Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIDELIS DARBAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Zenonas IVINSKIS   

Mūsų tremties spauda, užimta savais rūpesčiais ir savų leidinių vertinimu, iki šiol nėra atkreipusi reikiamo dėmesio į viena džiuginantį faktą užjūryje. Nuo 1946 m. yra J. A. Valstybėse iš spaudos išėję trys stambūs Lietuvos praeitį liečia veikalai, parašyti mūsų tautiečių. 1946 pasirodė gražiai išleistas, (su dail. VI Vijeikio piešiniais) kun. Dr. K. Gučio veikalas „Katalikiškoji Lietuva“ (588 p.). Knyga gana didelė, įdomi. Joje sutelkta daug gausios medžiagos. O mes, galima sakyti, tylime, savo spaudoje jos neįvertiname. Pasitenkinome trumpiausiais paminėjimais. Tokio pat likimo sulaukė 406 p. angliškai rašyta kun. T. Cižausko (Thomas G. CHASE) „The Story of Lithuania“, 1946.


Beveik panašiai yra atsitikę su C. R. JURGĖLOS „History o f the Lithuanian Nation“, veikalu, kurį yra išleidęs Lithuanian Cultural Institute (Historical Research Section) 1948. Šis darbas žinomo Amerikos lietuvių veikėjo, su kuriuo „Žiburiuose“ neseniai buvo interview, labiausiai užsitarnauja dėmesio. Apie jį, tiesa, šiek tiek jau buvo rašyta. Kreipdamas žvilgsnį į tą stambią knygą apie lietuvių tautą praeityje (544 p.) ir vengdamas pereiti į įprastų trumpų vertinimų bendrybes, norėčiau padaryti kai kurių pastabų.

Nėra reikalo nė trumpiausiai pasakoti tos knygos turinio. Tai yra v i s a lietuvių tautos istorija nuo seniausių laikų iki II D. Karo. Tiesa, nuo Suvalkų sutarties (1920) ji yra staiga užlaužiama trumpu 4 psl. epilogu. Gaila, kad apie neprikl. Lietuvos 20 metų gyvenimą, apie jos laimėtus ir objektyviai pripažintus rezultatus daugely sričių, gerb. aut. nieko nėra pasakęs. Tik matome paveiksliuką Lietuvos sidabrinių monetų (527 p.) ir daugiau nieko. Tad patį galą, kurio šitame veikale trūksta, reikia pasipildyti iš apdairiai parašytos E. J. HARRISON'o knygutės „Lithuania's fight for freedom“, 1945.

Imdamas į rankas p. Jurgėlos veikalą, nė vienas skaitytojas negalės nesidžiaugti tokiu dideliu laimėjimu, juo labiau, kad gerb. aut., iki 1945 lietuvių spaudoje nesireiškęs praeities tyrinėjimais ir darbais, ryžosi, panaudodamas, palyginti, plačią medžiagą, parašyti ištisą lietuvių tautos istoriją. O tas darbas, prisipažinkime, dabar būtų buvęs labai sunkus ir tiems, kurie yra su ta sritimi nuo anksčiau sutapę. Aplamai paėmus, darbas yra pasisekęs ir mes iki šiol svetima kalba tokio veikalo neturėjome. Jame rūpestingai sutelkta daug medžiagos, eilė klausimų bandyta naujoviškai nušviesti, sudarytas didelis lietuvių istorijos šaltinių bei literatūros sąrašas ir t.t. Bet dar nėra iki šiol parašytos tokios knygos ar studijos iš Lietuvos istorijos srities, kur nebūtų galima padaryti kritiškų pastabų. Todėl gerb. aut. prašau nemanyti, kad prie jo veikalo darydamas savo pastabas, tuo pačiu noriu mažinti jo vertę. Galbūt leidžiant antrąjį leidimą šie pastebėjimai galės praversti.

Kad ir turėdami nuolat prieš akis skaitytoją svetimtautį, turime pirmiausia pasisakyti dėl veikalo plano ir dėstymo. Šitokiame stambiame veikale reikėjo nors keletos psl. apie labai įdomius ir tikrai dėmesio vertus lietuvių tautos .priešistorinius laikus. Tuo klausimu yra puikios ir autentiškos medžiagas lietuvių kalba. Verti dėmesio prof. Dr. J. Puzino darbai autoriui turbūt nežinomi. Jie pamiršti įtraukti ir į literatūros sąrašą. Juk labai įdomių dalykų galima dabar pasakyti apie lietuvių resp. baltų (aisčių) kultūrą iki 13 amž. (pvz., Dr. M. Gimbutienės naujas darbas apie lietuvių laidoseną etc. irgi nežinomas). Apskritai visoje knygoje, kuri turi vaizduoti lietuvių tautos praeitį per septynius amžius su viršum, labai pasigendame reikiamo žvilgsnio į kultūrinį sektorių. Šitoji spraga jaučiama per visus šimtmečius. Tą priekaištą, žinoma, sau turėtų pasidaryti ir lietuvių istorikai, vis daugiau dėmesio skyrę politinėms temoms.

Iki šiol pasiekti ir gana konstruktyvūs lietuvių proistorės laimėjimai apie aukštą lietuvių kultūrą praeityje būtų davę šiam veikalui tvirtą pagrindą tinkamai charakterizuoti senąją lietuvių kultūrą. Apie ją duomenų yra ir pas Henriką, vad. Latviu, ir Eiliuotoje Livonijos kronikoje, ir pas Dusburgą ir t.t. Nenorėčiau savo pastabos plėsti toliau ir būtinai reikalauti, kad autorius būtų panaudojęs tautosakine medžiagą. Bet prof. Dr.- J. Balys savo gausiomis publikacijomis, kurios plačiai paskleistos po mokslo įstaigas, yra daug pasitarnavęs lietuvių kultūros istorikui. Ir tame skyriuje, kur kalbama apie „pirmykščius krašto gyventojus“ („The Aborigines“), reikėjo labiau dirstelti į mūsų folklorą. Perdaug santūriai tai atlikta (376 p.). Beje, tas skyrius yra patekęs į „antrą knygą“ (po 1795 m.). O jis labiau būtų tikęs pačioje pradžioje, kur reikėjo parodyti svetimtaučiui originalią lietuvių tautos kultūrą. Ne rodydami politinę istoriją su savo nuobodžiais faktais, bet labiau pristatydami pasauliui lietuviškos kultūros laimėjimus, galime rasti pripažinimą.

Dėl plano būtų galima ir daugiau pasakyti. Herojiškieji Kęstučio laikai, toji kova su germaniškuoju ir ankstyvu imperializmu, kova „būti ar nebūti“, Iš šios knygos nesudaro tikro vaizdo. Ji neužimponuoja tiek, kiek būtų reikėję. Kai kurie faktai jau papasakoti — kartais, lyg žalia medžiaga paduoti atskirame skyrelyje tuoj po „pirmųjų misijų“ (52 sqq.). O paskui prie tų dalykų grįžtama vėl 92 sqq. Tad pačiam Kęstučiui belieka atskiras ,,chapter“ iš dviejų puslapių. Nesunku būtų buvę Dr. A. Kučinsko monografijos duomenimis (ji autoriui žinoma) Kęstučio laikus sistemingiau respektuoti.

Lietuvių istorikams pasidaręs skonio dalykas — Vytauto vertinimas. Kaip ir senoji istoriografija, jie irgi skirtingai į tą valdovą žiūri. Vieni jį kelia į padanges, o kiti jo veiklą gana kritiškai vertina. Bet vis tik šiokios tokios ribos turi būti. Gerb. aut. pritapo prie pirmųjų. Bet ar ne perdaug jis Vytautą yra pastatęs centre, visą Lietuvos istoriją iki Vazų padalindamas į tris tokias dalis: priešvytautinė karalystė, Vytauto era ir Vytauto įpėdiniai (incl. Batoras, f 1586). Čia gerb. aut. būtų buvę naudinga paisyti ir prof. Ig. Jonyno nuomonės, kurio nusistatymą kitu atveju (kalbėdamas apie senprūsius) jis labai brangina, ir, pvz., keliais atvejais jis cituoja jo proginę paskaitą apie lietuvių gimines, tardamasis joje radęs svarbių savo tezei argumentų. Šitoks schematinis Vytauto pastatymas ant pačios viršūnės visoj tautos istorijoj, kaip tai buvo daroma ir mūsų romantikų, yra greičiausiai perdėtas. Čia nemažai reiškia ir ta aplinkybė, kad Vytauto laikams turime dešimtimis kartų daugiau istorinės medžiagos. Gaila, pvz., kad nepakankamai liko išryškintas tas didysis politikas ir kultūrininkas Gediminas. Ar ne jis yra tikrasis 14-tojo amž. Lietuvos įkūrėjas ir statytojas? Ar ne jis nurodė ir pramynė naujus kelius? Ar ne jis ir buvo tas didysis mūsų tautos genijus, kurio anūkas, žinoma, irgi nenusileido? Gediminas šitoje knygoje išeina neryškus valdovas. Gaila, kad gerb. aut. nebuvo žinoma doc. Dr. J. Jakšto labai instruktyvi studija apie Gediminą (žurn. „Senovė“ 1935—36). Ir Lietuviškoje Enciklopedijoje, kuri šiaip jau autoriui gerai žinoma, apie Gediminą buvo ištisa monografijėlė.

Jau matėme, kad p. C. R. Jurgėlos veikalas yra ne vien tik propagandinė knyga anglų kalba. Bet tai yra veikalas, norįs (su plačiu šaltinių ir literatūros aparatu), duoti kai ką naujo. Tad ir mūsų vertinimas turi labiau sustoti ties antruoju požiūriu. Jeigu žiūrėti užsieninės propagandos akimis, tai anglosaksų skaitytojui tikrai pradžioje permaža sintezės, perdaug vardų ir skaitymą sunkinančios medžiagos. O studija stengiasi įrodinėti, kad, pvz., prūsų atskiros tautos nėra buvę. Tuo klausimu būtų galima daug prirašyti. Bet tos medžiagos, kurią gerb. aut. nurodė, vis-tik dar nepakanka. Bet ar svetimtaučiui skaitytojui tai įdomi problema? Ar vertėjo jį, sakysim, kad ir suamerikonėjusį USA lietuvių jaunuolį, tuo klausimu varginti? Ir toliau vis yra suimami du momentai, t. y., vis aptinkami bandymai jieškoti kai kuriais klausimais originalumo. Ne visiems jieškojimams galima pritarti. Sakysime, iš Kėdainių sutarties (1655) vistik didelio dalyko negalima padaryti. Reikia tekstą „Instrumentum deditionis“ imti į rankas ir apdairiai kritiškai skaityti. Tuo klausimu turėjo blaivias pažiūras senieji mūsų istorikai (A. Alekna, J. Totoraitis). O Dr. J. Šapoka Lietuvoje buvo, panaudodamas ir Švedijos archyvus, parašęs iki šiol nespausdintą plačią studiją. Gaila, kad autoriui nebuvo žinomas kitas jo spausdintas darbas: Lietuva ir Lenkija (jų valstybiniai santykiai 1569-1795). Daugeliu klausimų toji monografija galėjo būti kelrodžiu. O gerb. aut. remiasi tik nedideliu jo darbeliu „Vaire“. Tas pats pasakytina apie Dr. K. Avižonio stambią monografiją: Lietuvos bajorai Vazų laikais. Pasinaudodamas tais dviem darbais gerb. aut. būtų lengviau apčiuopęs Magni Ducatus Lithuaniae ano meto bajorijos, ypač didikų, valstybinę sąmonę ir jos evoliuciją.

Toliau autorius dėsto maždaug žinomus faktus, randamus lietuvių ir lenkų istorinėj literatūroj. Bet štai 19-tasis amžius! 1863 m. sukilimui parodytas ypatingas dėmesys. Nesu to laikotarpio specialiau studijavęs, bet čia norėčiau pasakyti: ką nors istorijoj teigti .reiškia, visados būti pasiruošus įrodyti. Samprotavimų nepakanka. Istorikas netik visada turi eiti ad fontes, bet ir viską imti matuoti matu, kuris yra paimtas iš to paties laikotarpio (L. v. Ranke). Tik tokiu atveju ir galima apčiuopti „kaip iš tikrųjų yra buvę“. Gaila, kad gerb. aut. perdaug plačiai išdėstęs 1863 sukilimo metus, daug vietos skyręs jo vadams (45 psl., 423-468 p.), nebeatkreipė toliau reikiamo dėmesio į tautinį atgimimą. Ten jo dėstymas išėjo trumputis. Aiškiai jaučiasi, kad knygos pradžia (komplikuotas senprūsių klausimas etc.) su daug didesniu atsidėjimu rašytas, o apie tautinį atgimimą tiek šykščiai tepasakyta. Ištisas skyrius („Kražių skerdynės“) nuo pradžios iki galo išcituotas iš A. M. Benedictseno Lithuania (1924). Autorius ir anksčiau nevengė duoti ilgesnių jo ir kitų citatų. Atrodo, be reikalo buvo perdaug branginamas ir cituojamas ordino epochoje prieš 80 metų rašytas O. v. Rutenberg veikalas „Geschichte der Ostseeprovinzen...“ Ir su P. Z. Olinš knygos citatomis autorius galėjo būti žymiai santūresnis.

Labiausiai gaila to 19-tojo amž., kad jis neišėjo toks, koks galėjo išeiti. O 19-tojo amž. už savo kultūrą kovojantį lietuvį buvo labai: svarbu parodyti ir kitiems. Tikrai tautiniam atgimimui reikėjo skirti visą tą dėmesį ir energiją, kuri nuėjo periferiniams klausimams. Autorius nevengė į gausų 16 puslapių literatūros sąrašą įdėti ir tokius dalykus, kurie jo veikalui visai nepriklauso, o — gaila — nepasiinformavo apie naujausius darbus iš 19-tojo amž. lietuvių istorijos. Nėra nė vieno tyrinėjimo prof. Vcl. Biržiškos, o, iš taip pat gausių, prof. Mykolo Biržiškos darbų gerb. aut. težinoma tik brošiūrėlė apie Lietuvos sukilimą 1794 m. Nežinomas yra ir Dr. V. Maciūno darbas apie lituanistinį sąjūdį 19-tojo amž. pradžioje ir t.t. ir t.t. Galbūt tuos darbus sunkiau buvo susirasti Amerikoj. Bet lituanistai čia turėjo ateiti į talką. Pagaliau Dr. A. Šapokos redag. Lietuvos Istorijoje, kurią ir jos iliustracijas gerb. aut. nevengė panaudoti, buvo gausių literatūros nurodymų (677 sqq.).

Dėl 19-tojo amž. butų buvę galima ir daugiau pasakyti. Gaila, kad nesimato lietuvių kovos didybės su rusų žandaru spaudos draudimo metu. Prof. St. Šalkauskis lietuvių tautai charakteringiausiu paminklu laikė ne kokias triumfo arkas, ar laisvės paminklus su švyturiais, bet paminklą knygnešiui. Spaudos draudimas ir knygnešių darbas tikrai subrandino ir užgrūdino lietuvių tautą. Keliose vietose (nuo 472 psl.) kalbama apie tai, bet vis nepakankamai.

I D. Karo metu labiau išryškintas Lietuvos Tarybos darbas, o užmiršti kiti veikimo sektoriai. Net patys Amerikos lietuviai, kurių veiklą taip pat reikia vertinti, nė nepaminėti. Matyti, knygos galas skubiau rašytas. Tad čia ir žymiai daugiau spragų. Perskaičiau knygą ištisai („from cover to cover“). Nelengvas man buvo darbas, nes neapsiėjau dažnokai ir be žodyno. Bet skaitymas buvo malonus, įdomus. Prisirašiau įvairių smulkių pastabėlių, kurių čia visų nė neiš-dėstysiu. Galiu tik priminti, pvz., kad Kęstutis monetų dar nekalė, o tik Vytautas (34 p.). Mindaugo Voruta ir Traidenio Kernavė yra turbūt tos pačios pilys. Algirdas darė 1362 m. žygį į „Mėlynuosius Vandenis“ arba „Sine Wody“, toet ne „Melne Wody“ (98, 105 p.j tad netiksliai angliškai „The Yellow „VVaters“). Atrodo, Vorkslos reikšmė yra perdėta. Gerb. aut. teigia, kad lenkai kovoję prie Tannenbergo ir ordino pusėje. Tokį neįprastą teigimą reikėtų labiau pagrįsti. Pabaisko (Ukmergės) 1435 m. kautynių reikšmė neužakcentuota. Tas pats pasakytina apie Durbę (1260). O dėstymas apie karus su Maskva (16 amž.) išmėtytas. Ar negeriau būtų buvę apie tuos karus duoti sintetišką skyrelį. Amžinosios taikos („eternal peace“) faktas priklauso 1494 metams (psl. 201), o ne 1509 (205 psl.). Santykiams su lenkais reikėjo naujesnių tyrinėjimų. Prapuolenio knygoje tie santykiai per grubiai išdėstyti, ir ji skaitosi tikrai pasenusi. Juo labiau tos knygos citatos, kurios nėra organiškai ir su tekstu susijusios (249 psl.), netiko veikalui, rašomam pasauline kalba. Apskritai skyrius „Cultural Life and Polonization“ (243—250 p.) prašosi dar apdairios autoriaus plunksnos. Permaža užakcentuotas Didysis Maras 1709—11 (318 p.). Skyriuje apie rusus įsibrovėlius „The Newcomers“ (355 psl.) yra įdomios publicistikos.

Yra ir metodologinių trūkumų bei nevienodumų. Vienur, pvz., lotyniškai ištrauka iš Dlugošo kronikos palikta tekste neišversta (22 plg. 25 p.), kitur citata patiekta tik angliškai, jau nenurodant šaltinių rinkinio (55 p.). Originalinius šaltinius reikėtų, be to, cituoti ne iš kelintaeilės literatūros, bet iš rinkinių, ypač kai tie patys rinkiniai kitu atveju čia pat minimi. Turiu galvoje ordino kronikų citatas.

Bet tos smulkios pastabėlės negali užtemdyti veikalo gerų pusių. Priminsiu, kad teisingai suprastas senasis lietuvių tikėjimas. Vykusiai išryškinta ordino institucija ir jos siekiai. Teisingai Įžvelgtas skirtumas tarp popiežių ir ordino misijų teorijos. Tik čia pasigedau kan. Steponaičio ir ypač Dr. J. Stakausko darbo (Lietuva ir Europa 13 amž.). Be skriaudos knygai autorius galėjo užleisti P. Z. Olinš‘ui skirtas pastraipas paskutiniojo tikrai vertiems dėmesio įrodinėjimams. Prie progos pastebėtina, jog iš Olinš'o paimta citata (18 p.), kad pirmoji Lietuvos politinė klaida pasireiškusi jos rytinėje ekspansijoje, yra per greitai ir pigiai pareikštas posakis.

Autorius teisingai Gedimino Vilko sapną sugretina su Romulo ir Rėmo vilke. Jogailos konflikte su Kęstučiu pirmajam skirta tinkama vieta. Pagaliau reikia pritarti mūsų valdovų (iki Krėvos akto) titulavimui karaliais. Visi amžininkai, pvz., žinoma, ir pats Gediminas vadino save karaliumi. Karaliais kronikose vadinami ir jo sūnūs Algirdas įr Kęstutis. Tik vėliau teisiškai labiau išryškėja titulas „Magnus Dux“. Gerbiamas autorius dažnai vykusiai suaktualina Lietuvos istoriją, nevengdamas aliuzijų į ateitį. Kalbėdamas apie 19-tojo amž. praeitį, jis primena, kad lietuviai yra išgyvenę ne vieną čekišką „Lidice“ tragediją.

Gaila, kad gerb. aut. neduoda didesnio žemėlapio. Knygoje yra daug vietovardžių, o tik smulkūs tekstiniai žemėlapiukai. Deja, prie tos puošnios ir gražiai išleistos knygos 336-7 psl. žemėlapis atrodo nenusisekęs. Apskritai paėmus, knyga yra labai rūpestingai ir reprezentacijai tinkamu būdu išleista. Atrodo tik, kad šalia daugybės kitų iliustracijų, netinka tos keturios lietuvių veislės arklių nuotraukos, nesiderinančios su tekstu ir man primenančios veterinarijos knygas (42, 102, 108, 163).

Bendrai paėmus, reikia džiaugtis, kad p. C. R. Jurgėla ryžosi duoti tokią stambią knygą anglų kalba. Įsivaizduoju, kad ją vien tik pervertęs (jos skaitymas užima daug laiko) anglų ar amerikonų skaitytojas (žinoma, ir Amerikos lietuvis) nustebs, kad šitoji dabar prie Pabaltijo susispaudusi ir kenčianti tauta, — anot Jurgėlos, už prisirišimą prie katalikybės, išskyrus už pirmųjų amžių krikščionis, daugiausia kentėjusi (49 p.), — yra turėjusi tokią didžiulę ir garbingą praeitį. Šitą knygą paskaitęs užsienietis ir dabartinėms lietuvių laisvės pastangoms skirs daugiau reikšmės ir supratimo. O tai mus įspareigoja dėkoti p. C. R. Jurgėlai ir drauge džiaugtis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai