| |
|
|
|
Parašė EUGENIO MONTALE
|
Mano "ars poetica" visuomet buvo kruopštus mano gyvenimo būdo "mūsų amžiuje" užregistravimas: amžiuje, kuris mums, jį išgyvenantiems, atrodo skirtingas nuo visų kitų . . . Niekad pilnai nesusitaikiau su mintimi, kad laikas yra chronologiškas; šis įgimtas nepasitikėjimas neleido man priartėti nei prie materialistinio, nei prie dialektinio istoricizmo.1
Priimu amžių, kuriame man buvo skirta užgimti, ir negeidžiu kito, kitokio, nes šiandien gal daugiau, negu bet kada, negalima tikėti į absoliutų laiko kontinuumą.9
Jei žmogus negalėtų kurti utopijų, jis nedaug kuo skirtųsi nuo gyvulio: gal tik išradingesnis, o kartu ir nelaimingesnis už kitus. 14
Mūsų amžiaus nuopelnas glūdi tame, kad jis atidengė — ar užakcentavo smarkiau, negu praeityje — totalią, dramatinę meninio išgyvenimo esmę . . . Šiandien meno kūrinys siekia užbalza-muoti atskirą, prabėgantį akimirksnį, paversti jį daiktu, kurį galima matyti, liesti, čiupinėti . . . Šių dienų menas suka muziejaus link, bet ne beaux arts muziejaus, o gabalų, totemų, emblemų muziejaus.2*
Šių dienų menininkai bėga nuo didžiųjų modelių imitacijos ar daugių daugiausia žiūri į juos, kad sukurtų parodiją; jie trokšta imituoti gamtą jos amžiname nerimastavime, jos nuolatiniame formavimesi ir formų praradime.21
Man visada rūpėjusi tema poezijoje (kiekvienos galimos poezijos credo) yra žmogaus būtis kaip tokia, ne šis ar kitas istorinis įvykis. Tai nereiškia atsiskyrimą nuo to, kas vyksta pasaulyje: tai reiškia tik sąmoningą norą neiškeisti esmės į tai, kas praeina.
Menininkas turi tam tikrą nusistatymą gyvenimo atžvilgiu ir tam tikrus principus, liečiančius formą, ir tai interpretuoja pagal savo asmeniškus dėsnius. Istoriniai įvykiai visuomet menininko daugmaž pramatomi; bet tuo momentu, kai jie įvyksta, jie tartum nustoja įdomumo. Man pačiam nuo pat gimimo jautus totalų trūkumą sąskambio su tikrove, kuri mane supo, mano įkvėpimo medžiaga negalėjo būti kita, negu tas disonansas.
Kiekviena tikra poezija yra asmeniškos, kartais sąmoningai nepajustos, krizės pasekmė. Bet gal būtų tiksliau kalbėti ne apie krizę (įtartinu virtęs žodis), o apie nepasitenkinimą, vidinę tuštumą, kuri laikinai užsipildo atrasta išraiškos forma.47
Meno kūrinys, kuris niekuo nepakeičia mūsų gyvenimo, kuris nelieka įrėžtas (gal pakeistas ir performuotas) mūsų atminties kampeliu, mums neegzistuoja, nėra gyvas . . . Duokime atminčiai laiko, kad ji atliktų savo pirmąją ir svarbiausią užduotį: užmiršti. 49
Daugelis šiandieninių išgyvenimų remiasi meniškojo duomens sumaterialinimu. Todėl visai užmirštamas antrasis meno apraiškos gyvenimas, jos ilga, lyg piligrimo kelionė skersai sąmonės ir atminties, jos visiškas susiliejimas su tuo gyvenimu, iš kurio menas semiasi savo pirmąjį pradą.51
Gal tai skamba kaip prieštaravimas, bet menas, geriausiai atspindįs amžių, kuriame jis gimsta, gali gyvuoti tik su ta sąlyga, kad jis iš šio amžiaus išsilaisvins.53
(Nei nostro tempo, Milano, Rizzoli Editore, 1972)
Vertė Birutė C i p l i j a u s k a i t ė
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
