|
Kasdienybė pro filosofo prizmę |
 |
 |
 |
|
Ką Čia vynioti žodžius į medvilnę: tiesa lieka tiesa — šiandieninis pasaulis mums nieko daugiau nežada, tik mirtį ir kapų tylą arba karą ir siaubą. Tačiau, iš kitos pusės, tiesa yra ir tai, jog šią tiesą mes neprivalome priimti taip niauriai, nes mes žinome, jog žmogus yra taip pat kūrinys ir jog visa tai, kas gyvenimą padaro vertingą ir jį įprasmina, būtent — meilė, pažinimas ir grožis, yra taip pat reikalingi laiko, kad galėtų subręsti. O jei tos tiesos mes nenorime pažinti, tai turime jai priešintis, su ja kovoti, nes pasibaisėjimas ir fatalizmas bent puse yra kilę iš žmonių tingumo ir apsileidimo, kurie, išvydę žiaurias ideologijas ir iš jų konsekventiškai einančius veiksnius, jau išsyk nuleidžia rankas, nė piršto nepajudindami, o jos ir toliau tebenuodija kaip nuodijusios pasaulį. Daugelis taip galvoja, kad verčiau sėdėti sudėjus rankas ir, bedirbant kasdieninį darbą, ramiai sau laukti, kada ateis mirtis ir juos nuskins, negu aktyviai blogiui pasipriešinti. Tačiau iš tikro nė vienas negali ramiai mirti, jei jis nėra padaręs visa, ką jis gali, kad kitiems gyvenimas būtų įmanomas, — nėra atlikęs savo gyvenimo uždavinio. (Albertas Camus „Fanchis“, Paryžius).
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
