Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠVIESA IŠ KUMRANO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS RUBŠYS   
(Tęsinys iš balandžio numerio)

4. Ritiniai ir Šventraštis

Kumrano ritiniai (ir jų skiautės bei nuotrupos), — šventraštiniai ir nešventraštiniai, — turi daug svarbos tiek Senajam Testamentui tirti, tiek krikščionybės fonui ir pradžiai pažinti.145 Kumrano esenų ryšius su krikščionybe nagrinėsime kitame straipsnio skyriuje. Kalbėdami apie "ritinius ir Šventraštį", turime mintyje Senąjį Testamentą.

Kurie šventraštiniai tekstai rasti Kumrano bibliotekoje? Į šį klausimą atsakyti lengviausia statistiniais duomenimis. Apie lU visų radinių yra šventraštiniai. Štai ir šventraštinių rankraščių sąrašas: Psalmių — 30 skirtingų ritinių, Pakartoto įstatymo — 25, Izaijo — 19, Pradžios — 15, Išėjimo — 15, Kunigų — 8, Mažųjų Pranašų dvylikos) — 8, Danieliaus — 8, Skaičių — 6, Ezekielio — 6, Jobo — 5, Samuelio146 — 4, Jeremijo — 4, Rūtos — 4, Giesmių Giesmės — 4, Raudu — 4, Teisėjų — 3, Karalių — 3,147 Jozuės — 2, Patarlių — 2, Ekleziasto —2, Ezros - Nehemijo — 1 ir Kronikų — l.148 Taigi, Kumrano esenai naudojo visą hebrajiškąjį149 Senąjį Testamentą, išskyrus Esteros knygą, kuri iki šiol Kumrano bibliotekoje nebuvo užtikta.150 Atrodo, kad šios knygos turinys priešinosi Kumrano teologijai. Mat, Esteros knyga nemini Dievo vardo ir stumia į šalį Dievo apvaizdą. Be to, teigiama, kad patys lemtingiausi įvykiai, — žydų tautos išgelbėjimas, — priklauso vien tik nuo istorijos žaismo ir žmonių kaprizų, pavydo ir neapykantos. Kumrano esenai juk gyveno, laukdami Dievo "įsiveržimo" į istoriją. Kumrano esenai pažinojo ir kai kurias knygas, kurios iki šiol buvo žinomos tik graikiškuoju Senojo Testamento, t. y. Septuagintos vertimu.151

Šventraštis yra Dievo Žodis, išreikštas per žmones ir žmonių kalba.152 Įkvėpimas nebuvo Šventraščio numetimas iš dangaus žemėn, Dievo— žmogui, bet knygų parašymas per žmones, kurie gyveno istorijos tėkmėje, galvojo ir ieškojo, mylėjo ir neapkentė, kentėjo ir laukė. Įkvėpimas tikinčiajam yra dalis anos istorinės plėtotės, kurioje Dievas susikuria sau Tautą. Kumrano esenai yra dalelė anos plėtotės ir atveria duris į išsamesnį Senojo Testamento kanono153 ir tekstų istoriją, pačią hebrajų (ir aramajų) kalbą ir rašymo bei perrašymo metodus.

Neturima nė vieno paties žmogiško autoriaus rašyto Senojo Testamento teksto. Turimi tekstai yra perrašyti tekstai, kitaip sakant, vėliau padaryti nuorašai. Kumrano biblioteka apėmė seniausius mokslui žinomus Senojo Testamento nuorašus, perrašytus tarp maždaug 250 metų prieš Kristų ir 68 metų po Kristaus. Tai trejetos sklidinų šimtmečių liudijimas Senojo Testamento raštijai! Seniausios knygų skiautės bei nuotrupos rasta oloje K IV, pvz.: Išėjimo knygos iš maždaug 250, Samuelio154 knygos — 200 ir Jeremijo knygos — 175 metų prieš Kristų.155 Užtikta Ekleziasto ir Danieliaus knygų fragmentų, — knygų, kurios buvo parašytos vos šimtą metų anksčiau.156

Prieš Kumrano bibliotekos atradimą turėti Senojo Testamento nuorašai tik iš viduramžių, — bent 1000 metų juos skyrė nuo Kumrano Šventraščio tekstų!157
Kumrano šventraštiniai tekstai iškalbingai liudija apie kruopštumą ir rūpestingumą tų žmonių, kurie juos perrašė. Tai lengva suprasti, palyginus ir vėlesnius šventraštinius tekstus su Kumrane rastaisiais. Pasitaikantys variantai yra nežymūs rašybos skirtumai. Jų dėka galima atkurti ankstesnį, tikslesnį ir pirmykštesnį skaitymą. Lauktina, kad Šventraščio vertėjai ateityje labiau šiais rezultatais pasinaudos.

Tikslus Senojo Testamento teksto istorijos, — knygų išsaugojimo ir perdavimo, — pažinimas šiandien labiau įmanomas negu bet kada nuo to meto, kada šie įkvėptieji Raštai buvo rikiuojami į "Mokymą/Įstatymą — Pranašus — Raštus".158 Didžia dalimi tai — Kumrano bibliotekos nuopelnas.

5. Kumranas ir Naujasis Testamentas: panašumai ir skirtumai
Kumrano raštija padeda suprasti tiek Senojo ir Naujojo Testamento sampyną, tiek patį Naująjį Testamentą, nes duoda naujų, iki šiol neturėtų duomenų apie krikščionybės padėtį gyvenime. Žydijos ir krikščionybės ryšių problematikoje turėta raštija ir duomenys buvo daugiau fariziejiškos žydijos pobūdžio. Fariziejai tuo metu vyravo ir paliko gilius pėdsakus rabiniškoje raštijoje po Jeruzalės sugriovimo pirmojo žydų sukilimo prieš Romą metu (70 m. po Kristaus). Kadangi fariziejai buvo labiausiai pažįstama ir vyraujanti grupė žydijoje, todėl buvo įprasta visą žydiją su ja sutapatinti. Savo laiku net Jėzus buvo laikomas atsimetėliu nuo fariziejų. Apaštalas Paulius tikrai buvo fariziejus, prieš tapdamas krikščionis. Nenuostabu, kad fariziejai ir buvo laikomi esminiu žydijos fonu, kuriame gimė krikščionybė ir iš kurio ėmė priemones sau išreikšti. Negalima nė dabar paneigti, kad fariziejai buvo vienas iš tų kelių, kuriais senojo Izraelio kraitis buvo perduotas žydiškai - krikščioniškai bendruomenei, save vadinusiai naujuoju Izraeliu. Tačiau Kumrano esenų raštija apčiuopiamai parodė, kad žydų pasaulis,
— tuo pačiu ir krikščionybės padėtis istorijoje,
— buvo sudėtingesnis ir painesnis, negu anksčiau manyta. Šalia fariziejų ir sadukiejų, — tų dviejų priešingų grupių gimstančiai Bažnyčiai Naujajame Testamente, — būta ir Kumrano esenų — trečiosios grupės. Kumrano esenų raštija savo savimone ir išraiška yra panaši Naujojo Testamento raštijos daliai. Taigi, gimstanti Bažnyčia istorinės plėtotės atžvilgiu nebuvo vieno tėvo vaikas. Jos gimimas istoriškai siejasi ir su anomis žydijos atskalomis, kurių gyvenimo laikysena ir religinės apeigos tarnavo apokaliptinei istorijos sampratai.159 Gimstančios krikščionių bendruomenės (krikščionybė buvo vien tik žydiška bent 10 metų po Kristaus mirties—prisikėlimo!) išraiška, — net ir paties Jėzaus žodžiai, — yra persunkti žydų apokaliptinės nuotaikos. Gimstanti Bažnyčia save laikė eschatologine bendruomene.160 Norint suprasti šias apokaliptinės eschatologijos gijas krikščionybės savimonėje ir raštijoje, svarbu pažinti tą tikėjimą ir tas jo išraiškas, kurios klestėjo apokaliptinėse žydijos grupėse jai gimstant.161 Kumrano esenai kaip tik ir buvo ne tik šios apokaliptinės laikysenos ir nuotaikos nešėjai, bet ir kūrėjai. Tai liudija nepaprastai turtinga apokalip-tinė raštija Kumrano bibliotekoje.162 Didžiuma šios raštijos buvo sukurta arba pačių Kumrano esenų arba Hasidim (pamaldžiųjų, arba ištikimųjų) grupėse ir išreiškė ne tik bendrą teoriją, bet ir "eschatologinę būtį". Pirminė Bažnyčia irgi yra šios apokaliptinės tradicijos tąsa. Neatsitiktinai šio pobūdžio raštija buvo išlikusi beveik išimtinai krikščioniškoje aplinkoje. Dar daugiau. Literatūriniai žanrai, naudoti Kumrano esenų apokalip-tinėje raštijoje, klestėjo žyduose krikščionyse ir tuo pačiu metu merdėjo žydijoje.163 Viena iš nūdienių aksiomų Naujojo Testamento tyrime ir teigia, kad apokaliptinis žanras turėjo gilią ir tiesioginę įtaką gimstančiai krikščionybei. Kumrano apokaliptinė raštija labai praturtina šiuo žanru išreikštos savimonės supratimą. Iki šiol mažai težinota apie žydų apokaliptikos gyvenimiškąją padėtį, t. y. bendruomenes, iš kurių tikėjimo ir gyvenimo veržėsi ši joms būdinga apokaliptinė išraiška. Kumrano esenų raštija įgalina apčiuopti vieną tokią bendruomenę, kurioje apokaliptinė istorijos samprata buvo gyvastinga ir nedaloma "eschatologinės būties" dalis. Taigi, kaip Kumrano esenai, taip ir krikščionys žydai skyrėsi nuo kitų grupių žydijoje būdinga savimone, būtent "jau pašaukta ir išrinkta Pabaigos Amžiaus bendruomenė".164

Trys panašumai tarp Kumrano esenų ir žydų krikščionių išryškina jų būdingą savitumą:
1. bendra esenų ir krikščionių teologinė kalba;
2. bendra esenų ir krikščionių eschatologinė savimonė;
3. bendra apokaliptinių bendruomenių organizacinė ir religinių apeigų struktūra.

Bendra Kumrano esenų ir krikščionių teologinė kalba: Jono Evangelija.
Kalbiniai ir sąvokiniai panašumai tarp Negyvosios Jūros ritinių ir Naujojo Testamento, tur būt, ryškiausi Jono evangelijoje. Posakiai, kaip "tiesos ir klaidos dvasia",168 "gyvenimo šviesa,168 "vykdo [vykdyti] tiesą",167 "šviesos vaikai",168 ir "amžinas gyvenimas",169 taip dažni Jono žodyne, yra labai būdingi ir Kumrano esenų išraiškai. Tematiniai kontrastai ryškūs tiek Jono, tiek Kumrano esenų raštijoje: šviesa ir tamsa, tiesa ir klaida, arba melas, dvasia ir kūnas, meilė ir neapykanta, mirtis ir gyvenimas. Religinis "pažinimas" pabrėžiamas, ir pats žodis plačiai naudojamas ir vienur, ir kitur.170 Išganymo dovana pažįstama "Dvasia".171 Kumrano esenų raštija ir Jono raštai172 pabrėžia bendruomenės ir vienybės svarbą. Kumrano esenai save vadina "Bendruomene", raidiškai — "Vienybe",173 ir ją supranta auštančios Dievo Karalystės ženklu ir dvasios dovana. Jono posakiai, "kad jie būtų viena, kaip ir mes", "tegul visi bus viena!" ir "kad jie visi pasiektų tobulą vienybę"174 randa lygiagretes Kumrane.175 Gyventi "Bendruomenėje" ("Vienybėje") reiškia mylėti artimą. Ši tema yra Kumrano esenų gyvenimo pagrindas ir yra nuolat kartojama Jono — ypač pirmajame jo laiške. Čia krinta į akis ir didžiulis skirtumas: esenų įstatymai reikalauja, kad nariai "nekęstų visų tamsos vaikų" taip, kaip jie "myli šviesos vaikus" (Kumrano bendraminčius).176 Neapykantos etika nėra būdinga Naujajam Testamentui.
Pagal Kumrano esenus, pasaulis yra dviejų priešingų, visatos pradžioje paties Dievo sutvertų dvasių galioje: Tiesos Dvasios ir Nedorumo, arba Melo, Dvasios. Nedorumo Dvasia, — Belial,177 Tamsos Kunigaikštis, Šėtonas. Tiesos Dvasia yra vadinama "šventoji dvasia" (netapatinama su Šventąja Dvasia), Šviesos Kunigaikštis, Tiesos Angelas. Kiekvienas žmogus turi savo "šaknis" vienoje iš šių dvasių. Jos yra titaniškose grumtynėse. Grumtynių apogėjus — Pabaigos Amžius.178 Ne tik šios priešiškos dvasios ir jų žmogiškosios kariuomenės rungiasi gyvenime, bet ir "šviesos sūnų" širdyse vyksta karas.179 Kumrano esenai jautėsi galį karo pabaigą matyti. Dievas tuojau galutinai sunaikins Nedorumo Dvasios valdžią ir prives prie liepto galo tamsą ir nedorumą. Jono raštuose grumtynės, tiesa, tebeeina ir galutinis Harmage-donas180 dar ateityje, tačiau karas jau laimėtas, nes pergalė jau faktas: Jėzus Kristus "nugalėjo pasaulį" (t. y. Tamsos Kunigaikščio valdžią).181

Taigi Kumrano raštija įgalina geriau suprasti Šv. Jono raštus Naujajame Testamente. "Tiesos", "pažinimo", "dvasios" ir netgi "Žodžio"182 sąvokos turi šaknis ne helenizmo arba gnostikų filosofijoje, bet išaugo pačios Palestinos žydijoje. Jono Evangelija — viena iš žydiškiausių evangelijų! Jos gyvenimiškasis pagrindas turėjo būti žydiškoje krikščionybėje, kur esenų įtaka galėjo būti kritiškai jaučiama. Tuo pačiu Jono Evangelija — ne viena iš vėliausių, bet viena iš anksčiausių evangelijų!

Bendri eschatologiniai motyvai
Tiek Kumranas, tiek gimstanti Bažnyčia gyveno tikėjimu, kad Pabaigos Amžius yra jau čia pat. Abu gyveno galutinėje žmonijos kartoje. Iš dalies Naujasis Amžius jau išaušo, nes jo ženklai jaučiami gyvenamojo meto įvykiuose. Abu tikėjo, kad istorija jau pasiekė lemtingo nuosprendžio akimirką. Šviesos ir Tamsos jėgos jau išsirikiavusios galutiniam ir lemiamam mūšiui. Bažnyčia buvo raginama: "apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas . . ., kad galėtumėte blogą dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti".183 Taip pat ir Kumrano esenai dalijo savo mažą bendruomenę į mūšiui skirtus dalinius ir ruošėsi Harmagedono liturgijai. Senojo Testamento pranašystėse jie matė išpranašautus savo meto įvykius. Kur tik pranašai kalbėjo apie
"paskutines dienas ir jų ženklus" (net ir ten, kur jie nekalbėjo!), jų egzegetai atrasdavo išsipildymą savo meto įvykiuose bei savo bendruomenės išgyvenime. Anot jų, tie, kurie žino, turi atpažinti, kad galutinis mūšis jau prasidėjo! Todėl jie turi apsispręsti, tikėjimu ir dvasia suprasdami pranašystės išsipildymą, ir laukti istorijos finalo. Kumrano esenai rašė apie save pačius, cituodami Izaijo žodžius: "Kada visi šie dalykai ims išsipildyti Izraelio Bendruomenėje [Kumrano esenųl . . . , tada jie pasitrauks iš blogųjų tarpo ir išeis į dykumą, kad ten paruoštų Viešpaties kelią, kaip parašyta: 'Dykumoje paruoškite Kelią [Viešpaties], dykumoje ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį' (Iz 40:3)".184 Taigi, Kumrano esenai turėjo Jono Krikštytojo savimonę, kurią Naujasis Testamentas aprašo tais pačiais Izaijo žodžiais.185 Ir čia ima reikštis esminis skirtumas tarp Kumrano ir Bažnyčios. Krikščionys gyveno šiek tiek vėlesnėje istorijos akimirkoje. Jie tikėjo, kad Mesijas jau buvo atėjęs ir jo prisikėlimas, kuris jau buvo įvykęs, jau ženklino Naujosios Kūrinijos pradžią. Tačiau, nežiūrint to, ir krikščionys gyveno eschatologinėje įtampoje: jau ir dar ne. Jau, nes Mesijas mirė ir buvo Dievo prikeltas, ir dar ne, nes "pasaulis" pasilieka, o Karalystė vėluojasi. Taigi, krikščionys jau dalijasi paankstintu Karalystės gyvenimu, nors dar tebelaukia Dienos, kada "jau ir dar ne" įtampa pasibaigs, visata bus perkeista, blogis galutinai nugalėtas ir Dievo Karalystė pasieks pilnatvę. Šia nuotaika tiriami Raštai ir aiškinamos pranašystės.186
Kumrano esenai turėjo labai turtingą mesianizmo sampratą.187 Jie laukė eschatologinio Pranašo.188 Lauktasis pranašas panašus į Naujojo Testamento Joną Krikštytoją. Tačiau būdinga, kad Naujasis Testamentas neigia Joną Krikštytoją esant Eliju ar lauktuoju Pranašu, nes Jėzus yra tas Pranašas.189 Jie laukė ir Aarono Mesijo, — Pateptojo Kunigo. Šis asmuo yra Naujojo Amžiaus pirmūnas kunigiškoje Kumrano esenų apokalipti-nėje savimonėje. Naujajame Testamente Jėzus niekuomet nėra vadinamas Aarono Mesiju. Tiesa, Jėzus laikomas vyriausiu dangiškuoju Kunigu laiške Žydams.190 Tačiau jis "nesivadina kunigu Aarono būdu,191 bet yra "panašus į Melchizedeką, tapęs kunigu ne kūniško įstatymo teise, bet nesuardomo gyvenimo galybe".192 Jie laukė ir Izraelio Mesijo, — Dovydo, arba karališkojo, Mesijo. Dovydo Mesijas vadovaus naujajam Izraeliui, įsakinės jo kariuomenei Pabaigos Mūšyje ir bus visuotiniu karaliumi.193 Kumrano esenų raštija cituoja eilę Senojo Testamento pranašysčių, kuriose kalbama apie šią viltį iš Dovydo namų. Ne viena jų ir
Naujajame Testamente pritaikoma Jėzui. Dar daugiau. Naujajame Testamente Jėzus yra tapatinamas su dovydišku, arba Izraelio, Mesiju. Čia susiduriame su panašumu tarp Kumrano esenų ir Naujojo Testamento.
Kumrano esenuose ir Naujajame Testamente Dovydo Mesijas pasirodo amžių pabaigoje ir paveldi amžinąją karalystę. Ir esenuose, ir N. Testamente karališkasis Mesijas nugali blogio jėgas, taip pat yra kunigiškų, karališkų ir pranašiškų elementų Mesijo laukime. Tačiau yra ir esminių skirtumų. Kumrano raštijoje nėra užuominos apie Mesijo, — Naujojo Žmogaus (Adomo) ir Žmogaus Sūnaus, — būtį prieš visatos sukūrimą ir įsikūnijimą. Tuo tarpu ši samprata yra esminė Naujojo Testamento kristologijai.194

Koks buvo Teisingumo Mokytojo vaidmuo Kumrano esenų eschatologijoje? Jis, kaip matėme, buvo eschatologinis asmuo, siųstas į pagalbą Naujajam Amžiui gimstant. Kas jis buvo: pranašas, kunigas, karalius? Teisingumo Mokytojo pašaukimas suprantamas tik būti pirmtaku Pranašui ir Mesijams. Kitaip ir būti negalėjo. Sunku būtų įsivaizduoti mokinius suteikiant Mesijo rangą Mokytojui, kuris mirė dar prieš mesijaninio amžiaus aušrą ir liko kape.195 Jėzaus mesijaninis vaidmuo Naujajame Testamente yra esminis: "Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote".196

Bendra apokaliptinių bendruomenių organizacinė ir religinių apeigų struktūra
Kumrano esenų raštija yra itin turtinga duomenų, kurie padeda suprasti gimstančios Bažnyčios, aprašytos Apaštalų Darbuose, organizacinės sąrangos kilmę. Kumrano esenai buvo kunigiška ir pasaulietiška bendruomenė, valdoma religinėse apeigose kunigų (iš Aarono šeimos), o bendrame "kasdienos" gyvenime — pasauliečių. Tiesa, krikščionybėje nebuvo paveldimos kunigystės, tačiau esenų sąranga Kumrane padeda suprasti jos organizacinę struktūrą. Kumrano "Susirinkimas" apėmė visus pilnateisius bendruomenės narius ir buvo vadinamas "Rabbim", raidiškai verčiant — "Daug(elis)".197 Jeruzalės krikščionių susirinkimas irgi taip pat vadinamas. 198Silas ir Judas, kartu su Pauliumi ir Barnabu surenka Antiochijos bažnyčios "Daug(elį)" ("visą bendruomenę") perduoti Jeruzalės "Daug(elio)" laiškui.199

Kumrano Vyriausioji Taryba susidėjo iš 12 pasauliečių ir 3 kunigų. Dvylikos grupė gimstančioje Bažnyčioje galima gretinti su Kumrano Dvylika. Abiejose vietose sekama senas, Mozės laikų, modelis. Luko evangelijoje Jėzus kreipiasi į Dvylika: "Jūs ištverėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių".200
Kumrane daugiausia galios, nekalbant apie pirmininkaujantį kunigą, turėjo "prižiūrėtojas" — mebaqquer. Jis pirmininkavo Susirinkimui, buvo iždininku, prievaizdu apeiginių ir apyvokos darbų paskirstyme; jis turėjo paruošti ir egzaminuoti kandidatus. Šiame "prižiūrėtojuje" atpažįstama lygiagretė su krikščionių "ganytoju", titulu duotu ir Jėzui,201 ir krikščionių vadams jau nuo pat Bažnyčios gimimo.

Susirinkimas, Dvylikos Taryba ir Prižiūrėtojas sudarė Kumrano esenų organizacinę sąrangą. Atrodo, kad ir gimstanti Bažnyčia naudojosi ir sau pritaikė panašią apokaliptinių bendruomenių sąrangą.

Kumrano esenų pagrindinės religinės apeigos buvo dvejos: apsiplovimas (ai! — daugiskaitoje! ir iškilmingi bendri pietūs. Esenų apsiplovimas, kaip ir Jono Krikštytojo krikštas, sekė gailestį už nuodėmes ir vedė į eschatologinę Dievo Tautą.202 Pažymėtina, kad Kumrano esenai, priešingai krikščionių papročiui, naudojo kasdieninius Senojo Testamento kunigų apsiplovimus ir apsiplovimą, tampant Naujosios Sandoros nariu. Ir šis pradinis apsiplovimas buvo kasmet kartojamas metinės Sandoros atnaujinimo šventės proga.

Iškilmingi bendri pietūs Kumrano esenų savimonėj buvo liturginis mesijaninės Puotos pa-ankstinimas. Dievo Karalystės paankstinimas per Puotą yra ryškus ir Naujojo Testamento Paskutinės Vakarienės aprašyme ir vėlesnėse žydų krikščionių eucharistinėse apeigose. Morkaus aprašyme skaitome: "Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje".203 Žydai krikščionys (Bažnyčia aprašyta Apaštalų Darbuose) rinkosi bendram valgiui: "kasdien sutartinai buvodavo šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi vaišindavosi".204 Atrodo, kad ši džiugaus paanksti-nimo puota neužilgo išsigimė205 ir Eucharistiia buvo atskirta nuo iškilmingų pietų.

Pats gyvenimas Kumrano bendruomenėje buvo suprantamas kaip gyvenimas paankstintoje Dievo Karalystėje. Apčiuopiama šio gyvenimo išraiška buvo ne tik bendri mesijaniniai pietūs, bet ir bendra nuosavybė. Tapti Kumrano nariu reiškė atsižadėti bet kokios asmeninės nuosavybės. Naujajame Testamente irgi yra panaši nuotaika: "Yisas tikinčhįjų būrys turėjo vieną Širdį ir vieną sielą. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra'*.206 "Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo".207

Daugelis (nors ir ne visi) Kumrano esenų atsisakė vedybų. Jie jautėsi kariai, jau išlygiuoti ir pasiruošę šventajam Pabaigos Amžiaus mūšiui. Būdami Dievo kare, jie laikėsi Senojo Testamento šventojo karo taisyklių.208 Kumrano "vienuoliai" neatmetė moterystės kaip moterystės, bet tik dėl savo "eschatologinės būties". Jų askezė nebuvo nei susilaikymas, nei savitvarda, bet perdėm eschatologinė askezė. Šią laikyseną galima paryškinti Pauliaus mokymu: "Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, — kaip neužsiėmę. Nes šio pasaulio pavidalas praeina".209

Kumrano esenų tikėjimas ir Naujojo Testamento Geroji Naujiena

Rausdamiesi po Kumrano biblioteką, kreipėme ypatingą dėmesį į panašumus tarp esenų ir krikščionių. Didžiausias panašumas — abiejų apokalip-tinis pobūdis. Abiejų būta apokaliptinių bendruomenių, kuriose bendru gyvenimu buvo statomas tiltas tarp griūvančio Senojo Amžiaus ir visatą atkuriančio Naujojo Amžiaus. Tačiau yra esminių skirtumų tarp Kumrano ir Naujojo Testamento.
Naujasis Testamentas skelbia Dievo darbą Jėzuje Kristuje kaip Gerąją Naujieną. Mesijas jau atėjo! Mesijas jau buvo prikeltas iš mirties! Ir prisikėlimas nėra tik paankstintas įvykis. Prisikėlimas įvyko ir apreiškė, kad Naujasis Amžius atėjo.210 Todėl gimstanti Bažnyčia atsisakė žydi-jos, — įskaitant ir Kumrano dalį — Įstatymo rėmų. Naujajame Amžiuje Įstatymas jau įrašytas širdyje,211 Šventosios Dvasios dovana jau pilte išpilta ant gimstančios Bažnyčios, jos gyvenimas jau yra Dvasios galioje ir duoda Įstatymui pilnatvę.

Nėra pirminėje krikščionybėje nė anos būdingos kunigiškos savimonės: "Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje .. . ateis valanda, — jau dabar ji yra, — kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. . . Tai aš, kuris su tavimi kalbu!".212 Net Jeruzalės šventovės sunaikinimas nesukėlė gimstančiai Bažnyčiai problemų, nes šventovės aukos jau buvo nuvertintos Jėzaus Aukos.

Naujojo Testamento eschatologija yra labiau įsišaknijusi į Senojo Testamento pranašišką, o Kumrano — į Senojo Testamento kunigišką savimonę. Pagal Jėzaus Gerąją Naujieną, tikri Naujojo Amžiaus ženklai yra: "aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena".213 Pagal Naująjį Testamentą, Dievas surinko vargdienius, luošus, vienišus ir nuvedė juos į savo puotą. Kumranas į savo puotą nepriimdavo nė vieno su dvasios ar kūno bėdomis, nes jie buvo laikomi nevertais Naujajame Amžiuje. Jėzaus "vargdieniai" buvo Palestinos atmatos. Kumrano "vargdieniai" — dirbtiniai vargdieniai, dykumos elitas.

Naujasis Testamentas pažįsta vėlesnę atpirkimo istorijos akimirką. Šioje akimirkoje pagonys turėjo būti įjungti į Dievo Karalystę. Iš tikrųjų, Bažnyčia kreipėsi į visą pasaulį. Kumranas, tiesa, laukė tos dienos, kada Izraelis atlygins už pasaulio nuodėmes214 ir tautos ims plaukti į Jeruzalę, bet buvo užkliuvęs ankstesnėje atpirkimo istorijos akimirkoje.
Jėzaus [vykis, kaip Mesijas, — Jo prisikėlimas, išaukštinimas ir Dvasios dovana, — iš esmės atskiria Kumrano tikėjimą nuo Gerosios Naujienos. Jėzus buvo prikeltas kaip Mesijas. Taigi, Mesijas jau atėjo, jau mirė ir prikeltas, nors ir vėl ateis garbėje.

Naujojo Testamento tikėjimas nėra naujas tikėjimas, bet senojo tikėjimo pilnuma. Bažnyčia yra Izraelis su pilna savimone. Jėzus neatėjo mokyti kažkokios bendrybių sistemos, bet užbaigti Dievo darbą, patvirtinti tėvų tikėjimą, atskleisti Įstatymo ir Pranašų prasmę. Naujasis Testamentas nestumia Senojo į šalį, bet jį patvirtina ir duoda jam pilnumą. Todėl ir ta tąsa tarp Mozės ir Jėzaus, Izaijo ir Jėzaus, Teisingumo Mokytojo ir Jėzaus, Jono Krikštytojo ir Jėzaus neturėtų stebinti. Šventraštinis tikėjimas šios tąsos reikalauja, nes jis nėra idėjų sistema, bet nuostabių Dievo išganymo darbų istorija.

Ne atpirkimo idėja per kančią, bet Jėzaus nukryžiavimo įvykis, suprastas kaip Dievo sutaikinimo darbas, padaro krikščionybę tuo, kuo ji yra. Ne prisikėlimo idėja, bet Jėzaus prisikėlimas kaip eschatologinis įvykis yra tai, kuo remiasi krikščionio tikėjimo nuosprendis. Ne tikėjimas, kad Mesijas ateis duoda krikščionybei jos savitą savimonę, bet užtikrinimas, kad Jėzus viešpatauja kaip Mesijas, kuris jau atėjo ir vėl ateis. Ne naujosios Kūrinijos viltis duoda krikščionybei jos patrauklumą, bet tikėjimas, kad Jėzus yra naujasis Žmogus (Adomas), naujosios Kūrinijos pirmūnas. Pagaliau ne "meilės etika" skiria krikščionybę nuo Kumrano arba žvdijos, — tai būtų didžiulė netiesa! Geroji Naujiena skiriasi nuo to tikėjimo, kurio lopšyje ji pirmąsyk patirta ir paskelbta, nes ji yra Dievo meilės apreiškimo įvykis — Dievo meilės apreiškimas Jėzaus gyvenime, mirtyje ir prisikėlime.

145. Sanders, op. cit., 132-143; Cross, op. cit., 163-194.
146. 1 ir 2 Karalių arkivysk. J. Skvirecko vertime.
147. 3 ir 4 Karalių arkivysk. J. Skvirecko vertime.

148. Sanders, op. cit., 136. Sveikų ritinių, kaip matėme, maža.
149. Protokanoniškas Senojo Testamento knygų sąrašas. Protokanoniškas reiškia pirmasis sąrašas.
150. Sanders, ten pat; Cross, ten pat, 40.
151. Deuterokanoniškas Senojo Testamento knygų sąrašas.
Deuterokanoniškas reiškia antrasis sąrašas. Kumrane užtikti
Tobit ir Sirach (Ekleziastikas) knygų ženklai.
152. Žr. Vatikano II "Dieviškasis Apreiškimas".
153. Autoritetingos ir norminės raštijos sąrašas.
154. 1 ir 2 Karalių arkivysk. J. Skvirecko vertime.
155. Cross, ten pat, 164, išnaša 2.
156. Ten pat, 165-168.
157. Pvz. "Cairo Pranašai" tekstas perrašytas ir aprūpintas
balsėmis Mozės ben Ašer rankomis 895 m.; "Aleppo Codex"
— to paties Mozės ben Ašer — 930 ir "Leningrado Codex"
— 1009.
158. Žr. įžangą į Sirach (Ekleziastikas) knygį. Hebrajiškas
Šventraštis turi tris dalis: Torah (Mokymas arba Įstatymas),
Nebi'im (Pranašai), Kethubim (Raštai). Sutrumpintai: TaNaK.
159. "Apokalipsė" — apreiškimas; "apokaliptinė" — ap-
reiškianti. Apokaliptinė istorijos samprata — apokaliptizmas
— yra Tikėjimo laikysena, pagal kurią Dievas tuojau pat galutinai sukurs savo Karalystę, sunaikindamas blogį.
160. "Eschaton" — Pabaigos Amžius; "eschatologinė" — priklausanti Pabaigos Amžiui.
161. S. Talmon savo įdomiame straipsnyje, Frankfurter Universitdtsreden žurnale, Nr. 42 (1972), 84-100, teigia, kad Kumrano sekta, save laikydama tikruoju Izraeliu, — išrinktaisiais tarp išrinktųjų, — ėmė šią savimonę iš po tremties gimusios žydijos (VI a. prieš Kristų). Sąmoningai siekė atkartoti aną naująjį Izraelį, gimusį iš senojo pelenų. Talmon bando griežtai skirti du eschatologinių grupių tipus: vieną, kuriai atstovauja Bažnyčia, ir antrą, kuriai atstovauja Kumranas. Tokiu būdu Talmon Kumrano sektą laiko panašesne į Senąjį, o ne į Naująjį Testamentą.
162. Cross, ten pat, 198-200.
163. Ten pat, 200, išnaša 6.
164. R. Bultmann, Theology of the Neto Testament (New York, 1951), I, 42.
165. 1 Jn 4:6 ir K I BendrĮst 4:23.
166. Jn 8:2 ir K I BendrĮst 3:7.
167. Jn 3:21 ir K I BendrĮst 1:5 ir passim.
168. Jn 12:36 ir KI BendrĮst 1:9, o ypač KI Karas
passim.
169. Jn 3:15-16 ir K I BendrĮst 4:7 ir passim.
170. Pvz. Jn 17:3: "O amžinasis gyvenimas, tai pažinti
tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją"
— zr. taip pat 1 Jn 7:7s. Plg. su KI BendrĮst 2:2-3: "Telaimina jus [Dievas] visokeriopai, tesaugo nuo blogo, teapšviečia jūsų širdis su gyvenimo išmintimi ir teapdova-noja jus amžinuoju gyvenimu".
171 Plg. Jn 3:5 su K I BendrĮst 4:2U-^.
172. Ketvirtoji Evangelija, trys laiškai — 1, 2 ir 3
Jn — Apokalipsė.
173. Ha-Yahad — Vienybė. Religinio pobūdžio bendruo-
menė.
174. Jn 17:11.21. 23.
175. K I BendrĮst 5:2.7.
176. Taip K I BendrĮst 1:9-10. Plg. Mt 5:43-44.
177. Raidiškai "Niekam Tikęs" arba "Bevertis".

178. Galima palyginti Apokalipsę su "Karas tarp Šviesos ir Tamsos vaikų".
179. Taip KI BendrĮst 4:23-26. Šiame fone galima geriau suprasti ir Naujojo Testamento gundymo, predestinacijos ir nuteisinimo sampratas.

180. Apok 16:16.
181. Plg. Jn 3:7-10; 4:1-6 su K I BendrĮst 3:17-23.
182. Jn 1:1-18
183. Ef 6:10-17.
184. K I BendrĮst 8:12-14.
185. Jn 1:22-23.

186. Cross, ten pat, 218-219; Sanders, ten pat, 145-14"
187. Žr. aukščiau.
188. Pakartoto Įstatymo 18:15-18.
189. Plg. Jn 1:19-34; ApD 3:22.
190. Žyd 7.
191. Žyd 7:11.
192. Žyd 7:15-16.
193. Taip K I Karas 5:1; 12:10-15(?).
194. Kristologija — teologija arba galvojimas tikėjime apie
Kristų (Mesiją). Pvz. Jn 1:1-18; Kol 1:15-20; Fil 2:6-11.
195. Kumrano raštijoje nėra duomenų apie Teisingumo
Mokytojo prisikėlimą. Galima prileisti esant užuominų apie
galimą Mokytojo antrąjį atėjimą Ateities Amžiuje. Žr. Cross.
ten pat, 223-229.
196. ApD 2:36.
197. "Rabbim" — labai vaizdingas žodis hebrajų kalboje
— reiškia "daug" arba "visi". Mat, "daug" yra "visi" ir
"visi" yra "daug" hebrajiškai. Panašiai šis žodis naudojamas
eucharistiniuose tekstuose — žr. Mk 14:24; Mt 26:28.
198. ApD 15:12.
199. ApD 15:30-31.
200. Lk 22:28-30.
201. 1 Pet 2:25.
202. Taip KI BendrĮst 5:8-23. Plg. Mk 1:4-5; Mt 3:1-12:
Lk 3:3-17.
203. Mk 14:25. Luko evangelijoj šis motyvas yra dar
stipresnis — žr. Lk 22-14-19a. Taip pat 1 Kor. 12:26.
204. ApD 2:46.
205. 1 Kor 11; Judo 11.
206. ApD 4:32.
207. ApD 2:44-46; žr. 4:32-5:11.
208. Senojo Testamento karys turėjo susilaikyti nuo lytinių santykių karo metu, t. y. tarnybos metu. Tas pat saistė ir kunigus.
209. 1 Kor 7:29-31.
210. K. Stendahl, "The Scrolls and the New Testament. an Introduction and a Perspective", knygoje The Scrolls and the New Testament (New York, 1957), 1-17.
211. 2 Kor 4:6; 3:4-18; 5:17-21.
212. Jn 4:21-23. 25.
213. Mt 11:4-5.
214. KI BendrĮst 8:10.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai