Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Neišsipildžiusių troškimų POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORIJA SKRUPSKELYTĖ   
Žvilgsnis į Juozo Kėkšto kūrybą
(Tęsinys)

Kėkšto evoliucijai išryškinti svarbu pastebėti ir tai, kad pesimistinis koloritas, nors jis kai kur yra laiko ir istorinių įvykių atspindys, taip pat išreiškia poeto savęs sąmonę, ne šiaip sau karo patirtyje susiformavusias nuotaikas, bet kūrėjo santykį su kūryba ir jos siekiamu idealu. Kėkštas yra vienas tų poetų, kurie ypatingo dėmesio skiria poezijos temai. Jam rūpi įsigilinti į kūrybinę mįslę, ištirti vaizduotės procesus, suvokti ir žodžiu užfiksuoti momentus, kai mintis kyla ir kai ji išblėsusi sustingsta. Kūrybinio impulso bangavimams išreikšti Kėkštas naudojasi įprastiniais, romantinės tendencijos poezijoj ypač dažnai sutinkamais šviesos bei tamsos įvaizdžiais, juos papildydamas įvairiais šviesos ir tamsos variantais. Tokie motyvai, kaip saulė — saulėleidis, aušra — naktis, ugnis — šaltis, žaibas — gruodas, Kėkšto kūryboje paprastai turi perkeltą reikšmę. Kai poetas sako "ant kranto nelinksmo stovi ir žiūrai / į saulę paskendusią kruvinoj jūroj" (RD, 22), jo vaizdą galime suprasti metaforine prasme ir laikyti, kad ši kraujo jūron įkritusi saulė yra vienokiu ar kitokiu būdu pažeista poetinio regėjimo galia, poetinės šviesos bei idealo užtemimas. Kai poetas skundžiasi, kad aušra neaušta, kad saulėtos dienos negrįžta, jis mums perduoda savyje pajustos kūrybinės tamsos įspūdį. Kai "Rudens dugnu" refrenas, tris kartus pakartotas, aiškina, kad poeto akys "neranda spinduliu žėrinčio rytdienos kranto" (RD. 9), suvokiame, kad refrene minima rytojaus diena yra ta šviesi ateities galimybių perspektyva, kuri kūrėjui atsiveria poezijoj. "Rudens dugnu" eilėraštyje ji yra nutolusi, nereali, nes poeto akyse susitelkęs, iš pasaulio į poetą atplaukęs skausmas jam yra atėmęs galią regėti, kurti, t.y. skausmui suteikti to magiško judesio, kuris jį paverčia poezija. Kartais Kėkšto simbolika atsiveria visiškai aiškiai. Tamsos vaizdai ir kūrybinis išsekimas yra susiejami lengvai atpažįstamais struktūriniais ar net loginiais ryšiais, pavyzdžiui "Alkanos gatvės" eilėraštyje, kur pagrečiui eina nesu/auktos aušros ir nutilusio poeto motyvai. Čia Kėkštas save mato keliaujančio, tikslo nepasiekusio poeto pavidalu: "Einu aušros žavingos nepažinęs, / beldžiu duris graudus ir neprašytas, / pačiam dugne palūžusios krūtinės / nešu eiles neparašytas" (RD, 29). "Alkanos gatvės" eilėrašty išryškėjanti poeto savęs sąmonė yra būdinga karo ir pirmųjų pokario metų laikotarpiui.
Eilėraštis mums tiksliai nurodo poeto išgyventą dramą ir tuo pačiu išryškina tikrąsias jo pesimistinio kolorito priežastis bei prasmę. Kėkštas veržėsi poetiniu žodžiu priartėti prie šviesos, jis norėjo sustiprinti savyje pajustą regėjimo bei įspėjimo galią; jis tikėjo, kad įkvėpimo momentu galės pasiekti, tarsi pirštu paliesti "Anapus upės" regėtus tolius ir taip gyventi poezija realizuojama svajone. Tačiau poeto troškimai neišsipildė. Regėta šviesa kaskart tik daugiau nutolo, nyko, visiškai prarado savo gyvybinį aspektą ir poetui atsivėrė tai subyrėjusių žiedų (RD, 30), tai mirusių paukščių (RD, 12), tai juodaakio dangaus (RD, 26), tai jūroj pranykusių burių formose (RD, 24). Kiekviena jų poetui kartojo tą pačią karčią tiesą: šviesa yra nepasiekta, kūrybinis džiaugsmas — negyventas, idealas — užgesęs. Poeto sieloj įsigali nusivylimas, kartais visiška naktis, ne šiaip sau žmogų užgulęs liūdesys, bet, poeto supratimu, kūrybinės vaizduotės tamsa. Jo mintis, šviesos netraukiama, užsisklendžia, užlūžta ir šios būsenos žymių suteikia eilėraščiams: "eilės lūžta ir linksta, / jų forma sunki ir nelygi" (E, 61).

Kaip tai buvo galima matyti cituotuose pavyzdžiuose, išblėsusios vizijos motyvus Kėkštas įterpia į kontekstą, kuris parodo, kad tamsa, nors ji yra lokalizuojama išoriniame pasaulyje, iš tikrųjų atitinka vidinį procesą. Atrodo, kad kai kuriuos šio proceso aspektus suvokia pats Kėkštas, nors, tur būt, tik nepilnai, ir todėl konkrečių poetinių formų pagalba siekia juos kiek galima iššifruoti. Eilėraštyje "Eilės nenaujos" Kėkštas keletą kartų atkakliai — tai metaforose, tai žodžių ir vaizdų deriniuose ar jų kontrastuose — atkuria iš esmės tą patį vidinio sustingimo įspūdį ir jį sujungia su vienokiu ar kitokiu simboliu išreikšta nepasiekto tikslo mintimi. Pirmame posmelyje Kėkštas sako, kad jis norėjo pasiekti "dangų šviesų ir mėlyną" (RD, 30); tačiau šis troškimas neišsipildė, ne "keliai palūžo, o žingsniai nudilo" (RD, 30). Antras posmelis pakartoja tą pačią mintį, tik siekiamas tikslas dabar matomas tolio pavidalu, o "lūžimo" procesas yra kiek ryškiau priskiriamas pačiam poetui: "ieškau tolio ir žingsniai palūžta" (RD, 30). Sekantis vaizdas, pirmu žvilgsniu keistokas ar išvis nesuprantamas, padidina nuotolį, skiriantį kūrėją ir idealą: "toliai nutolo nuo temstančio aido" (RD, 30); bet jis taip pat idealą įkelia į kūrėjo vidinę erdvę ir jį parodo susietą su poeto polėkiu, čia išreiškiamu ugnies simboliu. Kėkštas sako, kad toliai ūžia ir dūžta "ugny sugruodusio žaibo" (RD, 30). Toliai (siektasis idealas) čia yra matomi kūrybinės jėgos simbolio (žaibo ugnies) fone, kas sugestionuoja, kad tarp jų esama ryšio. Kūrybinei jėgai atšalus (sugruodus), idealas nuksta ir dingsta. Kai ketvirtame posmelyje Kėkštas dar kartą grįžta į centrinę temą, jis naudojasi medžių motyvu, kurie Kėkšto kūryboje paprastai išreiškia troškimą, ilgesį, siekimą. Čia medžiai yra "neišaugę", jų šakos "palinksta". Spėjame, kad šie neišsivystę, gyvybinio aspekto neturį medžiai sietini su poeto vidine būsena, t.y. su ilgesiu ar troškimu, kurie poeto sieloj užgęsta, išnyksta; Kėkštas dar sako, kad "audros nuvysta" (RD, 30). Troškimui išsekus, poeto žvilgsnis negali pasiekti idealo; idealas, vaizduojamas tolių žibintų motyvu, "nyksta". Šitokią schemą galima dar rasti eilėrašty "Stotis ir žibintai", kuris, be abejo, bus ne vieno skaitytojo suprastas tik kaip įdomiai sukomponuotas, nuotaikingas vaizdelis. Kėkšto pastoviųjų rūpesčių kontekste šis eilėraštis turi gilesnę prasmę. Čia Kėkštas pasiremia paprasta situacija — žmonės geležinkelio stotyje laukia traukinių. Jis atidžiai išvysto vieną detalę — stoties langų motyvą, kuris, tur būt, yra poeto žvilgsnio, jo regėjimo ar kūrybinės valios atitikmuo. Stoties langai poetui yra juodi; jie "vė-lion miglon nutyso / ir žvangančių stiklų dūzgėjimą pabėrė vėjui" (RD, 25). Kitoje eilutėje langų vaizdas yra nutraukiamas, įsijungia laukiančiųjų motyvas: "keleiviai laukia, laukia traukinių stotyse, o traukiniai praeina neatėję" (RD, 25). Kaip tai dažnai būna Kėkšto poezijoj, hermetišką ir kompaktišką vaizdą seka kiek atviresnis pasisakymas, kuris išryškina du poeto būsenos aspektus, nujaučiamus langų ir traukinių simbolikoj. Pirma, poetas yra liūdnas: jis laukia, svyruoja, norėtų eiti, bet tolyje nemato žiburio. Antra, jo mintys yra sustingusios ir išblaškytos; poetas negali susitelkti ir mintis nukreipti į svajonę. Atrodo, kad stoties lango ir traukinių vaizduose, o taip pat ir kitose eilėraščio detalėse, Kėkštas atkuria savotišką kūrybinės valios ar polėkio išsisklaidymo,

Tarpkario Vilniaus "varenininkai", vienkartinių meno ir literatūros leidinių redaktoriai ir artimiausieji bendradarbiai. Iš kairės: Antanas Karuža, Juozas Aidulis, Zigmas Tureika, Ona Miciūtė, Juozas Kėkštas, Vlada Rusokaitė, Vladas Drėma ir Jonas Karosas.

išblėsimo įspūdį ir jį sujungia su nerealizuotų svajonių mintimi.
Nėra abejonės, kad šis minties sustingimo įspūdis yra vienas centrinių, pokario kūryboj naujai įsiliejusių motyvų. Jei anksčiau Kėkšto savęs kaip kūrėjo sąmonė buvo judri, dabar poetas jaučia, kad jo meninis mąstymas yra suvaržytas, kad jis negali svajoti ir kurti taip, kaip jis norėtų. Jis, pavyzdžiui, save identifikuoja su krantuos uždaryta jūra (RD, 13), skundžiasi, kad jo žvilgsnis "suvaržytas" (RD, 10), širdis — nelanksti (RD, 12) ar kad į jo sielą yra įsiėdę vielos (RD, 17). Kartais šitoks suvaržymas yra perkeliamas iš poeto į išorę ir priskiriamas ne kūrėjui, bet vienai kuriai išorėje lokalizuojamai jėgai ar siekiamo idealo simboliams. Kėkštas, pavyzdžiui, įsivaizduoja saulę grandim surakintą; jam atrodo, kad dangaus skliautas yra grotų suraižytas (RD, 9). Kartais, visiškai logiškai, nelaisvės būsenos duodama įvaizdžiams, kurie simbolizuoja paties Kėkšto kūrybą, pvz. eilėraštyje "Daina rudens vėjuje", kur poetas kalba apie palūžusią dainą "į parudusią naktį mestą" (E, 44). Panašiai eilėraštyje "Burės nakties jūroj" poezija yra matoma "dainos akmenų" forma; poetui regis, kad "nakties jūra ir tiltai palūžę" (RD, 24) ją paėmė nelaisvėn. Šią palūžusią, nakties ar jūros bei tiltų pagrobtą dainą galima laikyti pirmąja negyvo angelo dainos, kiek vėliau į Kėkšto kūrybą įsijungusios forma. Abu vaizdai parodo, kad daina kenčia nelaisvę, tik pirmame vaizde daina yra varžoma išoriniame pasaulyje lokalizuojamų jėgų, t.y. nakties ir jūros, kai tuo tarpu antrame vaizde daina (negyvo angelo daina) yra savotiškai paties poeto pagrobta, Kėkšto žodžiais, jo dantys (plg. su grotų, grandžių įvaizdžiais) tapo kieti ir dainos žodžiams atėmė teisę gimti (E, 135). Šiuo realistišku, stebinančiu vaizdu Kėkštas atidengia tai, kas ankstyvojoj versijoj lieka nuslėpta: dainos nelaisvė sietina su kūrėjo — Kėkšto — būsena, ne su kokia išorine, kūrėją veikiančia jėga; ji atspindi kūrėjo veidą, jam duoda konkrečią išraišką ir tuo būdu išryškina jo sielos tendencijas. Rudens dugnu kūriniuose sutinkamas su-rakintos-pagrobtos dainos motyvas reikštų, kad ir pirmaisiais pokario metais, net ir tuo metu. kai dar nebuvo susiformavusi negyvo angelo dainos mintis, Kėkštas savyje juto kažkokį polėkio sušalimą, tarsi jo kūrybą paženklinusią mirties žymę. Tai nereiškia, kad Kėkštas teoriškai būtų atmetęs savo ankstyvuosius estetinius įsitikinimus. Greičiau dėl sunkios karo patirties ar kokių kitų pergyvenimų Kėkšto sąmonėje susitelkė neįgalimas skausmo svoris, iširo nerimo ir kūrybinės valios balansas, ir poetas savyje pajuto ne žodžio jėgą, sugebančią skausmą pervesti iš gyvenimo plotmės į meninį kūrinį, bet žodžio šaltį. Stipriausio nerimo momentais Kėkštas išgyveno tylos pagundą ir išsivadavimo iš skausmo ieškojo mirčiai analoginėj rezignacijoj. Vieną šitokių kraštutinių emocinių būsenų atspindi "Naktyj" girdimas poeto šauksmas:
Ateik, naktie, manin, užmerk akis geroji,
lai burės nebaltuoja žiaurioje tolumoje.
Sapnus užmiršti noriu ir giedrą rožių saulėj.
Perdaug lietaus šioj žemėj,
perdaug rudens pasaulyj.

(RD, 27)
Nežiūrint šitokių gilaus nusivylimo momentų, Kėkšto pirmųjų pokario metų rinkiniai turi dinaminių savybių — intensyvumo, jausmų, kurie nuolat keičiasi, pulsuoja aukšta įtampa ar išsivysto į konfliktus. Nevilties bangoms atslūgus, pokario kūryboj paprastai prasiveržia ieškojimo nuotaikos, išreikštos dažnai pasikartojančiais kelio ir kelionės įvaizdžiais. Ketvirtame, 1951 metais išleistame rinkiny Kėkšto kūrybos emocinė spalva pasikeičia, nes čia nudyla intensyvumas, dingsta ieškojimo aspektas, įsigali pasyviųjų nuotaikų persvara. Tai nurodo rinkinio pavadinimas: Ramybė man, kuris tačiau kiek klaidina, nes ramybė gali reikšti harmoniją, atsiradusią skirtingoms emocijoms išsibalan-savus, kai tuo tarpu Kėkšto atveju ji yra nejudrumo būsena, pasiekiama dinamiškųjų tendencijų ir ypač troškimo išjungimu. Kėkštas palaipsniui savyje išdildo geismo polinkį, susitaiko su žmogiškąja būkle, pasiduoda, priima tvarką tokią, kokia ji yra ir, mintį atitraukęs nuo idealiųjų vizijų, nei trokšta kokio gyvenimą transformuojančio stebuklo, nei veržiasi stebuklo magikos atrasti kūryboje. Kėkštui būdingas veržlumas dingsta. Jo vietoje atsiranda taikios rezignacijos tonai, net nuovargio būsenos, ir jei kartais rinkinio eilėraščiuose jaučiame kiek judresnę emociją ar įsitempimą, šis minties suaktyvėjimas neišardo bendrojo ramybės įspūdžio; jis tėra poeto pastanga apvaldyti paskutiniuosius troškimo bangavimus ir taip su esama situacija visiškai susiderinti. Kėkštas, pavyzdžiui, yra skausmingai vienišas. Tačiau jis nesistengia vienatvės nugalėti. Jis ją priima kaip neišvengiamą, jam skirtą likimą, kurį jis tegali pakęsti, bet ne pakeisti. Šitokia taiki vienatvės mintis atsispindi Kėkšto pažiūroje į poeziją ir jo savęs kaip poeto sąmonėj. Jei anksčiau Kėkštas pabrėžė poezijos revoliucinį aspektą ir norėjo būti prometėjišku šviesos nešėju, tai, Ramybė man rinkinyje jis save identifikuoja su Kristumi, tylios, vienatvėje iškentėtos kančios simboliu. Kėkšto eilėraščio "Pieta" Kristus, "pranešęs žemei gerąją naujieną, savo kančią ir savas žaizdas" (RM, 11), pasitraukia į mirtį, ramus, tylus, nesulaukęs paguodos ir jos neprašęs. Panašiai ir Kėkštas. Jis įsisąmonina į poeto kančios prasmę, atpažįsta jos dvilypį, kartu žudantį ir gaivinantį pobūdį, suvaldo norą kūrybos atpildo ieškoti žmonių reakcijose ir geidžia sekti Kristaus radikalios aukos pavyzdžiu: "nukankintas kaip ir jis, / kraujuojančia, sudužusia širdim norėčiau eiti nebū-tin" (RM, 11). Į nebūtį, į visišką troškimo ir žodžio tylą, Kėkštas, lygiai kaip jo Kristus, nori pasitraukti pasipuošęs tik "kančios žaizda" — be "ašarų", be "paguodos", visiškai vienas, savyje nutildęs paskutiniąją žmonių pripažinimo mintį. Ši Kėkšto vienatvė yra tiek stipri, tiek autentiškai išgyventa, tiek giliai pajusta ir priimta, kad ji persunkia Kėkšto stilių, jam suteikdama naujų bruožų. Iki rinkinio Ramybė man ir gal tik išskyrus kai kuriuos ankstyvuosius, lyrinio pobūdžio kūrinius, Kėkštas buvo atviro, viešai tarto ir į skaitytojus nukreipto žodžio poetas. Dabar jis aiškiai pasuka į kontemplatyvinį metodą; jis ne tiek siekia atsiverti žmonėms, kiek kalbasi su savimi ar su sau artimu draugu; kartais, iš žodžių visiškai pašalinęs retorinius atspalvius, jis žodžius nukreipia į savotišką tuštumą, kur jauti kadaise buvus poeto įsivaizduotą skaitytoją. Dabar tačiau poetas yra užsisklendęs vienumoj; jo žodis nebeturi tos įtampos, kuri atsiranda, kai kūrėjas trokšta pasiekti skaitytoją savo žodžiu.

Pasyvaus pasidavimo būsena taip pat persunkia Kėkšto santykius su išorine tikrove, kuri dabar poeto yra suprantama kaip šiaip sau įdomi, viena kita detale patraukianti realybė, o ne kaip paveikslo drobė, į kurią poetas norėtų įrašyti savo mintį. Tai yra todėl, kad Kėkštas savyje nebejaučia idealo traukos, paties poeto prisipažinimu, jame yra "užgesusi gal paskutinė meilės kibirkštis / išblėsusių miražų kontinentui" (RM, 16). Idealo meilės nemaitinama vaizduotė neturi judrumo ir negali sapnuoti. Ji tik užrekorduoja pasaulyje pastebėtas detales, vieną kitą įdomesnį veiksmą, žmonių formas bei judesius, šių detalių nepersunkusi meniniu mąstymu. Šitoks vaizduotės procesas ypač ryškus antrame, Lujano stebuklo cikle, nes čia stilistinių ir sintaksinių priemonių pagalba Kėkštas išskiria motyvus, kurie perteikia jo mintis bei emocijas, ir motyvus, kurie atitinka išorinės tikrovės reiškinius. Tuo būdu subjektyvusis ir objektyvusis planai atitrūksta vienas nuo kito, poetas stebi ir paskui mąsto, o skaitytojas nejaučia, kad poetas norėtų mintimi įsiskverbti į išorės pasaulį ar jį pakeisti pagal savo idealo viziją. Pasaulis ir kūrėjas nesusikerta, tarp jų neišsivysto įtampos. Jie vienas su kitu yra taikiame santykyje, tai rodo, kad Kėkšto vaizduotė nustojo sapnavus. Tai, ką pastebime Lujano stebuklo ciklo stilistinėse savybėse, Kėkštas išreiškia vaizdais kai kuriuose

Jonas Rimša Džiunglių burtai (Sao Paulo, 1960)

pirmo ciklo (Ramybe man) eilėraščiuose, mums įsimenančiai perteikdamas išnykusių vaizduotės sapnų įspūdį. Vienas tokių eilėraščių yra "Tolimosios skundas", itin stiprus kūrinys, parodantis, kad sapnams sudegus, kūrybinės minties versmėse Kėkštui atsiveria nebūties simboliai:
sapnai sustoja prieš akis kaip didelis, liepsnojąs miškas,
kuriame jau nebeatskiriu detalių. Viskas susilieja
į didžiulį gaisrą. Smilkiniuose šlama
tragiškas žuvimo himnas. Dega vėjai,
nužudytas rytas ir širdis benamė.
Sapnų nenoriu jau ir džiaugsmo nebenoriu.
Vaiduokliškų namų tamsa ties širdimi parimo
plačiu šakotu voru
ir laša į mane nuodai šiurpaus nusiminimo.

(RM, 25-26)

Nors šios eilutės sukuria Baudelaire Spleen ciklą primenantį melancholijos ir mirties — visiško žmogaus galių išsekimo paveikslą, stilistiniu požiūriu jos toli gražu nėra išblėsusios, nepoetiškos ar nevaizdingos. Atvirkščiai, jose atsiranda lyrikams būdingo minties judėjimo bei melodingumo, ir tai skaitytojui sudaro pilnumo įspūdį. Lyrinio pakilumo dar turi "Argentinai". Čia poetas, kiek nutolęs nuo skausmo, skausmą apdainuoja, ne tik jį kenčia. Į eilėraštį įsilieja dainingo lyrizmo pustonių, atsiranda atgijusios praeities motyvas, Kėkšto kūryboj retai sutinkamas: "Koks tragiškai gražus saulėleidis many. / Koks tamsus vėjas plaukia pro mane į tavo plačias lygumas. / Klausyk, kaip manyje ledų sukaustytom, palūžusiom / šakom tėvynės medžiai ūžia" (RM, 22). Atrodo, kad šiose eilutėse Kėkštas lyrizmą priveda iki tos ribos, kur apdainuotas skausmas sužydi grožiu ir tuo būdu poeto sąmonėj įrašo poezija realizuoto troškimo mintį. Tačiau šios skausmą ir grožį skiriančios ribos Kėkštas neperžengia. Kituose Ramybė man eilėraščiuose jis į skausmą pažvelgia nuogu žvilgsniu, išbraukia lyrikams, pvz. Aisčiui, būdingus mielos, žavingos ir t.t. kančios tonus ir kalba taip, kaip tie poetai, kurie regi, kad jų svajonės atsimuša į kietą dangų ir jį išrašo nerealizuoto troškimo, alkio ir mirties, tų Kėkšto "Apokalipsės ratų" (RM, 14) simboliais.

Įaugęs į romantines tradicijas, Kėkštas poezijos esmę matė svajonėje ir savo kūrybą parėmė tikrovės ir idealo opozicija. Ši yra viena svarbiųjų Kėkšto pasaulėjautos prizmių, Etapų sutelktiniam rinkiny pabrėžta paties autoriaus parinktomis Rimbaud citatomis. Rinkinio motto vietoj eina RimBaud eilutė, molio ir nakties vaizdu išreiškianti poeto tikrovės percepciją: "la boue est rouge et noire . . . moit sans fin" (E, 5). Jai kontrastuoja idealo nostalgija persunktas Rimbaud Illuminations sušukimas: "que les oiseaux et les sources sont loin" (E. 127). Į šias dvi gijas, nepasiekiamo idealo ir tikrovės, į kurią žmogus yra įklimpęs, galima suvesti visus svarbiuosius Kėkšto poezijos motyvus. Jų evoliucija parodo, kad nuotolis, skiriąs idealą nuo tikrovės, Kėkšto sąmonėje kaskart didėjo ir poetą privedė prie visiško suabejojimo krizių, kurių poveikyje parašyti eilėraščiai atskleidžia ar — stilistinėje plotmėje — atkartoja poezijos mirties mintį. Šia prasme paminėtini kai kurie vėlyvieji eilėraščiai (Melancholija, Vasaros pabaiga, Ieškant pavadinimo, Paleontologija), nes juose jaučiamas kūrybinis procesas kartais tampa savotiška kūrybos priešingybe. Paprastai sakome, kad poeto vaizduotė daiktams suteikia gyvybingumo žymių. Kėkštas, tačiau, pavyzdžiui "Melancholijoj", daiktams gyvybę atima. Jis viską permąsto neigiama prasme, lakštingalą paverčia žvirbliu, tango — laidotuvių maršu ir t.t. "Vasaros pabaigoje" Kėkštas siekia šį neigiamą procesą apibūdinti ir sugestionuoja, kad kūrybinės vaizduotės bei žodžio krizė yra ne jo individuali, bet visus palietusi gyvenamojo laiko problema. Kėkštas prisimena "didelę šventę", poeto dar pavadinamą debesų ir dangaus pakilimu. Ji, be abejo, ženklina minties polėkį taip, kaip jį supranta poetas. Tai žmogaus galia sapnuoti ir tuo būdu žodžiams suteikti ypatingos, nekasdieniškos — poetinės — prasmės, kuri mums pulsuoja tarsi žodžius pripildžiusi gyvybė. Žodžių bei vaizduotės šventę žmonės prarado, Kėkšto žodžiais, žmonės debesų pakilimą "akyse sugriovė". Todėl jų žvilgsniuose dabar yra badas, dumblas; prie kelio griuvėsių tik "sapnų griaučiai". Poeto sąmonėje įsirėžia aštrus klausimas: "ar ištarsime žodį, kuris / bus akmuo ir ugnis, gesinanti naktį?" (V, 9). Poetas abejoja, ar žmogus, sapnus savyje sunaikinęs, ras jėgų kalbėti tikrovę transformuojančia kalba. "Ieškant pavadinimo" abejones pakelia į skundą: "kaip pavadinti / žodžiais neišsakomą skausmą?" (V, 9). Poetinio žodžio problematika čia kiek glaudžiau susiejama su gyvenamuoju laiku. Kėkštas laiką aptaria į žmogų artėjančio "nakties nelaimių skardžio" vaizdu ir teigia, kad šitokios tikrovės fone žmogus stovi be žodžio, savęs ir tikrovės daiktų nepavadinęs, pats sau svetimas: "Taip sunku jam viską įminti. / Kai nevalia vyno vynu, / duonos duona, / kelmo kelmu vadinti" (V, 9). "Ieškant pavadinimo" iškeltą žodžio bejėgiškumo mintį galima dar aptarti Kėkštui artimo ir jam gerai pažįstamo Czeslaw Miloszo žodžiais. Įvade į Kėkšto parengtą savo poezijos rinktinę (Epochos sąmoningumo poezija) Milosz aiškina, kad tarp žodžio ir egzistencijos visada yra nelygumas, poetų ypač juntamas krizės laikotarpiais, kai dėl šiurpių pergyvenimų neįmanoma išlaikyti "tikėjimą į žodžio vertę"2. Miloszo teigimu, "juo daugiau netikėtų patyrimų . . . tikrovė mums teikia, tuo aiškiau jaučiame, kad mes grojame fleita įšėlusių gaivalų akicaizdoje".3 Kėkštas, savo gyvenamąjį laikotarpį sąmoningai suvokęs, pats daug pergyvenęs poetas, žodžio ir tikrovės nelygumą juto tiek stipriai, kad jis ne kartą abejojo, ar šio laiko sukrėtimų akivaizdoje poezija išvis yra įmanoma.

Kaip Cz. Milosz, kaip Kėkšto bendraminčiai Žemės antologijoj dalyvavę poetai, Kėkštas siekė ištrūkti iš siauro subjektyviųjų emocijų bei apmąstymų rato. Jis plačiai atsivėrė savo laikmečiui, skatinamas ne politinio intereso ar patriotinių jausmų, spėjame, ne metafizinio nerimo, bet giliai pajusto susirūpinimo žmogumi. Tai jo poezijai duoda ypatingos šilumos bei humaniškumo, o taip pat ir žvilgsnio platumo, kurį galima laikyti epochos sąmoningumu, kaip šį terminą suprato Milosz. Tačiau į poezijos centrą Kėkštas vis dėlto iškėlė subjektyviąją viziją. Nors jis atsivėrė laiko problemoms ir tematikai, jis neieškojo autentiškų gyvenamojo laiko spalvų, nepiešė modernaus miesto vaizdų, nesistengė sukurti betarpiškos įvykių ir istorijos patirties įspūdžio. Jis savo poeziją atrėmė į svajonę, daug dėmesio skyrė vidiniams ieškojimams, norėjo atspėti vaizduotės mįsles ir paskutiniaisiais metais bandė įeiti į sąmonės ir pasąmonės pasaulį. Sapną ir svajonę Kėkštas suprato ne emocijų prasme, bet kaip prizmę, kuri plačiai atsiveria pasaulio reiškiniams, juos per save perlaužia, jiems suteikdama naujo švytėjimo — spalvų, kurios neegzistuoja nei pasaulyje, nei poeto sieloje. Šitokia pažiūra, žinoma, nėra originali. Ji būdinga daugeliui poetų, kartais net tiems, kurie kritikų ir skaitytojų yra laikomi savistabos lyrizmo atstovais. Tačiau Kėkštas kūrinio naujumui bei jo nepriklausomumui suteikė ypatingą akcentą. Jis, pavyzdžiui, nuosekliai ir atkakliai, ir savo estetinėse pažiūrose, ir poetinėj praktikoj, siekė išsiveržti iš to dualistinio požiūrio, kuris kūryboje mato du momentus, pergyvenimą ir jo išraišką, ir taip kūrybą paverčia patirties refleksija. "Traktate apie spalvas" Kėkštas aiškina, kad simbolistų tendencija spalvą suprasti ženklo prasme menininkui iš tikrųjų yra svetima4. Spalva menininką ne tiek nukreipia į kitą realybę ar reiškinį, kiek ji žavi tuo, kuo ji yra — savo spalvingumu. Šią mintį Kėkštas pritaiko poezijai ir, cituodamas poetą Archibald MacLeish, teigia, kad eilėraštis turi ne reikšti, bet būti. Jis Kėkštui yra realybė gimstanti pačiame rašymo procese; jis yra, o ne atspindi. Jis gyvas savu gyvenimu, bet ne todėl, kad būtų poeto gyvybės dalininku. Kėkštas pripažįsta, kad poezija išauga iš poeto patirties, ir todėl savo kūrybos pobūdį dažnai aiškina asmenine patirtimi. Tačiau jis taip pat randa, kad kūrybos momentu poetas nuo asmeninės patirties nutolsta; jis ištrūksta iš situacijų, kuriose jis gyvena ir mintį nukreipia į kitą polių — į objektą, į pajustą ar įsivaizduotą idealą, kuris jam tampa jo kūrybinių pastangų tikslu. Šis Kėkšto pajutimas tiek stiprus, kad jis veikia stilių ir poetui duoda visą eilę lyrikams svetimų savybių. Kėkštas, pavyzdžiui, stropiai išjungia forminius elementus, kurie skaitytoją nukreipia į kūrėją. Jis griežtai kontroliuoja muzikinį elementą, jam neleidžia išsivystyti į melodijas ir tuo būdu išardo tą vidinio jausmų tekėjimo įspūdį, kurį mums paprastai perduoda melodingo sakinio intonacijos. Jis ieško sintaksinių formų, kurios neišduotų kūrėjo rankos ir todėl vengia vartoti būdvardžių ar jiems priskiria neigiamas prasmes. Jis ypač remiasi daiktavardžių ir veiksmažodžių kombinacijomis ir taip sustiprina įspūdį, kad žodžiai ar jų deriniai yra savarankūs, gyvi sava dinamika, tarsi jie būtų medžiaga (daiktavardis) ir jėga (veiksmažodis . sulietos į vieną. Panašiai yra su Kėkšto eilėdara. Jis laisvai eiliuoja, eilutes sukarpo taip, kad jų ritmika prieštarautų loginės minties tekėjimui, paprastai atsisako rimo. Todėl nejaučiame, kad sakinys sektų kūrėjo ar tradicijos iš anksto nustatytu modeliu. Jis daugiau vystosi spontaniškai. Nors poetas į mus kalba pirmuoju asmeniu, jo žodžiai neturi vidinio išnešiojimo bruožų. Jie yra projektuojami į išorę; jie atitrūksta nuo eilučių ir taip stilistinėje plotmėje atkartoja Kėkšto esminę minti, kad poezija yra ne pergyvenimų išraiška, bet šuolis į priekį, į kitą sferą, kurią poetas supranta idealo prasme.

Nei kritikų, nei skaitytojų tarpe Kėkštą^ nesusilaukė ypatingo pripažinimo. Kelios recenzijos ir proginiai paminėjimai, įdomios, bet suglaustos A. Greimo pastabos Literatūros Lan~ kuose, trumpas įvadas į Ramybė man, kiek ilgesnė, poetą teigiamai vertinanti rinkinio Diena naktin (bendras Rudens dugnu ir Staigaus horizonto leidimas) užsklanda — tai maždaug viskas, kas apie Kėkštą yra parašyta išeivijoje. Lietuvoje Kėkšto taip pat, tur būt, nerasime populiariųjų poetų eilėse. Nors jo kūryba sudomino, o gal ir paveikė kai kuriuos jaunesniųjų lyrikų, ji nesusilaukė išsamesnių kritinių įvertinimų. Lietuvių literatūros istorijos ketvirtasis tomas Kėkštą apibūdina tik skubotais, bendro pobūdžio brūkšniais, pamini kelis biografinius faktus, poetui pripažįsta modernistinį braižą, pastebi, kad jo kūryba skatino jaunesniuosius poetus gilinti psichologinės analizės meną, tačiau jam skiria tik vieną pastraipą, kai tuo tarpu visa eilė silpnesnių poetų yra analizuojami atidžiai ir išsamiai. Spėjame, kad skaitytojai, bent išeivijoje, Kėkšto nepažįsta ar teturi blankų jo poezijos ir asmenybės vaizdą. Tai poetas, kurio pavyzdžių lengvai randame antologijose, tačiau jų mažai skaitome, dar mažiau atsimename, poetą pamirštame, neradę patogių sąvokų jo kūrybai apibūdinti.

Šitoks ribotas ar paviršutiniškas dėmesys nevisiškai atitinka Kėkšto meninę bei istorinę vertę. Nors savo kūrybos kiekybe ir kokybe Kėkštas negali lygintis so tokiais poetais, kaip Aistis ar Radauskas, jis turi ryškų ir autentišką talentą, originalią pasaulėjautą, išmąstytą estetinį požiūrį, kuris yra nuosekliai išlaikomas praktinėj plotmėje, griežtas estetines normas, kurios poetui neleidžia nukrypti į lengvo pobūdžio poeziją, pagrįstą tik jausmo išraiška. Tereikia pažvelgti į tokius Negyvo angelo dainos ciklo eilėraščius, kaip "Nu au soleil noir" ar "Mirusiojo rožės", ir įsitikinsime, kad stipriausiuose kūriniuose Kėkštas sugebėjo nueiti toli į dvasinę gelmę, rasti tikslų ir konkretų žodį, kuris mus nukreipia į vaizduojamo įspūdžio branduolį, pervesti abstrakčias sąvokas per aštrių išgyvenimų sferą, į estetines problemas pažvelgti bendrųjų žmogaus rūpesčių perspektyvoje. Istoriniu požiūriu Kėkšto poezija yra nepakartojama, susiformavusi tuo metu, kai lyrikai, atmetę kai kuriuos savistabos lyrizmo dėsnius, ieškojo atsiremti į naują pagrindą. Ji turi ir romantinių, ir modernių tendencijų. Nuotaikų svyravimai, aštrūs kontrastai, svajonės kultas, intensyvūs ieškojimai, polinkis kalbėti pirmuoju asmeniu ir taip į eilėraštį įvesti savąjį "aš" — visi šie bruožai parodo, kad Kėkšto kūrybos šaknys yra įaugę jei ne į siaurai suprastą klasikinį romantizmą, tai į romantizmo poveikio dėka susiformavusias estetines bei pasaulėžiūrines tradicijas. Iš kitos pusės, Kėkštas turi moderniai poetinei sąmonei būdingų bruožų. Jis, matėme, pabrėžia meninio kūrinio autonomiją, ieško naujos vidinio ir objektyviojo pasaulių sintezės, pajudina savo laiko tematiką, atsiveria žmogaus egzistenciniams rūpesčiams ir į savo kūrybos centrą iškelia itin modernią laisvės ir mirties problematiką. Vienur kitur Kėkšto poetinis mąstymas pasiekia stiprios egzistencinės įtampos ar didelio minties apibendrinimo laipsnio, ir tai kiek primena Nyką-Niliūną ar Mackų: jaučiame, kad esame priėję prie ribos, už kurios prasideda Nykai-Niliūnui ir Mackui būdingi būties ir nebūties, laisvės ir mirties pergyvenimai. Kėkšto pažiūra į poetinį žodį bei jo ribotumą taip pat yra modernistinė tendencija; ją būtų galima lyginti su Mackaus iškeltomis problemomis. Stiliaus ir formos atžvilgiu Kėkštas yra modernus, ypač savo paskutiniuose kūriniuose (pvz. Negyvo angelo dainos cikle), nes jis čia operuoja laisvu eiliavimu, ritmu, kuris išryškina priebalsius ir išardo sakinio melodingumą, vaizdais, kurie siekia panaikinti nuotolį, skiriantį pergyvenimą ir jo išraišką. Kėkšto kūrybos evoliuciją galima laikyti staigiu šuoliu iš tradicinių metodų bei pasaulėjautos į modernistinius polinkius.

Kaip tad išaiškinti, kad Kėkštas, turįs savitą spalvą ir neginčijamą meninę vertę, išliko palyginti mažai žinomas? Viena priežasčių būtų gyvenimo sąlygos, poetą pokario metais ir iki šių dienų atitolinusios nuo lietuvių visuomenės. Karui pasibaigus, Kėkštas atsidūrė Italijoj, kiek vėliau emigravo į Argentiną; nors jis čia dirbo ir rūpinosi lietuvių poezija, jis negalėjo sumegzti glaudžių ryšių su išeivijos skaitytoju ir taip liko neįvertintas, nepastebėtas. Šiuo metų, gyvendamas Lenkijoj (karo invalidų namuose), jis ir vėl teturi ribotą kontaktą su lietuviais poetais ir publika. Tačiau Kėkšto menko populiarumo priežasčių galima paieškoti ir jo kūryboje, ypač jo kūrybos įvairume ir nelygume. Nors Kėkštas rašė negausiai, jis ne visur pasiekė aukštą meninę vertę, ir todėl šalia tokių įsimenančių kūrinių, kaip "Negyvo angelo daina" ar "Nu au soleil noir", randame tokių, kurie mums nepalieka stipresnio įspūdžio. Nors jo temų ir emocinių spalvų skalė yra palyginti siaura, stilistinio ir meninio apdirbimo atžvilgiu Kėkštas yra tiek nelygus, tiek įvairuojantis, kad kai kurie eilėraščiai tarsi ne jo parašyti. Tai, žinoma, skaitytoją dezorientuoja, išblaško, juo labiau, kad Kėkštas, neturįs tokio skambumo, kaip Aistis ar Brazdžionis, neįsimena. Kėkštą perskaičius, sunku įvairius įspūdžius suvesti į vieną ir rasti apibendrinančią sąvoką, kuri apimtų ryškiuosius poeto pasaulėjautos bei stiliaus bruožus ir mums kaip poetą susumuotų.

Baigdamas įvadą į savo kūrybą, C z. Milosz prisipažįsta, kad jam artimiausios tos poemos, kurių jis nėra parašęs, bet galėtų parašyti: "jeigu būčiau toks poetas koks norėčiau būti"5. Kėkšto poezija mums palieka panašų nepilnumo, neatbaigtumo įspūdį. Čia visa dvelkia neišsipildžiusiais troškimais, sapnais, kurie tuoj pat nublunka, gyvenimu, kuris, Kėkšto žodžiais,, yra negyventas (V, 9). Poeto troškimams pakartotinai atsiliepia tuštuma, ne gimtų namų ar vaikystės sodų vaizdai, ne mylimo žmogaus veidas ar kuris kitas idealą išreiškiantis motyvas. Tik išskirtinai, gal tik viename kitame ankstyvųjų ar pokario metų eilėraščių poeto emocija susitelkia ties vienu objektu, jam suteikdama siekiamo idealo bruožų. Paprastai, neradus atgarsio, emocija išsisklaido, poetui parodo viską gaubiančią nebūtį ar sugrįžta atgal į poetą ir jo širdy sapnus "it kirminas griaužia ir griaužia" (E, 131). Visa tai skaitytojui pakiša mintį, kad Kėkštas, daug pasakęs, daug neįstengė pasakyti ir nesukūrė tokių eilėraščių, kokių tikėjos. Kodėl? Viena priežasčių būtų sunkios Kėkšto gyvenimo sąlygos, nuovargis ir paskutiniaisiais keliolika metų visiškas invalidumas. Antrosios priežasties tektų paieškoti Kėkšto ištisai neigiamuose santykiuose su laiku, tiek su esamuoju laiku, tiek su praeitimi. Laiko tekėjimas Kėkšto sąmonėje visada sukelia aštrų, mintį pakertantį nerimą. Praeitis poetui taip pat nemiela: tai mirusių reiškinių, tai skausmingų asmeninių išgyvenimų sfera. Todėl poetas, neįstengęs įsiterpti nei į dabartį, nei į praeitį, mintį nukreipia ateitin, laikydamas tikrąja poetine dimensija ateitį, o ne praeitį ar fantaziją. Šitaip Kėkštas išvengia laiko skausmo, bet jis taip pat poetinę mintį atremia į realumo neturinčią sferą. Tai, kas regima ateities perspektyvoje, tėra geidžiama bei siekiama realybė — idealas, kuris visada poetui pasilieka priekyje: poetas į jį eina, tačiau jo nepasiekia ir todėl kenčia nerealizuotų troškimu kančią. Si ir yra Kėkšto centrinė, poetą taip įskaudinusi ir iškankinusi dilema. Į kokią erdvę, į kurį laiką atremti svajonę? Kėkštas, kaip Mackaus Jureko motina, prašė esamo laiko, bet laikas sustingo ir užlūžo. Jis atsisuko į praeitį, bet praeitis liko nebylė ar poetui pelėsiais pakvipo (SH, 43). Jis žvelgė ateitin, o ši svajonę pavertė nepasiekiama; paskutiniaisiais metais — nebūties ženklu:

Taip moteris ir meilė mums pavirsta į mirties paveikslą.
O aš, po jos vualiu matęs naktį,
o mano meilė, kietom lūpom
prisiglaudusi prie tos nakties krūtų —
tai pelenai, po visą dangų ištaškyti,
po vėsų universą, žvaigždėmis.
Žvaigždėm, žvaigždėm, žvaigždėm
lyg snaigėm lyja į mane naktis.
Graži, tyra, kaip moteris, man sprogo rožė.

Ir iš visų,
paliktų sodų, kapinių, ir rudenų naktų,
aušrų, saulėlydžių, pavasarių rytų,
varinės rožės kyla,
pavargusios ir alpstančios po mano pirštais,
kurie tiesias nepailstamai,
aistringai į savo lėtą mirtį.

(E, 133-134)


1. Straipsnyje naudojami šie sutrumpinimai: TG — Toks gyvenimas (Juozas Kėkštas, Etapai, Bielefeld, 1953); E — Etapai; RD — Rudens dugnu (bendroji Rudens dugnu ir Staigus horizontas rinktinė Diena naktin, Buenos Aires, 1947); S H — Staigus horizontas (bendroji Rudens dugnu ir Staigaus horizonto rinktinė Diena naktin, Buenos Aires, 1947); RM — Ramybė man (New York, 1951); V — Varsnos, 1972, Nr. 9-10.
2. Czeslaw Milosz, Epochos sąmoningumo poezija, red.
Juozas Kėkštas, Buenos Aires, 1954, p. 11.
3. Ibid.
4. Varsnos, 1972, Nr. 9-10, p. 8.
5. Milosz, Epochos sąmoningumo poezija, p. 11.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai