Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEŽINOMA 1874 - 7877 M. SUKURTA GIESMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MAŽIULIS   
1954 m. vasarą seselių kazimieriečių bibliotekoje Chicagoj, padedant seselei Perpetuai ir kt, teko susipažinti su ten sutelktu rankraštynu. Per kelias dienas peržvelgiau kun. Prano Serapino įvairius eilėraščius ir kitus rankraščius, kun. P. Lapelio (Vaidevučio) įvairius raštus bei atsiminimus, J. Titnago "Rauladas, arba vyskupas ubagų", iš 1891 m. A. Špoko ir kt. laiškus. Iš tautosakos užrašų ten buvo "Dajnos Letuwiszkas su gaidomis", įdomus Stanislovo Šliūpo, dr. Jono brolio, iŠ Rakandžių atsiųstas 1887.III.4 laiškas ir 24 dainų rinkinėlis, kažkieno 12 dainų rinkinukas ir viena kita jų pabira. Tarp šių pasimaišė ir nežinomo asmens 1877.VII.22 surašyta naujokais šaukiamųjų giesmė, visai jau aiškus kokio nors ano meto šviesuolio kūrinys, kurio gale suminėtos ir man pažįstamos Dusetos. Tad jį ne tik perskaičiau, bet ir nusirašiau.

Visas eilėraštis, surašytas artima dusetiškiams šnekta, gali būti ir ne dusetiškio, bet kokio jų kaimyno ii Jūžintų ar Kriaunų apylinkių, kurių šnektose tam tikrais atsitikimais bekirčiai ar turintieji kirstinę priegaidę dvibalsiai ie ir uo suvienbalsėja, todėl jiems piemuo pavirsta pema ir t.t. Dusetiškiams toks dvibalsių ie ir uo pavertimas labai ilgu ir plačiu e bei ilgu a, kartais su o atspalviu, tėra atsitiktinis, paprastai buvo girdimas šeimose, kur motinos, kartais — senelės, buvo atitekėjusios iš Jūžintų ar Kriaunų apylinkių. Taip pat tas suvienbalsėjimas sutinkamas ir tarp vad. ažusartiškių (gyvenančių į šiaurę nuo Sartų šakų), kurie ir kirtį ima kartais sąlyginai atitraukti (panašiai, kaip kaimiečiai), tuo ir atsiskirdami nuo vad. ažudus-tėnų, arba Šventosios įgerklio (iš šios šnektos kilęs prof. K. Būga), bei rytinių dusetiškių, kurie jau suspėjo kirčiuotąjį prabaltiškąjį ilgą a visuotinai išversti maždaug rašomosios kalbos o (iš šios šnektos kalbininkas prof. dr. Vytautas Mažiulis). Daug sunkiau pasakyti apie užrašo kirčiuotosios ė vertimą dvibalsiu ie. Dusetiškiai ir jūžintiškiai taip ė niekur neišverčia, bet kriauniečiai stumtinės priegaidės ė ir o paverčia dvibalsiais ie ir uo: "Atabiega aviniuokas su ragiuokais". Toliau giesmės autorius nuosekliai rašo ia vietoje šių šnektų labai plačios ir ilgos e, ypač turinčios tęstinę priegaidę, pvz. Tiewialiej, miatu ... Ta šio krašto plačioji e visiems pradžios mokyklos mokiniams dar ir apie 1930 m. sudarydavo daug vargo, jei mokytojas nesugebėdavo jiems išaiškinti, kad ji kirčiuota pailgėja, bet ir toliau rašytina tik e, bet ne ia. Visos kitos tarmy-fes, pvz. sukietėjusios 1 ir s, nuosekliai išlaikomos, žymima lenkiškai kietoji 1, o po jų sekanti e visur paverčiama ir rašoma a, pvz. Matula. Toliau jis rašo tik "tejp, kejp", kas ir dusetiškiuose dar prieš II pas. karą buvo galima užgirsti. Kiek sunkiau suprasti, iš kur čia įsimaišo au parašomas ou, pvz. "douk". Kai kurie kiti smulkūs nenuoseklumai, atrodo, bus patekę jau pagal ano meto knyginius įpročius. Šiaip giesmė surašyta lenkų rašybos įpročiais, anuo metu dar gana įprastais. Visur teberašo vietoje š — sz, č — cz, ž — ž t v — w, po dvi 1 bei n (1 ir 1, n ir ri).

Nors giesmės surašytoją noriu laikyti dusetiškių kaimynu ir vienu iš ano meto šviesuolių, bet jo raštas man nepriminė nė vieno žinomo iš ano meto lietuviškai rašiusių, nors Dusetų K. Būgos vardo muziejuje buvo prieš II pas. karą nemaža XIX a. pusės įvairių ranka rašytų pamokslų (dalis ir su vysk. M. Valančiaus leidimu juos sakyti), keliolikos klierikų susidaryti dainų rinkiniai ir kt. Nepriminė raštas ir nė vieno matyto rankraščio Rokiškio muziejuje surašytų dainų rinkinė-lių.

Giesmę surašytojas "išrašęs" iš atminties, bet jis nurodo dusetiškį Antaną Guogelį, kuris dėl jos nukentėjo ir buvo išsiųstas visam amžiui į kariuomenę "ažu szytu giesmi ku iszrasze". Kaip suprasti tą "išrašymą", kai to krašto žmonėms tas žodis nėra vienareikšmis? Dažniausia jiems "išrašyti" tai, išmokus kokią giesmę, surašyti ir paduoti ją kitam išmokti, taigi ją platinti jau ir raštu. Taip dažniausiai anuomet praplisdavo įvairios naujos giesmės mokyklose, ypač kunigų seminarijose. Bet "išrašyti" turi ir kitą reikšmę, būtent naują giesmę sugalvoti. Dusetiškiams kun. A. Vienažindys išrašė naujas giesmes, nors su jaunimu savo sukurtąsias pats dažnai giedodavo ir taip juos išmokydavo. Taip pat naujas giesmes išrašęs ir bileišė-nas kun. Izidorius Budrys, kurių išmokydavo savo kaimo mergaites, — taip ir praplisdavo nauja jo sukurta giesmelė. Žmonėms giesmes išrašė ir dusetiškis Antanas Jomeikis (1871-1947?),paleidęs daug savo sukurtų eilių, paprastai išmokydamas pirma giedoti savo pusseserę, kuri jau išmokydavo kitus. Šiais pavyzdžiais atsiremiant, galima būtų laikyti ten suminėtą nukentėjusį, gal būt, ir pačiu giesmės kūrėju, kurį giesmės surašytojas, atrodo, bus gerai pažinęs. Gal kartais būtų galima manyti, jog ir jos surašytojas yra pats Guogelis, kokiu nors būdu iš tos kariuomenės išsisukęs ir pabėgęs iš Rusijos imperijos.

Guogelių pavardė dusetiškiams nėra svetima abiems tarimais. Vieni ją taria tik Guogelis, taigi išlaiko dvibalsį, o kiti, ažusartėnai ir XIX a. viduryje atitekusieji Jūžintų par., taria tik Gagelis, Gagela, kaip ir Juodelis, Juodelė jiems vis išvirsta Jadelis, Jadela. Šios pavardės negali atskirti nuo pagrindinės pavardės ir tos pat, atrodo, šaknies kasdienių žodžių, būtent Guogys ir guogis: kūogis "nekviestas į vestuves žmogus, bet atėjęs nugerti ar patriukšmiauti", guoginėti ir guogin-ti "išeiti ieškoti kur nors jaunimo šokių, dar tikrai nežinant, kur tikrai jie bus" ir nusigūoginti "merginai, kuri daug lakstė po vakaruškas ir susilaukė vaiko". Visi tie žodžiai su dvibalsiu uo, kuris išlenda ir net tose apylinkėse, kur be kirčio skiemenyse suvienbalsėja. Todėl šią pavardę ir rašau toliau tik Guogelis, bet ne tarmiškai Gagelis.

Dusetiškiams Guogelių pavardė žinoma. Daugiausia prasistiepęs buvo kažkoks skulptorius Leonas Guogelis. Apie jį pasakojama, kad grafas Cezaris Pliateris išsiuntęs meno studijuoti į Paryžių, kai pastebėjęs jo gražiai išdrožtus arklius. Pradžioje tas L. Guogelis padaręs medinei, jau Pliaterių statytai bažnyčiai suolus, kurių galai buvo puošti gražiais piaustiniais. Vėliau jis išdrožęs daugelį šventųjų, žmogaus dydžio ir didesnių, statulų, kurių tik dalis buvo perkelta į naujosios mūrinės bažnyčios (1888 m.) altorius: didžiausios buvo šv. Petro ir šv. Povilo didžiajame altoriuje. Kitos, iš senosios bažnyčios, statulos buvo dovanotos Antazavės ir Avilių bažnyčioms; keliolika buvo likusių ant bažnyčios aukšto, jos 1938 m. buvo jau atitekusios Dusetų K. Būgos muziejui. Daug buvo pasakojama apie Guogelius, kurie sukinėjosi Roemerių ir kt. dvarų administratoriais Rokiškio ir Obelių apylinkėse; atvažiuodavę per didžiuosius Dusetų atlaidus pora arklių, jie sėsdavę į "ponybės" suolus presbiterijoje. Apie 1883 m. gyveno Dusetose Guogelis, kuris galėjo būti valsčiaus raštininkas, gal dirbo vaistinėje ar buvo felčeris. Tas Guogelis buvo susipratęs lietuvis, nes dovanojęs Dusetų slaptai skaityklai knygų. Atrodo, jo sūnus Leonardas (g. 1887), provizorius ir tapytojas (LE VII, 354), dalyvavo 1905 m. sąjūdy Dusetose ir padėjo A. Mažiuliui (1880 - 1966) ruošti sprogmenis. Kitas Guogelis iki I pas. karo buvo Dusetų vartotojų b-vės krautuvės vedėjas.

Neaiškūs lieka giesmėje suminėti Gražiūnai, pri-klausų Dusetų par. Tokios vietos nepavyko atsekti: jos nėra "Lietuvos apgyventose vietose" 1925, jos neduoda nė M. Vasmerio Russisches geographisches Na-menbuch (Wiesbaden 1966, II, 531-532), nors vienas iŠ pilniausių visos buv. Rusijos imperijos vietų žodynas. Nesuradus Gražiūnų, reikia šią vietovę sieti su Gra-žiškėmis, kurios, rodos, tik XIX a. viduryje atiteko Jūžintų filijai, bet žmonės ir toliau dar save laikė dusetiškiais, o XIX gale Gražiškėse buvo bene tik dvi sodybos. Tad žmonės jas laikė tik vieta, o ne "ulyčia", nors šis žodis pavartotas giesmės surašytojo. Kad ši vieta galėjo būti seniau žmonių ir Gražiūnais vadinama, nieko nuostabaus, nes su priesaga -ūn-as vietos apylinkėse turime pavardžių (Vainiūnas, Pošiū-nas . . .) ir ne vieną "sodžios" vardą: Minkūnai, Dauliūnai, Vainiūnai, Sadūnai ir kt. Taip pat reikia pastebėti, kad su kažkokiais nepaprastais vietos įvykiais buvo siejamas Gražiškių lauke, maždaug 300 m. į šiaurę nuo sodybų, senas ąžuolas, kuriame buvo iškirsta įduba ir įdėtas didelis Dievo Motinos (Aušros Vartų) paveikslas, pridengtas stiklus. Senukas Vainiūnas (iš Min-kūnų) kartą pasakojo, kad tą Dievo Motinos paveikslą ąžuole įruošė viena Gražiškių šeima, labai nukente 1863 m. ar tuojau po jų.
Si giesmė (dainos žodis šioms apylinkėms grynai knyginis ir XIX a. gale tiek bažnytines, tiek namines ar laukines tevadino tik giesmėmis) turi gausokai lenkiškų skolinių. Bet toks giesmėn įrašytas pasakymas:

"... tos trobos liks dangum dengtos" tėra būdingas šioms apylinkėms. Jis kartu vertas ir sen. lietuvių tikėjimo aiškintojų dėmesio, nes neatskiriamas nuo gretiminių dusetiškių pasakymų: "jo trobas Dievas dengia", "trobos jau dievu dengtos", būtent, stogai visai nuplyšę arba jau visai jų nėra, ir "dievas" suprantamas tiesiog dar nesuasmenintu dangumi, kokia reikšme pateko iš baltų skoliniu suomių giminėms. Giesmėje sutinkame ir daugiau dusetybių, pasitaikančių ir kitose vietos naujokų giesmėse, pvz.:
Taipgi sulaukėm kožnas sūnelis,
Kas vaiskan veža tikras tėvelis . . .

Tad visas būdingybes sulasiojęs, ir noriu laikyti Antaną Guogelį šios giesmės kūrėju, kuris buvo kilęs iš Gražiškių, vėliau priskirtų Jūžintų parapijai.
Šios giesmės parašymo laikas gana apyaiškis. Ji neturi jokios aiškios rekrutinės užuominos, nes šaukiamasis nei "numeta", nei "sulaužo savo dalgele s nebėga į mišką ir nesipriešina gaudytojams, taigi ji temini tik naujokų šaukimo dienas, prasidėjusias nuo 1874.1.1. Joje dar autorius sumini, kad tas ėmimas lygiai visus palies, nes ims:
"Ar iš mužikų arba iš Ponų,
Ar iš burlokų, žydų Pagonų . . .",

taigi, kol dar nebuvo paaiškėjusios naujos išsisukinėjimų galimybės, nors jau pirmais metais pradėjo daug kas pigiai atsipirkti, o visokie nelietuviai ir išvis nebuvę šaukiami, ypač rusai kolonistai. Todėl ir giesmės par mo laikas tegali būti 1874-1877 m., nuo rekrutų pabaigos iki surašymo dienos.
Pati giesmė be aimanų turi ir piktų žodžių Rusijos carui, siūlo pabėgti iŠ šio krašto ir t.t. Pabėgimo užuomina gali būti perimta iš senųjų rekrutinių giesmių, bet greičiau 1863 m. sukilimo pabėgimų atošvai-ta, nes ne vienas dusetiškis pabėgo ar kitaip nusišiepė.

Giesmės pabaigoje trumpa pastaba, kad Antanas Guogelis buvo atiduotas už ją visam amžiui į rusų kariuomenę, — nekelia abejonių, nes duestiškiuose buvę nemaža naujų "navabrancų" giesmių — dėl jų nubaustus "Kafkazu" minėdavo žmonės Galvydį, Budrį, iš Bi-leišių Lingę ir kt.
Nurašytąją giesmę perrašau bendrine rašyba, tepalik-damas vieną kitą būdingą tarmybę, nes surinkti originalia rašyba šiandien veik neįmanoma ir kartu vargiai be-paskaitoma.

Novobrancų giesmė

Teigi Sulaukėm, mieli Broleliai,
Kad kožno verkė mūsų Tėveliai,
Jau kaip tik Užgimsta jauni sūneliai,
Bėdos, ašaros Močiai Tėveliui,
Nors būt gražiausias ir meilingiausias,
Vis Vaiskan eiti ir nebeklausia:
Ar iš mužikų, arba iš Ponų,
Ar iš burliokų, žydų — Pagonų,
Kožnam reiks eiti ir pruntan stoti,
Kožnam iš mūsų žirgus balnoti,
Kaip tik liežuvis kalbėt išmoksta,
Reikia mokyties vajeno pamokslo.
Kolai ant rankų buvom Motulės,
Mylėjo Broliai, teip ir Sesulės,
Dabar nebėra kam užtaryti,
Reikia tik vieno Dievo prašyti.
Ir jūs, Sesulės, ne teip veidėkit,
Šviesiom akelėm nebežiūrėkit,
Gana jom Širdelė man džiūvinti,
Reiks man neužilgo sujumim pasiskirti,
Gana sujumin linksmai uliavotė,
Reiks man neužilgo ant vainos stot.
Yra jau čėsas dabar ašarų,
Ne kožna gausta dėl savęs porą
Ir šventam stone nebėra vietos,
Vieni viekia namie, kitus — po svietą.
Prakeiktas mūsų šitas Karalius,
Sutrynė vieką jauniem berneliam,
Nėra linksmybių, nė kokių giesmelių,
Teip, keip linksminos mūsų Tėveliai.
Praeis jo visai giminei ir pačiam Karaliui prie
mumis,
Ar juos rašaudis, ar pakars kaip šunis.
Ir teip išdžiūsta širdis per čėsą,
Nebėr spakainų teip daugel vietų.
Ir ta galvelė varguose pasčiuvo,
Kurią Motulė jauną bučiavo,
Ir tos akelės vis po ašaras.
Ir tos rankelės gįslom pasklojo,
Kuriom Motulė jauną žegnojo,
Ir tos kojulės nebe teip gali,
Daug perbrist purvų, — purvo lig valiai.
Ne teip jau rūpi jauna panelė,
Kaip išgaląsta aukso šoblelė.
Teigi sulaukėm kožnas sūnelis,
Kad vaiskan veža tikras Tėvelis.
Tarytum ne daugel metų turėjom,
Dėlto Tėveliui savo nusdėjom.

Dvidešimt pirmus metai suėjo,
Trisdešimt rublių važiuot išėjo.
Dabar jau sudiev tikriem Tėveliam,
Teip ir Sesulėm, teip ir Broleliam,
Gal ne užilga ant vainos stosiu,
Savo galvelę tenai paklosiu.
Ale nebėra nė vieno stono,
Ne tik mužikėlio, ale ir Pono.
Kožnam uždėjo ant galvos kiepu (. . . nebaigtas
žodis, A. M.)
In pečio raudoną šlipą,
Visi žaunieriai nuog namų žiūri,
Kad jau raudoną bilietą turi.
Teigi Karalius mumis padarė,
Ant ubagystę visus atvarė,
Teigi Karalius mumis niekina,
Ir mūsų vierą suvis sutrynė.
Reikia pamesti karalių keip šunį šitą,
Reikia nueitė ant Karalių kitą.
Ar bus te sunku, ar bus te lengva,
Ale nueisma dėl savo paminklo.
Jau ir ta žemė paliks apleista,
Pokol strielbelė atliks prašveista,
Jau ir trobos liks dangum dengtos,
Kad kožnas brolis liks vaiskan imtas.
Einant iš vaiko dvi bėdos lydi,
Tėvai ir broliai ne be teip myli.
Ašaras brauki, teka per žandą,
Niekur dėl savęs patiekos neranda:
Jau ir padabot pelėdų landos,
Nebėr galvai nė kokios (abundos;
neįskaitomas gerai žodis, A.M.)
Atėjo čėsai dėl mūsų broleliui,
Kokių nematė ir mūsų Tėveliai.
Kasdien nelaimė, visokios bėdos,
Vis tik mokėkit, — padotkus deda.
Ale vis irkis keip upėj vanduo,
Kožnas pabėdoj laimę atranda.
Pereis ir šita, kur dabar yra,
Ne vien ašaros buvo.



Šita giesmė išrašyta metuos 1877 d. 22 Julijo, dėlto yra gaili dėl viso svietelio, dėlto, kad nuėjo bernelis ant viso viekelio vaiskavon šlūžbon; "ažu szytu giesmi ku iszrasze (pabraukta rankraštyje, A. M.) Untanas Gagialis Dusatu parapios isz ulicziosz Gražunu" (paskutinį sakinį nurašau jau originalo rašyba, A.M.).


Šiame vysk. M. Valančiui skirtame numery buvo numatytas pradėti ir ilgesnis kun. dr. J. Vaišnoros straipsnis "1863 m. sukilimas ir dvasiškija", liečiantis vysk. M. Valančiaus laiko¬tarpį. Dėl vietos stokos šis straipsnis bus pradėtas spausdinti kitame numery.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai