Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SURREALIZMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Kulbokas   
Surrealizmas atsirado ir išaugo tarpe Didžiojo ir Antrojo pasaulinio karo. Jis yra įpėdinis ir pratęsėjas ankstesniųjų revoliucinių meno sąjūdžių. Atsirado Prancūzijoje ir pasklido toli už jos sienų: Anglijoj, Belgijoj, Ispanijoj, Šveicarijoj, Vokietijoj, Čekoslovakijoj, Jugoslavijoj; pasiekė net Afriką, Aziją (Japoniją), Meksiką, Braziliją, J. A. Valstybes. 1938 m. siurrealizmo parodoj Paryžiuj dalyvavo 14 kraštų. Surrealizmas, nors ir gimė 12 žmonių būrelyje, bet tai nėra tik kelių galvų padaras. Vienų susižavėjimas juo, kitų neapykanta jam rodo, kad jo atsiradimas atitiko laiko dvasią. Jo pranokėjai yra kubizmas, futurizmas ir ypač dadaizmas. Jo vadai: Aragon, Breton, Eluard, Peret, iki 1922 m. sudarė prancūzų dadaistų grupę. Dadaizmas gimęs 1916 m. Šveicarijoj, 1918 m. įsigalėjęs karą pralaimėjusioje Vokietijoj ir 1919—1920 m. Prancūzijoj, buvo meno ir literatūros srovė, siekianti griauti ir suniekinti miesčioninę kultūrą, o jos vietoj iškelianti anarchistinę iniciatyvą individo, kuris niekuo nesivaržo nei gyvenime nei kūryboje. Šitas maištas prieš „viską“ buvo viena kraštutinių formų tos neapykantos ir to bejėgiškumo, kurį Didžiojo karo ir jo socialinių padarinių akivaizdoje reiškė kai kurie inteligentijos ir bohemos sluogsniai. Ryškieji jo atstovai: Tristan Tzara (rumunų poetas), Rich. Huelsenbeck (vokiečių poetas), Hugo Bali (vokietis, svarbiausias organizatorius). Veikime pirmiau pasireiškė kaip kabareto ir plastikos menas, o vėliau perėjo į literatūrą. Svarbiausios jo grupės: absoliutinis dada (dada — prancūzų vaikų kalboje reiškia arklys), Tzaros bei prancūzų ir olandų grupė, savo idealu laikiusi „statiškąją“, „simultaninę“ poeziją, ir politinis dada — vokiečių dadaistų grupė, veiksme pabrėžusi labiau visuomeninį momentą. Dadaistai stengėsi žodinę medžiagą išvaduoti iš bet kokių religinių, filosofinių ir etinių asociacijų, kad žodžiu galėtų naudotis kaip kokiu savotišku „daiktu“, kaip garsų kompleksu. Tam jie išsigalvojo nebūtų žodžių, stengėsi stebinti miesčionį ciniškumu, nelogiškumu. Jų eilėdara laisva, platus futuristinis ritmiškumas ir nepaprasta grafinė eilėraščio išorė — įvairūs rašmenys, teksto laužymas įvairiomis geometrinėmis formomis (plg. mūsų „Keturių Vėjų“ grupę, ir iš dalies A. Rimydį ir S. Šemerį). Galiausiai įkyrė-  jus jų triukšmingiems spektakliams ir poezijoj vertimuisi per galvą, prancūzų grupė apie 1923—4 m. likviduojasi, o jos kai kurie vadai pereina į surrealizmą, kuris nori ne tik griauti, bet ir savotiškai statyti.

Kaip futurizmas ir dadaizmas, taip pat ir surrealizmas pirmiausia griauja nusistovėjusią socialinę santvarką. Tuo būdu jis atiduoda duoklę revoliucinei tradicijai. Jis puola šeimą ir religiją, ketindamas pagaliau baigti su krikščionybe ir jos padariniais, imdamasis naujų kovos būdų — diskredituodamas ir išjuokdamas įvairias religijas bei sektas. Be šeimos ir religijos yra daugybė moralinių veiksnių, kuriuos surrealistų įniršimas yra taip pat pasmerkęs, nes visa tatai esą stabdžiai, trukdą žmogui gyventi pagal jo geismą („son dėsir). Surrealistams svarbu diskredituoti visus kilnesnius jausmus ir parodyti, kad už jų slypi geismo realybė. Jų supratimu pozityvus tipas yra markyzas de Sade, kuriam pagerbti jie rašo panagyrikas. Jie puola Vakarų kultūrą, kuri esanti supuvusi ir gaminanti tik pabaltintus karstus. Išganymą mato Rytuose. Esamos tvarkos duobkasiai, jie visokiais būdais nori paskubinti jos agoniją. Jų įrankis — poezija.

Bet surrealistai nepasitiki savo jėgomis sunaikinsią politinę ir socialinę tvarką. Todėl jie šliejasi prie komunistų partijos: „Tikra revoliucinė veikla“, prisipažįsta surrealistai savo „Dokumentuose“ („Documents“), tegali išaugti tik komunistų partijoje. Bet šita maža apsigimusių ir neatgailojančių individualistų grupelė, kuri, prieš priklausydama komunistams, buvo karšta laisvės šalininkė, — menki komunistai. Komunistų partijai vienas vargas su šiais keistais, nedisciplinuotais ir triukšmingais bičiuliais. Galiausiai patys surrealistai gavo prisipažinti, kad šita sąjunga baigėsi fatališku fiasco, nes surrealistų veiklos plotmė, kaip matysime, neturi nieko bendra su komunistų.

„Surrealizmo manifeste“ A. Breton šitaip aptaria surrealizmą: „surrealizmas, v. g. psichologinis automatizmas, kuriuo norima išreikšti žodžiu, raštu ar kaip kitaip realus minties veikimas. Minties diktavimas be jokios proto kontrolės, be jokių estetinių bei moralinių sumetimų.“ Anot Breton, surrealizmas tiki aukštesne realybe t. tikrų asociacijos formų, kurios buvo ligi tol apleistos, nepaisomos; jis tiki sapno visagalybe, nesuinteresuotu minties žaismu. Jis siekia galutinai sugriauti skaitytojo ar žiūrovo sąmonėje natūralinių dėsnių valdomo reiškinių pasaulio formas ir sprendžiant principines gyvenimo problemas vadovautis laisvais vaizduotės ir sapno produktais (čia matome ankstybojo surrealizmo ryšį su Freudo psichoanalize; paskutiniuose raštuose Breton linksta į „kolektyvinę pasąmonę“). Surrealistai tiki esant dvasios būvį, kur gyvenimas ir mirtis, realybė ir fantazija, praeitis ir ateitis, ankšta ir žema nustoja buvę priešingybės ir susilieja savotiškai absoliučioj surrealybės tikrovėje, šį būvį apibudinti ir pasiekti — surrealistų veiklos variklis. Šis būvis — sapno, svajonės, pasąmonės sritis. Vaizduotės neklaidingumas — surrealistų dėsnis.

Surrealistai artimai sieja poezijos problemą su pagrindine būties problema. Tik poezija, kaip griežtai irracionalus pažinimo būdas, gali pajėgti tinkamai realybę suvokti. Suvokimo organas yra vaizduotė. Logiškai, protu suvokiamo materialinio pasaulio kalėjimas reikia susprogdinti, kad aukščiau tikrovės esąs būties pagrindas atsivertų kaip stebuklas, be jokių ribų. Kas yra stebuklinga, tai gražu; ir vien tai yra gražu. A. Breton teigimu, kūrėjas to stebuklingumo turi ir siekti, stengdamasis pabėgti iš slegiamosios tikrovės ir bandyti pasiekti naują pasaulį, esantį kitoje plotmėje, už dusinančios tikrovės ribų.

Įsimylėję fantastiką ir stebuklingumą kai kurie surrealistai juos atranda ten, kur mes visai nesitikime. Jie mėgsta sutraukyti senus ryšius tarp daiktų ir sukurti naujus. Fantastiškai jieškodami naujų kombinacija galinčių sukelti estetinį pasigėrėjimą, surrealistai randa išeitį savo revoliucionierišku temperamentu? Jie susiranda tam tikrų daiktų, atitrauktų nuo bet kurios praktinės paskirties, vadinamųjų katalizatorių, kurie sukelia naujų vaizdų ir minčių, o patys palieka nepasikeitę. Tai vadinamieji surrealistiniai objektai, ,,objets dėpaysės“, išimti iš įprastinių rėmų arba padirbti tik patenkinti jų dirbėjui, sekant pasąmonėje slypintį geismą... (Madose ir rodos nereikalinguose, bet mėgiamuose niekniekiuose, kuriais mes mėgstame apsistatyti, šis momentas taip pat yra ryškus).

Atsisakydami potyrių, kuriuos duoda dienos pasaulio judėjimas, atmesdami sąmonės šviesos užgrobtą valdžią, sulaužydami vyriškojo proto galią, surrealistai nori su meile nusileisti į nesąmoningumo prarają, į moteriškos sielos pagrindų vidinį chaosą. Tam kelią atveria meilė — meilė visų formų — kaip nuodėmė, stimulas, perversija. Čia moteris vaidina pašvenčiančiojo žynio vaidmenį. Ji yra šios paslaptingos tikrovės nakties centrinė figūra, valdinga dievybė, kuriai vis iš naujo ir vis kitaip prisiekiama. Tik meilė išvaduoja žmogų iš socialinės būtinybės prievartos.

Poezija ir meilė vienos nepajėgia išsemti visų surrealybės (anttikrovės) galimybių. Tam dar reikalinga absoliuti laisvė, suprantama kaip anrchistiškas asmenybės susprogdinimas, kaip utopiškos žmonių bendruomenės rojaus būklė: „surrealistas yra atstovas pragariško dydžio maišto,“ sako A. Breton („Arcane 17“, 1945), O toliau: „Maištas pateisina pats save visai nepriklausomai nuo kėslų pakeisti ar nepakeisti padėtį, kuri tą maištą sukėlė“. Štai dėl ko surrealistai daugiau ar mažiau priklauso kraštutinėms partijoms, ir pats surrealizmas yra ne tik meninis bei literatūrinis, bet ir totalinis politinis sąjūdis, bandęs, kaip jau minėta, bendradarbiauti ar net susijungti su komunizmu, bet dėl skirtingų kelių ir interesų, surrealistai neapsiriboja ekonomišku žmogumi, o reikalauja teisės svajoti, mylėti, džiaugtis.

Kaip patys surrealistai pasisako, jie stengiasi save kaip aktyvų veikėją kūrybos procese kiek galint daugiau išjungti ir pasidaryti tik per jį kalbančios, jį įkvepiančios tikrovės tarpininku. Jie tenori registruoti tai, ką pasąmonė diktuoja. Tuo būdu jie atsisako ir teisės bet kokiu būdu pripažinti objektyvią tvarką ar ją sukurti. Dėl to jie netenka ir laisvės, kurią jie skelbėsi turį tikrovės akivaizdoje. Šitokiam, pasakytume, nešventam, tamsiam nušvitimui iš gelmių skatinti .vartojami įvairūs svaigalai, nevengiami net nusikaltimai. Žinoma, ir šiuo būdu galima poezijos sukurti, bet nėra abejonės, jog kiekvienas meno veikalas privalo tam tikros tvarkos ir prasmės. Beprasmė kalba yra baidyklė ir paliauja buvusi susižinojimo priemonė. Kol siurrealistas nori palikti kūrėju, tol asociacijų audinys, nors ir vos vos matomas arba paslėptas, turi eiti per veikalą kaip visa jungianti gija. Absoliučiai grynas surrealizmas atmeta kiekvieną, taigi ir kalbos tikrovę ir pasidaro beprasmių garsų ir vaizdų kratinys. Iš čia jo kūrinių didelis fragmentariškumas. Pvz., iš Eluard eilėraščių dvelkia suskilusi tikrovė, lyg šviečiąs kibirkščių lietus, kuris iš pradžių stebina, žavi, o galop... nusibosta ir vargina. Nenuostabu, kad kai kurie surrealistai griebėsi labai tvirtos ir meniškos formos, kuri surrealistinę medžiagą sulaiko nuo išgaravimo. Galiausiai surrealizmas pasirodo besąs natūralizmo brolis: vienam diktuoja kažkas iš lauko, o kitam iš vidaus; abu atsisako kūrybos laisvės ir patenka į pavojų pasidaryti tik dokumentais.

Surrealistų stiliui būdingas ne palyginimas, o suartinimas dviejų daugiau ar mažiau tolimų tikrovių. Juo tolimesnis ir taiklesnis santykis tarp šių gretinamų tikrovių — juo didesnė to sugretinimo jėga ir poetinė realybė. Surrealistai palaidžiausiai ir žaismingiausiai naudojasi vaizdais kaip priemone svaiginti, „Stipriausiais vaizdas yra tas, kuris yra savivališkiausias“ (Aragon). Absoliučiam surrealistui čia, galima sakyti, viskas leidžiama; šitokios kūrybos rezultatas — fantasmagoriški vaizdų voratinkliai viršum laisvos „anttikrovės“ prarajos.

Surrealizmas, susiliesdamas su tapyba, išvadavo metaforą ir kalbinę medžiagą, kaip kad simbolizmas poezijos muzikalinę pusę. Deja, poetinis turinys vis labiau nyksta abiem atvejais.

Surrealistai nori sugriauti poeto pranašo mitą. Jiems poetas — kaip ir kiekvienas kitas žmogus, ir kiekvienas žmogus gali būti poetas. Jie ypač akcentuoja kolektyvinį principą poezijos kūryboje.

A. Breton yra žymiausias surrealizmo vadas ir teoretikas, leidęs surrealizmo manifestus (1924, 1929), žurnalus, „Surrealisme et la Peinture“, Les Vases Communicantes“, romaną „Nadia“. Jis kovoja su dešiniaisiais surrealistais (literatais) ir kairiaisiais (agitatoriais). Jis skelbia surrealizmą užsieniuose — Europoj ir Amerikoj. Visuomet jis palieka revoliucionierius menininkas, kuris kovoja su pačio surrealizmo subanalinimu. Be A. Breton, pažymėtini dar: Aragon, Eluard, Prėvert, Queneau, Hugnet, Miron — Prancūzijoje; Pėret, Masson, Tanguy, Dali, su ten emigravusiu ir Breton (dabar jau grįžęs Prancūzijon) revoliucionizuoja Naująjį Pasaulį. Jų tam tikros įtakos jauniesiems rašytojams šiaip ar taip ginčyti negalima. Paryžiuje Lotynų kvartale susikūrė neosurrealistų grupė, labai slaptai, užsidarius, atsisakanti bet ką pareikšti spaudai. Jų programa — atstumti žmonišką šilumą, spjauti į žmonijos draugų lėkštes ir išplakti religiją...

Už Prancūzijos ribų surrealizmas tepasireiškė tik kaip tam tikras meninis bei literatūrinis judėjimas ir tai nutoldamas nuo A. Breton teorijos, susirišdamas su vietos poetinėmis tradicijomis ir mentalitetu. Dėl stokos ryšių įvairių kraštų surrealizmas labai nevienodas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo siekiama išsilyginti. Užėjęs karas visa supainiojo. Pažymėtini žymesnieji surrealistai Anglijoj: Messens (surrealistų vadas), Leonora Carrington tai jauna tapytoja ir poetė, kurios tragiškas talentas, sugestyvus, santūrus stilius, kuriuo ji piešia fatališkas būtybes, įgyjančias graikų tragikų simbolinės jėgos, žymus ne tik tarp anglų surrealistų, bet tarptautinėje plotmėje) ir Toni Del Renzio (anglų ir prancūzų kalba jis daugiausia apdainuoja moterį ir ugnį) ir Ithell Colųuhoun (aštrių, agresyvių, plataus tono eilėraščių autorė). Čekoslovakijoje — Nezval (vaizduoja betarpį gyvenimą; jo eilėraščiai — vaizdų fluidiškos ir nerealios plaštakės, čia suskrenda, čia vėl išsiblašką; kartais jie virsta plačia žodžių srove), Seitert, Halas, Zavada, Styrsky, Heisler ir Togen (tapytojas). Skandinavijoj domimasi daugiau surrealizmo metodais, o ne teorijomis, ir visai iškreipiamas jo veidas; jis labiau pasireiškia čia tapyboje negu literatūroje; Švedijoj minėtina Artur Lundkvist, Gunnar, Ekelof, Kari Vennberg ir Asklund; Danijoj: Steen, Colding (kritikas, moderniojo meno vulgarizatorius Skandinavijoj), Jeus Auguste Schade (šio tik romanai priklauso surrealizmui, ne eilėraščiai), Jorgen Nash ir Ole Sarving (dizidentasi). Ispanijoj ryškiausias Juan Larrea (jo aštrioj pesimistinėj poezijoj, kur kaitaliojasi šviesos su šešėliais, jaučiama valia žmogaus, kuris moka valdyti savo burtus); kiti: Jimenez, Albenti, Lorca, Savador Dali, Luis Bunuel, Picasso; ispanų surrealistai daugiausia emigravę į Pietų Ameriką. Belgijoj surrealizmas senas ir reiškęsis tuo pačiu metu, kaip ir Prancūzijoj. Žymiausi: Marcei Marieu („filijos vadas“), Jean Scutenaire, Paul Nougė, Achille Cchavėe ir kiti. Italijoj po Chirico, fašizmo slegiamas, surrealizmas sunyko. Jugoslavijoj paminėtinas zenitizmo sąjūdis Marco Ristitch. Sovietų Rusijoj sur-realizmą pranoko ,,zaum“ grupė, bet vėliau plačiau neišaugo; šiek tiek surrealizmo .žymu Achmatovos poezijoj. Lenkijoj jis žybčiojo tarp 1926-ir 1939 m. ypač Przybos kūryboj; šiandien minėtinas tik Mrozy. Ryški Rumunijos labai vieninga surrealistų grupė. Kituose Europos kraštuose žymesnių atstovų nėra. ŠiaurėsAmerikoje minėtini Charles Henri Ford (žurnalo „View“ redaktorius; jo poezija vizualinė; joje konkretizuojasi vienas po kito regybiniai įspūdžiai, vienas kitą pabrėždami, strofa iš strofos ryškindami pradinį vaizdą), Hugh Chisholm (savo tekstus derina paremdamas kalbos analize arba tariamai moksliniu nagrinėjimu giliau glūdinčių spontaniškų vaizdų Išsivystymo) ir Jeanne Mac Ganey (iš jaunosios kartos). Apskritai čia poetai laiko surrealizmą išsisėmusiu ir tepasisavina iš jo stilistines priemones. P i e t ų Amerikoje — Vicente Huidobro ir Jorge-Luis Borges (Argentinos ultraistų vadas ir naujų teorijų skleidėjas) — surrealizmo pranokėjai. Pietų Amerikos jauniesiems surrealistams žymi ispano Lorca įtaka, ypačiai Manuel Aguelar eilėraščiuose. Stiprus talentas yra Cėsar Moro.

Surrealizmas — Didžiojo karo vaikas, kuris mūsų chaotiškais laikais vėl sustiprėja ir išplinta. Bet, nepaisant jo triukšmingo agresyvumo, jaučiama, kad jis eina iš didžiausios desperacijos ir, užuot išgelbėjęs žmoniją, kaip pats skelbiasi, veda greičiausiu keliu į pragarmę ir kreipiasi į visus tuos, kurie „naktį jieško bedugnės įsiversti“ (Aragon). Neduokime jam perdaug reikšmės ir garbės: jo gimtinės, Prancūzijos, dvasiniai vadovai jį maža tevertina ir daugelis jo pirmutinių atstovų jau jį išgyveno.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai