Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Pekino - Maskvos santykių įtaka Lietuvos klausimui PDF Spausdinti El. paštas
Parašė GURECKAS ALGIMANTAS P.   
Šis pranešimas, jį kiek sutrumpinus, buvo skaitytas JAV Lietuvių Bendruomenės studijų dienose, 1971 gruodžio 11 Filadelfijoj.


Jei žvelgsime atvirai ir be iliuzijų į Lietuvos laisvės klausimo padėtį tarptautinėje plotmėje, turėsime pripažinti, kad ji pastaraisiais pora metų žymiai pablogėjo. Lemtingas posūkis buvo Vakarų Vokietijos sutartys su Sovietų Sąjunga ir Lenkija, kuriomis tie didžiausi II pasaulinio karo priešai išlygino savo santykius. Vokietijos ir Rusijos gerų santykių laikotarpiai Lietuvai beveik visada būdavo pražūtingi. Jos du kartus sunaikino Lietuvos valstybę — XVIII a. gale Lenkijos - Lietuvos respublikos padalijimais ir mūsų laikais Molotovo-Ribbentropo susitarimais. Nuo Tauragės konvencijos 1812 m. iki I pasaulinio karo Vokietijos ir Rusijos santykiai buvo daugiausia gana geri ir draugiški. Todėl XIX a. sukilimai prieš rusus negalėdavo pasisekti. Prūsija, vertindama savo gerus santykius su Rusija, užblokuodavo kovojančias lietuvių ir lenkų tautas ir užkirsdavo kelią ginklams bei paramai iš Vakarų.

Tačiau kitais atvejais Vokietija yra buvusi atsvara prieš Rusiją rytiniame Baltijos pakraštyje. Dabar naujomis sutartimis Vokietija radikaliai susiaurina ir aprėžia savo politinius tikslus. Ji sieks laimėti sovietų leidimą susijungti ir todėl perleidžia Rusijai šiaurinę Rytprūsių dalį, Lenkijai kitas savo žemes už Oderio ir Neissės, visai pasitraukia iš rytinės Baltijos erdvės ir nurašo ten visus savo politinius interesus.

Tiesa, sutarčių ratifikavimas ilgai užsitęsė, bet dabar, kai derybos dėl Berlyno baigėsi susitarimu, reikia laukti jų patvirtinimo. Vakarų Vokietijai priėmus Oderio ir Neissės sieną ir pripažinus Rytų Vokietiją, visoj Europoj liks neišspręsti tik Baltijos valstybių ir Šiaurinės Airijos klausimai.

Sutartims įsigaliojus, nebeliks kliūčių Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijai. Ji neša dabartinės Europos padėties stabilizaciją ir įteisinimą. Yra labai didelis pavojus, kad Baltijos valstybių aneksija ten gali būti pripažinta de jure ar bent de facto. Net jei aneksijos nepripažinimo politika ir būtų išlaikyta, visos Europos santykių išlyginimo akivaizdoj ji greit liktų tik liūdnas praeities šešėlis, mažai kam žinoma keistenybė.

Mūsų jėgos yra per silpnos šiuos išsivystymus sustabdyti. Vokietijai pasukus santykių su Sovietų Sąjunga išlyginimo keliu, vieninteliu tikrai galingu, aršiu ir pavojingu Rusijos priešu lieka tik Kinijos Liaudies Respublika.

Jau praėjo pora metų, kai nutilo šūviai ant Usurio ir Amūro upių krantų ir sovietinio Kazachstano bei Kinijos Sinkiano pasienyje. Karo grėsmė atslūgo, bet neišnyko. Arti milijono sovietinės kariuomenės judrių, puolamųjų šarvuotų divizijų su branduolinėmis raketomis išdėstyta Kinijos pasienio srityse, Sibire, Mongolijoj, Centrinėj Azijoj. Daugiau kariuomenės aprūpinti esamos transporto linijos negali. Skubiai tiesiama antroji transsibirinio geležinkelio linija, ir galima tik spėlioti, kiek padidės sovietų jėgos prie Amūro ją užbaigus.

Santykių išlyginimas, esamos padėties stabilizacija ir įteisinimas Europoje, Pekinui kelia didelį nerimą. Kai Sovietų Sąjunga užsitikrins savo vakarų užnugario saugumą, ji galės dar padidinti spaudimą rytuose prieš Kiniją. Pekinas tai labai gerai mato. Jis ragino Rumuniją ir Jugoslaviją pasipriešinti konferencijai, bet šios valstybės negali vienos išeiti prieš Sovietų Sąjungą, Ameriką ir beveik visą Europą. Taip jos nieko neatsiektų, tik save izoliuotų ir pakliūtų didelian pavojun. Konferencija susirinktų ir be jų.

Pekinui turėtų būti labai pravartu rasti Europoj kokį nors nesantaikos obuolį, kokią nors ryškią neteisybę, kurią būtų galima iškelti prieš sovietų pastangas dabartinę Europos padėtį įteisinti ir užšaldyti. Pagal slaptus susitarimus su nacine Vokietija sovietų užgrobtų Baltijos valstybių likimas yra pats ryškiausias neteisėtumo ir neteisingumo pavyzdys dabartinėje Europoje. Tad galima tikėtis, kad kinai eventualiai gali būti interesuoti tą klausimą iškelti.

Jie galėtų rasti ir daugiau motyvų. Savo pirmajame, programiniame pareiškime Jungtinėse Tautose 1971 lapkričio 15 Pekino delegacijos vadovas Chiao Kuan-hua iškėlė didelį Kinijos dėmesį Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos tautoms ("Remarks of Welcome to Peking and Text of China's Policy Statement in the U. N.", The Neto York Times, November 16, 1971, p. 16). Tie kraštai pasižymi stipriais nacionalistiniais sąjūdžiais. Kinai stengiasi ten įsigyti simpatijų bei įtakos ir diskredituoti Sovietų Sąjungą kaip tautinių išsivadavimo sąjūdžių talkininkę. Baltijos tautų likimas gali gerai tam tikslui patarnauti.

Sovietams spaudžiant ir grasinant, kariškai ir ekonomiškai daug silpnesnei Kinijos Liaudies Respublikai lieka tik propagandos ir subversijos ginklai Sovietų Sąjungai iš vidaus sprogdinti. Gi silpniausias rusų dominuojamos daugiatautės sovietinės imperijos pamatų akmuo yra tautinis klausimas. Sovietinė priespauda Baltijos kraštuose, sovietų pastangos juos kolonizuoti ir surusinti yra svarbi to klausimo dalis, nes Baltijos tautos savo kilme, istorija ir kultūra itin nuo rusų skirtingos, jų tautinės sąmonės jausmas vienas iš stipriausių, ir jos tik laukia geros progos išsivaduoti iš rusų valdžios.

Pagaliau, norint ginčyti Sovietų Sąjungos sienų teisėtumą bei neliečiamumą, Baltijos valstybių klausimas taip pat gali būti labai pravartus.
Tiesa, Baltijos kraštai buvo Stalino užgrobti, gi Kinijos Liaudies Respublikos vadovybė kaltina sovietus pasukus revizionizmo herezijų klystkeliais tik nuo Chruščiovo. Tačiau tai vargiai būtų kliūtimi kelti jų klausimą. Mao Tsetungas pasikalbėjime su japonų žurnalistais 1964 m. kaltino sovietus: "Sovietų Sąjunga laiko okupavusi daugybę kraštų. Pagal Jaltos susitarimus Sovietų Sąjunga, dėdamasi garantuojanti Mongolijos nepriklausomybę, iš tikro tą kraštą pajungė savo valdžiai . . .". Ir toliau: "Jie pasisavino dalį Rumunijos. Atplėšę dalį Rytų Vokietijos, jie išvarė vietos gyventojus į vakarinę sritį. Atplėšę dalį Lenkijos, jie prisijungė ją prie Rusijos ir kaip atlyginimą davė Lenkijai dalį Rytų Vokietijos. Tas pats nutiko Suomijai. Jie viską atplėšė, kas tik buvo įmanoma atplęšti" ("The Territorial Dispute", The Neto York Times, September 6, 1964, Section 4, p. E 3). Kaltinimus išskaičiuoti jam visai netrukdė tai, kad Jaltos sutartis buvo Stalino pasirašyta ir visi išvardinti kraštai bei sritys Stalino užgrobti. Jungtinių Tautų Saugumo Taryboj 1971 m. svarstant Indijos - Pakistano karą dėl Bengalijos, sovietų atstovas Malikas kaltino Kinijos Liaudies Respublikos vadovybę esant pragmatišką ir ten, kur naudinga Kinijos tautiniams ar valstybiniams interesams, nepaisant čia nei logikos, nei ideologinio nuoseklumo. Maliko pasisakyme yra tiesos, tik jis užmiršo paminėti, kad sovietai lygiai taip pat elgiasi.

Kyla tačiau klausimas, kodėl kinai, 1964 m. savo spaudoje kaltinę sovietus Baltijos kraštų užgrobimu (Žorž Channa, "Kuda idet Pekin?", Izvestija, 10 sentjabrja 1964 g., p. 2), dabar, bent kiek mums žinoma, savo oficialiuose pareiškimuose ar polemikoj su sovietais to nebemini.

Žinoma, Baltijos kraštai maži ir kinams tolimi. Šiuo metu nėra nė aiškios progos jų klausimą kelti. Tačiau jų geografinė padėtis Rytų Europoje yra labai svarbi. Gyvendami Vakaruose ir metų metais be aiškesnės sėkmės grumdamiesi su jų abejingumu, nesidomėjimu Baltijos kraštais, mes kartais tai primirštame. Baltijos tautų svarbi padėtis kaip tik ir yra jų nelaimė. Dėl to Lietuva nuolat siaubiama karų, į ją veržiasi nekviestos kariaunos, kurios baisiai nori ją išvaduoti — nesvarbu iš ko, — taikydamos ten patogiai įsikurti ir visam laikui pasilikti. Todėl Baltijos valstybių aneksijos įteisinimas yra vienas iš pagrindinių sovietų tikslų, kurio jie siekia, prisispyrę siūlydami savo sugalvotą Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją. Sovietų reakcija į tų kraštų klausimo iškėlimą gali būti labai aštri. Betgi kinai, matyt, šiuo metu sovietų rūstybės per daug nebijo. Kitaip jie nedrįstų kurstyti ukrainiečius atsiskirti nuo Maskvos ir pasitraukti iš Sovietų Sąjungos (Neue Zūricher Zeitung, 1971 liepos 4, pagal Eltą Garse, 1971 spalio mėn., Nr. 5, p. 4).

Kinai negali kalbėti už Baltijos kraštus patys vieni, neturėdami baltų pritarimo. Pekino pasisakymai už jų išsivadavimą tada atrodytų dirbtinė, jų išsigalvota akcija, kuri niekam jokios įtakos neturėtų ir nepasiektų jokio tikslo. Kai Amerikos Kongreso atstovas Denvinski Jungtinių Tautų debatuose paminėjo Baltijos kraštų užgrobimą, sovietai tuoj šoko klausti, kas gi jam davė teisę kalbėti Baltijos tautų vardu ir kištis į jų reikalus. Tuo pačiu klausimu jie, be abejo, ir kinams atsakytų.
Lietuvos likimas pirmiausia turi rūpėti mums, ir mes turime ieškoti kontaktų su kinais, o nelaukti, kad jie patys susiprastų kelti Lietuvos laisvės klausimą. Todėl mums reikia nedelsiant kreiptis į Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybę, siekiant užsitikrinti jos diplomatinę ir propagandinę paramą Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymo reikalavimui, pirmiausia prašant, kad ji nepripažintų Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos ir paskelbtų atitinkamą pareiškimą. Baltijos valstybių aneksijos neteisėtumui įrodyti pagrindinė medžiaga — tai 1939 rug-piūčio 23 ir rugsėjo 28 Molotovo - Ribbentropo slaptieji susitarimai ir 1941 sausio 10 slapta sutartis, kuria sovietai atpirko nacinės Vokietijos interesus į pietryčių Sūdavą už 7.500.000 aukso dolerių. Šią medžiagą Lietuvių jaunimo antiko-lonialinė lyga 1964 gruodžio 7 pasiuntė su savo memorandumu Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybei. Dabar ją reiktų dar kartą pateikti.
Koks būtų Pekino atsakymas, negalima iš anksto atspėti. Galima svarstyti galimybes ir tikimybes, rinkti argumentus už ir prieš, iš kinų ir iš mūsų požiūrio, bet jei nebandysim, jei į kinus nesikreipsim, tikro atsakymo niekad taip ir

H. Šalkauskas Peizažas Nr. 2 (1966)

anesužinosim. Kad būtų verta ir net būtina kreiptis į Pekiną, užtenka rasti tikrą, nors ribotą interesų sutapimą, sudarantį teigiamo atsakymo galimybę. Tą galimybę yra būtina ištirti ir išbandyti.

Kai kam atrodo nebeįtikėtina, kad Kinijos Liaudies Respublika gali būti nepripažinus Baltijos aneksijos. Diskusijose dėl šio pranešimo Vytautas Vaitiekūnas tiesiai tvirtino, kad ji pripažino aneksiją 1950 m. sutartimi su Sovietų Sąjunga. Iš tikro tų metų vasario 14 Draugiškumo, sąjungos ir tarpusavio pagalbos sutartis tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Sovietų Sąjungos visai nemini Baltijos valstybių ar kurių kitų kraštų. Ji tik kalba apie abiejų šalių teritorinio integralumo respektavimą (sutarties 5-tas straipsnis, Dogovor
0 družbe, sojuze i vzaimnoj pomošči meždu Kitaem
1 Sovetskim Sojuzom, Izdatelstvo na inostrannych jazykach, Pekin, 1950, p. 7). Vėliau, 1964 m. Kinijos Liaudies Respublika pateikė Sovietų Sąjungai savo teritorinius reikalavimus ir pareiškė nepripažįstanti carinės Rusijos primestų Kinijos imperijai 1858 m. Aiguno ir 1860 m. Pekino nelygių sutarčių teisėtumo (The Sino - Soviet Dispute,

Keesing's Research Report Nr. 3, Charles Scrib-ner's Sons, New York, 1969, p. 112). Taigi, bent Kinijos Liaudies Respublika nelaiko, kad 1950 va-! sario 14 sutartimi ji būtų pripažinusi Sovietų Sąjungai jos sienas ir tuo metu jos faktiškai valdomas teritorijas. Gi pripažinimo klausimu tik Pekino interpretacija yra svarbi — ne Maskvos ir tuo labiau ne kurio iš mūsų teisininkų. Neturint įsakmių ir aiškių Pekino pasisakymų Baltijos valstybių aneksijos pripažinimo klausimu, mums tikslinga laikyti jį atviru.

Tai betgi nereiškia, kad kinai visus mūsų pageidavimus išpildys. Jie gali nesileisti į oficialius įsipareigojimus ir pareiškimus dėl Baltijos valstybių teisinio statuso ir aneksijos neteisėtumo, bet tik kelti jų klausimą savo propagandoj bei polemikoj su sovietais. Galime atsakymo ir iš viso nesulaukti. Tačiau kinai, net ir mus ignoruodami, gali pilnai ar bent iš dalies vykdyti tai, ko jų prašome. Galima spėti, kad panašiai nutiko su! Antikolonialinės lygos 1963 birželio 18 apeliacija, į kurią kinai" neatsakė, tik netrukus jų spaudoj pasirodė kaltinimai sovietams dėl Lietuvos,

H. Šalkauskas Tapyba 1968 (Tokijo tarptautinės jaunųjų dailininkų parodos 1969 m. premija)

Latvijos ir Estijos užgrobimo (Žorž Channa, aukščiau nurodytoj vietoj).
Pagaliau blogiausiu atveju jie gali visai nieko nedaryti, mus ir mūsų prašymus visai ignoruoti, atsisakyti su mumis kalbėtis arba atsakyti neigiamai. Bet ar tai pasunkintų Lietuvos klausimo padėtį? Imantis naujo politinio žygio, verta pasverti ne tik pasisekimo galimybes ir numatomą naudą, bet taip pat ir pasisekimo kainą bei eventualaus nepasisekimo nuostolius. Šiuo atveju nuostoliai būtų visai menki — Lietuvos klausimo padėtis nė kiek nepablogėtų. Net ir neigiamas kinų atsakymas neužkirstų jiems kelio vėliau, jei kada tai pasirodytų jiems naudinga, savo laikyseną pakeisti. Taigi būtume tik sugaišę kiek laiko ir patyrę dar vieną nusivylimą.

Žygiui bent iš dalies pasisekus, būtų daug laimėta. Kinams keliant Baltijos klausimą, jis būtų suaktualintas ir išgelbėtas iš užmaršties bei ignoravimo. Tam klausimui Vakarai tada turėtų skirti daugiau dėmesio jau vien dėl to, kad dabar nebegalima nesiskaityti su Kinija, jos nuomonėmis ir pasisakymais. Tuo tarpu įsipykimas tarp Kinijos ir Sovietų Sąjungos dar paaštrėtų, nes jų polemika išsiplėstų į naują ir sovietams labai jautrią sritį. Vienintelė pasisekimo kaina būtų mūsų gan silpnų santykių su tautine Kinija nutrūkimas ir amerikiečių bei mūsų pačių radikaliųjų konservatorių nepasitenkinimas. Tai tie, kuriems jų politinė ar socialinė ideologija svarbiau, negu bendri tautiniai ir valstybiniai interesai.
Laimėjimas būtų dar didesnis, jei Kinijos Liaudies Respublika sutiktų nepripažinti Baltijos aneksijos. Tada Amerikoj ir kituose aneksijos nepripažįstančiuose kraštuose jos pripažinimo pavojus visai nutoltų, gi Sovietų Sąjunga būtų pakliuvusi į diplomatines bei politines reples tarp kraštuti-niškai skirtingų, bet Baltijos klausimu sutariančių Amerikos ir Kinijos. Didelė pasaulio viešosios nuomonės dalis ir daug Azijos, Afrikos bei Lotynų Amerikos valstybių būtų linkę pasekti tas dvi galybes ten, kur jų laikysena sutampa.

Tačiau laikas kreiptis į Pekiną nėra neribotas — veikti reikia greitai. Dabartinė Kinijos Liaudies Respublikos vadovybė yra radikaliai ir agresyviai priešsovietinė ir priešrusiška. Bet, kaip Lin Piao kritimas rodo, ji gana nestabili. Netolimoj ateityje šios vadovybės sąstatas gali labai pasikeisti — jau vien dėl dabartinių vadovų pažengusio amžiaus, jei ne dėl ko kito. Nežinia, kokie bus jų įpėdiniai, kaip jie žiūrės į santykius su Sovietų Sąjunga ir su Amerika. Gi kartą paskelbus pareiškimą apie Baltijos aneksijos nepripažinimą, jį butų netaip jau lengva atšaukti ar pakeisti. Pagaliau nors propagandos kompanija Baltijos klausimu truktų tik kokius metus ar porą, — ir tai ji nupūstų užmaršties dulkes ir sukrėstų sovietus. Kinijos - Sovietų Sąjungos santykiai per laiką gali keistis, jie gali būti išlyginti, po to ir vėl gali sekti įtampa, nes^ galutinas ir pastovus tų galybių interesų susikryžiavimo išsprendimas^ varstai įmanomas, sovietams neatsisakius jų užgrobimų Tolimuose Rytuose.

Prezidento Nixono kelionė į Pekiną mums leidžia kontaktuoti kinus, nesikertant su Amerikos politika. Nežinia, kiek pasiseks Amerikos - Kinijos santykius išlyginti. Itin sunku pramatyti, kaip galima susitarti dėl Vietnamo, kurio kinai negali
apleisti, kad jie nepakliūtų sovietų įtakon. Gi Ni-xonas, atrodo, pasiryžęs nesusitaikyti su karo pralaimėjimu. Jei bandymai susitarti sugrius, tada ir siūlomo žygio politinė kaina gali žymiai pakilti.

Lieka paskutinis klausimas — kas turėtų kreiptis? Bendruomenė turi teisę ir pareigą dirbti, siekdama Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, tačiau tai nereiškia, kad ji turėtų visko pati imtis. Pagal mūsų veiksnių struktūrą, šį uždavinį tikslingiausia būtų vykdyti VLIKui. Klausimas betgi per svarbus palikti Vlikui pačiam jį atrasti. Demokratinėj visuomenėj kiekvienas gali teikti politinei vadovybei savo pasiūlymus. Tuo labiau tokią teisę turi organizacijos, dar daugiau — Bendruomenė. Mūsų politinėms partijoms nusto-jant įtakos bei atramos platesnėj visuomenėj, Bendruomenė turėtų perimti tarpininko tarp visuomenės ir politinių veiksnių uždavinį. Per Bendruomenę visuomenės balsas pasiektų mūsų politinę vadovybę.
Svarbus ir skubus kreipimosi į Pekiną klausimas galėtų būti tam gera pradžia.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai