymo griebėsi krašto konstitucinių ir ūkio struktūros reformų.

3. Palankūs išoriniai veiksniai. Iš jų pirmiausia tenka pažymėti anglosaksų o k u p a c i j ą, nors iš pažiūros atrodo tai paradoksaliai. Iš tikro ši okupacija ir karo veiksmai sumažino valiutos reformos efektingumą ir sulėtino krašto finansų sanaciją. Tačiau nežiūrint i tai, tenka priminti, kad Antwerpeno uostas ir pati Belgija tapo didžiausia alijantų tiekimo baze. Per čia ėjo ne tik tiesioginiai kariniai transportai, bet ir didžiai efektingi tiekimai pačiam, tranzitinio krašto ūkiui (mašinos, žaliavos etc.) Belgų pramonė tuojau gavo visą eilę karinių užsakymų. Jie palengvino pramonės atsistatymą ir nedarbo sumažinimą. Visa tai savo keliu didino belgų tiekimus alijantams. Dėl to karo pabaigoj pasirodė, kad belgai pagal lend-lease (paskolos ir nuomos) sutartį buvo pateikę anglosaksams daugiau, nekaip patys iš jų gavę. Šis perteklius siekė apie 60.- mil. dol., padarydamas Belgiją vieninteliu amerikiečių kreditoriumi iš lend-lease operacijų.

Be to, belgai buvo avansavę savąja valiuta alijantų kariuomenės vietiniams mokėjimams (algoms, belgų patarnavimams) apie 33 mrd. fr. Veik visos šios sumos ekvivalentą anglosaksai jiems grąžino doleriais (apie dol. 700.— mil.) Šie nepaprasti devizų šaltiniai leido Belgijai varyti aukščiau minėtą importo politiką, taip sprendžiamai prisidėjusią prie jos ūko atsigavimo (vien per 1944. 9. I. — I, 3. 1947 m. laikotarpi ji importavo už dol. 2.— mrd. prekių, o eksportavo tik už dol. 1.— mrd.!)

Antra, prie išorinių belgų ūkio atkūrimo veiksnių reikia paskaityti ir jų koloniją Kongo. Jau karo metu šis gausingas žaliavomis kraštas suvaidino reliatyviai didžiulį vaidmenį alijantinių valstybių karo pramonės aprūpinime. Neveltui buvęs JAV užsienio reikalų ministeris James F. Byrnes kartą prasitaręs, kad“ be Belgų Kongo vario alijantai nebūtų pajėgę laimėti karo. Po karo, kada D. Britanija, Olandija ir Prancūzija turėjo ir iš dalies tebeturi visą eilę politinių bei ekonominių sunkumų su savomis kolonijomis, pareikalavusiomis iš jų metropolijų pacifikacijos žygiams net nemenkų karinių išlaidų, tai Belgija sugebėjo veik padvigubinti importą iš jokių neramumų nepažinusio savojo Kongo. Nemažesnės reikšmės Kongo turi ir anglosaksams, ypač JAV. Juk ši kolonija buvo karo metu ir dabar tebėra didžiausia u r a n i j a u s - atominės energijos žaliavos — gamintoja pasauly. Visa jo produkcija eksportuojama į JAV. Neveltui ši belgų kolonija tapo nemažu anglosaksų kapitalo atrakcijos punktu. Jau dabar jo investicijos vertinamos ten netoli milijardo dolerių.

Tuo būdų, tiek savo teikiamomis žaliavomis metropolijai, tiek jų eksportu svetur ir kapitalo importu pas save, Kongo yra tapęs gana svarbiu Belgijos mokamojo balanso veiksniu.

Pagaliau Belgija reliatyviai yra daugiau gavusi tiesioginės ar netiesioginės užsienio paramos. Ji, susikūrusi jau ir šiaip gausesnius devizų resursus, galėjo lengviau apsirūpinti pasaulio gėrybėmis. Šalia to, Belgija nuo pat išvadavimo buvo anglosaksų ir jų kontroliuojamų tarptautinių organizacijų privilegijuotai traktuojama, paskirstant kontingentuojamas tarptautines žaliavas, maisto dalykus ir gamybos priemones. Čia ypač nurodoma į anglies importo leidimą Belgijon, nors šis kraštas, palyginti su bendru Europos ūkio kuro trūkumu, jau vien iš savų resursų gana patenkinamai apsirūpinęs.— Prie užsieninės paramos tenka priskaityti ir abi stambesnes Belgijos gautas paskolas: Iš JAV ir Kanados po 100.— mil. dol. (viso 200.— mil. dol.). Taip pat Belgija pirko kreditan už 300.— mil. dol. amerikiečių kariuomenės palikto Europoje turto.

Šiais visais būdais įgyti devizų šaltiniai dalimi lėmė tai, kad Belgija, nedaug paliesdama notų banko aukso rezervus, atkūrė savo gamybos ir vartojimo pusiausvirą bei tapo ekonominio atsistatymo pavyzdžiu visai Europai.

Tolimesnę jos ūkio raidą lems tiek ekonominė pasaulio sanacija, tiek įr bendroji tarptautinė padėtis. Belgija, pasotinusi vidaus rinką, vis labiau ims priklausyti kitų kraštų pajėgumo dalyvauti tautų ūkio mainuose. Jau šių metų pradžioj ėmė reikštis jos tekstilės bei aprangos gaminiams užsienio rinkų stoka, nors, aplamai, dar vyrauja visur šių prekių trūkumas. Devizų nepriteklius verčia įvairius kraštus riboti vartojimo tikslams skirtą importą. Štai dėl ko Belgija labiausiai laukia Marshallio plano įsigaliojimo. Jis parūpintų Europos kraštams dolerių, už kuriuos būtų parduodami ir didžiumoj prieškarinę gamybą perengusios belgų pramonės gaminiai.

Tačiau be politinės pasaulio pacifikacijos neduos reikiamo efekto nė užsimotas Europos ūkio atstatymo planas. Kol nėra politinio tikrumo, tol neįmanomas nė didžiai susiaurinto, geležinės uždangos perskrosto pasaulinio ūkio patvaresnis atsigavimas. Be šito atsigavimo negalės išsilaikyti ne tik Belgijos prosperitetas, bet ilgainiui prieis didžiulės krizės punktą ir JV ūkis. JV nori pastatyti ant kojų likusią pasaulinę rinką, tam nesigailė-.damos milžiniškų aukų. Tai Amerikos investicija ateičiai. Bet tik radikalus tarptautinių politinių problemų išsprendimas tegali atnešti pasaulinio ūkio pusiausvirą, pagrįstą, žmonių, idėjų, kapitalo ir ekonominių gėrybių laisvu judėjimu.


Adomas Varnas Leonardo Dargio portretas (aliejus)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai