Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ FIZINĖ APLINKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BRONIUS POVILAITIS   
Žmogaus įgimtas instinktas verčia jį ieškoti saugumo nuo jį supančios gamtos kaprizų. Ne taip dar seniai žmogus užėmė tik mažą nišą bendroje pasaulio ekosistemoje. Jo socialiniam ir ekonominiam lygiui kylant, kilo ir jo pareikalavimai maisto bei erdvės atžvilgiu ir gero gyvenimo noras. Todėl jis ėmė, nors ir pamažu, keisti savo aplinką. Žmonių skaičiui augant pasaulyje, ši įtaka į aplinką kaskart vis intensyvėja. Technologijos gaminių reikalaujama vis daugiau, o dėl to pagreitintai išnaudojami natūraliniai resursai. Tačiau kol kas abejotina, ar eilinis žmogus jau yra pasiruošęs atiduoti savo duoklę aplinkos pagerinimui.

1. Aplinkos tarša
Kalbant apie mūsų fizinę aplinką, panaudojami ir nauji terminai temoms, kurios šiandien yra labai populiarios angliškai kalbančiame pasaulyje, ypač JAV. Šiame straipsnyje žodis "tarša" yra naudojamas kaip angliškojo "pollution" atitikmuo. Kitas žodis — "aplinka" atitiktų žodžiui "environ-ment" ir reikštų visumą sąlygų ir įtakų, kuriose asmuo ar kitoks gyvas organizmas gyvena ir vystosi ir tuo būdu nuolat prie aplinkos prisitaiko. Mokslinėje srityje yra dar populiarus terminas "ekologija", kuris apibrėžia biologijos mokslų šaką, svarstančią organizmo ir jo aplinkos tarpusavį santykiavimą.

Ekologai, kurie pirmieji ėmė kalbėti apie aplinkos taršą, iš savo uolumo dažnai nueina į kraštutinumus, kartais net skelbdami pagreitintą mūsų civilizacijos išnykimą ar net "paskutiniojo teismo dienos" atėjimą dėl vis gausėjančios aplinkos taršos. Tokiam sprendimui padaryti reikia apsvarstyti daug ir kitų komponentų, turinčių vienokios ar kitokios įtakos į mūsų išsilaikymą, bet sunku atskirti, kurie iš jų labiau ir kurie mažiau svarbūs, pvz., ar dolerio krizė, ar energijos krizė, ar karas, ar didieji miestai, ar aplinkos tarša, ar nekontroliuojamas žmonijos augimas, ar eilė kitų.

Neabejotina, kad netrukdomam žmogaus išlikimui ir vystymuisi reikia, kad būtų surasta tinkama pusiausvyra tarp daugybės faktorių, ypač taip žmonijos skaičiaus augimo ir esamų gamtinių turtų bei išsilaikymui reikalingų priemonių prieinamumo. Tačiau tokios pusiausvyros suradimas ir įgyvendinimas yra sunkus, gal net iš viso neįmanomas. Juk kol kas nesiseka kontroliuoti žmonių skaičiaus didėjimo pasaulyje, o nepaprastas technologijos plitimas turi labai didelės įtakos aplinkai. Technologija, pateikdama pigesnę energiją, transportaciją ir kitus resursus, dažniausiai įvairiais būdais degraduoja aplinkos kokybę.

Daug aplinką teršiančių elementų kyla iš gamtinių procesų. Iš tokių paminėtina dulkės ir dujos, išmetamos į atmosferą ugniakalniui išsiveržus; dūmai ir kitokie degimo produktai iš ugnies, atsiradusios be žmogaus įsikišimo; dulkės, kilusios dažniausiai nuo žemės paviršiaus ir sukeltos stiprių vėjų; dujos ir kvapai, atsirandantieji organinei medžiagai betrūnijant; dujos, susidarančios kvėpavimo bei fotosintezės metu; taip pat ir daug rūšių žiedadulkių, bakterijų, sporų, grybų ir virusų.

Labai žymūs taršos elementų kiekiai pakliūva į orą, vandenis ir aplinkos žemę dėl vis besivystančios technologijos pastangų. Tabako rūkymo čia netektų priskaityti, nes kvėpuojamojo oro sudėtį rūkantysis keičia grynai savo laisvos valios apsisprendimu.

Visi pastebime, kad metalų ir metalo produktų pareikalavimas pasaulyje yra stačiai nepasotinamas. Metalo rūdis perdirbant įmonėse į metalą, susirenka milžiniški atmatų kiekiai, kurių nėra kur padėti ar kaip nors sunaudoti. Vidutiniškai skaičiuojama, kad, pagaminant 1 kg metalo, susidaro 4 - 6 kg atmatų, kaip metalo produkcijos būtinybė. Dalis šių atmatų suverčiama ant žemės paviršiaus, tačiau dalis pakliūva per podirvio va-denį į upes, ežerus ar jūras. Taip pat nemaža tų atmatų dalis dulkių ar dujų pavidalu pakliūva ir į atmosferą.

2. Vandenų tarša
Vandenų taršos problema ypač suaktualėjo, smarkiai paaugus miestams ir industrijai per paskutiniuosius 60 - 70 metų. Vandenys paprastai užteršiami, kai į juos subėga ar sumetama įvairios medžiagos, kurių dėka vanduo nebetinka vartoti pirmykščiam reikalui.

Vandens ištekliai apima vandenį bet kokia forma — lietaus, ledo, sniego, rūko, atmosferinių garų, dirvožemio drėgmės, paviršinio bei požeminio vandens, vis tiek, kur jis būtų — upeliuose, upėse, tvenkiniuose, ežeruose ar vandenynuose. Vanduo yra atnaujinamas gamtos turtas. Jis pakliūva ant žemės ar vandenų paviršiaus iš atmosferos lietaus, sniego, ledo, rūko ir kitais pavidalais, o vėl grįžta atgal į atmosferą išgaruodamas ar iškvėpuojamas.

Natūraliai randamas vanduo yra labai nevienodos sudėties įvairiose vietose. Jis gali būti rūgštus ar šarminis, kietas (turįs daug kalkių) ar minkštas, drumzlinas ar skaidrus, sūrus (pvz., jūrose) ar gėlas, šaltas ar karštas, — visi pereinamieji laipsniai tarp šių kraštutinių ribų.

Vandens, randamo natūralinėse sąlygose, kokybę žmogus savo veikla ir įsikišimu gali drastiškai pakeisti, pvz., miestų kanalizacijos sistemose bėgantis vanduo, užterštas vanduo iš naftos rafi-nerijų, celiuliozės fabrikų, plieno fabrikų, cheminės pramonės įmonių, pieninių, maisto pramonės įmonių, šiluminių elektros jėgainių ir daugybė kitų, o taip pat ir nubėgantis vanduo ne tik iš miestų, bet ir iš žemės bei miškų ūkio plotų ir pan.

Nubėgantysis vanduo turi paprastai didesnius ar mažesnius kiekius dumblo, druskų, alyvos ir kitų kenksmingų gatvėse susirenkančių medžiagų, jei tai yra miesto nubėgantysis vanduo; radioaktyvių medžiagų, iškritusių iš atmosferos; lioso ir dumblo dalelių dėl dirvos erozijos; taip pat augalų maisto medžiagų ir įvairių pesticidų bei baltinių skalbimo priemonių likučių.

Vargu ar šiandien aukštos technologijos kraštuose besurasim ežerą ar upelį, kurie dar nėra žmogaus rankos paliesti. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Gal vaizdžiausias būtų Erie ežeras, kuriame pagreitinta eutropifikacija dėl didelio įvairios kilmės atmatų kiekio, ypač augalų maisto medžiagų, suleistų į ežerą, paskatino žymų algių augimą. Dėl to suskurdo žuvininkystė (pagausėję vandens augalai sunaudojo daugumą vandeny ištirpusio deguonies, be kurio žuvys negali išsilaikyti), kartu sumažėjo ežero sportinis ir estetinis patrauklumas.

Pripažįstama, kad vandenų tarša yra glaudžiai susieta su miestų ir pramonės augimu. Miestai per paskutinį pusšimtį metų fantastiškai išsiplėtė. Pvz., 1900 tik vienas iš 20 amerikiečių gyveno mieste, gi 1968 jau 14 iš 20. Be to, tuo pačiu laiku vandens suvartojimas namuose pakilo nuo 30 ligi 150 galionų per dieną vienam žmogui. Ta pačia proporcija pakilo ir kanalizacijos vandens kiekis. Tad nenuostabu, kad šiaurinės Amerikos kontinente vis daugiau kyla balsų, jog reikia susirūpinti ne tik alyvos, bet ir vandens ištekliais, nes be neužterštų natūraliųjų vandenų gali prisieiti sumažinti dabartinį žmonių gyvenimo standartą. Didėjančius miesto gyventojų, pramonės ir žemės ūkio reikalavimus vandens išteklių atžvilgiu nebus lengva pilnai patenkinti, bet jau gerai, kad tos temos imamos iš anksto diskutuoti.

3. Radioaktyviosios medžiagos
Kalbant apie aplinkos taršą, reikia prisiminti įsivyravusią pažiūrą apie taršos arba aplamai nuodingųjų medžiagų atsiskiedimą aplinkoje ligi tų medžiagų neveiksmingumo. Radioaktyviųjų medžiagų atsiskiedimas aplinkoje laikomas ypač svarbiu faktorium, tačiau tik tada, kai aplinka yra labai didelė palyginti su taršos medžiagos kiekiu.

Radioaktyviųjų medžiagų natūraliuose resursuose yra palyginti maža ir tik tam tikrose apribotose vietose, pvz., urano rūda. Tokiose vietose radioaktyvinė aplinkos tarša gali sudaryti problemų. Tačiau svarbiausios yra tos radioaktyviu-medžiagos, kurios teršia orą dėl atominių ir vandenilio bombų bandomųjų sprogdinimų ore. P tokių sprogdinimų didelėje atmosferos aukštumoje lieka daug smulkių medžiagos dalelių, kurios pačios sprogimo metu yra padarytos radioaktyviomis ir kurios oro srovėmis keliauja aplink žemės rutulį ir pamažu pasiekia žemės paviršių. Tam tikras šių dalelių procentas patenka įvairiais būdais į gyvų organizmų kūnus, kur kartais jų gali d susikoncentruoti.

Nėra bendrų taisyklių, kaip tos radioaktyviu-dalelytės cirkuliuoja ekologinėse sistemose. Pvz., ceris-137, panašiai kaip kalis, susikoncentruoja raumenyse, ypač senesnių organizmų bei mėsėdžių; stroncis-90 susikoncentruoja kauluose, daugiau žolėdžių; joda-137 tiroidinėse liaukose; ge-ležis-55 daugiausia kraujuje.
Radioaktyviosios medžiagos gyviesiems organizmams dažniausiai yra žalingos. Žmogui mirtinga dozė yra 500 r (r — Roentgeno vienetą-Bloga yra tai, kad tie Roentgeno vienetai akumu-liuojasi su kiekviena X-spindulių nuotrauka medicinos reikalams, kaip ir su kiekviena ekspozicija radioaktyviomis medžiagomis. Tačiau ir nemirtingosios dozės yra kenksmingos gyviesiems organizmams, nes jos yra chromozominio, arba genetinio, pasikeitimo priežastys, sukeliančios vadinamąsias genų mutacijas. Šiuo būdu įgytosios mutacijos, kaip ir spontaninės, dažniausiai yra organizmui žalingos, arba, populiariai tariant, sukeliančios genetines (paveldimąsias) ligas. Vaikai, gimę su tokiomis genetinėmis ligomis, yra patys nelaimingi, kaip ir jų tėvai bei apskritai visuomenė, nes jiems dažniausiai nėra jokios medicininės pagalbos.

Reikia dar paminėti, kad ir maži radioaktyviųjų medžiagų kiekiai sukelia mutacijas, tik mažesne proporcija; tuo būdu mutacijų atžvilgiu

Antanas Tamošaitis Sodyba (aliejus)

nėra ir negali būti leistinos radioaktyvumo ribos.

Paminėtina ir atominė energija, dažniausiai urano varomų jėgainių problema, kur kartais yra galimas šių medžiagų pakliuvimas į aplinką ir galima žala gyviesiems tos aplinkos organizmams. Tokiose stotyse taip pat susirenka nemaža radioaktyvių atmatų, kurios radioaktyvumą gali išlaikyti ligi kelių šimtų metų, ir todėl jų dispozicija visada kelia didelį susirūpinimą.

4. Pesticidų nuosėdos
Pesticidai yra sintetinių chemikalų rūšis, kurių nuosėdos teršia mūsų aplinką. Jų yra dvi pagrindinės rūšys: herbicidai, kurie naudojami naikinti nepageidaujamiems augalams ar piktžolėms, ir insekticidai, kurie vartojami naikinti augalams ir gyvuliams kenkiančius vabzdžius, vabalus ir jų lervas. Kai kurių pesticidų nuosėdų amžius dirvoje ar ant augalų yra trumpas (kelios dienos ar savaitės), kitų gi yra ilgas (keletas metų). Trumpaamžių pesticidų molekulė yra mažiau atspari deguonies, vandens ar kitų dirvoje ar ant augalo esančių agentų veikimui; tokia molekulė greitai suskaldoma į tam tikras sudėtines dalis, kurios jau neturi originalaus pesticido veikimo. Aplinkos taršoje problemą sudaro tik ilgaamžiai pesticidai, kurie įstatyminių ar kitokių taisyklių dėka tiesioginiu būdu nepakliūva į žmogaus maitinimosi ciklą. Šiuo būdu žmogus bent laikinai yra apsaugomas.
Yra pastebėta, kad kai kurie ilgaamžiai pesticidai, kaip DDT, šiandien jau randami pakilusiomis koncentracijomis beveik visur pasaulyje. Ekologai taip pat yra pastebėję, kad mėsėdžių ir kitų panašių paukščių vislumas yra sumažėjęs, o tai esą aiškiai susiję su paplitusiu pesticidų vartojimu. Dėl problemų iškilimo ryšium su pesticidų vartojimu nesistebima, nes tokio DDT veik visa pasaulinė produkcija išbarstoma dažniausiai šlapiose vietose, iš kurių jis lengvai gali pereiti visus biosferos ciklus.

Plačiai žinoma, kad tuoj po antrojo pasaulinio karo intensyvus DDT vartojimas kai kuriose drėgnose vietose žymiai prisidėjo prie maliarijos ligą platinančių uodų kontrolės Afrikoje ir Azijoje, kur tik šio chemikalo dėka maliarija beveik visai išnaikinta, tuo būdu net keli milijonai žmonių yra kasmet apsaugoti nuo mirties. Tačiau tose intensyvaus DDT vartojimo vietose yra pastebėtas pakilęs kai kurių žuvų rūšių mirtingumas.

Be DDT, dar yra daugiau ir kitų sintetinių pesticidų, kurie išsilaiko mėnesiais ar net metais chemiškai nepasikeitę. Su paviršiaus vandeniu jie gali būti nunešti toli nuo tos vietos kur jie buvo panaudoti. Tokius pesticidus tektų naudoti tik tais atvejais, kai iš viso nėra pakenčiamo pakaitalo.

5. Oro tarša
Visų žemės gyvūnų egzistencija priklauso nuo juos supančios atmosferos, kurią kasdieninėje kalboje vadiname oru ir kurios kokybė tik neseniai yra atpažinta kaip labai svarbi mūsų aplinkos kintamoji.

Mūsų atmosferos du svarbiausieji dujiniai elementai yra azotas ir deguonis. Sausame ore deguonies yra 20.94%, azoto — 78,09%, argono — 0.93% ir anglies dvideginio — 0.03%. Šalia šių dujų yra kintamas kiekis vandens garų, kurie sudaro 1 - 3% šito mišinio tūrio. Palyginimui paminėtina, kad tokių orą teršiančių dujų, kaip sieros dvideginis, retai terandama didesnėmis kaip 0.0001 % koncentracijomis pagal tūrį (0.0001% prilygsta vienai milijoninei daliai; kaip specialiojoje literatūroje priimta žymėti, 1 p.p.m. lygu 1 part per million).
Žilosios senovės raštuose randama vietų, iš kurių aiškėja, kad ir tada žmonės buvo susirūpinę nešvariu oru dėl pasigaminančių dūmų deginant medieną ar dėl negero kvapo pūvant gyvių lavonams.

Oro taršos elementai padaro žymių ekonominių nuostolių negyvajai medžiagai, ypač miestuose. Dalis šių nuostolių yra tiesioginis taršos elementų veikimas, kaip metalinių daiktų rūdijimas, odos ar tekstilės dirbinių stiprumo sumažėjimas. Kita dalis nuostolių yra netiesioginė žala — reikalas dažniau pakeisti drabužius ar kitus audinius, dažniau ir intensyviau juos valyti.

Vidutiniam suaugusiam vyrui reikia kasdien 13.5 kg oro, 1.3 kg maisto, o vandens 2.0 kg Charakteringa, kad oras turi būti prieinamas kvėpavimui be pertraukos, ir todėl oro taršos elementai pasidaro labai svarbi oro sudėtinė dalis. Apibendrinant galima sakyti, kad be maisto žmogus gali išgyventi ligi 5 savaičių, be vandens ligi 5 dienų, o be oro ligi 5 minučių.

Šio šimtmečio pradžioje Anglijoje buvo nukaltas naujas terminas, "smog" iš "smoke-fog", nusakyti tam tikromis specifinėmis sąlygomis susidarantį nelyginant rūką, kuris erzina gleivines plėveles ir yra kenksmingas žmonėms, turintiems ligos pagadintus plaučius.

Kai kuriose izoliuotose vietovėse rečiau pasitaikančios dujos gali užteršti orą taip, kad ši tarša gali būti žmogaus mirties priežastimi, pvz.. sieros vandenilis, floridai, tačiau, laimė, tai yra reti įvykiai. Tokių įvykių reikšmė padidėja, kai jie įvyksta žmonių tankiau apgyventose vietose.

Įvairias kurui tinkamas medžiagas žmogus naudoja šilumai gaminti, deginant jas kontakte su oru. Dalis tam reikalui vartojamos medžiagos paleidžiama į atmosferą nepilnai sudeginta. Plintant vadinamajai industrinei revoliucijai, šilumai gaminti imta naudoti vis didesni kiekiai anglinė-kuro medžiagos; tuo būdu didėjo oro tarša, kuri tartum buvo priimta kaip tradicinis pramonės simbolis. Degimo procesas paleidžia į orą didelius kiekius anglies dvideginio, azoto ir deguonies, gi kitų dujų tik mažus kiekius, iš kurių dažniausi"-yra sieros dvideginis, sieros trideginis, azoto viendeginis, floro vandenilis, aldehidai, organinės rūgštys, sieros vandenilis ir anglies viendeginis.

Natūralinės dujos ir nafta, gaunami iš žemės gilumos, imta vartoti kaip energijos šaltinis pramonės ir namų ūkio reikalams apie XIX a. vidurį. Jų degimo produktai yra daug švaresni ir sveikesni, negu akmens anglies. Naftos rafinavimo produktai buvo pagrindinis stimulas automobilių pramonei išsivystyti. Tačiau automobilių motorai, kurie yra vidaus degimo varikliai, nepakankamai suskaldo gazoliną į paprastesnius junginius jam degant motore. Pagrindiniai degimo produktai, kuriuos bedegdamas kuras automobilio variklyje pagamina, kaip azotas, deguonis, vandens garai, anglies dvideginis ir vandenilis, nedalyvauja jokiose kitose reakcijose ir todėl veik neprisideda prie oro taršos. Tačiau mažesniais kiekiais pagaminamos medžiagos, kaip anglies viendeginis, azoto deginiai, angliavandeniai ir oksiduoti angliavandeniai yra arba patys oro taršos elementai, arba dalyvauja atmosferinėse fotocheminėse reakcijose, kurių rezultatas yra užteršiamas oras Los Angeles "smogo" pavidalu, savo kilme skirtingu nuo Anglijos "smogo".
Yra daug pirminių oro taršos elementų rūšių. Dalelės didesnės negu 0.1 mm ilgai ore neišsilaiko ir savo svorio dėka nusėda. Daleles, smulkesnes kaip 0.1 mm, galėtume vadinti aerozolio stoviu; jos apimtų anglies daleles, metalų dulke-, silikatus, floridus, dervas, kai kurias žiedadulke-, grybų sporas, bakterijas, nitratus, sulfatus, chloridus ir daugybę kitokių medžiagų. Būdamos savo prigimtimi iš solidžios medžiagos, jos išsklaido atsimušusius į jas saulės šviesos spindulius. Jei tos dalelės turi elektros krūvį, jos taip pat gali dalyvauti kitų dalelių kondensacijoje ar susijungime.

Iš cheminių junginių paminėtini sieros junginiai, kurie pakliūva į orą, deginant sieros turintį kurą. Popieriaus ir petrocheminė pramonė paleidžia į atmosferą nemalonaus kvapo merkap-tanų. Iš anglies junginių dideli kiekiai anglies dvideginio ir viendeginio paleidžiami į orą. Sprendžiama, kad Los Angeles apskrityje kasdien pasigamina apie 10,000 tonų anglies viendeginio, kurio daugiau kaip 80% yra iš automobilių motorų. Manoma, kad anglies viendeginis nedalyvauja fotocheminėse reakcijose, bet jis, prisijungęs prie žmogaus ar gyvulio kraujuje esančio hemoglobino, sutrukdo jo deguonį nešančią savybę ir todėl laikomas vienas iš blogesniųjų oro taršos elementų. Anglies dvideginis yra žalingas žmogui ir gyvuliams tik aukštose koncentracijose.

Ozonas yra stipriai oksiduojanti medžiaga, kuri pagadina daugumos augalų lapų kokybę, sunaikindama gyvybines lapų celių funkcijas. Ozonas susidaro ore iš paprastojo deguonies dėl elektrostatinio lauko srovių, ultravioletinių spindulių ir kitokių vyksmų.

Antrinius taršos elementus sudaro cheminės reakcijos, vykstančios ore tarp tam tikrų pirminių elementų, kai jie reaguoja mažyčiuose aerozolio lašeliuose ore, taigi ištirpusioje formoje. Taip pat šios grupės elementų skaičių padidina ir fotocheminių reakcijų produktai, pvz., azoto dvideginis disocijuojasi į NO ir O radikalus, kurie jau gali pradėti laisvųjų radikalų reakcijų grandinę.
Oro taršos elementai tam tikromis jiems charakteringomis koncentracijomis ir sąlygomis keičia mūsų aplinką. Vienas iš tokių efektų yra matomumo sumažėjimas, kai saulės šviesa yra išsklaidoma nuo ore esančių dalelių paviršiaus. Šviesos sumažėjimo laipsnis yra sudėtinga funkcija ore esančių dalelyčių dydžio, aerozolio tankumo, veikiamos oro masės storumo ir kt. Los Angeles, Londone (Anglijoje) ir JAV rytų pakraščio miestuose matomumas kartais tiek sumažėja, kad net žymiai sutrukdo transportą.

Paminėtina ir oro taršos elementų daroma žala medžiagoms, kaip struktūriniai metalai, dažai, audiniai ir kt. Nėra tikslesnių duomenų, kiek turima šios rūšies nuostolių, nors kai kieno spėjimu tai sudarytų bilijonus dolerių. Daugiausia žalos padaro įvairūs oksiduojantieji taršos elementai, sieros vandenilis ir vidaus degimo variklių ir pramonės jėgainių išmetamosios dujos. Iš antrinių taršos elementų pažymėtinas ozonas, stipriai gadinąs gumos produktų kokybę.

Yra užregistruota nemaža mirimų dėl užteršto oro. Atrodo, kad didelis chroniškojo bronchito dažnumas Anglijos miestuose, kaip ir greitas nosies, gerklės bei akių suerzinimas Los Angeles, ir apskritai plaučių vėžio dažnumo padidėjimas didmiesčių gyventojuose yra artimai susiję su oro tarša.
Oro taršą galima būtų radikaliai pakeisti, sušvelninti ar net visai panaikinti, tik suradus praktiškus pakaitalus esamiems energijos šaltiniams. Iš jų paminėtini atominė energija ir saulės spinduliuojančioji energija. Pirmoji sukeltų kiek rūpesčio dėl galimos radioaktyvinės oro taršos, gi antrajai reikia naujų technologinių atradimų.

6. Žemės ūkis ir aplinka
Nėra sunku nustatyti, kiek miestas ar pramonės įmonė prisideda prie upės vandens taršos, bet nustatyti, kiek prie tokios taršos prisideda žemės ūkio ar miškų plotai, yra daug sunkiau. Priežastis yra ta, kad su žemės ūkiu yra susieta daug daugiau kintamųjų, o taip pat ir nežinomų faktorių..
Lietaus vandenyje paprastai būna 0.6 ppm (0.6 dalys iš milijono) azoto. Prie intensyvaus gyvulių šėrimo vietovių, miestų ir kai kurių pramonės įmonių randama lietaus vandenyje daugiau azoto deginių bei amonio, negu toliau nuo tokių vietų. Apskaičiuojama, kad JAV azoto, kaip deginio, pakliūvančio į atmosferą iš automobilių motorų, namų, pramonės įmonių, jėgainių, ir vėl grįžtančio į žemės ar vandenų paviršių su lietumi, yra tarp 6 ir 7 milijonų tonų per metus. Dalis to azoto kiekio neteisingai priskiriama žemės ūkiui.

Azoto judėjimas ar išsiplovimas gilesniuose žemės sluoksniuose, žemiau augančių augalų šaknų zonos, vyksta tik tada, kai dirva gauna lietaus ar irigacijos vandens perteklių. Daugumoje žemės ūkio plotų, išskyrus smėlynus, sąlygos yra tokios, kad azoto išplovimo progų yra maža normaliame augalų augimo sezone. Tačiau drėgnuose tropikų kraštuose gali būti ir kitaip. Neatrodo, kad azotinių trąšų, naudojamų žemės ūkio reikalams, išplovimas su dirvos vandenimis į didesnius vandenų plotus gali žymiai paskatinti vandens augalų augimą, nes tokiems augalams azoto visai užtenka, kiek jo gaunama su lietaus vandenimis.
Fosforas laikosi dirvose labai pastoviai, nes jis dažniausiai yra labai tvirtai absorbuotas ant smulkučių molinių dirvos dalelių ar dėl cheminių reakcijų tapęs vandeny netirpstančiu. Jo kiekis normaliai būna apie 1.0 dalį iš milijono. Tačiau algėms vandenyse normaliai vystytis užtenka tik 10 dalių iš bilijono. Todėl netenka galvoti, kad algių augimą didesniuose vandens plotuose sumažintume vien fosforo kontrole (todėl fosforo turinčių muilo pakaitalų, detergents, uždraudimas vartoti, atrodo, būtų neprasmingas).

Daugumas biologų ir ekologų pripažįsta anglies elemento svarbą žemėje vykstantiems gyvybės procesams. Anglis yra kontroliuojantis faktorius augalų augime, ypač gali būti kritiškas algių augimui didesniuose vandenų plotuose. Organinė medžiaga iš kanalizacijos, iš dirvos nubėgančio vandens, iš pramonės atmatų, iš laukinių gyvulių lavonų ar išmatų yra bakterijų suskaldoma į smulkesnes sudėtines dalis, ir to proceso metu pagamintas anglies dvideginis paskatina algių augimą. Šiam procesui prasidėjus, jis jau sunku sustabdyti, nes algės paleidžia į aplinką laisvą deguonį ir tuo būdu paskatina bakterijų augimą. O kai algės ir bakterijos miršta, jų kūnų anglis yra sunaudojamas didesnio kiekio bakterijų, kurios pagamina dar daugiau anglies dvideginio padidėjusiam algių augimui. Daug šio simbiozo smulkmenų dar nesuprasta, tačiau jau aišku, kad, pašalinant fosforą ar kitas maisto medžiagas iš miestų kanalizacijų ar iš žemės ūkyje naudojamų trąšų, kurios nubėga su vandeniu, algių augimas nebus sukontroliuotas didesniuose vandenų plotuose, jei kartu nebus sukontroliuotas anglies dvideginio išteklius.

Kai žemės ūkio plotai yra tinkamai prižiūrimi ir juose augalai auga veik apskritą metą, labai maža dirvos smulkiųjų dalelių ir augalų maisto medžiagų subėga į upes ar į kitus didesnius vandens plotus. Turime tačiau pripažinti, kad dar reikia daug pastangų išmokyti žemės ūkio sektorių visuose pasaulio kampuose, kaip tikslingiausiai dirvas išlaikyti ir apsaugoti nuo erozijos.

7. Augalų įtaka
Oro elementas deguonis yra vienas iš svarbiųjų mūsų fizinėje aplinkoje. Žmogus ir gyvuliai įkvepia orą, turintį 20.9% deguonies, o iškvepia tik su 16 - 18%, taigi 3 - 5% deguonies su kiekvienu įkvėpimu sunaudoja biologiniams kūno procesams palaikyti. Dideli deguonies kiekiai reikalingi ir mūsų technologijai būtinoms mašinoms veikti, kurios gauna jėgą deginant fosilinius kurus, kaip akmens anglį, ar naftos rafinavimo produktus. Žmogus kvėpuodamas palyginti labai mažai deguonies tesunaudoja: ilsėdamasis per valandą jis tesunaudoja vos 0.8 grammolekulės (gmm) deguonies, labai sunkų darbą dirbdamas — 16.0 gmm, gi automobiliu važiuodamas 60 mylių per valandą greičiu — 94 gmm; alyva kūrenama krosnis, šildanti paprastą gyvenamą namą, sunaudoja 137 gmm, spraus-minis lėktuvas su 4 motorais — 450,000 gmm, o krosnis plieno gamyklose, gaminanti 6400 tonų geležies per dieną, per valandą sunaudoja apie 9,700,000 gmm deguonies.

Žemėje augantieji augalai ir vandenynų planktonas fotosintezei vykstant pagamina beveik visą deguonies atsargą atmosferoje, kai, absorbavę anglies dvideginį, jie paleidžia į atmosferą deguonį. Apskaičiuojama, kad augalai per metus visame pasaulyje paleidžia į atmosferą apie 12 milijonų bilijonų (12 x 1015) gmm deguonies už tiek pat anglies dvideginio, panaudoto karbohidratų sintezei.
Augalai, skirtingai nuo žmogaus ir mašinų, ne tik gamina deguonį, bet jį ir naudoja. Deguonį pagamina fotosintezės metu dieną, o sunaudoja kvėpuodami naktį. Vegetacija skiriasi savo deguonies ir anglies dvideginio apyvarta. Kukurūzų laukai, priemiesčių miškai, javų plotai yra labai produktyvios deguonies įmonės. Pievos ir gazonai pagamina deguonies palyginti mažai, nes jų bendras lapų paviršiaus plotas yra nedidelis. Vandenynų flora gana lėtai produkuoja deguonį, nes augaliniai organizmai yra plačiai pasiskirstę milžiniškuose vandens tūriuose. Vandenynai betgi užima 70 žemės rutulio paviršiaus ir pagamina nuo 1/3 ligi 3/4 visos deguonies atsargos. Taigi su vandenynų vegetacija reikia elgtis atsargiai ir nieku nereikia daryti jai sumažinti. Mažėjanti deguonies produkcija žemynuose, pakeičiant miškus ir žemės ūkius cementu ar asfaltu, gali pasidaryti labai svarbi problema, jei vandenynai imtų pagaminti mažiau deguonies.

Vidutinio dydžio miestas (20,000 gyventojų) saulėtą vasaros dieną sunaudoja 0.7% deguonies žmonių kvėpavimui, 1.0% pramonei ir 1.5% automobiliams visos dieninės deguonies produkcijos. Likęs deguonis susimaišo atmosferoje. Dideli miestai, dykumos, sušalusios sritys žiemą turi gauti deguonį iš kitų žemės rutulio sričių.

1. Aberg, B. and Hungate, F. P. (eds.), RadioecologicaJ concentration process. Symposium. Pergamon Press, London. 1966.
2. Bentley, O.G., Agriculture, man and his environment. J. Environ. Quality, 1972, 1:115 - 117.
3. Butler, Ph. A., Pesticides in the marine environment. J. App. Ecol., 1966, 3 (Suppl.): 253-259.
4. Chambers, L.A., Classification and extent of air po-lution problems, 1962. Air Pollntion, vol. I, A. C. Stein. (ed.), pp. 3-22.
5. Garman, W. H., Agriculture's place in the environment J. Environ. Ouality, 1973, 2:327-333.
6. Heichel, G. H. Plants, Oxygen and people. Frontier-of Plant Science, 1971, Nov.: 6-7.
7. Hennigan, R. D., VVater pollution. BioScience, 1969. 19:976-982.
8. \Vaggoner, P. E., Plants and poliuted air. BioScience. 1971, 21:455-459.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai