Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Dr. Leonas Bistras PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Girnius Juozas   

Filosofija pralaimėjo, politika laimėjo


Dr. L. Bistras, grįžęs iš Sibiro tremtfilosofiją ir visuomeninius mokslus".

Kaune spalio 18 mirė dr. Leonas Bistras, nepriklausomos Lietuvos buvęs ministras pirmininkas, krikščionių demokratų pagrindinis šalia prel. M. Krupavičiaus lyderis, vienas pirmųjų ateitininkų.
Buvo gimęs 1890 spalio 20, tad mirė pora dienų prieš sulaukdamas 81 metų amžiaus. Gimė už Lietuvos, Latvijoje, kur į Liepoją buvo emigravęs jo tėvas, paprastas bežemis Šeduvos parapijos darbininkas. Liepojoj ėjo ir mokslą, 1911 baigdamas gimnaziją. Aukštajam mokslui išvyko Šveicarijon: 1911 stojo į Ženevos un-tą studijuoti medicinai, bet 1912 persikėlė į Fribourgo un-tą filosofijos studijoms. Vėl apsisprendęs už mediciną, po atostogų Lietuvoje nebegrįžo Šveicarijon, o stojo į Estijos Tartu un-tą.

Karui prasidėjus, tuoj buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. 1915 pavasarį, kaip buvęs medicinos studentas, buvo leistas eiti felčerio pareigas, o vėliau Bobruisko karo ligoninėj išlaikė reikalingus egzaminus, formaliai gavo felčerio laipsnį ir buvo paskirtas į 226-ją karo lauko ligoninę Galicijon. Su ta ligonine po pirmyn-atgal stūmimosi atsidūrė Ukrainoj Sinčos miestely. Ten sulaukė ir bolševikų revoliucijos.

Kai tik galėjo, dar Rusijoje L. Bistras įsijungė į visuomeninę veiklą. Voroneže kurį laiką su kun. M. Krupavičiumi faktiškai redagavo "Lietuvių balsą", kol oficialusis redaktorius kun. J. Jasienskis pastebėjo, kad jiedu tą laikraštį iš pažangiečių tautininkų pavertė krikščionių demokratų organu. Kaip M. Krupavičius vėliau juokavo, "ši komedija virto tragedija: vieną gražią dieną iš redakcijos išvaro mane ir Bistrą" (Ateitis, 1930 nr. 1. p. 37). Jo paties žodžiais, Voroneže 1918 m. pradžioj skaitė "nemaža paskaitų" ateitininkams. Ten kilo ir Katalikiškosios akcijos, vėlesniu terminu, Katalikų veikimo centro mintis. Pradžioj apsispręsta sudaryti tos akcijos fondą ir jo valdybon išrinkta pirmininku M. Krupavičius, sekretoriumi L. Bistras ir iždininku V. Endziulaitis. Tuo reikalu M. Krupavičius ir L. Bistras parengė atsišaukimą, numatytą plačiai paskleisti Rusijos lietuviuose, bet bolševikų tuojau pat konfiskuotą. Atsišaukimą pasirašiusiems Krupavičiui ir Bistrui teko skubomis Voronežą palikti. (Apie tai šiek tiek žinių teikia Bern. Žukausko atsiminimų knyga "Pirmojo pasaulinio karo tremty, 1961, 104-108.)
Pagaliau 1918 liepos mėn. L. Bistrui pavyko Gomelyje įsiprašyti į vokiečių pabėgėlių transportą ir su juo palikti Rusiją. "Rugsėjo 8 dieną buvau jau Liepojoje, o po savaitės atvykau į Kauną".

Svetur gimęs ir mokslus ėjęs, Leonas Bistras skubėjo tėvų žemėn, būdamas jau 28 metų vyras. Dar vokiečių kariuomenei tebesant Kaune, su V. Endziulaičių ėmėsi organizuoti Kauno miesto savivaldybę — sudaryti 70 asmenų komitetą, kuris vėliau pravedė jau tikros miesto tarybos rinkimus. Drauge su Endziulaičių jiedu ir gyveno Šv. Kazimiero draugijos namuose, bet greit juodu išskyrė Endziulaičio mirtis. L. Bistras buvo prie jo mirties valandą ir parašė jautrų nekrologinį atsisveikinimą (iš "Ateities" perspausdintas P. Maldeikio redaguotame leidiny "Vytautas Endziulaitis", 1965, p. 99-102). Kai 1919 Lietuvos vyriausybė persikėlė iš Vilniaus Kaunan, L.Bistras kurį laiką buvo Spaudos iuro vedėju ir tuo pačiu oficiozo "Lietuvos" vyr. redaktoriumi.

Tačiau, nors ir buvo galima pradėti karjerą, L. Bistras neužmiršo, jog reikia dar baigti mokslus. "Tų pačių metų (1919 — J. G.) rudenį išvykau į užsienį baigti mokslo. Iš pradžių į Šveicarijos Fribourgą įvažiuoti leidi-} mo negavau, dėl to teko apsistoti vokiečių Freiburge. Gavęs leidimą, persikėliau į Šveicariją, kur
1920 m. sausio 10 d. Friburgo katalikų universitete išlaikiau baigiamuosius egzaminus ir apgynęs disertaciją —. 'Vladimiro Solovjovo
moralinė filosofija' — gavau daktaro laipsnį" (pasikalbėjimas su L. Bistru "Ateityje", 1930 nr. 6-7). Taigi užsitęsęs mokslas buvo nuostabiai greitai baigtas. Ligi tolei L. Bistras buvo studijavęs tik trejus metus, iš kurių filosofiją tik pusmetį ar metus. Matyti, buvo daug pats prasilavinęs, kad iš karto galėjo išlaikyti filosofijos daktaro egzaminus. Disertacija, tur būt, buvo jau vėliau rašoma, nes visur nurodoma, kad filosofijos daktaro laipsnį gavo 1921. Vokiškai parašyta disertacija turėjo antraštę: Die Rechtfertigung des Guten oder Die Moralphilosophie W. Solovjoff s, išleista Kaune 1922 Ūkio Banko (tad greičiausiai paties autoriaus). Tai kuklus 90 puslapių leidinys, kuris ir liko dr. L. Bistro vieninteliu filosofiniu veikalu.

Dar iš Šveicarijos ar ką tik grįžęs Lietuvon, Bistras 1921 perėmė redaguoti "Ateitį" ir ją redagavo ligi 1923 nr. 5-6 (imtinai). Tuo metu įsikūrus Lietuvos universitetui, nuo 1922 rugsėjo 1 dr. L. Bistras buvo pakviestas docentu ir filosofijos sistemos katedros vedėju Teologijos-filosofijos fakultete. Tas pareigas jis ir ėjo visą laiką ligi sovietinės okupacijos. Iš pat pradžių dėstė gamtos filosofiją ir teisės filosofiją, vėliau dar perėmė etiką, teo-diciją, filosofijos įvadą, logiką. Nė iš vienos šių sričių nepaskelbė nei knygų, nei straipsnių. Tačiau dėstytojas buvo geras. Tiesa, jo kursai buvo vadovėliškai elementarūs (atremti į vieną kurį vokiečių ar prancūzų veikalą), bet išdėstomi aiškiai ir sistemingai. Klausydamasis Bistro paskaitų, jautei jo stiprų logišką protą ir jau po daugelio metų apgailestauji, kad filosofijai jis teskyrė tiek dėmesio, kiek reikėjo docento pareigoms atlikti.

Kai 1930 "Ateities" bendradarbis paklausė dr. L. Bistro, kodėl jis iš pradžių ėmėsi medicinos, po to filosofijos ir vėl medicinos, kol baigė filosofiją, Bistras taip atsakė: "Sunku pasakyti. Mediciną dėl to ėmiau studijuoti, kad rusų laikais mediko profesija buvo beveik vienintelė laisva profesija, kuri% buvo galima praktikuoti Lietuvoje. Didesnį asmenišką palinkimą iš pat mažumės turėjau prie filosofijos ir visuomeninių mokslų. Jei aplinkybės būtų leidę, tai mediciną būčiau baigęs kaip materialinio pragyvenimo bazę, o taip pat būčiau studijavęs

Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad dr. L. Bistrui "materialine pragyvenimo baze" tapo filosofija, o centrinę vietą jo gyvenime užėmė politika. Ir būtent taip pagrindinai užėmė, kad visus savo darbus išvardydamas, jis tik ant galo lyg užmiršęs prisimena ir filosofijos dėstymą universitete: "be to,. . . skaitau paskaitas" (su tuo pačiu "be to" jo filosofijos docento . pareigos prisimenamos ir toj biografijoj, kuri buvo duota spaudai 1939, jam vėl tapus švietimo ministru).
Kai pagauna politika, sunku iš jos išsiplėsti' ir filosofui. O dr. L. Bistras drauge buvo ne tik filosofijos docentu paskirtas, bet ir poli-tikon įtrauktas: Jau nuo 1918 (ne nuo 1910, kaip kartojama) jis buvo pradėjęs veikti krikščionyse demokratuose, be to, prisidėjęs prie Darbo federacijos suorganizavimo. O tais pačiais 1922 metais, kai buvo kviečiamas filosofijos docentu, spalio 10-11 rinkimuose buvo išrinktas I seimo krikščionių demokratų atstovu. Savo ruožtu šis seimas jį išsirinko savo pirmininku. "1923 m. patekau į antrąjį seimą. Tais pačiais metais 1923) pirmą kartą buvau švietimo ministeriu. Nuo to laiko iki
26 m. pakaitomis buvau tai seimo pirmininku, tai švietimo ministeriu (3 kartus)". Švietimo ministru dr. L. Bistras buvo nuo 1923.VI.29 ligi 1925.II.4 dviejuose E. Galvanausko ir A. Tumėno kabinetuose. 1925 m. vasario ziėn. sudarytam V. Petrulio kabinetui po 7 mėnesių atsistatydinu-. 1925 rugsėjo 25 ministrų karinėtą sudarė pats Bistras, drauge pasiimdamas krašto apsaugos ministeriją, o nuo 1926.IV.21 (pasitraukus į vyskupus skiriamam M. Reiniui) ir užsienio reikalų ministeriją. Šias pareigas ėjo ligi atstatydinimo 1926.V.31 po krikščionių demokratų pralaimėtų III seimo rinkimų. Į po gruodžio 17 perversmo sudarytą A. Voldemaro kabinetą Bistras vėl įėjo švie-ministru, tačiau netrukus, atsistatydino, kai tautininku daugumos vyriausybė nesiryžo krašto vesti atgal į demokratinį režimą.

Autoritetiniam režimui įsigalėję, dr. L. Bistras nebeturėjo gamybės toliau pasireikšti kaip valstybės vyras. Tačiau dėl to jis neužsidarė tik pragyvenimo tarnyboj, kaip nevienas iš buvusiųjų politikų. Priešingai, kaip tik tomis nedėkingomis aplinkybėmis 1927 jis perėmė krikščionių demokratų partijos vadovybę ir jos centro komitetui pirmininkavo ligi pat sovietinės okupacijos (partiją vėliau uždarius, neviešai). Nebuvo tai nominalinės pareigos, nes dr. L. Bistras jas susiejo su dienraščio "Ryto" išlaikymu. Buvo jo vyr. redaktoriumi (pagal LE, nuo 1929, ir, kaip Leono XIII fondo pirmininkas, rūpinosi ir jo leidimu. Bistro pastangomis "Rytas" ėjo ligi 1936 m. vasaros, kai jį pakeitė jaunųjų katalikų intelektualų "XX amžius". Prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės sutemoms 1939 m. pavasarį dr. Leonas Bistras vėl buvo pakviestas į gen. J. Černiaus kabinetą švietimo ministru (1939.111.28 — X1.21). Prezidentui A. Smetonai tokia stipri ir savarankiška asmenybė, kokia buvo dr. L. Bistras, savaime atrodė lyg akibrokštu. Kaip to kabineto kolega gen. K. Musteikis rašė, dr. L. Bistras turėjo "aiškų nusistatymą, visur jo laikėsi, buvo atviras ir niekam nepataikavo"; o kai prezidentas panoro į Šiaulių gimnazijos direktorius į-piršti becenzį mokytoją, Bistras nepaklausė ir "santykiai tarp Prezidento ir Bistro nutrūko" (Prisiminimų fragmentai, 1970, p. 39-40). Todėl naujame ir jau paskutiniame nepriklausomos Lietuvos A. Merkio kabinete dr. L. Bistro nebebuvo. Užgriuvusio likimo niekas gal nebebūtų galėjęs pakeisti, bet vargu ar vyriausybės paskutinis posėdis būtų buvęs toks košmariškas, jei jame būtų dalyvavęs dr. L. Bistras.

Aštrus ir blaivus protas, kuris dr. L. Bistrą palenkė filosofijos studijom, jį darė ir gerą politiką. Ką pralaimėjo filosofija, tą laimėjo politika. Mūsų politikuose dr. L. Bistras buvo pirmose eilėse ir savo blaiviu kritiškumu, realiu padėties suvokimu, ir savo nesavanaudiškumu, idealistiniu nusiteikimu.

Nors daugiausia dr. L. Bistras savo sielos skyrė politinei veiklai, , nemažai dirbo ir kito visuomeninio darbo. Ypač pažymėtinas jo įnašas ateitininkų sąjūdyje.
Besimokydamas Liepojos gimnazijoj, L. Bistras jau 1908 buvo suorganizavęs katalikų moksleivių būrelį. Kai įsižiebė ateitininkų sąjūdis, tuojau į jį įsijungė, ir "Ateičiai" rašydamas, ir su paskaitomis lankydamas besiorganizuojančias ateitininkų kuopeles. "Po kartą ir daugiau esu aplankęs Marijampolės, Mintaujos, Kauno, Dorpato ir kt. kuopas". Kan. P. Dogelis savo atsiminimuose "Mano gyvenimo prisiminimai" (1936) ne be pagrindo jį mini tuoj po Dovydaičio: "Gražiai kalbėdavo ir Bistras". Galime pridurti, kad Bistro atveju "gražiai" reiškė ne retoriškai, o turiningai, be puošmenų, bet pagauliai. Pirmajame ateitininkų kongrese Kaune 1920 jis pirmininkavo prezidiumui; kai kongresą pasveikino iš Romos atvykęs kun. N. Turehi (vėliau parašęs knygą apie Lietuvą), Bistras jam atsakė irgi lotuniškai. 1921-23 pats redagavo "Ateitį". 1927 persiorganizavus į Ateitininkų federaciją, buvo išrinktas į jos garbės teismą. Trečiajame ateitininkų kongrese 1930 pateko į vyriausią tarybą. Itin glaudžius santykius palaikė su ateitininkų studentų visuomenininkų vienetais, "Kęstučio" korporacija ir "Vytauto" klubu, kuriuose dažnai skaitė paskaitas. Buvo išrinktas šių vienetų garbės nariu.

Nepriklausomybės pradžioje daug dirbo ir pavasarininkuose. 1922 pirmininkavo visai pavasarininkų sąjungai. "Be to, buvau K. V.C. (Katalikų veikimo centro — J.G.) pirmininkas", reikia spėti, apie tą patį laiką.

Kaip sakyta, savojoj filosofijos srityje dr. L. Bistras nepaskelbė nė vieno straipsnio. Tačiau aplamai plunksnos jis nesibaimino. Pradėjus eiti "Ateičiai", buvo vienas iš uoliųjų jos bendradarbių: per trejus metus (1912-14) parašė 8 straipsnius. Apie tiek pat jų parašė ir tais metais, kai pats tą laikraštį redagavo. Dirbo ir redaktoriaus darbą. Apie 1913-14 trumpą laiką šio darbo pabandė "Viltyje". Rusijoje, kaip minėta, trumpą laiką buvo "Lietuvių balso" redakcijoj. Nepriklausomybės—pradžioj- buvo tapęs "Lietuvos" vyr. redaktoriumi. Kurį laiką (apie 1921) redagavo "Laisvę", o vėliau buvo ilgametis "Ryto" dienraščio vyr. redaktorius ir leidėjas. Rašė ir jį pakeitusiame "XX amžiuje". Buvo išsispeciali-zavęs puikiu politiniu publicistu, ypač tarptautinei padėčiai analizuoti. Šios rūšies straipsniams dažnai naudojo dr. A. Pakalniškio slapyvardį.
Išvertė tris popiežių enciklikas: Leono XIII Rerum novarum (1921, antras leidimas 1931) ir Graves de communi (1928), Pijaus XI Quadragesimo anni (1931). Jo paties atskirų leidinių enciklo-pinėse biografijose neduodama. Tačiau 1929 metų pasikalbėjime "Ateityje" dr. L. Bistras nurodė: "Po karo parašiau keletą brošiūrėlių ('Sąžinės laisvė' ir kt.)". Gal būt, jos buvo išleistos slapyvardžiais, todėl ir yra likusios nežinomos.

Daug Lietuvai nusipelnė dr. L. Bistras, ypač skiepydamas demokratinę mintį (demokratišką nusistatymą išsinešiau iš šeimos. Demokratinė tvarka man yra natūrali"). Bet pats į savo darbą žvelgė kukliai: "Gyvenimas planų dažniausiai visai nepaiso. Mano norai iki šiol neįvyko, manau, kad ir ateityje neįvyks. Iki šiol teko dirbti ne tie darbai, prie kurių širdis traukė, bet tie, kuriuos momentas vertė".
Kai Lietuvą užplūdo sovietiniai okupantai, dr. L. Bistras neturėjo iliuzijų, koks likimas laukia, bet nebėgo užsienin, o liko kentėti drauge su visa tauta. Kaip liudija J. Matulionis "Tėviškės žiburiuose" (1971.XI.11) dr. L. Bistras kartą taip taręs: "Na, ir ką? Pagyvenom, paūžėm, o dabar laikas atgailai". Jis pats buvo asketinio nusiteikimo žmogus, "paūžėm" išsakė daugiau visus. Per pačią pirmąją 1940 liepos mėn. areštų bangą buvo suimtas ir dr. L. Bistras. Iš drauge su juo kalėjusio gen. P. Kubiliūno pasakojimų J. Matulionis prisimena, kad dr. L. Bistras buvęs nuostabiai ramus, niekad neprarandąs pusiausvyros ("būdavo arba miega, arba meldžiasi"). Dvasinė jėga ir stipri sveikata išlaikė jį gyvą ir Sibire, į kurį buvo išgabentas prieš karo pradžią. Iš Sibiro buvo leistas grįžti 1955 ar 1956 m., jau sveikatos netekęs žmogus. Vis dėlto dar išgyveno keliolika metų ir sulaukė gilios senatvės. Kauniškiai lietuviai žinojo, ką jie sutikdavo. Vienas Lietuvoje besilankusiųjų pasakojo, jog buvo parodytas, kad tas gatvėj sutiktas žmogus yra dr. L. Bistras. Lyg nebuvo jo tik okupantams: buvusiam Lietuvos ministrui pirmininkui ir ilgamečiam filosofijos docentui sovietinėj enciklopedijoj neskirta nė eilutės. Bet lietuvių patriotų atmintyje dr. Leonas Bistras išlikęs gyvas kaip vienas pačių šviesiųjų nepriklausomos Lietuvos valstybės vyrų. Amžiną jam atilsį!
Juozas Girnius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai