Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ CHICAGOS MUZIKINĖS PADANGĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Algis Šimkus   
1. Trijų solistų operinis koncertas

Dana Stankaitytė, Stasys Baras ir Jonas Vaznelis ilgus metus yra buvę vienais iš pagrindinių Chi-cagos lietuviškosios operos šulų. Savo laiku be jų sunku būtų buvę įsivaizduoti bet kokį lietuvišką operos spektaklį. Tačiau pastaraisiais metais šiuos solistus pradėjome dėl įvairiausių priežasčių vis rečiau ir rečiau matyti mūsų scenoje. Šią spragą galiausiai užpildė Lietuvių Fondas, suruošdamas sausio 18 Marijos aukštesniosios mokyklos salėje jų bendrą koncertą.

Likdami ištikimi savo operinei tradicijai, dainininkai programoje apsiribojo vien operine muzika, daugumoje jau ne kartą toje pačioje scenoje matyta ir girdėta. Nežiūrint tokios, kartais iki nuobodurno pažįstamos, programos ir fakto, kad operinė muzika neišvengiamai nukenčia, atliekama be orkestro, koncertas praėjo pakilioje nuotaikoje ir buvo pabrėžtinai aukšto meninio lygio. Solistai ir jiems akomponavęs Alvydas Vasai-tis pasirodė tvirtai pasiruošę ir mūsų sąlygose įmanomoje savo meno aukštumoje.

Danos Stankaitytės gražus dramatinio atspalvio balsas paskutiniu laiku įgavo daugiau šilumos ir lankstumo tyliau dainuojant, kartu neprarandant pirmiau turėtos jėgos ir apvaldyto skambesio garsesnėse gaidose. Jos jautriai atlikta Jūratės ir Kastyčio arija dar kartą įspūdingai pabrėžė kompozitoriaus K.V. Banaičio kūrybos vertę mūsų lietuviškoje muzikoje. Kartu su Baru ir Vazneliu atliktuose dramatiniuose Fidelio, Aidos ir Likimo Galios epizoduose Stankaitytė pasirodė savo pilnu pajėgumu. Nenuostabu tad, kad lyriškesnės Lucia di Lammermor, Mignon, Don Giovanni bei Fausto ištraukos jos dvasiai atrodė kiek tolimesnės.
Stasys Baras, po beveik trijų metų dainavimo pertraukos, savo sveikatos negalavimus atrodo bus sėkmingai nugalėjęs. Jo dainuota Banaičio Jūratės ir Kastyčio arija skambėjo gaivinančiai švariai ir lengvai. Taip pat ir visoje eilėje duetų bei tercetų su Stankaitytė ir Vazneliu jis skambėjo daugiausia priimtinai tvirta intonacija ir su herojinio tenoro vaidmenims tinkamu patosu. Gaila, kad jo gydytojai šiemet teleidžia jam dalyvauti tik vienoj iš trijų naujųjų lietuviškų operų.
Jono Vaznelio sodrus boso balsas šį kartą pasirodė kiek suminkštėjęs, tačiau kaip ir visada, muzikaliai ir gražiai valdomas. Vaznelis yra pasižymėjęs išgyventu dainuojamo dalyko nuotaikos perdavimu ir savo balsui tinkama iškilia laikysena scenoje. Ir dabar atliktoje J. Gaidelio Danos arijoje bei grupinėse kitų operų ištraukose jis išlaikė savo dainavimo stilių ir kokybę.
Alvydas Vasaitis kaikurių dalykų sunkoką ir komplikuotą akompanimentą apvaldė tiksliai ir be pastebimų sunkumų, visą laiką išlikdamas tvirtu ramsčiu solistams. Maloniausias tačiau šio koncerto netikėtumas buvo išgirsti mūsų operinius solistus neverčiamus rungtis dėl publikos dėmesio su perdaug ambicinga fortepijono palyda. Ne taip, kaip ankstyvesniuose pasirodymuose — Alvydas Vasaitis šį kartą leido solistams pirmauti net ir tyliausiose atliekamo veikalo vietose. Neabejotinai visa tai prisidėjo prie bendro šio koncerto meninio lygio pakėlimo.

2. D. Pomerancaitės ir Y. Mazur-kevich koncertas
Paskutiniu laiku gauname progos vis dažniau išgirsti jau sovietinėje
Lietuvoje išaugusių ir išsimokslinu-;i muzikų. Vieni jų Amerikon atvyksta laikinais svečiais ir prisistato mums savo talentais, kiti gi, atsidūrę laisvajame pasaulyje politiniais pabėgėliais ar emigrantais, bando čia iš naujo susikurti pagrindą pragyventi iš savo profesijos. Po Noreikos, Kaukaitės, Kaniavos, Daunoro, Dvarionaitės, Jur-^učio, Vaitkutės ir kitų šiame pasirodymų parade sausio 24 Chica-gos Jaunimo Centre išgirdome smuikininkus Daną Pomerancaitę, dukrą kadaise Kaune žinomo lengvosios muzikos smuikininko bei kapelmeisterio ir jos vyrą Yuri Mazurkevich, ukrainiečių kilmės.
Abu smuikininkai yra baigę Vilniaus ar Lvovo konservatorijas ir dar tobulinęsi Maskvoje pas garsųjį smuikininką David Oistrach. Nesenai gavę su šeima leidimą s vykti iš Sovietų Sąjungos, jie įsikūrė Kanadoje, ten pakviesti mokytojais Londono, Ontario bei Mont-realio, Quebec muzikos mokyklose. Atliekamu laiku, kaip ir Sovietų Sąjungoje, jie specializuojasi dviejų smuikų muzikos atlikime ir ruošia koncertus.
Ir šio koncerto programą sudarė beveik vien tik retokai girdimi dviem smuikam parašyti kūriniai, daugiausia net ir be fortepijono palydos. Koncertas pradėtas trimis 18-19 amžiaus baroko stiliaus veikalais: prancūzų kompozitoriaus Leclair Sonata No. 2, opus 3, vokiečio L. Spohr'o Duetu in D, opus 39, ir italų Antonio Vi valdi Concerto Grosso in D-minor, opus 3. Jau pirmosiomis frazėmis abu smuikininkai pasirodė esą išlavinti rafinuoto koncertinio lygio menininkai. Jie ypatingai atkreipė dėmesį savo puikiu susigrojimu ir švaria bei taisyklinga technika. Daugelyje vietų jų smuikai skambėjo kaip vieno asmens valdomas instrumentas.
Tokio gražaus ansamblio tone, ritme ir frazuotėje jau iškilusiems menininkams dar norėtųsi palinkėti surasti savo atliekamuose kūriniuose kiek platesnio dinaminio įvairumo ir stipresnės interpretacinės išraiškos. Kitaip, senesnė kamerinė muzika, ypatingai be akompanimento, nors ir labai sklandžiai bei technikiniai tobulai grojama, mūsų dienų klausytojui gali nuskambėti kiek "akademiškai" sausokai ar net ir monotoniškai. Tada jiems gal daug lengviau pavyktų atverti duris ir į "platesnių vandenų" koncertines scenas.
Antroje koncerto dalyje dinamiška Prokofjevo dviem smuikam be akompanimento Sonata in C skambėjo kiek gyviau, šiam kompozitoriui charakteringomis kontrastuojančiomis nuotaikomis ir netikėtai besikaitaliojančiais atspalviais. Po to Dana Pomerancaitė solo pagrojo Balio Dvariono, anksčiau Lietuvoje žinomo pianisto-dirigento, o pokario metais gana gausiai pasi-reiškusio ir kompozicijoje, elegiją smuikui ir fortepijonui. Šis melodingas, tradiciniai lyriniai-roman-tiško pobūdžio veikalas davė smuikininkei dėkingos progos parodyti savo muzikinės kantilenos dovaną ir maloniai šiltą toną. Koncertas baigtas nuotaikingu garsaus smuiko virtuozo Pablo de Sarasate parašytu gyvų ispaniškų nuotaikų duetu Na vara.
Vivaldi, Dvariono bei Sarasate kūriniuose fortepijono partijas stilingai ir darniai su smuikininkais atliko Darius Lapinskas.
Koncerto rengėjo Margučio kvietimu itin gausiai susirinkusi lietuviška publika svečius muzikus priėmė ir jų meną įvertino nuoširdžiais plojimais, kartu, be abejonės, linkėdama jiems ir užpelnytos profesinės bei asmeninės sėkmės šioje Atlanto pusėje.

3. Linkevičiūtės - Prapuolenio -Cibo koncertas
Nerija Linkevičiūtė ir Bernardas Prapuolenis chicagiečiams pažįstami jau eilę metų iš epizodinių vaidmenų lietuvių operos pastatymuose ir pavienių pasirodymų. Paskutiniu laiku šie mūsų jaunesniosios kartos solistai pradėjo ruošti bendras programas ir su koncertais yra aplankę lietuvius Bostone, Toronte, Montrealyje ir net Pietų Amerikoje. Nenuostabu tad, kad vasario 8 Putnamo seselių rėmėjų Chicagos Jaunimo Centre suruoštas jų koncertas, talkai dar pasikvietus pianistą Saulių Cibą iš Bostono, sutraukė pilną salę klausytojų.
Neriją Linkevičiūtę anksčiau buvome įpratę girdėti atliekant s didesniu ar mažesniu pasisekimu daugiausia dramatiniam sopranui skirtą repertuarą, nors jos aukštosios gaidos visada skambėdavo kiek forsuotai. Šį kartą ją teko išgirsti jau nebesiekiant užtušuoti savo gražiai skambančio žemesniojo registro. Tokiu būdu solistė įgavo scenoje pasitikėjimo ir laisvumo, o mes laimėjome kamerinio masto lengvą mezzo-sopraną.
Bernardas Prapuolenis savo vidutinį baritono balsą yra gražiai ap-valdęs. Nežiūrint silpnokų aukštesniųjų gaidų ir kiek neskambių že-mUJU> jo dainavimas palieka išskirtinai patrauklų įspūdį. Jis tai pasiekia geru balso pastatymu, kultūringa atliekamo dalyko muzikine išraiška ir savo kukliai nuosaikia laikysena scenoje.
Koncertas pradėtas ankstyvojo klasikinio periodo oratorinių operų muzika, būtent duetu iš Claudio Monteverdi "Popėjos karūnavimo" ir G.F. Haendel'io dviem arijom bei duetu iš "Julijaus Cezario '. Šią baroko laikotarpio muziką solistai atliko priimtu nuosaikiai susilaikančiu stiliumi ir lanksčia dinamika. Duetuose solistai būvu sklandžiai susidainavę ir gražiai vienas kitą vokaliniai papildė, sudarydami tikrai muzikalią visumą. Solo gi arijose abu pasirodė kiek blankiau. Čia žymiai aiškiau pasireiškė jų balsinių išteklių ribotumai. Po to ėję keturi romantiškai melodingi F. Mendelssohn'o duetai "Ich wolt\ meine lieb' ", "Herbst-lied", "Abendlied" ir "Wasser-fahrt" tokį pirminį įspūdį dar sutvirtino. Šių artistų meninė stiprybė aiškiai glūdi jų teisingai pasirinktoje ansamblinio dainavime formoje.
Toliau su jaunuolišku jausmingumu padainuotose Mozarto operų duetuose "Tau širdį dovanoju" iŠ Cosi Fan Tutte ir "Duok ranką man, brangioji" iš Don Giovanni gražiai išryškinta trapus šio kompozitoriaus muzikos žavumas, dažnai
paliekąs nepastebėtas dainuojant vyresnio rango garsenybėms.
Antroji, lietuviškoji, koncerto dalis pradėta šešiomis šias eilutes rašančiam negirdėtomis liaudies dainomis, tradiciniai, bet skoningai, vietomis M.K. Čiurlioniui artimoje dvasioje, harmonizuotomis programoje nepažymėto anoniminio kompozitoriaus ar kompozitorių.
Kitas šio koncerto netikėtumas buvo poros Dariaus Lapinsko duetų "pasaulinės premjeros" (programos žodžiai). Po ilgoko eksperimentų periodo Lapinskas pagaliau šiais veikalais išdrįso ir vėl išeiti scenon su grynai kūrybine muzika, nebesiramsčiuodamas mechaninių ar elektroninių pokštų kriukiais. Gal mūsų talentingasis kompozitorius įsitikino, kad jie gerai muzikinei minčiai dažniausiai maža ką gali padėti, o menkesnę idėją vis-vien neišgelbsti. Naujieji Lapinsko originaliai apipavidalinti liaudies melodijų duetai solistų ir Sauliaus Cibo interpretacijoje nuskambėjo originaliai moderninėmis spalvomis, kartu neprarasdami savo senovinio charakterio bei ūpo.
Šį kartą taip pat buvo malonu Lapinską išgirsti jau pradedantį išsiveržti iš paskutiniais laikais jo kūryboje pirmavusios juodai negatyvios nuotaikos. Jis ir vėl švystelėjo muzikiniu sąmoju ir maloniai šviesesne gaida. Tikėkimės, kad šie kūrinėliai bus pirmosios kregždės naujame Lapinsko kūrybos periode.
Koncertas baigtas, gal siekiant įsiteikti platesnei publikai, estradinėmis A. Raudonikio ir Giedrės Gudauskienės dainomis. Nors šios dainos įnešė staigoko kontrasto į šiaip nuosekliai sudarytą programą, publikos dauguma to nebojo ir visas dainas sutiko nuoširdžiomis ovacijomis.
Solistams akomponavęs Saulius Cibas savo ruožtu solo pagrojo J. Brahmso rapsodiją No. 2, opus 79, ir M.K. Čiurlionio humoreską. Nors solo numeriuose, ypatingai Brahmse, jaunajam pianistui dar kiek trūko interpretacinio subrendimo, jis pasirodė jau tvirtai valdąs fortepijoną ir turįs ypatingą gabumą akomponuoti. Visoje ilgoje programoje jis buvo muzikalus ir tikslus rafinuotai susidainavusių solistų partneris.
Algis Šimkus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai