| |
|
|
|
Parašė DR. ALBERTAS GERUTIS
|
Po okupacijos 1940 birželio 15 d. atsiradusios Lietuvos Diplomatinės tarnybos istorijoje vad. "Kybartų aktai" užima ypatingą vietą. Retas kuris dokumentas yra sukėlęs mūsų emigrantiniame gyvenime tiek aitrių ginčų, kaip "Kybartų aktai". Ir vis dėlto tų aktų sudarymo aplinkybės lig šiol tik nedaug tėra nušviestos.
Dėl tų aktų savo laiku įsisiūbavusios aistros paskutiniaisiais laikais gerokai atvėso. Visa tai, kas siejasi su "Kybartų aktais", jau baigia nustoti aktualumo ir vis labiau darosi tiktai tam tikru epizodu naujausių laikų Lietuvos istorijoje. Praėjus daugiau kaip 35 metams nuo aktų atsiradimo, galima praskleisti uždangą ir leisti pažvelgti, kaip rutuliojosi "Kybartų aktų" -Lenarijus ir kaip veikalo aktoriai suvaidino savo vaidmenis.
Lietuvos Diplomatinės tarnybos nariai yra dvejopai susiję su "Kybartų aktais": 1) patys aktai gimė per pasitarimus, kuriuose vyravo diplomatai, 2) pagal aktus suteiktieji įgaliojimai atiteko diplomatijos šefui, kurio institucija savo ruožtu įkurta, turint prieš akis tuos pačius nelemtuosius įvykius, dėl kurių atsirado ir "Kybartų aktai".
Man teko būti ne tik aktų sudarymo liudininku, bet ir surašyti protokolą pasitarimų, kuriuose aktai gimė. Buvau jų kūrimo gana veiklus dalyvis. Tad tariuosi galįs perteikti, kaip kilo pati "Kybartų aktų" idėja ir kaip ji buvo realizuota.
Kaip žinoma, respublikos prezidentas Antanas Smetona 1940 birželio 15 dieną pasitraukė iš Lietuvos ir peržengė Rytų Prūsijos sieną. Dar tebeeinant ministrų kabineto posėdžiui, kuriame buvo svarstomas Maskvos ultimatumas, ir paaiškėjus, kad Kremlius reikalauja tokios vyriausybės, kuri būtų jo paties sudaryta (taigi svetimos valstybės įrankis), respublikos prezidentas nusistatė išvykti į užsienį. Prieš tai A. Smetona pasirašė aktą, pagal kurį, pasirėmęs valstybės konstitucija, paskyrė ministrą pirmininką Antaną Merkį savo pavaduotoju.
Vokiečių internuotas Rytų Prūsijoje, Prezidentas, pasiryžęs vykti į Jungtines Amerikos Valstybes ir gavęs amerikiečių vizą, 1940 rugsėjo mėn. atvyko į Šveicariją, Berną, ir laikinai ten sustojo, kol atsivėrė galimumai išvažiuoti į Lisaboną, o paskum iš ten išplaukti į užjūrį.
Kaip tik tuo metu, kai Smetona atvažiavo į Šveicarijos sostinę, į Berną sugrįžo Romoje nuo rugsėjo 19 iki 25 d. vykusios Lietuvos diplomatų konferencijos dalyviai (pasiuntiniai Petras Klimas ir Kazys Škirpa, be to, Eduardas Turauskas, ėjęs Berno pasiuntinybėje patarėjo pareigas). Iš Lietuvos diplomatų anuo metu Berne gyveno pasiuntinys dr. Jurgis Šaulys ir pasiuntinybės sekretorius dr. Albertas Gerutis.
Norint suvokti "Kybartų aktų" kilmę, tenka kiek stabtelti ties Romos pasitarimais. Be jau minėtų Klimo, Škirpos ir Turausko, konferencijoje dar dalyvavo pasiuntiniai Stasys Lozoraitis (pagal užsienio reikalų ministro J. Urbšio patvarkymą — "likusios užsienyje diplomatijos šefas") ir Stasys Girdvainis, akredituotas prie Šventojo Sosto. Pasiuntinys Stockholme Vytautas Gylys dėl didelio atstumo į Romą neatvažiavo, o atstovas Londone B.K. Balutis tuo metu jau nebegalėjo Romon keliauti, nes Italija buvo karo padėtyje su Anglija. Iš pasiuntinių Europoje dr. Jurgis Šaulys, kaip netrukus paaiškėjo, sąmoningai pasiliko nuošalyje. Apie tai dar teks kalbėti.
Romos konferencija buvo pirmas platesnio pobūdžio diplomatų susitikimas po Lietuvos okupacijos.
Romos konferencijoje aiškiai vyravo pasiuntinio Berlyne K. Škirpos politinis nusistatymas, siekęs Lietuvos valstybės išlaisvinimo iš mask-vinės okupacijos, atsirėmus Berlynu. Nors anuo metu nacionalsocialistinė Vokietija ir bolševikinė Sovietų Sąjunga glaudžiai bendradarbiavo ir dalijosi grobiu, bet buvo giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad abiejų imperialistų draugystė ilgai netvers ir kad jų karinis susikirtimas, dargi artimiausioje ateityje, esąs neišvengiamas. Puoselėta viltis, kad tas susidūrimas sudarys galimumų atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
Šios linijos nuosekliausias ir karščiausias šalininkas buvo pasiuntinys K. Škirpa. Jo ano meto tarptautinės būklės vertinimas bei Lietuvos išsilaisvinimo šansų samprata, galima sakyti, gožte užgožė Romos pasitarimus. Su pasiuntinio Škirpos asmeniu siejosi garsas, kad jis esąs pro-vokiško nusiteikimo ir kad jis turįs reikiamų "priėjimų" prie įtakingų vokiečių sluoksnių. Kremliaus valdovai tik ką buvo pasiglemžę Lietuvos valstybę ir sutrempę lietuvių tautos laisvę. Maskva buvo priešas numeris pirmas, tad nenuostabu, kad Škirpos karštai, pasakyčiau, net tiesiog "mesijiškai" atstovautoji linija atrodė masinanti.
Be abejojimo, klaidinga prileisti, kad Romos pasitarimų dalyviai nepasižymėjo reikiamu apdairumu ir nepasvarstę kitokių galimumų Lietuvos laisvei atgauti. Bet Škirpos politika anais laikais atrodė įtikinamiausioji, jo pirštasis nusistatymas kėlė vilčių jau artimiausioje ateityje nusikratyti sovietine okupacija.
Iš Romoje priimtų nutarimų mums šioje vietoje įsidėmėtinas nusistatymas įkurti Lietuvos Tautinį komitetą. Pagal Romos pasitarimų protokolą vienas "vyriausiųjų" komiteto uždavinių buvo "derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos Valstybei atstatyti ir, ligi Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais". Pasitarimų dalyviai sustojo ties Tautinio komiteto mintimi, nes prieita "vieningo nusistatymo", kad šiuo metu būtų neįmanoma (E. Turausko surašytame protokole pavartotas žodis "neparanku") sudaryti užsienyje Lietuvos vyriausybę.
Komiteto pirmininku nusistatyta kviesti inž. Ernestą Galvanauską. Pirmininko pavaduotoju "ipso jure bus teisėtas visos mūsų diplomatijos šefas" ministras S. Lozoraitis. Komiteto nariais pasiuntinių kolegija "išskyrė iš savo tarpo" K. Škirpą ("jei aplinkybės jam leis dalyvauti") ir E. Turauską. Romoje nutarta prašyti A. Smetoną "jau dabar paskirti savo aktu būsimojo Tautinio Komiteto pirmininką ministru pirmininku, pavedant sykiu eiti R. (respublikos) P. (prezidento) pareigas" (citatos iš konferencijos protokolo).
Štai rėmai, kurie buvo sudurstyti Romos pasitarimuose ir kuriuose jau šmėkšojo "Kybartų aktų" pirmapradė nuodėmė. Tiktai aktų titula-ru pasidarė ne tas asmuo, kuris buvo nužiūrėtas Romoje.
Dar pastebėsiu, kad Romoje buvo apsispręsta, jog Tautinio komiteto pirmininkui E. Galvanauskui teks įsikurti kuriame nors neutra-liniame krašte. Turėta omenyje Portugalija ir Ispanija. Tuo reikalu tiek Romoje, tiek Berne buvo atlikti tam tikri zondavimai minėtų dviejų valstybių pasiuntinybėse. Kad iš projektų nieku išliekamesnio neišėjo, žymia dalimi kaltas pats E. Galvanauskas. K. Škirpa knygoj "Sukilimas Lietuvos severenumui atstatyti" (p. 53) įsakmiai rašo: "Grįžęs į Berlyną, tuojau painformavau E. Galvanauską Klaipėdoje apie Romos konferencijos nutarimą bei daromą jam svarbų pasiūlymą. Galvanauskas pasiūlymą priėmė ir pažadėjo netrukus užsukti į Berlyną, keliaudamas toliau. Savo ruožtu buvau gavęs vokiečių pažadą, jog jam bus duota viza išvykti iš Vokietijos. Tačiau kažkodėl jis nesiskubino į Berlyną atvykti ir užsibuvo Klaipėdoje, kol buvo vietinių nacių, nežinia kodėl, iš ten ištren kad ir į Berlyną. Atvykęs apie lapkričio vidurį į Berlyną, jis jau susidūrė su kliūtimis gauti vizą kelionei į užsienį. Todėl taip ir įstrigo Reicho sostinėje visam karo laikui, nebegalėdamas tinkamai atlikti Tautinio Komiteto pirmininko funkcijų, kaip buvo Romos konferencijoje jam numatyta".
Iš to fakto, kad Tautinio komiteto būstinę nuspręsta kurdinti ne Vokietijoje, o Lisabonoje ar Madride, seka, kad Romos pasitarimų dalyvių dauguma vengė kursimąjį Tautinį komitetą vienpusiškai sutapdinti su Berlynu.
Rugsėjo mėn. Berne susirinkę diplomatai turėjo kelis pasitarimus su respublikos prezidentu. Jis buvo painformuotas apie Romoje buvusią diplomatų konferenciją bei jos nutarimus.
K. Škirpa "Sukilime" (p. 52) aprašo Berne vykusius pokalbius su A. Smetona, kuriuose dalyvavo taip pat Šaulys, Klimas, Turauskas ir Gerutis. Autorius pastebi, kad prezidentas "griežtai atsisakė duoti paskyrimą E. Galvanauskui perimti ministerio pirmininko pareigas". Taigi jau tada ėmė aiškėti, kad Romoje numatytoji Tautinio komiteto, kaip vyriausybės užuomazgos, sąranga neturi įgyvendinimo šansų, bent jau tokios sudėties, kaip buvo numatyta. Toji nuojauta netrukus virto realybe.
K. Škirpa išvyko iš Berno ir grįžo į Berlyną, nepasiekęs savo tikslo. Pasiuntinys P. Klimas, laikęsis pokalbiuose su Smetona santūriai ir atvirai nepasisakęs prieš Škirpos liniją (nors jam nieku gyvu negalima buvo prikergti pro-vokiškos orientacijos etiketės), taip pat grįžo į Prancūziją. Bet užtat lapkričio mėn. į Berną atvažiavo pasiuntinys S. Lozoraitis, irgi dalyvavęs Romos pasitarimuose, nūn pasidaręs, kaip konstatavo Romoje susirinkę diplomatai, "teisėtas visos mūsų diplomatijos šefas".
Lozoraičiui atvykus į Berną, prasidėjo nauja pasitarimų su respublikos prezidentu serija, trukusi nuo lapkričio 17 iki 21 d. Pasitarimuose, be Prezidento, dalyvavo S. Lozoraitis, J. Šaulys, E. Turauskas ir A. Gerutis. Pokalbiai vyko E. Turausko bute (Monbijoustrasse 87), kur buvo įrengta pasiuntinybės raštinė po to, kai taupumo sumetimais atsisakyta nuo pasiuntinybei išnuomuotų patalpų (Brūgglenveg 11). Kaip jau minėjau, apie pasitarimus surašiau gana išsamų protokolą, tad mano pasakojimas remiasi pirminiais šaltiniais.
Dr. J. Šaulys pasiūlė Berno pasitarimų darbų tvarką, kurios trečiasis punktas buvo toks: "Romos pasitarime iškeltos problemos". Savaime griežtos darbų tvarkos nebuvo laikomasi.
Lapkričio 18 d. S. Lozoraitis, kaip Romos pasitarimų dalyvis, glaustai atpasakojo konferencijos eigą (prezidentas jau buvo išsamiau apie konferenciją painformuotas, per ankstyvesnius pasikalbėjimus Berne) ir toliau dėstė:
"Reikia sudaryti Lietuvos vyriausybę, bet, deja, pilnos vyriausybės nebus galima sudaryti. Todėl Romoje nusistatyta įkurti Lietuvos Tautinį Komitetą, kuris būtų tarytum vyriausybės užuomazga. Tokia buvo ir Amerikos lietuvių reakcija. Be to, vienam asmeniui reikia surašyti aktą, kuriuo jis būtų paskirtas ministru pirmininku. Tai reikalinga valstybės tęstinumui pratęsti. Aktas turėtų būti, bent tuom tarpu, slaptas. Tautinis Komitetas turi kelti Lietuvos reikalus, jiems atstovauti. Romoje numatyta, kad Ernestas Galvanauskas būtų Tautinio Komiteto pirmininku ir ministru pirmininku. Ministro pirmininko paskyrimas svarbus ne tik teoretiškai, bet ir praktiškai, pav., turint galvoje vokiečius, kai jie pajudės (prieš sovietus). Tęstinumo principo laikosi ir kitos tautos, pav., lenkai".
Žodį paėmė prezidentas A. Smetona: "Ir aš esu už tęstinumą, bet reikia žiūrėti konkretybių. Aš negaliu paskirti ministru pirmininku Galvanausko. Jis važinėjo pas mane, kai buvau Rytprūsiuose, su delegacija, kuri įkalbinėjo mane grįžti Lietuvon. Aš argumentavau, kodėl negrįšiu Lietuvon. Galvanauskas sutiko įeiti į okupanto pastatytą vyriausybę. Jis užmigdė Lietuvos visuomenę kartu su generolu Vitkausku ir profesorium Krėvė-Mickevičium. Galvanauskas taip pat nedalyvavo Ministrų Kabineto posėdyje birželio 15 d. Jis yra didelis oportunis-tas, be programos. Jeigu jį paskirsiu, negalėsiu už jo veiksmus atsakyti. Galvanauskas neturi politinio credo. Jis, būdamas ministru pirmininku, turėtų diriguoti, o be programos tas neįmanoma. Prezidento alter ego negaliu jo paskirti. Be to, vargu ar jis priimtinas vokiečiams. Reikia žiūrėti konkretinių, realinių aplinkybių. Blitzschnell viskas nesidarys. Vokiečiai neturėtų mums primesti savo žmonių. Skirdamas Galvanauską, kaip aš tai pateisinsiu prieš lietuvių tautą, prieš Amerikos lietuvius? Galvanauskas yra liberalas, jo charakteris netinka ministro pirmininko pareigoms. Jeigu kitas būtų ministras pirmininkas, jis galėtų būti finansų ministru. Galvanauskas naujo gyvenimo nesukurs, jis gali tik pritapti prie kitų sukurtojo gyvenimo. Pirmiausia reikia programos. Kai ateis sąlygos, vokiečiai blitzschnell nereikalaus, kas yra mūsų patikėtinis. Paslapties dėl Galvanausko išlaikyti nebus galima, o kas bus, jei reikalas iškils viešumon? Aš nematau būtino reikalo, kodėl turėtų būti ministru pirmininku Tautinio Komiteto pirmininkas. Jei Prezidentas mirtų, jis pagal konstituciją eitų jo pareigas. Bet Prezidento pavaduotojas kiekvienu atveju reikėtų turėti. Man svarbiausias yra įpėdininkystės klausimas, o ne Tautinio Komiteto pirmininko reikalas".
Tuo respublikos prezidento pasisakymu buvo baigti lapkričio 18 d. pasitarimai, kurių metu dar labiau ėmė ryškėti prezidento nuomonė, daugeliu atžvilgių besiskyrusi nuo Romoje vyravusio nusistatymo.
Šia proga turiu pastebėti, kad pasiuntinys Šveicarijoje dr. J. Šaulys iš visų tuo metu Europos žemyne betarpiai galėjusių susisiekti diplomatų nuosekliausiai reiškė skeptiškumą K. Škirpos atstovautos politikos atžvilgiu, būtent remiantis Berlynu, siekiant atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Šaulys neigiamai vertino šansus, kad vokiečių nacionalsocialistai leistų atgaivinti Lietuvos valstybę. Jis neneigė iš principo vokiškojo faktoriaus, bet laikėsi nuomonės, kad "Hitlerio programoje nėra nepriklausomos Lietuvos") citata iš J. Šaulio 1944 kovo 3 d. laiško K. Škirpai). "Su hitlerine Vokietija negali būti mums jokios bendros kalbos, ji mums ne pakeliui", griežtai pasisakė Šaulys (citata iš to paties laiško).
Jau iš šių kelių ištraukų seka, kad Berno pasitarimuose, be respublikos prezidento, ir pasiuntinys Šveicarijoje toli gražu nebuvo sužavėtas Romoje sukurtąja koncepcija.
Galima daryti prielaidą, kad J. Šaulio pažiūros svėrė ir respublikos prezidentui, apie kurį A. Merkelis savo monografijoje (p. 629) rašo, kad A. Smetonos santykiai su dr. Šauliu "prašokdavo" tarnybinius reikalus, "tapdami tokiais, kurie tegalimi tik tarp konfidentų arba labai artimų bičiulių, kur, įvairius gyvenimo klausimus svarstant, tarnybinės priklausomybės riba lyg ir išnyksta". Nors man iš tiesioginių stebėjimų ir turimos korespondencijos susidarė įspūdis, kad monografijos autorius kiek perdėtai pavaizdavo ryšių artimumą tarp A. Smetonos ir J. Šaulio, bet greičiausiai negalima neigti, kad pasiuntinys Berne bus paveikęs prezidentą, kai jis kitaip apsisprendė, pasirašydamas "Kybartų aktus", nekaip buvo suregzta Romos pasitarimuose.
Tiktai lapkričio 20 d. buvo sugrįžta prie Romos pasitarimų iškeltų problemų.
Respublikos prezidentas savo žodyje vėl prisiminė paskutiniajame posėdyje iškeltąjį valstybinių organų kontinuiteto klausimą. Jis dėstė, kad iki karo pabaigos norėtų palikti, kas yra: konstitucija, prezidentas, vyriausybė, pasiuntinybės ir t.t. Pasak jo, kyla klausimas: "jeigu numatome lošti vokiečių kortą, tai ar duodu carte blanche, ar pavedimas ribotas?" Prezidentas kvietė pasisakyti, "kaip žiūrime į pagrindinius klausimus".
Žodį paėmė diplomatijos šefas S. Lozoraitis ir pastebėjo, kad iškeltasis klausimas dėl kontinuiteto turi ir formalinę, ir praktinę pusę. Jeigu prezidentas negali eiti pareigų, negali pasireikšti, tai reikia turėti žmogų, kuris atstovautų Lietuvai. Jis turėtų teisinį pavedimą, taigi būtų įteisintas, o kartu atstovautų kraštui morališkai: "Kas eitų su vokiečiais, tegu eina neuzurpuodamas, o su teisiniu pagrindu. Jei mes nesuteiksime įgaliojimų, tai vokiečiai patys tai padarys". Pagal kalbėtoją, "dėl vokiečių nėra nuomonių skirtumų nei diplomatų, nei pabėgėlių tarpe. Škirpa siekia nepriklausomos Lietuvos. Jeigu vokiečiai organizuos Gau Kauen, tai mes jiems nepadėsime. Nepadės nei Škirpa, nei aš".
Tolesnėse diskusijose prezidentas klostė mintis ir reiškė nepasitikėjimą Berlyno politika atžvilgiu, lygiu būdu labiau išryškino savo abejojimus dėl K. Škirpos ketinimų. Prezidentas pabrėžė, kad "karas dar neįpusėtas. Maskvos derybose vokiečiai reikalavo Lietuvos, bet tai nereiškia, kad būtų laisva Lietuva. Dar neaišku, ar vokiečiai norėtų palikti Lietuvą. Iš "Mein Kampf Lietuvai nekokios perspektyvos. Aš norėčiau žinoti, ar Lietuva vokiečiams vaidenasi kaip nepriklausoma valstybė. Ar vokiečiai nepasakys: Vilnius Lietuvai, o Suvalkija vokiečiams. Vokiečiuose Suvalkijos priklausymo tradicija dar liko. Jeigu vokiečiai norėtų apdraskyti Lietuvą, tai aš su tuo nesutikčiau. Škirpa yra už vokiečius, prieš bolševikus, bet jis nepasako, kur riba, t. y. kokia Lietuva. Škirpa vokiečiams patikimas, bet ar jam užteks kietumo spirtis prieš vokiečius? Jo politinio galvojimo dar nepermanau. Bijau, kad mano įgaliojimas nebūtų panaudotas kokioms kombinacijoms".
Lozoraitis pastebėjo, jog prileidžiama, kad "vokiečiai tik vienu Škirpa pasitikės". Bet. pasak jo, netenka ginčytis dėl asmenų, svarbu principinis klausimas: "ar einame su vokiečiais?
Prezidentas išsitarė: "Aš negalėčiau sutikti, kad būtų pavesta vienam žmogui, ne kolektyvui. Aš atsakysiu už visus kitų žmonių veiksmus. Vokiečiams reikia pasakyti, kad Škirpa ne vienas". Toliau prezidentas aiškino savo pažiūras į programinius vidaus politikos klausimus, kai Lietuva bus išvaduota, ir vėl pakartojo savo abejojimus dėl pasiuntinio Berlyne politikos: "Jeigu įteiksiu Škirpai įgaliojimus su jo nacionalsocialistinėmis tendencijomis, tai galėsiu susikompromituoti ypač amerikiečių akyse Jeigu išganymo tik iš vokiečių laukiame, tai tada galima statyti ant vienos kortos, bet dabar dar nežinia, kas laimės. Manau, kad reikiamu momentu vokiečiai ne į vieną Škirpą kreipsis. Su mano duotu įgaliojimu gali kas negera įvykti". Prezidentas pripažino, kad "man reikia pavaduotojo, su manim kam įvykus". Jis kėlė klausimą, ar ministras pirmininkas gali perleisti savo įgaliojimus, ir čia pat tvirtai pats atsakė: "Ne. Merkys negalėjo atsistatydinti, jis negalėjo perleisti savo pareigų kitam".
Čia įsiterpė dr. J. Šaulys, pasisakydamas taip: "Škirpos uždavinys parengti ir privesti vokiečius prie derybų dėl Lietuvos. O Škirpa nori pats derėtis, jis kitaip supranta savo rolę. Jis nori pats sudaryti Lietuvą. Jis mano, kad, jei vokiečiai eis į rytus, tai būtinai ir jis bus".
Lozoraičiui pastebėjus, kad "jam (Škirpai buvo sugestionuota pačių vokiečių", Šaulys kalbėjo toliau: "Gali būti, bet jis pats to laukė. Aš neįsivaizduoju, kad taip bus. Vokiečiai, eidami, sudarys savo organus. Jeigu vokiečiai ką darys, jie patys rimtai pagalvos, o nesinaudos vienu žmogum. Škirpa nori įspėti vokiečių mintis, todėl ir savaime kiša nacionalsocialistines idėjas. Man tai neatrodo pakankamai rimta. — Tautinio Komiteto sudarymo idėja vargu ar pakankamai atsargi. Gal Tautiniam Komitetui teks protestuoti prieš vokiečių machinacijas, o dabar Škirpa iš anksto priimamas jo nariu. Tuo pačiu susikompromituos. — Ar iš Prezidento reikia blanco įgaliojimų? Aš nebūčiau tikras, ar galima, nes neturiu garantijos, kad tas žmogus pasikeitusiomis aplinkybėmis tinkamai išnaudos blanco įgaliojimus. Karas tik įpusėtas. Dar neaiški vokiečių koncepcija. Todėl reikia laukti ir dirbti, palaikyti nepriklausomybės idėją". J. Šaulys konkrečiai siūlė skirti tik prezidento pavaduotoją.
Prezidentas patikslino, kad veikiančioji konstitucija numato pavaduotoją, kuris eina pareigas, kol bus išrinktas kitas valstybės galva. 'Jei paskirčiau Škirpą, prieš išvažiuodamas Amerikon, kils įtarimų, ar aš ne vokiečių agentas. Paskyręs Škirpą, aš Amerikoje nebegalėsiu rodytis. Išvažiuodamas turiu palikti įgaliojimus ministrui pirmininkui, bet ne Škirpai ir ne Galvanauskui, o iš esamų asmenų. Sąlyga, kad veiks pagal konstituciją. Tada aš atsakau, šiaip gi negalėčiau prisiimti atsakomybės".
Į diskusijas įsijungė E. Turauskas ir siūlė bet kuriuo atveju skirti ministru pirmininku Škirpą. "Jeigu tęstinumą norime išlaikyti, tai gal dėl vieno nuošimčio reikėtų palikti įgaliojimus. Dabar realiausia — provokiška spekuliacija. Kito žmogaus Škirpos vietoje nėra. Jeigu pasvirs kiton — anglosaksų — pusėn, paskyrimo aktą panaikinsime. Jeigu Škirpa nebus paskirtas, jei nebus akto, jis pats savo atsakomybe tvarkys Lietuvą. Politikoje su ašim reikia apsidrausti, nes tik vokiečių politikoje yra rytų, Pabaltijo, Baltijos jūros klausimai".
Dar pasikeitus nuomonėmis, S. Lozoraitis pasiūlė Tautinio komiteto pirmininko klausimą atskirti nuo ministro pirmininko klausimo. Prezidentas dar pastebėjo, kad jis K. Škirpos akcijai principe pritariąs ir kad iš Berlyne esančių žmonių skirtų tik jį, bet "aš nenoriu visu svoriu remtis į Škirpą bei jo politiką, nes susikompromituočiau prieš Ameriką". Prezidentas išsireiškė, kad dėl įpėdinio jis dar pagalvosiąs iki rytdienos.
Lapkričio 21 d. priešpietinis posėdis buvo skirtas vidiniams pasiuntinybių reikalams. Prezidentas atėjo tik į popietinį posėdį, prasidėjusį 17 vai. Jis posėdžio pradžioje paėmė žodį ir pareiškė:
"Prieiname prie kandidatūrų. Sustoju ties pasiuntiniais Šveicarijoje ir Romoje, kurie savaime man lygūs. Abi kandidatūros vertos pasitikėjimo. Bet Kaune jau numatytas vienas asmuo — užsienio diplomatijos šefas. Reikia, kad tas asmuo būtų valdžios galva. Tą pačią dieną Kaune paskyriau Merkį ministru pirmininku, tą pačią dieną skiriu kitą ministrą pirmininką. Darysime fikciją Virbalyje. — Daktaras Šaulys nešioja daug istorijos, turiu juo pilną pasitikėjimą. Lozoraitis penkis metus dirbo kaip užsienio reikalų ministras, jis yra jaunosios istorijos kūrėjas. Amerika jį pažįsta, taip pat Ža-deikis. Netikiu ilgos paslapties išlaikymu. Dėl Škirpos galiu žodžiu pasakyti, kad jį paremsiu, mano žodis morališkai riša. Jo kandidatūra iškils, kai bus rimtų sąlygų su vokiečiais bendradarbiauti. Jeigu neišdegs vokiečių kombinacija, tai galime galvoti apie Europos-Anglijos kombinaciją. Tuomet galiu ir apie kitą asmenį pagalvoti. Svarbu, kad būtų išlaikyta vienybė, ne srovių, bet idėjos, kas būtina kontinuitetui išlaikyti. Ministras pirmininkas negali duoti per-įgaliojimų, nes to nenumato konstitucija. Tai gali įvykti tik dideliam reikalui esant".
Respublikos prezidentas dar ilgokai klostė savo tarytum politinį testamentą, pasisakydamas, kaip jis įsivaizduoja Lietuvos ateitį ir kaip, jo nuomone, turėtų reikštis būsimoji vyriausybė, kai kraštas bus išlaisvintas iš sovietų. "Jeigu ateitų vokiečiai okupacijai, tai tegu patys daro, be mūsų. Dėl teritorijos, — reikalausime, kas mūsų. Aš tikiuosi, kad turėsite patys nuovokos, kas reikia daryti. Ir ateityje iš rusų nieko gero negalima laukti".
Posėdžio pabaigoje, 18 vai. 30 min., prezidentas dar pastebėjo: "Reikia paskyrimą atlikti formaliai".
Prieš pasibaigus posėdžiui, dr. J. Šaulys pareiškė, jog pritaria prezidento parinktam asmeniui.
Kai jau buvo vėloka, tai atitinkami raštai nebuvo pasirašyti tą patį vakarą, o tik po dviejų dienų, lapkričio 23 d. Prieš tai, dalyvaujant Lozoraičiui, Šauliui, Turauskui ir man, buvo tartasi dėl aktų teksto, patikrinti valstybės konstitucijos nuostatai. Mudu su S. Lozoraičiu paruošėme aktų projektus, kurie buvo visų dalyvių priimti. Aš pats tuos aktus perrašiau pasiuntinybės rašomąja mašinėle. Man neįsirėžė atmintin, kuo S. Lozoraitis argumentavo, bet vietoje prezidento paminėto Virbalio, kaip aktų sudarymo vietovės, jis pasiūlė pažymėti Kybartus. Lapkričio 23 d. į pasiuntinybės raštinę atėjo respublikos prezidentas A. Smetona. Trumpai pasitarus, nusistatyta, kad prezidentas pats savo ranka parašytų tekstus. Prezidentas taip ir padarė:
Taip gimė "Kybartų aktai", o jų turinys toks:
Remdamasis Lietuvos Konstitucija (97 str.), atleidžiu Ministrą Pirmininką ats. pik. Itn. Antaną Merkį ir jo sudarytą Ministrų Tarybą iš
pareigų ir skiriu Stanislovą Lozoraitį Ministru Pirmininku.
Kybartai, 1940 m. birželio mėn. 15 d.
A. Smetona Respublikos Prezidentas
Remdamasis Lietuvos Konstitucija (71 str.), pavedu Ministrui Pirmininkui Stanislovui Lozoraičiui mane pavaduoti. Kybartai, 1940 m. birželio mėn. 15 d.
A. Smetona Respublikos Prezidentas
Kaip atsimename, prezidentas A. Smetona mirė 1944 sausio 9 d., užtroškęs gaisro metu Clevelande, Ohio. S. Lozoraitis, pagal sakytus aktus, nominališkai pasidarė ne tik ministru pirmininku, bet ir respublikos prezidento pavaduotoju.
Kaip ir galima buvo laukti, pasiuntinys Berlyne K. Škirpa, patyręs apie S. Lozoraičio paskyrimą ministru pirmininku, pareiškė savo nepasitenkinimą. Škirpa reiškė nuomonę, kad respublikos prezidentas, atsisakęs padaryti paskyrimą pagal Romos konferencijos rekomendacijas, susilpninęs jo poziciją vokiečių atžvilgiu.
Galima suprasti, jei Škirpa taip galvojo 1940 m. pabaigoje — 1941 m. pradžioje, kai dar turėjo vilčių palenkti vokiečius savo koncepcijai. Bet visiškai nepateisinama, kaip pasiuntinys savo veikale "Sukilimas" (p. 54) dar 1973 m. galėjo apibūdinti S. Lozoraičiui išduotus įgaliojimus kaip sudavimą "durklu į nugarą pačiam Lietuvos Tautiniam Komitetui Savaime suprantama, kad ir Škirpa nepajėgė pakeisti vokiečių nacionalsocialistų rasistinio fanatizmo kitų tautų, jų tarpe ir lietuvių tautos atžvilgiu. Jis ir pats asmeniškai skaudžiai nukentėjo nuo Gestapo. Joks Smetonos aktas nei E. Galvanauskui, nei K. Škirpai nebūtų įstengęs paveikti liguisto fanatiko — Hitlerio — nusistatymo. Galima drąsiai teigti, kad nebūtų nieko pakitėję, jeigu įgaliojimus būtų pasirašęs net pats Japonijos mikado!
Kaip politinio įžvalgumo pavyzdį pacituosiu sakinį iš dr. J. Šaulio 1944 kovo 3 d. laiško, rašyto K. Škirpai: "Prityrimas parodė, kad Hitleris yra užsispyręs ir konsekventingas savo programos vykintojas. Jis paaukos savo politinėms fantazijoms visą Vokietiją, jis pagaliau bus pasiryžęs net pats žūti, bet savo fantazijų vis dėlto neišsižadės". Tolesnė įvykių raida patvirtino, kaip taikliai dr. J. Šaulys įvertino demonišką Hitlerio prigimtį!
Mirus A. Smetonai, tuojau pat kilo klausimas dėl valstybinių organų kontinuiteto išlaikymo. Savo 1944 vasario 26 d. laiške S. Lozoraitis atsiklausė Berne buvusio diplomatinės tarnybos centro, "ar Kybartų aktus (arba kitus tokios rūšies aktus, kuriais R.P. būtų pakeitęs Kybartų aktus) būtų reikalo pranešti konfidencialiai Vašingtonui ir Londonui, ar ne". Iš P. Žadeikio telegramos sekė, kad prezidentas buvo jį savo laiku painformavęs apie pavaduotojo paskyrimą. Jis sausio 11 d. telegrafavo: "Prezidentui Smetonai mirus, siūlau viešam reikalui esant vartoti tokią formulę, kad prezidentas įpėdinį paliko nuskyręs, tačiau saugumo sumetimais jo pavardės šiuo tarpu neskelbiama stop Atsiliepkite, ar man vietos vyriausybei pranešti ką daugiau". Sausio 22 d. Šaulys telegrafavo: "Vartokite tokią formulę: Prezidentas paliko paskyręs teisėtą įpėdinį, kurio pavardę paskelbsime, kai leis karo sąlygos".
Liepos 16 d. Žadeikis telegrafu painformavo J. Šaulį, kad "liepos mėnesio antrą dieną pranešiau (valstybės) departamentui Kybartų aktų turinį".
Dr. K. Graužinis, pasiuntinys Buenos Aires, dar 1944 vasario 20 d. pranešė, kad jis padaręs argentiniečių vyriausybei oficialų pareiškimą dėl S. Lozoraičio naujų pareigų, t.y. apie respublikos prezidento pavadavimą.
Kai buvo nušalintas Mussolinio režimas ir Italiją užėmė Vakarų sąjungininkų kariuomenė, nusistatyta A. Smetonos pasirašytųjų aktų nebelaikyti paslaptyje. Bet kai 1944 m. vasarą britų premjeras Winstonas Churchillis lankėsi sąjungininkų kariuomenės užimtoje Romoje, S. Lozoraitis pasiuntė jam 1944 rugpiūčio 15 d. raštą, pasirašęs jį kaip Lietuvos buvęs užsienio reikalų ministras. Tame rašte Lozoraitis kėlė klausimą, kad Lietuvoje, kurion jau buvo įžengusi raudonoji armija, būtų Italijos pavyzdžiu sudaryta tarpsąjunginė kontrolės komisija.
Iš esamų bylų matyti, kad S. Lozoraitis pirmą kartą pasirėmė "Kybartų aktų" įgaliojimais, pasiųsdamas Lietuvos reikalais raštus ano meto britų premjerui C. Attlee ir prancūzų laikinosios vyriausybės galvai gen. Ch. de Gaulle 1945 rugsėjo 19 d. ir kitą dieną — Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentui H. Tru-manui. Tuose raštuose S. Lozoraitis išdėstė sovietų okupacijos aplinkybes ir prašė taikyti Lietuvai Atlanto Chartos nuostatus bei padėti lietuvių tautai atstatyti laisvą jos suvereninių teisių vykdymą ir politinę nepriklausomybę.
Kitas atvejis, kai S. Lozoraitis pasirėmė "Kybartų aktų" įgaliojimais, buvo ženeviškės Tautų Sąjungos likvidacinis posėdis, sušauktas 1946 balandžio 8 d. Nors Lietuva dar buvo šios institucijos narys, tačiau nei jos, net kitų dviejų Baltijos valstybių delegatai į pilnaties posėdžius nebuvo pakviesti. Savo 1946 vasario 25 d. memorandume apie demaršus Tautų Sąjungos sekretariate, kuris Ženevoje merdėjo per visą karą, E. Turauskas, formaliai buvęs Lietuvos nuolatiniu delegatu prie tos institucijos, rašė: "Svarbiausioji formalinė kliūtis mums patekti Pilnatin yra neturėjimas pripažintos (nors ir exilinės) vyriausybės, kuri suteiktų mums įgaliojimus ad hoc atstovauti savo kraštą pilnatyje".
Nepaisydamas nedrąsinančių simptomų, S. Lozoraitis 1946 kovo 21 d. parašė įgaliojimus atstovauti Lietuvai Tautų Sąjungos pilnaties posėdžiuose, kurie, kaip jau minėjau, turėjo prasidėti balandžio 8 d., dr. J. Šauliui, E. Turauskui ir dr. A. Geručiui. Pirmuoju delegatu turėjo būti J. Šaulys. Kartu su įgaliojimais S. Lozoraitis paruošė kovo 21 d. data raštą, kuriuo Tautų Sąjungos gen. sekretoriui buvo pranešta apie respublikos prezidento A. Smetonos dekretus, jį paskyrusius ministru pirmininku ir respublikos prezidento pavaduotoju. Rašte, tarp kita, sakoma: "1944 m. sausio 9 d. Jungtinėse Amerikos Valstybėse mirus p. Prezidentui Smetonai, aš esu galutinai pasidaręs, pagal konstituciją, jo pavaduotoju". Raštą Lozoraitis pasirašė: Ministras Pirmininkas, e. Respublikos Prezidento p.
Tačiau per zondavimus kilo nuogąstavimų, kad Tautų Sąjungos mandatų komisija gali įgaliojimų nepripažinti. O toks galimumas negalėjo būti mums naudingas, tuo labiau iš mirštančios institucijos, nebeturėjusios jokios politinės reikšmės. Tokiomis aplinkybėmis nusistatyta įgaliojimais nepasinaudoti. Taip Lietuvos atstovams neteko dalyvauti Ženevos institucijos laidotuvėse. Buvo pasitenkinta atitinkamos notos įteikimu Tautų Sąjungos gen. sekretoriui ryšium su sovietų okupacija. Raštą S. Lozoraitis pasirašė kaip ministras pirmininkas, einąs respublikos prezidento pareigas.
Šiaip iš esamų bylų matyti, kad S. Lozoraitis savo vėlybesniuose raštuose ir viešuose pareiškimuose svetimšaliams reiškėsi kaip Diplomatinės tarnybos šefas arba kaip buvęs užsienio reikalų ministras (arba kartu abiem titulais), bet nesinaudojo įgaliojimais, jam suteiktais pagal vad. "Kybartų aktus".
Laiko nuotolyje gali kilti klausimas, kodėl, pasirėmus "Kybartų aktais", nebuvo sudaryta egzilinė vyriausybė. Tačiau šis klausimų kompleksas siejasi su problemomis, kurios peržengia šio rašinio ribas ir kurioms objektyviai išgvildenti, mano manymu, dar nėra atėjęs laikas. Svarbiausias rūpestis permainingo laiko tėkmėje buvo išsaugoti Lietuvos Diplomatinės tarnybos, kaip valstybinio kontinuiteto organo, egzistenciją ir orumą. Tuo tarpu "Kybartų aktai" tiktai netiesiogiai liečiasi su Diplomatine tarnyba.
Kaip bebūtų, maniau, kad mano rašomos Lietuvos Diplomatinės tarnybos istorijos rėmuose pravers atkurti vad. "Kybartų aktų" kilmę.
Antanas Tamošaitis Rūpintojėlis (aliejus)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
