Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GABRIUKO UŽRAŠAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Kulbokas   
JULIJA ŠVABAITĖ - GYLIENĖ: Gabriuko užrašai, I d. Viršelis ir užsklandos Danguolės Stončiūtės. Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba, 1973, 133 p.

Matyti pasaulį vaiko akimis suaugusiam, kaip žmones ir aplinką pažįsta vaikas, kaip jis visa pastebi ir supranta, dalykas nelengvas. O dar visa tai vaikiškai išreikšti, kad būtų įdomu kitiems vaikams ir neretai suaugeliams!
Čia tą pasaulį matome pro Juozuko, šviesios lietuvių šeimos, atsidūrusios Melbourne, Australijoj, sūnaus akis. Juozukas gyvai ir natūraliai, vaikiškai, pasakoja apie savo tėvus, sesytę Aldutę, o daugiausia apie save patį, katytę, kuria nepasidalija su Aldute, apie savo gerus ir padykusius draugus, kovą dėl savo teisių mokykloj; pakeliui užkliudo ir nemaža suaugusių žmonių, lietuvių ir kitataučių.

Jo šeima pamaldi, tvirtai besilaikanti lietuviškų papročių ir juos perteikianti vaikams. Tėtis Lietuvoj tarnautojas, dabar nesėkmingas namų pardavėjas. Motina šeimininkė, Juozuką ir jo draugus namie pamokanti lietuvių kalbos. Vengia nereikalingų išlaidų, todėl nelengvai prisiima vaikų taip geidžiamą katę. Su vaikais tėvų santykiai šilti, išmintingai draugiški. Juozukas su tėčiu palošia šachmatais, gauna iš jo nuo rūkymo atgrasančią "pamoką".

Juozukas kokių dvylikos metų "vyras", geros nuomonės apie save, nes negeriąs, nerūkąs, sportininkas, mėgstąs gražiai ir gudriai pasirodyti. Savo ankstybąją vaikystę niekinamai prisimena, kad buvęs "rėksnys ir zirzlys". Į sesutę žiūri iš aukšto: apie ją nesą ko daug pasakyti: jam labai klusni, rami, todėl ir labai neįdomi. Įkyri savo prašinėjimais padėti parengti pamokas. Jai mėgsta ir aštroką žodelį numesti. Aldutė, beje, tokia mažutė, o jau mėgsta puoštis! Maži vaikai Juozukui apskritai nepatinka; mergaičių juoba nemėgsta, ypač paviešėjęs pas savo draugus. Jam gėda, kad turi savo sesutę iš mokyklos parvesti.

Juozuką stebina vyskupas, iš kurio jo tėvai nupirko senus namus — apdriskusiais drabužiais, nekalba apie Dievą ar maldą, o pasakojasi, kaip jis pats padėdavęs savo tėvui ir dabar dar mokąs virti kengūrų uodegų sriubą.
Išsikeliant į kitus namus, Juozukui gaila draugų, kaimynų, bet tik ne mokyklos, kur buvęs baramas ir niekinamas dėl savo blogos anglų kalbos. Kartą neapsikęsdamas, išdidžiai išrėžęs nesąs australas, mokąs dvi kalbas, o jo tėtis ar ne 15! Nuo tada mokytoja atlyžusi.

Juozukas — gyvos fantazijos, linkęs greitai "persūdyti" (kad ir ta 15 tėvo kalbų!). Dėl to jis kartais ir nukenčia. Negana, kad visi jo draugai "gerų geriausi", kaip ir ponios Ralienės pyragas, kad jis pats "geriausias ir klusniausias", bet, mokytojų prigriebtas dėl guminių batų, nė nemirkteldamas leptelia: "Vakar tėtis buvo girtas, tai nepataisė". Už tą "kūrybą" namie gavo pylos. Daug prifantazuoja savo laiške pusbroliui Ričardui Amerikoje: jų palmėj smauglys gyvenąs, krūmuose pilna gyvačių, kurių jis visai nebijąs. Iš-poškina ir tėvų neturtą, prašo brangių dovanų . . . Jam susukę galvą kaubojai, komikai (kurių mama neduoda skaityti). Nori būti tvirtas, tad valgysiąs daug medaus, svogūnų, kilnosiąs svorius, kaip jam patarė "gydytojas" ir "burtininkas" Rimkus. Tos fizinės jėgos greit jam prireiks, persikėlus į kitą mokyklą, kur nedraugiški vaikai visai jam įkyri, kol savo jėga, sportu, geru mokymusi išsikovoja savo teises ir ramybę.

Skurdoką Juozuko pasaulėlį praturtina gyvulėlis: "geriausias" jo draugas ir idealas (iš tikrųjų jau 25 metų medicinos studentas, besirengiąs vesti) padovanoja katinuką" (pasirodo — "autoritetingas" medikas apsiriko, — būta katytės). Kad tik mama leistų laikyti, vaikai viską prižada, — net su kitais lietuviukais angliškai nekalbėti! Vardo rinkimas (vis dėlto ta "kvailutė" Aldutė parenka geriausią vardą), globojimas, nuotykis su Viengungio šuniu, katinuko liga, kelionė pas veterinorių, kur Juozukui vienas šuniukas gražesnis net ir už puošnią jo savininkę, — gyviausios pasakojimo vietos. Vėliau tragedija: tėvai nutaria važiuoti Amerikon, ir katytė (veterinorius nustatė tikrąją lytį) turės likti Australijoj. Tik "geriausio" draugo Pranuko pamokytas, Juozukas užmigdo katytę ir lagaminėlyje įsineša laivan. Čia pasakojimas nutrūksta, jaunus skaitytojus palikdamas suintriguotus, kaip čia jam pasiseks. Tikėkimės, kad išradingasis Juozukas su ja nepražus.

Kiti svarbesni vaiko gyvenime dalykai — lietuviška mokykla ir muzika. Gerų tėvų vaikai lanko sekmadieninę lietuvišką mokyklą, o mama dar ir namie priduria diktantų .. . Dėl angliškų žodžių maišymo į lietuvių kalbą eina varžybos su tėvais: vaikai už anglišką žodį moka peną, o tėvai — visą šilingą. Gyvai nupiešti mokytojai: Storulis (Skirulis), Mingėlienė, kun. Vosylius, mokąs pričiupti išdykėlius ir pedagogiškai prie savęs pritraukti.

Kas iš tremtinių savo vaikų nemokė muzikos ir kas iš to išėjo! Juozuko tėvai abu skambina pianinu, o tėtis groja dar ir smuiku. Vaikai iš karto uolūs, bet tuoj "atkanda dantį". Daugeliu atvejų (tik gal ne Juozuko) būdavo kalti ir tėvai: kad tik vaikams būtų lengva, mokosi tik malonumui. Prisidėdavo dar ir draugų erzinimas, sportas, televizija, radijas, ir muzika išgaruodavo. Tik gerasis Dalius atsidėjęs muzikai, bet vargšelis greit miršta. Beje, dar ir Aliukas groja vargonėliais, bet, tur būt, jau tik automatiniais. Gaila, ir kun. Vosyliaus muzikinis skonis nekoks . . .

Apie Juozuką sukasi visas būrys draugų. Jie krečia įvairius pokštus, palyginti nepiktus (autorė — gera pedagogė, nemoko vaikų daryti žalos!): čia seną rankinuką pririša virvele ir pameta ant kelio, masindami pravažiuojančius; čia paerzina brolius italus; čia Aldutę deklamuojančią motinos dieną nori "sumaišyti"; čia per tikybos pamoką pianine paleidžia mažutį garsiakalbį, kuris traukia: "Klebons neturi ant savęs pono"... ir pan. Be minėto jau viso vyro Algio, čia yra fizinis tipas Kęstutis, kuris nuolat giriasi savo raumenimis, sukčiauja besimatuojant ūgį, o Juozuką vadina "sissy" dėl prisirišimo prie katės. Kęstučio brolis Aliukas — švelnus, draugiškas, muzikalus; Pranukas — turtingas, bet nuoširdus ir geraširdis. Vytas išdaigininkas. Jis pritaisė tą garsiakalbį per tikybos pamoką. Su juo Juozukas vos nesutrikdo Aldutės deklamacijos. Bet jis savo menku uždarbiu prisideda prie šeimos išlaikymo, nėra tikrai blogas, tik apleistas, beveik našlaitis vaikas. Andrius — Juozuko vienmetis, neatskiriamai su Juozuku susirišęs: kartu jiedu erzina tuos italus, tarnauja mišioms, juokauja net bažnyčioj ir geria bažnytinį vyną.

Nors jaunas, Juozukas jautriai pastebi gyvenime nelaimingus žmones. Štai toks pasenęs mokytojas Ma-siokas, viengungis su šuniu, daržo-vininkas Severino, pagaliau girtuoklė elgeta. Gėrisi daktaro Kamanto gerumu, kad jis globoja girtuoklį lietuvį, veltui gydo pažįstamus. O tariamam burtininkui Rimkui dėkingas už karpų nugydymą. Gyvi ir įstringą Ralių, Krakaičio, Valių, Saulaičių portretai.
Autorė sugeba sukelti nuotaiką, įtampą, liūdesį ar džiaugsmą, todėl skaitomi tie vaiko užrašai su pamėgimu (žr. 12, 109-110 psl. ir kitur). Kai kur pasitaiko, kad Juozukas nevaikiškai nušneka, pvz.: "Koks dar ilgas prieš mane gyvenimas, kurio dar taip mažai suspėjau patirti" (42 psl.). Kalba gana sklandi, bet kai kur ir apsirinkama. Pvz.: ves vieną gražią lietuvaitę (ves lietuvaitę), neskaitome 12 Kūčių valgių (neskaičiuojame 12 Kūčių valgių), aš tapau stropesniu (pasidariau stropesnis), nieko panašaus (visai ne), prasidės mokyklos metai (prasidės mokslo metai), nupirkti skaniausią maistą (nupirkti skaniausio maisto), kažkas netikėto (kažkas netikėta). Yra gražių suvalkietybių: dabartės, ant kukurių, norėjo ap
skaldyti Vytui ausis; tai moteriškei ne viskas namie (kiti sako: tai moteriškei ne visi namie). Jos kalbą gražiai pagyvina. Reikėtų vengti tokių žodžių: gazas -(dujos), anūkas (vaikaitis), peteliškės (plaštakės), prapuoliau (pražuvau), aborigenas (čiabuvis), kombinzonas (darbiniai drabužiai), amerikonai (amerikiečiai), daktaro ofisas (daktaro kabinetas), atostogauja (vasaroja, vieši, praleidžia atostogas), matracas (čiužinys), durnele (kvailute). Rašome: ne salionas, o salonas, svetainė, ne Monstrancija, o monstrancija. Pušnys (batai) — vaikams per sunkus žodis ir nereikalingas. Angliškus žodžius geriau imti į kabutes, pvz.: "pushups".

Vaikų pasaulį J. Švabaitė gerai pažįsta ir patraukliai, sudomindama didelius ir mažus, perteikia. Paprastai to amžiaus vaikai domisi kelionėmis, nuotykiais. O čia autorei pakako ir įdomiai papasakotos katinuko istorijos, visai nesudėtingos. Į tai sutelktas visas Juozuko ir Aldutės dėmesys, įtraukta ir mama. Dar vienas dalykėlis: įdomūs knygose paprastai vaikai padaužos, pabėgėliai iš namų; o čia įsitikiname, kad ir geri, bet neišidealizuoti vaikai ne mažiau patraukia. Tai jau autorės menas. Žiūrėsime, kaip Juozukui seksis pritapti Amerikoje. Gyvenime vaikai paprastai ilgisi vaikystės krašto, o į tokią Australiją kai kurie net iš Amerikos grįžta.

Iliustratorė moka vaikų stiliumi piešti, tik tų piešinių mažoka.
Vladas Kulbokas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai