VESTUVIŲ MARŠAS Kokia graži diena kaip mielas kūdikis užgeso Toli ten už dailiai juosvėjančių miškų! — Paimk mane nūnai ant rankų, mylimasis, Pavargusią nuo šnarančių, vestuvinių šilkų, Ir tyliai pasakok apie svajotoją Sietyną,
Taip rūpestingai žvelgiantį iš tolimo dangaus,
Apie mėnulio jauną veidą, ant žvaigždynų Kilimo užsnūdusį, nežemiškai plataus... Aš dainavau ir šokau tau lyg vėjas,
Tu pats matei, kokia gera aš tau buvau, Nes vieną tik tave aš šitaip temylėjau, — Jaunystę savąją atidaviau aš tau.
Nūn aš visai rami. Ir tik galva man svyra
Ant tavo išdidžiai gražaus peties, Ir aš svajoju sau, mėnulio auksui byrant, Apie dainuojantį saulėtekį naujos šalies, Ten, kur nušvitusiais veidais aukšti kalnynai
Džiaugsmingai skęsta rytmečio dvelksme, Kur amžina jaunystė plaukus išsipynus, Tartum išdykusi mergaitė, sukasi linksma. Ir aš pati juk dar visai mažytis vaikas...
Sūpuok mane, o mylimas, savam tvirtam glėby, — Švelnus ir mielas vėjas garbanas man draiko, Ir tilsta jis, lyg kūdikystės fleita, man širdy...
LAIDOTUVIŲ MARŠAS Senasis beržas, stovintis ties vartais, Nuo šios dienos man brolis bus. O mano tamsios akys, paskutinį kartą Pažvelkite, koks nuostabus šiąnakt dangus! Tenai švelni, gera sesuo Vakarė
Lopšinę šnabžda man ramiu balsu, Ten mėnesienos sielvartingas varis Neišpina žolėj supainiotų kasų. Pakeiki veidą, mano liūdnas broli
Mėnuli, ir pažvelk čia į mane: Aš juk dar vis graži; — rasos karoliai Nusvirę man ties krūtine Sapnuoja. Ir trapus, tartum jaunystės
Pirmoji meilė, šydas dengia man akis, Kur lyg išgąsdinta gėlė iš lėto vysta Gražuolės saulės paskutinis spindulys. Ir neliūdėk manęs, mėnuli. Man juk miela
Ilsėtis po gaivia nakties skara, Švelniai dainuojančia į mano sielą, Kad šioji žemė taip nepaprastai gera. Toks lengvas vėjas dvelkia. Ir ten sodas Pražydęs vaikiškai trapiais žiedais... Tik kažkas, tartum mergautinės godos, Vadintų dar mane liūdnais balsais, — Bet aš jau niekada ten nebegrįšiu,
Ten svetima šalis, ten šalta man, — Ugninį žirgą aušrai atsirišus, Džiaugsmingai skrisim mes naujan kraštan.
ANTIKINIO TORSO VAKARAS Šešėlis gūžtą rožės žiede susisuko, Lapijoj gęsta paskutinis spindulys, Nuo dailiai išlenkto japoniško tiltuko Atsiriša jau valtį bundanti naktis. Ir kiparisas jau šešėlį ilgą meta
Ištįsusį lig vakaro tamsios versmės, Tai grįžta jie, jaunystės mano metai, Atsiveria kančios ir meilės man gelmė. Kaip užkerėtas, legendarinis centauras
Su sopuliu širdy į džiaugsmą aš veržiaus, — O apipynė mano liekną kūną maurai, O veltui aš dievam tada meldžiaus. Kai mano mylimosios — saulės akys
Paniekinančiai gręžias nuo manęs šalin, Aš nežinau tada, dėl ko širdis man plakė, Kai aš taip laukiau jos, ateinančios artyn, Norėdamas bent iš netyčių ją paliesti,
Pažvelgt į jos džiaugsmu alsuojančias akis, Kad atsivertų man anie palaimos miestai, Kur sopulį užmiršta kenčianti širdis. Nūn aš paniekintas, bejėgis ir išsekęs,
Tartum šaltinių vandenys, sausai, Ir panaši į vynuogių sultingą kekę Nudužusi ranka man svyra negyvai. Ir kai trapi naktis svajingais pirštais
Juodąsias garbanas koketiškai kedens, Kai sidabrinio rūko juostos tirštos Uždengs akis sapnuojančio vandens, Kai nuostabiai dailus kolonų auksas
Pajuos ir kaip sodriai išnokęs vynas bus, — Tavęs, tiktai tavęs vienos aš lauksiu, Sapnuodamas fantastiškus, nežemiškus sapnus.
|